Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
L. K. B. KRONIKOS III TOMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Ramelis   
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA. III tomas, apimantis 16-22 numerius. Viršelis ir iliustracijos dail. seselės Mercedes. Išleido L. K. Religinės Šalpos Rėmėjų Sąjunga, Chicago 1976. 424 psl., kietais viršeliais — 6 dol., minkštais — 4 dol. Tiražas — 5000 egz.

"Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" pirmasis numeris pogrindyje išėjo 1972 kovo 19. Tad jau šešeri metai nuo jos pasirodymo. Ligi šiolei išleisti 30 numerių, maždaug po penkis numerius per metus. Čia, laisvajame pasaulyje, ištisai "LKB Kroniką" perspausdina "Draugo" dienraštis, o atskiromis knygomis išleidžia L. K. Religinės Šalpos Rėmėjų Sąjunga. I tomas, apėmęs 1-7 numerius, išėjo 1974 m. (336 psl.), II tomas apėmė 8-15 numerius ir išėjo 1975 m. (414 psl.). Čia žvilgterėsime į III tomą.

Būdingai šis tomas pradedamas informacija apie Juozo Gražio teismą už "LKB Kronikos" pirmųjų numerių brošiūravimą (įrišimą) ir jai žinių rinkimą. J. Gražys buvo teisiamas 1975 kovo 11 - 17 (iš viso trečiąkart). Dar anksčiau, 1974 gruodžio mėn. už "LKB Kronikos" dauginimą ir platinimą buvo teisiami P. Petronis, P. Plumpa, V. Jaugelis ir kt. 1975 birželio 16 - 17 už "LKB Kronikos" 11-jo numerio dalies perrašymą buvo teisiama N. Sadūnaitė, kurios teismas aprašomas jau šiame III tome. Pateikiama šiame tome šiek tiek žinių ir apie tai, kokiomis žiauriomis sąlygomis visi suminėtieji atlieka teismo skirtąsias bausmes (ypačiai sukrečia žinia, kad vėžio III-čios stadijos V. Jaugelis buvo sumuštas besimeldžiant ir po sunkaus galvos sudaužymo savaitę nesulaukė medicinos pagalbos, kol buvo nugabentas kalėjimo ligoninėn).

Taigi "LKB Kronika" jau turi savo kankinių. Tačiau ir ilgai kalinti prieš savo teismą, ir pačiu teismo metu jie nesugniužo, bet tiesiog nuostabiai laikėsi. Todėl ir nebuvo prieita ligi paties "LKB Kronikos" centro. Priešingai, "LKB Kronika" praskynė kelią dar keletui kitų pagrindinių leidinių: "Aušra", "Varpas", "Laisvės šauklys", "Dievas ir Tėvynė", "Tiesos kelias" (kunigų), "Rūpintojėlis" (išėjo 1977 gegužės mėn.).

Švęsdamas 1917 metų bolševikų perversmo Rusijoje 60-sias metines, Sovietų Sąjungos kompartijos centro komitetas pernai iškilmingai deklaravo, kad "Spalio pergalė — svarbiausias XX šimtmečio įvykis, iš pagrindų pakeitęs visos žmonijos vystymąsi", kad sovietinis "socializmas — tai realaus humanizmo visuomenė . . . tikrosios demokratijos, tikrosios asmenybės laisvės, pažangiausio mokslo ir kultūros visuomenė".

Ir Lietuvoje visai tapačiai šlovinamas "socialistinis humanizmas" kaip laiduojantis "žmonių dvasinį turtingumą" ir vedantis į "dorovinį asmenybės tobulėjimą". O ką iš tikrųjų dengia visos tos prakilnios šnekos atidengia "LKB Kronika", pateikdama faktus bent iš vienos gyvenimo srities — bažnytinės bei religinės padėties Lietuvoje.

"LKB Kronikos" III tomas re gistruoja naujus faktus, bet tos pačios rūšies, kokius buvo atskleidę pirmieji du tomai. Nieko naujo — tas pats Bažnyčios varžymas ir tikinčiųjų persekiojimas. Jeigu tai liautųsi, tai ir "LKB Kronikos" nebereikėtų leist., nesgi ji ribojasi tik faktų teikimu.

Penkių dienų turistams, tematantiems atviras bažnyčias, pravartus sąrašas Vilniuje ir Kaune uždarytų bažnyčių, dabar daugiausia paverstu įvairiais sandėliais (Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios koplyčia paversta — "Bočių" restoranu!). Vilniuje uždarytos 23 bažnyčios ir visos gausios koplyčios, išskyrus Aušros Vartų. Kaune — 14 bažnyčių ir 8 koplyčios. Abiejuose miestuose nepalik:a nė vienos evangelikų bažnyčios, bet neuždaryta nė viena cerkvė (o Vilniuj jų itin gausu). Sužinome, kaip atkakliai Ignalinos tikintieji tebekovoja už savo bažnyčios grąžinimą kreipėsi net į patį L. Brežnevą. Ignalina yra rajono centras ir turi per 4000 gyventojų, kurių dauguma katalikai.

Tikrai sunkų įspūdį daro faktai apie nuolatinį bažnyčių apiplėšinėjimą bei išniekinimą. Šiame tome įregistruoti 15 bažnyčių, tarp jų Panevėžio katedros, apiplėšimai. Vandalų visur pasitaiko. Bet kada nuo pat mažens diegiama tokia fanatiška religijos neapykanta, galima prileisti, kad bent dalį tų vandalų sudaro patys ištikimiausi sovietinio "humanizmo" išpažinėjai. Tokią prielaidą verčia daryti tai, kad, ir pranešus milicijai, ši "visai nereagavo". Net kai viena bažnyčia buvo dukart maždaug savaitės būvyje išplėšta ir išniekinta, buvo gautas iš Panevėžio milicijos — vidaus reikalų skyriaus viršininko toks atsakymas: "Kas paėmė bažnyčios daiktus — paieškos priemonėmis nenustatyta. Pagal esamą pareiškimą yra atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, vadovaujantis LTSR BKP 131 str. ir BK 8 str. dėl veiklos mažareikšmingumo". Kad buvo pagrobta monstrancija su Švč. Sakramentu, trys kielikai etc. buvo tokia "mažareikšminga veikla", kad pirmo apiplėšimo tirti milicija išvis neatvyko!

Dvi koplyčios — Staliorių (Šakių rajone) ir Šatraminų (Skuodo rajone) — buvo oficialiai apiplėštos ir uždarytos: jų bažnytinis turtas buvo perimtas Ateizmo muziejui (Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje!). Sunkiai suprantama, kam reikėjo Šiaulių rajono vykdomajam komitetui visiškai, ligi pamatų, sunaikinti Neilaičių kapelių koplyčią, tikinčiųjų neseniai (1975) atsiremontuotą. Ar dėl to, kad tuose kapeliuose palaidoti 1863 m. sukilėliai ir gretimo dvaro užplakti baudžiauninkai? "LKB Kronika" komentuoja: "Žmonės Neilaičių kapelius lanko ir toliau, su širgdėla prisimindami vergijos pančius — Rusijos terorą Lietuvoje". Dar sunaikinta ir Baublių kaimo atsiremontuotą koplytėlė — ją buldozeriu sugriovė milicininkai, drauge su žeme sulygindami ir prie jos esančius lietuvių partizanų kapus.

Ir toliau, atrodo, šventai tikima, kad sovietiniam socializmui "statyti" būtinai reikia griauti kryžius, lyg pagal liaudies patarlę: "bijo kryžiaus kaip velnias". Vėl trečiąkart sunaikinti Kryžių kalno prie Maškuičių kryžiai, Panevėžio senamiesčio kapinėse nuversti 28 kryžiai, naktį nugriautas Šaukėnų kryžius (pastatytas 1928 m. nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti), buldozeriu sutriuškintas kryžius Kučiūnų apylinkėj etc. Naujiems kryžiams statyti leidimo neduodama, o pastatytieji laikomi "savavališkai" pastatytais ir reikalaujami nugriauti.
Keli tokie atvejai nurodomi. Metelių žuvininkystės ūky Buckūnų kaime vienam gyventojui pasistačius prie namo kryžių, Lazdijų rajono vykdomasis komitetas nusprendė kryžiaus nugriovimo darbus pavesti savanorių gaisrininkų draugijai, o iš savininko už tai išieškoti išlaidas. Nieko nepadėjo kreipimasis dėl nugriauto kryžiaus nei į prokuratūrą, nei į patį L. Brežnevą. Pas Religijos reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną ieškojo užtarimo viena Mažeikių gyventoja, prie savo namo pasistačiusi kryžių. Įgaliotinis tegalėjo pareikšti: "Daryk taip, kaip nusprendė vietos valdžia, aš nieko negaliu padėti". Kryžius buvo nupiautas, o už tą darbą, kurį atliko du milicininkai su poros civilių pagalba, kryžiaus savininkė turėjo sumokėti 50 rublių. Kauno paminklų dirbtuvei uždrausta net granite iškalti kryžių (darbininkai baigia užsakymą "jau už dirbtuvės durų").

Komunizmo "statybai" kliudo ir Marijos statulos: Vilniaus Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčioj (Žvėryne) naktį sunaikinta Marijos statula, Skiemonių bažnyčios šventoriuj pastatytą Marijos statylą vietos komunistai (tarp jų vidurinės mokyklos direktorius) nugriovė, Simno bažnyčios šventoriuj pastatytos Marijos statylos reikalu buvo atvykęs pats "supervyskupas" K. Tumėnas: jo nuomone, statula pastatyta per daug matomoj vietoj, ją tikę pastatyti bažnyčios prieangio kampe ar kapinėse. Liūdnos Religijos reikalų tarybos įgaliotinio pareigos, kurios paverčia jį žandaru!

Galėtų visa tokia kryžių ar statulų baimė atrodyti juokinga, jeigu už jos nesislėptų skaudi teroro tikrovė — sistemingas tikinčiųjų persekiojimas.

Oficialiai skelbiama sąžinės laisvė ir neigiama, kad būtų baudžiamas religijos praktikavimas. O iš darbo šalinimas ar ne bausmė? Tokių faktų "LKB Kronika" teikia visą laiką. Nestinga jų ir šiame tome: dėl religinių įsitikinimų atleista Vilniaus muzikos mokykloje 15 m. išdirbusi mokytoja A. Kezytė, viena mokytoja tuojau pat pašalinta už susituokimą bažnyčioje, o kita — už kryželio nešiojimą, už sūnaus įstojimą kunigų seminarijon — abu jo tėvai mokytojai; iš Vilniaus universiteto pašalinta inžinierė R. Kibickaitė tik dėl savo religinių įsitikinimų, už prisipažinimą tikinčiuoju atleistas inž. A. Garbstąs, iš agronomo pareigų pašalintas kunigų seminarijon besiruošęs jaunuolis; mokyklos virėja neteko darbo už padėjimą puošti bažnyčią, laiškanešė — už bažnyčios lankymą, etc. Daugelis kitų buvo įspėti, viešai papeikti ir įgrasinti, kad bus iš darbo pašalinti, jei nemes lankę bažnyčios. Pasvalio rajono vykdomasis komitetas privertė Skrebotiškio bažnytinį komitetą atleisti net vargonininkę!

"LKB Kronikos" puslapiai mirga žiniomis apie tardymus (vien šiame tome per 40 pavardžių). Tardomi kunigai, bet dar gausiau pasauliečiai (kraštotyrininkai ir kt.). Ypačiai iš akių neišleidžiami buvusieji politiniai kaliniai. Vieni tardymai baigiasi tik įbauginimu, kiti — areštais. Pora studenčių po tardymo pašalintos iš universiteto.

Įdomi informacija apie kratas — ko randama ir kas konfiskuojama. Tik palyginti neseniai propagandiniais sumetimais išleista maldaknygė, N. Testamentas, Vatikano II susirinkimo dokumentai, bet tokiu mažu tiražu (ir nemaža jo metus užsienin), kad visai jų neužteko tikintiesiems. Kadangi neleidžiama laisvai spausdintis religinės literatūros, tai, pasirodo, tikintieji patys gaminasi maldaknyges ir kitą religinę bei auklėjamojo pobūdžio literatūrą elektro-grafiniu būdu ar tiesiog rašomosiomis mašinėlėmis. Tuo pat būdu pasidauginama ir išeivijoj pasirodžiusių leidinių. Pvz., J. Gražio, P. Petronio, P. Plumpos bylose buvo kaltinama dėl padauginimo ir išplatinimo J. Girniaus brošiūros "Lietuviškojo charakterio problema", išleistos dar Vokietijoj. Iš kratų metu konfiskuotų knygų sąrašų matyti, kad panašiai buvo pasidauginta ir A. Maceinos, Pr. Gaidos ir kt. autorių knygų. Lietuvos žmonės yra išsiilgę čia, laisvajame pasauly, išleidžiamų knygų.

Nors jų negalima pasiųsti, vis vien jos randa kelią Lietuvon. Tai liudija, kad tarp konfiskuojamų knygų minimos daugelio čionykščių autorių knygos. Konfiskuojami, jei randama per kratas, ir nepriklausomybės metų leidiniai, žurnalai ir knygos.

Ne tik knygų bijoma, bet ir de-vocionalijų. Jų pardavėjai gaudomi ne tik prie šventorių, bet net ir bažnyčiose (Alantos atvejis). Jonišky (Molėtų rajone) senukas invalidas, išstatęs devocionalijas šventoriuj per atlaidus, buvo taip žiauriai milicijos sumuštas ir suspardytas, kad buvo ištiktas širdies smūgio ir atsidūrė ligoninėj. Kai kreipėsi į advokatą, buvo atsakyta: teismas neišteisins, bet dar nubaus už "spekuliaciją". Tokiomis aplinkybėmis nebetenka stebėtis nė tuo, kad iš kun. dr. J. Grabio motinos, grįžtančios iš JAV po sūnaus aplankymo, muitinė atėmė ir sunaikino visus jos Romoj nusipirktus rožančius.

Kaip vyksta sovietiniai tiesmai, iliustruoja šiame tome aprašomas N. Sadūnaitės teismas. Plačiai informuojama ir apie rusų disidento biologo S. Kovaliovo, pas kurį buvo rasti ir "LKB Kronikos" 3 numeriai, teismas Vilniuje, į kurį buvo atvykęs ir Nobelio laureatas disidentas A. Sacharovas. Taip pat plačiai atpasakojamas daugiau kaip 30 metų KGB terorizuojamo A. Terlecko kančios kelias.

A. Terleckui teko pergyventi ir psichiatrinės ligoninės patirtį. Šiame tome dokumentuojami ir kiti faktai šio siaubingo medicinos pažangos piktnaudžiavimo naikinimui sovietiniam režimui nenuolankių žmonių. Žymiausia auka technikos mokslų kandidatas, poetas M. Tamonis (1975 lapkričio 5 rastas žuvęs po traukinio ratais, nežinia, ar pats nepakėlęs KGB teroro, ar tiesiog tokiu būdu kagėbistų nužudytas). Už antiso-\ ietinių atsišaukimų platinimą buvo į psichiatrinę ligoninę uždaryta tarnautoja - studentė A. Paškauskienė, už tautinės vėliavos iškėlimą — vairuotojas VI. Majauskas, už pastangas išvažiuoti pas brolį užsienin — Br. Naudžiūnas (dabar jau Kanadoje). Ne veltui, norint tardomuosius palaužti, grasinama psichiatrine ligonine kaip daugiausia siaubo keliančia bausme.

Siaubingas ir mokyklose tebeviešpataujantis tikinčiųjų vaikų terorizavimas už bažnyčios lankymą, patarnavimą mišioms, dalyvavimą chore ar procesijose. Viešai klasėse mokytojai iš jų tyčiojosi kaip "iš davatkų", plūsta tokiais žodžiais, kaip "išsigimėlis", "asilas" ir pan. Mažinamas elgesio pažymys (vienai mergaitei sumažintas tik dėl brolio), kad būtų užkirstas kelias į aukštesnį mokslą. Matyt, tai oficiali politika: kai dėl tikinčiųjų mokinių diskriminacijos Krakių vidurinėj mokykloj buvo pasiskųsta įgaliotiniui K. Tumėnui, šis sofistiškai pareiškė, kad elgesio pažymys buvęs mažinamas ne dėl bažnyčios lankymo, bet dėl lankymosi pas kleboną (tai irgi nusikaltimas!). Ateistinis auklėjimas vykdomas ir tokiais metodais, kaip reikalaujant visą klasę drauge su mokytoju šaukti "nėra Dievo!", piešti antireligines karikatūras, dalyvauti ateistiniuose vaidinimuose, neleisti dalyvauti mirusio klasės draugi laidotuvėse, jei jos atliekamos su bažnytinėmis apeigomis, etc. Pas vieną mergaitę aptikusi rožančių, mokytoja jį sudraskė ir įmetė šiukšlių dėžėn. Įsiūtus nesivaržoma ir fizinio teroro priemonių: rankų daužymo, per ausį mušimo, įsakymo stovėti pusę valandos pakeltomis rankomis. Į Veisiejų vidurinę mokyklą atvykęs tardytojas vieną mokinį taip žiauriai sumušė, kad tas, ištiktas psichinio šoko, net nusižudyti bandė. Tai buvo vienas iš tų mokinių, kurie direktoriaus Sta-bingio buvo "areštuoti" už dalyvavimą mišiose 1976 vasario 16 dieną. Tai vis elgesys ne savo vardo vertų mokytojų, bet sužvėrėjusių fanatikų. Kokį "humanizmą" jie gali savo mokiniuose įdiegti!

Apie kasdieninę tikrovę nėra ko kalbėti — ji vis ta pati: neduodami leidimai bažnyčių remontams, į pamokslus siunčiami sekliai, kliudoma ligoninėse prisišaukti kunigą net mirtinai sergantiems ligoniams. Kunigai nelaikomi žmonėmis, visą laiką niekinami, persekiojami tardymais, baudomis. Kai mirus Kulių klebono motinai, tikintieji norėjo jam pareikšti užuojautą rajono laikrašty, jiems redakcijoj atsakė: "Mes klebonui galime duoti plaktuku per galvą, o ne jį užjausti. Tarybinėje spaudoje kunigams nėra vietos". Netiesa, kad sovietinėj spaudoj kunigams nėra "vietos", tik ta vieta naudojama "plaktukams" — šmeižtams. Brošiūroj "Ir mirdami kovojo" kun. V. Gelgota buvo apkaltintas nušovęs vieną sovietų darbuotoją. Buvęs nubaustas kaip "ypatingas nusikaltėlis", bet vėliau reabilituotas, jis vis vien buvo šmeižiamas iki savo mirties (1975). Šiame "LKB Kronikos" numery skelbiamas jo susirašinėjimas su minėtosios brošiūros autoriumi. Autorius pasirodė doras, tik suklaidintas — norėjo tą šmeižtą atšaukti, kad, jo žodžiais, "visai melagingai" apkaltintam kunigui padaryta skriauda būtų "nors dalinai" atitaisyta. Deja, to autoriaus pareiškimo — atšaukimo nesutiko įdėti nei "Komjaunimo tiesa", nei Kapsuko, nei Šakių rajonų laikraščiai. Paskutiniame laiške kun. V. Gelgotai tas autorius rašė: "Respublikinė spauda mano paaiškinimo nenori nė girdėti. Tai taip moku aš už savo neatidumą, o apie jus aš nebeturiu ir žodžių, nes gerai žinau iš savo patirties, ką reiškia moralinė skriauda".

Knygelėj "Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvė" (1970) J. Aničas (dabar iškilęs į kompartijos centro komiteto mokslo ir mokymo įstaigų skyriaus vedėją) ir J. Rimaitis aiškina, kad tik sovietai pirmąkart istorijoje nuosekliai atskyrė bažnyčią nuo valstybės ir tuo būdu laidavo "pilną sąžinės laisvę": "Demokratinis sąžinės laisvės institutas pirmą kartą susiformavo Tarybų Sąjungoje . . . Pilna sąžinės laisvė įgyvendinta tik Tarybų Sąjungoje" (p. 15, 17). Šiame "LKB Kronikos" tome į tą propagandinį porinimą trumpai atsako N. Sadūnaitė: "Bažnyčia ne atskirta nuo valstybės, bet jos pavergta" (p. 69). Kaip kitoj vietoj konstatuoja dėl savo vaikų (gimusių Sibiro tremtyje) terorizuota motina: "Baimė, prievarta ir tamsa neįrodys šiandieninės laisvės" (p. 101).

Skaudu, kad pavergtoje tėvynėje dedasi tokie įvykiai, kuriuos "LKB Kronika" atskleidžia. Didžiai skaudūs tai faktai. Bet gėda, didelė gėda, kad sovietų pavergtų lietuvių persekiojime dalyvauja ir okupantams parsidavę lietuviai. Ne veltui pačioj
"LKB Kronikoj" (p. 117-118) saugumiečiai, iš seno vilniečio kunigo pasigrobę kaip "pavojingą" daiktą jam dar prieš karą Švenčionių lietuvaičių išaustą rankšluostį su V. Kudirkos "Tautiška giesme", prisimenami kaip to paties V. Kudirkos aprašytieji caro žandarai. Ką bekalbėti apie saugumiečius, jei iš "LKB Kronikos" dokumentuojamų faktų kaip tokie pat žandarai iškyla net mokytojai — auklėtojai.

Pora formalinių pastabų dėl aptariamojo "LKB Kronikos" III tomo.
Leidėjų žodis patikina, kad tomo redaktorius B. Pilėnas "visur išlaikė šio istorinio mūsų pavergtos Tautos kančių dokumento tekstą tiksliai autentišką, nepakeistą". Nėra kalbos, kad taip ir turi būti. Betgi tai gali būti ne toks jau lengvas uždavinys, kaip gali atrodyti. I tomo redaktorius prof. J. Brazaitis tam reikalui turėjo paskirti net tris mėnesius. Šiuo reikalu jis rašė: "Chicagos Religinės Šalpos rėmėjai paprašė, kad parašyčiau įvadą jų leidžiamom Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikom. Tokiam reikalui iš senos tradicijos jaučiau negalįs atsisakyti. Bet kažkaip instinktyviai paprašiau, kad atsiųstų man pasižiūrėti leidinio tekstą. Atsiuntė. Pradėjau skaityti ir pradėjo įtarimai kilti, ar tekstas autentiškas. Kai palyginau su originalais, paskutinis plaukas ant galvos atsistojo. Reikėjo visą tekstą tikrinti. Ne tik atstatinėti 'kalbos taisytojo' pakeitimus, bet viename nr. buvo praleista 24 puslapiai teksto, kitame 20 puslapių. Tą visą pragaro darbą atlikau".

Šis klausimas iškilo minty, kai jau buvau sunaikinęs atitinkamų "LKB Kronikos" numerių iškarpas, anksčiau spausdintas "Drauge", — nebebuvo galima tekstų palyginti. Neišmestas liko tik A. Terlecko laiškas sovietų saugumo viršininkui I. V. Andropovui. "LKB Kronikos" III tome ir "Drauge" laiškas visur yra tos pačios minties, bet kone ištisai, sakinys po sakinio, ta pati mintis šiek tiek kitaip išreikšta.

Pvz., "Drauge" rašoma:
Liepos 27 buvau areštuotas "už dalyvavimą pogrindžio organizacijoje "Geležinis vilkas", apie kurią neturėjau jokio supratimo. Kada NKVD kareiviai perdavė mus, šešis "vilkus" Švenčionėlių KPZ, ten kareivius išplūdo už tai, kad jie nesušaudė mūsų vietoje, nes, esą, "visi lietuviai — fašistai ir banditai". Tie "banditai" tuo metu buvo nuo 13 iki 16 metų.

O "LKB Kronikos" III tome tas pats tekstas taip atrodo:
Liepos 27 d. mane areštavo už dalyvavimą pogrindinėje organizacijoje "Geležinis Vilkas", apie kurią aš net neturėjo (neturėjau? — L.R.) supratimo. Kada NKVD kareiviai mus, 6 "vilkus", perdavė Švenčionių KBZ viršilai, šis juos iškoliojo, kad jie mūsų nesušaudė vietoje, nes "visi lietuviai fašistai ir banditai. Tiems banditams tuomet tebuvo 13 - 16 metų amžiaus (p. 293).

Taigi, lyg tas pats tekstas būtų verstas dviejų vertėjų. Mintis ta pati, bet ir vienas skirtumas: vienur Švenčionėlių KPZ, kitur Švenčionių KBZ. O kartais pasitaiko ir minties skirtumo. "Drauge" išspausdinta: "Pirmasis mano suėmimas 1945 tesitęsė 2 mėnesius. Jis nedaug ką mane pamokė apie tarybinių organų metodus ir jų vykdytojus". Tuo tarpu "KGB Kronikos" III tome pasakyta: "Mano pirmasis areštas 1945 m. truko 2 mėn. Per tuos du mėnesius gavau daug gerų pamokų" (t. p.). Taigi vienur — "nedaug", kitur "daug". Iš tolimesnio teksto matyti, kad reikia patikėti ne "Draugo", bet "LKB Kronikos" tomo tekstu. Ir daugiau yra panašių įvairių nesutikimų.

Reikia perspausdinti "LKB Kroniką" tokią, koks jos originalas. Tačiau aiškias korektūros klaidas reikėtų bent išnašoj nurodyti. Pvz., 289 puslapy išvardijami Vakarų Europos intelektualai, į kuriuos kreipiamasi prašant juos tarti protesto žodį dėl lietuviams Lietuvoje daromų skriaudų. H. Boll Lietuvoj dabar "lietu-vinamas" Beliu, o čia jis paverčiamas Bieliu. Lenkų disidentas L. Kolakowski tome išvirtęs Kolskovs-kiu. O gal korektūros klaida padaryta ne pačioj "LKB Kronikoj," o ją perspausdinant? Nors ir nedaug, bet viena kita korektūros klaida yra likusi.

Duodama ir pavardžių rodyklė, bet per daug "atrinktinė". Reikėtų ją sudaryti pilną. Kad I tome ji nebuvo pilna, tai nereiškia, kad reikėtų ir toliau tenkintis tik daline rodykle.
Kadangi, leidėjų žodžiu tariant, "LKB Kronika" iš tiesų yra mūsų "Tautos kančių dokumentas" brangia kaina pavergtoje tėvynėje leidžiamas, tai, gal būtų galima pageidauti, kad ir čia ją perspausdinančių tomų meninis apipavidalinimas būtų patikėtas stipresniems dailininkams. Šiame tome kai kurios iliustracijos yra per sentimentalios, per naivios, per primityvios. O viršelyje akį rėžia duotoje Lietuvos žemėlapio iškarpoje Svyrių (ar Svierių) pavertimas "Svyčiais"!

"LKB Kronikos" III tomo išleidimą parėmė J. Tijūnas — 2000 dol. auka, El. Mickeliūnienė, dr. A. Matukas ir LKRŠ Rėmėjų Sąjungos Brocktono skyrius — po 1000 dol. aukomis.

L. K. Religinės Šalpos Rėmėjų Sąjunga, leidžianti "LKB Kronikos' knygas ir besirūpinanti vertimais į kitas kalbas, lėšoms sutelkti plečia rėmėjų tinklą. Nariai rėmėjai JAV ir Kanadoj kasmet aukoja ne mažiau kaip 5 dol., amžinieji — 100 dol.. mecenatai — 1000 dol. Aukoms siųsti adresas: L. K. Religinės Šalpos Rėmėjų Sąjunga, 6825 So. Talman Ave., Chicago, IL 60629.

PS. Didelę paslaugą atlieka "Draugo" dienraštis, pateikdamas "LKB Kroniką", kai tik čia gaunamas naujas jos numeris. Kiti katalikiškieji laikraščiai dėl vietos stokos tegali tik ištraukų duoti, o nekatalikiškoji spauda, galima sakyti, kone visai nesidomi "LKB Kronikos" informacijomis, lyg Lietuvos katalikai nebūtų drauge ir lietuviai. Būdami "Draugui" dėkingi už "LKB Kronikos" perspausdinimą, norėtume betgi šia proga vieną pageidavimą pareikšti: neištęsti spausdinimo, kasdien te-duodant po mažą gabalėlį, bet iškart paskirti po vidurinį lapą, kad būtų patogiau susidaryti "LKB Kronikos" atitinkamą numerį (kol įprastinis leidėjas sutelks jų tomą) ir, svarbiausia, kad nebūtų užtrunkama visą mėnesį, kol vienas numeris perspausdinamas. Mažais gabalėliais "LKB Kronikos" ištrupinimas nereiškia jai pagarbos, nors ir į pirmą puslapį įdedant. Priešingai, iš trupinių ir lieka trupiniai — įspūdis praskiedžiamas. Svarbu, kad nauji "LKB Kronikos" numeriai būtų kiek galint greičiau čia perspausdinami, o ne po gabalėlį kaišiojami. Didelėmis aukomis eina "LKB Kronika", tad ir reikia ją atitinkamai su pagarba traktuoti — kiek galima skubiau ją perteikti, o ne tik jos gabalėliais puoštis. Man rodos, kad tokį pageidavimą paremtų "Draugo" skaitytojų dauguma.
L. Ramelis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai