Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NOBELIO LAUREATAS PATRICK WHITE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Liulevičienė A.   
Nobelio literatūros premija 1973 metais buvo suteikta australų rašytojui Patrick White, kuris premijos skyrimo komisijos žodžiais, jos nusipelnė, "įvesdamas naują kontinentą į literatūrinį meną". White jau gan seniai laikomas pirmuoju tikrai brandžiu Australijos atstovu pasaulinėje literatūroje ir jo istorinis vaidmuo lyginamas su Nathaniel Hawthorne ir Herman Melville besiformuojančioje Amerikos literatūrinėje tradicijoje praeitame šimtmety. Reikia tikėtis, kad šis Patrick White, kaip australų literatūros pirmtako, iškėlimas paskatins savo ruožtu ir teisingesnį jo kūrybos įvertinimą. Jo savita kūrybinė žmogaus gyvenimo vizija ir drąsios stilistinės priemonės v: įkūnyti tebelaukia daugiau akademinio dėmesio, dosnesnio ir šiltesnio, gal būt, negu iki šiol. Australijoje ankstesnieji White raštai buvo sutikti gana atšiauriai, gal todėl, kad jo kūryba atrodė pernelyg tolimas šuolis nuo įsigalėjusio prieškarinio realizmo. Anglijoje kritikai žvelgė į jį palankiai, bet ir šiek tiek iš aukšto, tarsi maloniai nustebę, kad Australijos tyruose kuriami dėmesio verti romanai.

Tačiau nors White savo kūryboje svarbiausią vietą skiria Australijos kraštui ir jame besikuriančiam naujam žmonių pasauliui, jis pats anaiptol nėra "primityvus genijus", i anglosaksų literatūrą ir į Vakarų Europos kultūros tradicijas giliai įaugęs ir jas sąmoningai naudojas rašytojas. Savo romanuose jis tęsia ir toliau vysto kaip tik keletą būdingų mūsų šimtmečio europietiško romano bruožų. Pavyzdžiui, pas White labai ryški intelektualinio romano tradicija, charaktėrin-gesnė, gal būt, vokiečiams negu anglams, kur romano struktūra surem-idėjų, o veiksmas vystosi kaip idėjinių priešingybių žaismas. Taip pat. iš dalies sekdamas James Joy-ce pavyzdžiu, White eksperimentuoja su kalbos galimybėm, siekdamas atidengti daugialypius savo veikėjų sąmonės klodus arba tyrinėti ryšį tarp tikrovės ir iliuzijos pasakojamuose įvykiuose. Be to, kaip ir eilė kitų mūsų amžiaus rašytojų, White yra linkęs semti savo romano veiksmui formą iš biblinių ir mitologinių šaltinių, o pasakojimui suteikti gelmės. Tad iš jo svarbesnių romanų vienas yra atremtas į Genezės knygos pasakojimą apie pirmuosius žmones Roiau sode; antrame įjungiami Odisėjo ir Fausto legendos motyvai, kai herojus pasineša ištirti žmogaus veikimo, valios ir dvasios ribas, o trečias romanas yra pagrįstas Senojo Testamento Ezekielio pranašystės simbolika ir savo veiksme atkartoja krikščioniškąją kančios ir atpirkimo įvykio istoriją.

Savaime aišku, kad ne White sekamos meninės kryptys laiduoja jo veikalams tai, ką vadintume kūrybiniu laimėjimu, bet tai, kiek sėkmingos jo pastangos išnaudoti tas kryptis ir jas palenkti savo paties tikslams. Todėl White žymiausiu pasiekimu, tur būt, tektų laikyti jo išrastą ir ištobulintą prozos stilių, jo pasakojimo būdą. White sugeba jungti ypatingą autoriaus jautrumą savo veikėjams, o per juos ir visam žmogiškajam likimui, kartu su labai tiksliu, net smulkmenišku daiktų, įvykių ir žmonių stebėjimu. Jis taip pat be baimės imasi gaivalingų poetinių įvaizdžių išsakyti pergyvenimams, kurie neprieinami kitomis priemonėmis. Šio stiliaus dėka White įstengia savo iš esmės paprastus, nereikšmingus įvykius, iš kurių jis pina pasakojimą, perkelti į epinę plotmę, įtikinti ir skaitytoją, kad yra gyvybiškai svarbu, kas toliau dedasi knygoje veikiantiems žmonėms. Nors čia iškyla pavojus romano temas išpūsti, herojišką stygą pertempti, White bent vėlesnėje savo kūryboje jo išvengia, nes jis yra išmokęs stiliaus intensyvumą atsverti ironija, o dažnai ir visam pasakojimui suteikti komišką atspalvi.

Patrick White kilęs iŠ senos Australijos kolonistų šeimos, jo prosenelis į Australiją atsikėlė iš Anglijos 1826 metais. Bet ryšiai su senąja tėvyne nenutrūko, ir Patrick gimė Anglijoje 1912 m., kai jo tėvai ten lankėsi. Po pusės metų šeima grįžo į Australiją, kur Patrick praleido vaikystę. Sulaukęs trylikos metų, buvo nusiųstas į Angliją lankyti Cheltenham gimnazijos - būti "išprosintam", kaip jis pats sako. Tada grįžo į Australiją ir trejus metus ganė — ne galvijus, kurių ganymas, kaip ir Amerikos Vakaruose, buvo viliojanti profesija, bet avis, kurių piemenys, kaip ir jos pačios, buvo laikomi paniekoje. Šį savo patyrimą VVhite vėliau panaudojo kaip foną savo pirmam romanui Happy Valley. Piemenavimą metęs, grįžo į Angliją studiiuoti prancūzų ir vokiečių literatūrų King's College, Cam-bridge, kur studijas baigė 1935 m. Šiame laikotarpy jis suspėjo pasireikšti kaip nesėkmingas poetas, 1935 m. išleisdamas rinkinį The Ploughman and Other Poems — (šiandien ta knyga nebeužtinkama, nebent Australijos bibliotekose).

Pakeliavęs po Vakarų Europą ir Jungtines Valstybes, karo išvakarėse White apsistojo Londone ir ruošėsi atsidėti kūrybiniam darbui. Jo pirmas romanas Happy Valley pasirodė 1939 m., antras The Living and the Dead išleistas 1941, o 1948 The Aunt's Story. Karui prasidėjus, jis įstojo į karališkąją aviaciją ir tarnavo žvalgyboje Graikijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Vėliau Viduržemio jūros pakraščiai sudaro dažną aplinką jo romanams. Po karo White turėjo .apsispręsti, ar likti gyventi ir kurti Anglijoje, ar grįžti į tėvų žemę. Nutaręs, kad pokario Anglija yra "fizinis ir dvasinis kapinynas", jis pasirinko Australiją, nes jautė, kad tik jo paties tame krašte išgyventa ir atsimenama praeitis galės būti jam kūrybos akstinu. Nuo 1948 m. White gyvena nuošaliai netoliese Sydney. Jo apsisprendimas, atrodo, buvęs lemtingu. Australijoje jis parašė savo stambiuosius romanus: The Tree of Man (1955), Voss (1957), Riders in the Chariot 1961), The Solid Mandala (1966), ir The Vivi-sector (1970), iš kurių ypač trys pirmieji yra neabejotini meniniai laimėjimai. Vėliausiai jo išleistas romanas The Eye of the Storm (1973) bus JAV atspausdintas š.m. sausio mėnesį. VVhite taip pat yra išleidęs novelių rinkinį The Burnt Ones (1964) ir vaidinimus Four Plays (1965).
Anstyvesnėje kūryboje ryškiausias White rūpestis yra vienišų, į visuomenę neįsijungiančių žmonių likimas ir pilnesnio gyvenimo troškimas. Jo pirmo romano Happy Valley veiksmas vyksta New South Wales apleistų kasyklų miestely, kur niekas nesijaučia laimingas. Veikėjai duoda skerspiūvį Australijos mažų, užkampinių miestelių visuomenės. Visus juos persekioja įkyrus nepasitenkinimas savo dalia, graužia nuobodulys, bet jų pačių vidinė tuštuma atitveria juos nuo turiningesnių pergyvenimų. Išimtį, nors nedidelę, sudaro du veikėjai - gydytojas Oliver Halliday ir siuvėja bei muzikos mokytoja Alys Browne, kurie bent svajoja išsilaisvinti iš slegiančios aplinkos, pabėgdami iš miestelio. Tačiau kiti veikėjai taip su-klosto įvykius, kad Halliday nutaria grįžti atgal pas savo šeimą bei savo pareigas ir vėl prisiima ankstyvesnę kentėjimo naštą, kurią gundėsi nusimesti. Happy Valley, nors šiaip kiek nuobodus ir pretenzingas
avo apimtimi kūrinys (White jį norėtu užmiršti, ir todėl nėra buvę jo antros laidos), įveda motyvą vyraujantį ir vėlesnėje White kūryboje: tai įrašui pasirinkta Gandhi mintis, kad pažanga tegali būti seikėjama kančios saiku. Šį motyvą per visą White kūrybą lydi ir su juo susieti aiškinimo sunkumai. Iš vienos pusės, kentėjimą White visuose savo romanuose vaizduoja ne tik kaip neišvengiamą žmogaus likimo dalį, bet ir kaip vienintelį kelią į tikrąjį žmogiškumą. Kentėjimas tai žmogiškojo kilnumo sąlyga, ir prisiimti kentėjimą tai atsiverti laimės galimybei. Iš kitos pusės, kiek White meniškai pasiseka kentėjimą atvaizduoti ir jo būtinybę įtaigoti, tiek abejotina, ar jis įstengia savo romanų rėmuose nukankamai išryškinti, koks to viso kentėjimo galutinis tikslas. Vėlesniuose romanuose, kaip Voss ir s in the Chariot, White vis labiau sieja kentėjimo motyvą su atpirkimo tema: — kas palaiko kenčiančius ir įprasmina, bent jų pačių akyse, kentėjimą, tai jų nuvokimas, kad kentėjimu jie dalinai atperka, atnaujina pasaulį. Vis tik lieka klausimas, ar White sugeba savo teigiamą atpirkimo tikrovę išreikšti gyvu meniniu pavidalu, taip kad ir skaitytojui, ne vien mirštantiems iškankintiems veikėjams būtu aišku, jog kančia nebuvo beprasmė. Šiuo atžvilgiu White yra įdomus kontrastas amerikiečiui Saul Bellow, kuriam kaip tik sunkiau parodyti, kad jo herojai savo pačių pastangomis ir vargu užsitarnauja romano tėkmėj tą galutinį palaimos stovį, kurį autorius neužmirštamais vaizdais perteikia bent keleto romanų užsklandoje.

Kai Happy Valley gyventojai trokšta daugiau patirties, gilesnių išgyvenimų, tai The Living and the Dreaid pagrindinis veikėjas Elyot Mandish ieško suprasti, kas jau patirta, — jo siekimas yra atrasti dėsnius, kurie valdo dvasinį pasaulį, santvarką ir laimę. Jo sesuo Eden yra linkusi verčiau gyventi negu ieškoti, todėl ji išvyksta dalyvauti Ispanijos pilietiniame kare, kur jau žuvęs jos sužadėtinis. Kai Elyot atsisveikina seserį ir grįžta į tuščius namus, kur neseniai mirusi po neramaus gyvenimo jų motina, jis lyg pabudęs iš miego leidžiasi į kelionę po visą savo praeities gyvenimą, bandydamas suvokti, kaip jo atskiri pergyvenimai telkiasi į visumą. Šio romano pobūdį aiškiai nulėmė tuometinė stipri Marcei Proust įtaka White. The Aunt's Story (1948) taip pat jungia kelionės ir patirties vienijimo motyvus, tik ne perkelta prasme ir ne prisiminimų forma, kaip The Living and the Dead, o tiesioginiai. Pagrindine veikėja Theodora Goodman keliauja iš Australijos į Europą, iš ten į Ameriką — pakeliui jai vietovės, daiktai ir sutikti žmonės liejasi vieni į kitus, o visa jos patirtis suplaukia į vieningą visumą. Theodora sąmoningai nedaro skirtumo tarp tikrovės ir savo ir net kitų žmonių vaizduotės. Ji prisiima įvairias tapatybes, neprarasdama savosios, tad kai kiti veikėjai ją pradeda laikyti išprotėjusia, ji nesikrato ir šio vaidmens. Dėl to romane laikas nustoja matuoti gyvenimą, o erdvė jį riboti — yra vienas nedalijamas pasaulis, kuriame visi daiktai yra lygiai pilni galios ir reikšmės. Dėl šios White vaizduotės savybės jam yra priekaištavęs žymus australų kritikas Vincent Buckley. vadindamas tai "daiktų mistika". Kiek iš tikrųjų daiktų pašventimas sudaro vieną iš White kūrybos idėjinių prielaidų, tiek jis gali būti atviras Buckley kritikai. Ypač tai liestų White sekančio romano pasaulėvaizdį, kur pagrindinis veikėjas įžvelgia Dievą slypintį net skreplių masėje. Bet yra kita perspektyva, kuri šitokį santykį su daiktų pasauliu daugiau negu pateisina: iškeldamas savo kūryboje daiktus, pripildydamas juos reikšme, White naudojasi menine laisve, kuri tradiciškai priklauso poetui, — išreikšti, kaip dalelė talpina visumą.

The Tree of Man (1955) tai epinio užmojo pasakojimas apie naujakurius Australijoje su rojaus isf -rijos atgarsiais. Stan Parker su žmona Amy šio šimtmečio pradžioje nuvalo žemės plotą New South Weiles brūzgynuose ir imasi ūkininkauti. Jie trokšta pastovumo. Bet žemėje jiems nelemta jo rasti. Jiems reikia kovoti su sausra, gaisrais, potvyniais. Įsiterpia pasaulinis karas, priversdamas Stan vykti kariauti. Metams bėgant, jų gyvenvietę pamažu apsupa miestietiška kultūra, kurios dvasia jiems svetima. Jų vaikai išauga nevykėliais ir pasiduoda miesto gyvenimo vilionėms. Gale su Stan Parker mirtimi palaidojama jr pastoralinė Australijos dvasia. Prasidėjęs su nepaprastu Stan ir Amy užsidegimu dykvietėje sodinti sodą, romanas baigiasi jų pajautimu, kad niekas aplink juos nėra pastovu. Savo viduje Stan vis labiau jaučia nematomo pasaulio trauką. Jis supranta, kad reikia kažko daugiau, ne vien tik žemės kad jo ir aplamai žmonių gyvenimas naujajame kontinente įgautų prasmę.

Stan ir Amy Parker gyvenimo turinys ne ką didesnis už jų patirtus kasdieninius džiaugsmus ir vargus. Kaip tik jų asmenybių paprastumą White pabrėžia, jose norėdamas išreikšti gyvenimo paslaptingumą ir poeziją. Tuo tarpu Voss (1957 yra herojiškų apmatų pasakojimas, kuriame pagrindinis veikėjas yra stumiamas savo nesuvaldomo si prilygti Dievui, kol atsidaužia tragiškas šio siekimo ribas. Išdidus vokietis mokslininkas 1845 metais atvyksta į Australiją, pasiryžęs pirmasis peržengti išilgai kontinentą ir ištyrinėti vidurio dykumą. Ekspedicija, nuo pat pradžių lydima nesėkmės ir vargų, visai suyra, kai vienas iš jos narių, buvęs kalinys Judd, sukelia maištą prieš vadą Voss. Pasidalinę tarp Judd ir Voss, visi dalyviai žūva Vidurio Australijos dykumos neperėję, išskyrus patį Judd, kuris po dvidešimt metų klaidžiojimo grįžta į civilizaciją. Patį Voss jo čiabuvis vadovas išduoda savo genčiai — Voss nukankinamas ir užmušamas. Jo išdidumas sutriuškintas, bet gal, kaip spėlioja Voss mylinti Laura Treve-lyan, antra pagrindinė knygos veikėja, jis pasiekia pergalę, išmokdamas nusižeminimo, nusilenkdamas prieš žmogui neperžengiamas ribas. Voss veržimasis tyrinėti Australiją tėra kita pusė jo vidinės kelionės — ištirti, kas jis pats yra. Voss personažas praauga žmogišką skalę ir tampa White linkimos Australijai civilizacijos dvasios išraiška — kaip ir naująją žemę, taip ir dvasinius plotus reikia tyrinėti iki pat jų ribų ir dvasinius išteklius matuoti. Kaip The Tree of Man ryškina, kad be-, sikurianti nauja Australijos žmonių bendruomenė reikalinga bendros vizijos kultūrai statyti, taip Voss nurodo žmogiško nuolankumo prieš nežinomybę reikalą, tuo pačiu metu kai teigia, kad į nežinomybę privalu leistis.
Riders in the Chariot (lybi), atnešęs White tarptautinį garsą, yra jo plačiausiai užsibrėžtų tikslų kūrinys. Keturi pagrindiniai veikėjai — keistoka senmergė, aristokratiškos Australijos kolonistų šeimos palikuo-nė Mary Hare, buvęs mokslininkas, kacetą perėjęs Vokietijos žydas Mor-decai Himmelfarb, emigrantė iš Anglijos skalbėja Mrs. Ruth Godbold ir čiabuvis dailininkas Alf Dubbo protarpiais išgyvena paslaptingą reginį — romane tai atsiskleidžia kaip ugnies vežimo vizija su neatpažįstamais jame nešamais keturiais keleiviais. Nors kiekvieno vizija yra savita ir skirtinga, susidedanti iš jų pačių praeities gyvenimo fragmentų, pamažu jie patiria, kad tai jiems keturiems bendra vizija, ir atpažįsta save bei kitus tris kaip vežimo bendrakeleivius. Kaip jau įprasta White vyriausiems veikėjams, jie visi dvasioje laisvi nuo visuomenės spaudimo ir jos peršamų pigių siekimų. Kiekvienas iš jų stengiasi būti ištikimas gėrio reikalavimams, kaip jis juos savo padėtyje suvokia. Šių keturių veikėjų išskyrimas ir juos gaubiąs šventumas išryškina jų aplinkoje kerojantį blogį; net romano atomazga — Himmelfarb nukryžiavimas yra išdava dviejų kūmučių, Mrs. Jolley ir Mrs. Flack, įtarinėjimo ir neapykantos tokiems žmonėms, kurių jos neįstengia suprasti. Iš kitos pusės, tapdamas jų auka, Himmelfarb galutinai paliudija savo ištikimybę gėriui. Taip romano veiksme blogis tampa būtina sąlyga gėriui. Panašiu būdu White sukuria ir visus keturis pagrindinius veikėjus kaip gėrio atstovus. Skaitytojas sužino, kad kiekvienas iš jų anksčiau savo gyvenime yra ką nors išdavęs, apvylęs į jį sudėtą pasitikėjimą. Šita išdavimo sąmonė verčia juos pripažinti blogį, kurio jie yra buvę dalininkai, nusižeminti prieš gėrį, bet tuo pačiu gėriui atsiverti, nors jie to ir nežino. Jų siekiamą gėrį simbolizuoja jų kartais regimas ugnies vežimas. Šis simbolis, kuris sieja ne vien veikėjus, bet visą romaną, paskolintas iš pranašo Ezekielio knygos Senajame Testamente, bet jis taip pat įneša ir užuominas iš graikų mitologijos, ankstyvos krikščionybės meninių simbolių ir Blake poetinių vizijų. Kaip pranašo Ezekielio knygoje Dievas apsireiškia savo garbėje iš ugnies vežimo, taip ir šio romano keturi pagrindiniai veikėjai savo reginį pergyvena kaip paties Dievo juose pažadintą Jo ilgesį ir kaip pažadą šį jų troškimą išpildyti. Savo veiksmais romano tėkmėj jie atsiliepia šiam reginiui ir jo ištikimai laikosi. Antroji simbolinė struktūra šiame romane yra Kristaus kančios atkartojimas. Tos pačios prieštaraujančios žmonių aistros, kurios įvykdė Golgotos nusikaltimą, sugretinamos su aistromis, kurios išsiveržia fabriko kieme Barra-nugli, kur Didįjį Penktadienį Himmelfarb bendradarbiai nebeįstengia nutraukti pradėto pokšto. Religinės vaizduotės motyvas, kad Kristus yra agonijoje iki pasaulio pabaigos, čia išreiškiamas, kai Jo atperkantį veiksmą White leidžia pakartoti švento gyvenimo žydui Australijoje. Bet, romano galas lyg įtaigoja: jei pasikartoja kančia, tai gal pasikartos ir atpirkimas.
Pradžioje buvo atkreiptas žvilgsnis į White kaip į talentingą stilistą, pabaigoje pabandykime apibendrinti kokį savitą pasaulio vaizdą White atskleidžia skaitytojui, kas jam labiausiai rūpi, kam jis teikia daugiausia reikšmės. Nor White detališkai aprašo žmonių gyvenamą kasdieninę tikrovę, jis nuolat bando prasiskverbti pro kasdienybę, kai ir jo herojus Voss, kurio pagrindinis noras buvo "atsikratyti neesminio ir siekti begalinio". Neprasčiau už kitus dabartinius rašytojus White sugeba įžvalgiai ir įdomiai pasakoti apie žmonių tarpusavio santykius, tačiau jis vis siekia palytėti, užčiuopti kažką "daugiau" už kiekvieno pergyvenimo ir jausmo. Nors ne White galioje, kaip ir jokio kito žmogaus, tą "daugiau" konkrečiai pavaizduoti, patį ilgesį jis sugeba įkūnyti, padaryti jį ašim, kuri suka romano veiksmą, kaip tai atsitinka Riders in the Chariot. Toliau, nors White meistriškai kuria atskirus veikėjus, jam svarbu ne vien jų asmeniškos laimės ir prasmės klausimai, bet ir visuomenės stovis bei kryptis. Veik visi jo romanai klausia, kokia civilizacija formuojasi naujame Australijos kontinente, kokie jos bruožai, pavojai, galimybės. Pagrindinė jo meninė metafora yra kelionė, kurią reikia pratęsti iš praeito šimtmečio Australijos geografinio tyrinėjimo į dvasinę tikrovę, kad ryškėtų keliai iš praeities į ateitį. Ir čia pajuntame, kad Patrick White, pratęsdamas iš ankstyvesniųjų šio šimtmečio rašytojų paveldėtą rūpestį išsakyti Vakarų kultūros krizę, tą tradiciją pralenkia ir palieka. Palyginant jį su kitu Nobelio laureatu, didelės skalės romanų kūrėju Tho-mas Mann, pabrėžtina, kaip ta pati tikrovė, kurią Mann regėjo kultūros žlugimo ženkle, Patrick White rodosi kaip žmogiškųjų galimybių laukas. White kviečia skaitytoją ne griūvantį pasaulį apraudoti, bet su nuostaba pasitikti gimstantį pasaulį.
A. Liulevičienė











 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai