Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
J. JUŠKAIČIO POEZIJOS RAMI ŠVIESA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Šilbajoris R.   
Jonas Juškaitis: Mėlyna žibutė nušvietė likimą. Vilnius, 1972, 123 psl.
Jonas Juškaitis — tai tarytum giai, ramiai deganti šviesa dabartinės Lietuvos poezijos gausiame žvaigždyne. Tai nereiškia, kad jis būtu koks nors tylus, susimąstėlis poetas. Greičiau, priešingai, jo eilėse rasime nemaža aistros, meilės, gilaus sielvarto ir sunkių, kankinančiu apsvarstymų mirties angoj. Lygaus žėrėjimo įspūdį sudaro Juškaičio pasirinktos poetinės kalbos santūrumas: perkeltinės žodžių prasmės pas jį "neperkeltos" už vaizduotėj atpažįstamos reikšmės ribų; sakinių sudarymas, nors kartais labai nekasdieniškas, pilnas inversijų ir peršokimų, siekia daugiau "abiprasmiškumo" — dviejų lygiateisių, lygiagrečiai plaukiančių minčių išsakymo — negu "dviprasmiškumo", kur mintys stelbia viena kitą.

Kartais Juškaičio kalba vingiuotai skverbiasi per vaizdų,. metaforų tankynę, o kartais siekia pusiausvyros ir taupumo trumpose, epigramatiškose eilutėse. Kiekvienu atveju, ir ten, kur žodžiai bėga dinamiška srove, ir kur jie rymo kaip klasikos fasadai, skaitytojui atrodo, lyg jis žiūrėtų į eilę statiškų paveikslų, "natiurmortų", kaip Juškaitis mėgsta sakyti pats savo eilėse. Dažnai tai būna gamtovaizdžiai: tikslūs, paprasti aprašymai, iš kurių stengiamasi išgauti specialią nuotaiką. Štai, pavyzdžiui, eilutės:
Juodasis gandras, kaip nelaba dvasia
Pagal vandenį, tamsų nuo girios
Skrenda kažkokioj sapnų ramybėj
(pusi. 16)

Čia galima pajusti tartum keturias žodžiais apvaldomas būties plotmes. Pirmoji, pats gamtovaizdis, yra, taip sakant, "neutrali" ir "faktiška". Antroji iškyla iš specialios to gamtovaizdžio savybės: nuo girios atspindžio aptemęs vanduo su juodo paukščio figūra. Padvelkia romantika, paslaptim; jaučiama, kad vaizdas yra gilesnis už konkrečius jį sudarančius faktus, kad jis kaip simbolis. Mintis nuklysta į trečią būties plotmę, kažką tamsaus, antgamtiško, "kaip nelaba dvasia". Bet šitą minties kryptį, išeinančią iš skaitytojo sąmonės, Juškaitis nutraukia, pakeisdamas ją ketvirtąja plotme, kuri yra paties to paukščio sąmonės neryški, nutolusi ramybė. Kad mūsų dėmesys galėtų šitaip "nugrimzti" gilyn per šias keturias plotmes, reikalingas tam tikras kiekis "psichologinio laiko", ir per tą laiką juodasis paukštis pasilieka sustingęs savo skridime — iš čia ir kyla "dinamiško natiurmorto" efektas.

Tokie ir panašūs vaizdo konstrukcijos principai pastebimi pas Juškaitį gana dažnai, ypač pirmojoj daly, užvardintoj "Naturmortas su namų dvasia". Eilėraštyje "Vasaros kaitros" būties plotmės išreiškiamos šviesos, kvapų ir garsų savitarpiame santykiavime:
Kokia tik liepa — kvepia i visas puses,
Susidūmojus savo prieblandoj,
Skiriančioj pro bičių gaudesį volungės
ulbėjimą (pusi. 17)

Kartais iš vaizdo išplaukianti nuotaika paženklina gilų, net tragišką, pergyvenimą, užsilikusį sielos gelmėj. Tokio pergyvenimo esmė vos nubrėžiama keliais tiesioginiais žodžiais, o po to jis visas pavirsta į seriją vaizdų. Šitaip eilėraštyje "Kuliamoji" (pusi. 41), kur kuliamos mašinos ūžime girdisi žuvusios meilės ir rudens gamtovaizdžio rauda, besitęsianti per prisiminimų virtinę.

Aplamai, savo gamtovaizdžiuose Juškaitis mėgsta išryškinti ir pabrėžti tikrovės nublukusias spalvas, kartais atrinkdamas iš visumos tik du ar tris ryškius tonus ir jais aprašydamas ištisą visumą: "Žalias sekmadienis. Raudonos pinavijos", o kartais pabrėždamas atspalvius, suteikiančius blankiam rudens vaizdui gyvumo:
Vakare. melsvam ir saldžiame
Tarsi dūmas kadugio, eime.—
Juk bijūnai geltonieji klėtį
Apipynę, gervės negirgsėjo.
Kokie violetiniai rugsėjo
Žaroje arimai išakėti! (psi 22)

Mintis. įsisunkusi į poetišką vaizdą, pas Juškaitį visuomet save perduoda sėkmingiau, ir giliau paliečia skaitytoją. Trečiojoj knygos dalyje. Metėle, pražilus nuo kartumo", galima išskaityti gilią melancholiją mirties akivaizdoj, tartum kokią paslaptį, glūdinčią už poetiškos kalbos paveikslų, suvoktą ir iškentėtą, slapčia beskaitant tautos ir žemės istoriją. Lietuvės motinos gilus, nuvargęs sielvartas, jos šventas kilnumas ir belaukianti mirtis švelniai glūdi šiose eilėraščio "Motina" eilutėse:
Plaukai su balta šviesa taip sunkūs
Nešiot kaip melstis į žemės dulkes
Sunku.
(pusi. 88)

Eilėraštis "Sudegintuos namuos" gal arčiausiai prieina prie išryškinimo to specialaus Juškaičio talento pačius -daiktus, vaizdais pavirtusius, sudvasinti taip, kad jie neštų savyje ir jausmą ir mintį:
Sapnus išvaikštau aš sudegintuos namuos.
Kaip krislo iš akies neisimu laukų
Geltono žiburio. Ten buvo taip jauku
Nuo mielo to senumo šiandie menamuos
Daiktuos. Tarp jų gražus gyvenimas
sutilpo.
Jie rodė kryptį rankų judesiams ir tiltą
Nutiesdavo kartoms į sielas.
(pusi. 90)
Kaip to anksčiau minėto juodo paukščio skridimas, čia irgi patys daiktai savaime turi kryptį ir judesį dvasinėj dimensijoj, taigi, savimi išsako emocinę gyvenimo prasmę. Kada Juškaitis pabėga nuo daiktų į savokas, jo eilės skamba kažkaip tuščiai, skardžiai, be savitos, tik jam vienam pasiekiamos žodžių melodijos:
To. kas buvo, paskutinis,
Pirmutinis to, kas bus,
Praeinu. Manu vadinas
Tik šis mirksnis nuostabus.
(pusi. 38)

Tokia išmintis jau girdėta gimnazijoj, arba diskutuojant Faustą, arba vidutiniokų poetų eilėse, pusinteligenčių filosofavimuose prie kavutės ir kitomis panašiomis progomis. Be poetinio vaizdo ji nesudaro pas Juškaitį gelmės iliuzijos. Nežiūrint to, reikia pripažinti, kad ir tokios "sausos" eilės Juškaičiui kartais gerai pasiseka, įgydamos tam tikrą aštrią epigramatišką savybę. Štai vokiečių okupacijos meto gimnazijos vaizdas:
Ruduo. Kalenam dantimis.
Šaltoj mokykloj. Su mumis

Tiesa, prasmė ir išmintis
Kalena visos trys dantis
(pusi. 80)

Arba vėl — kraupi ironija su metafizinio maišto atspalviu eilėrašty "Žiema okupacijoj":
Mėlyni Trijų Karalių
Vakaro šešėliai, trys
Pakaruokliai — reginys
Saulėleidžio pastoralėj.
Lyg varpai siūbuoja.
(pusi. 75)

Juškaičio poezijoj atsišaukia aidai iš Sigito Gedos — panašus ilgo sakinio tęsimasis per eilutę ir posmus, gamtovaizdyje, su nelauktais minties "vingiais", atsiradusiais per įprastinės sakinio žodžių tvarkos iškraipymą, tas pats "pasimetimas" vasaros ir rudens dienų margaspalviame žėrėjime. Tačiau Geda daug kraštutiniau skverbiasi į visų žodžių santykiuose glūdinčių metaforinių galimybių išnaudojimą. Prisimena kiek ir Mačernio "Vizijos" ypač tokiam eilėrašty, kaip "Dangaus elegija", kur nuo nakties gamtovaizdžio krašto poetas žengia žingsnį tolyn į praeitį, praeities peisažą, ieškodamas sau dabarties momento prasmės:
Nakty paklydau kaip girioj. Tarytum
blyksniai tarp šakų
Žaliam danguj man žvaigždės gražios.
Žvaigždynai Lyg popieriuj vandens ženklai. Iš
nakties geltoni lapai
Ten krinta. Sūkuriai susisukę dangaus patamsiuos Atsimenu
Kūdikystę: už rankos vedėsi tėvas per
lauką, savo sielos šnabždesius
Šnibždėdamas vasaros nakties ramybei,
kai žydra į pilka tyliai sudyla Ir žemė po to parodo gražiausius vaizdus,
iš kurių klajojantį aidą varpai išsiūbuoja
Pritardami po darbų budėjimo tolimai
dainai, —ji klykavo tartum javų
Lingė.
(pusi. 115)
Savo visumoj tačiau Juškaitis yra kuklesnis poetas, kartu ir savo talentu (bent kaip šiuo momentu atrodytų), nepasiekiantis nei Gedos, nei Mačernio vaizduotės ribos. Nežiūrint to, jo eilės turi savo patrauklią jėgą, kurios, kaip dvasios turto, Juškaičiui niekas neatims.
R. Šilbajoris


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai