Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PENNSYLVANIJOS ANGLIAKASIŲ LIETUVA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J.G.   

VLADAS BŪTĖNAS: Pennsylvanijos angliakasių Lietuva. Nuotraukos ALGIMANTO KEZIO, S.J. Portfolio: Elena Bradūnaitė, Jurgis Bradūnas. Knygą apipavidalino dail. Vincas Lukas ir Petras Aleksa. Amerikos Lietuvių Biblioteka, Chicago 1977. 343 psl., 20 dol.

Tai vadinamosios "etninės enciklopedijos" antrasis leidinys. Apie šį kun. A. Kezio užmojį mūsų išeivijos istoriją dokumentuoti fotonuotraukų albumais buvo platėliau pasisakyta, aptariant praeitų metų (1977) birželio numery pirmąjį tokį leidinį, skirtą Šv. Kazimiero lietuvių kapinėms Chicagoje. Pasisakyta šiltai, linkint visuomenės dėmesio ir paramos šiam svarbiam užmojui kiek galint ištesėti. Todėl šį kartą ir nebėra reikalo tai kartoti — galima be įžangos eiti į "Pennsylvanijos angliakasių Lietuvą".

Pennsylvanijos anglių kasyklų sritis nuo Scrantono ir Wilkes-Barre iki Shenandoah ir Mahanoy City buvo naujoji tėvynė mūsų pirmiesiems išeiviams. Visą šį palyginti nedidelį plotą tankiai nuklojo lietuvių kolonijos, viena prie kitos prisišliejusios ir sudarančios lyg vieną didžiulį telkinį. Cia gimė "išeivių Lietuva" — kūrėsi pirmosios lietuviškos organizacijos, išėjo pirmieji lietuviški laikraščiai. Tad ir aptariamasis leidinys skirtas drauge paminėti ir Jungtinių Amerikos Valstybių nepriklausomybės 200 metų sukakčiai ir lietuvių šiame krašte įsikūrimo 100 metų sukakčiai. Iš tiesų, kaip matyti ir iš knygoj pateikiamų duomenų, lietuvių imigracija į JAV prasidėjo šiek tiek ankstėliau.

"Pennsylvanijos angliakasių Lietuvą" išugdė išvyka, kurią 1972-73 m. padarė kun. A. Kezys, VI. Būtėnas ir E. Bradūnaitė, antrais metais prie jų dar prisidėjus J. Bradūnui ir stud. R. Lapui. Išvykos mecenatas buvo prel. A. J. Karalius, kuris leidinyje pažymimas kaip "šios knygos iniciatorius ir pagrindinis jos rėmėjas".
Teksto (p. 8-190 ir 225-335) autorius yra žurnalistas Vladas Būtėnas, jau ir anksčiau išleidęs knygų. Pastaroji jo knyga, galėtume sakyti, yra reportažas, perpintas istorine informacija iš A. Kučo, J. Žiliaus, Lietuvių Enciklopedijos. Įspūdžių reportažas net iš 25 lietuvių kolonijų, iš kurių plačiausiai aprašoma "pirmoji Amerikos lietuvių sostinė" — Shenandoah (p. 8-60). Knygos pabaigoje (p. 315-335) dar aprašoma 60-ji Pennsylvanijos Lietuvių diena 1974 m. (perspausdinamas I. Bublienės straipsniukas iš "Dirvos"), Elm-hursto Nukryžiuotojo Jėzaus seserys ir Nevvtono-Hollando kazimierietės.

Visose tose dukart aplankytose lietuvių angliakasių kolonijose autorius pirmiausia, kur tik galėjo, stengėsi susitikti klebonus ir iš jų gauti žinių apie jų parapijų dabartinę padėtį. Beveik visur jam pavyko užtikti  ir senųjų išeivių, kurių daugelio kitais metais (1973) jau neberado tarp gyvųjų. Tie iš jų, kurie savo metu buvo aktyviau reiškęsi lietuviškajame gyvenime, papasakojo autoriui, kaip kadaise jie veikė organizacijose, dalyvavo choruose etc.

VI. Būtėnas stengėsi kiek galint šviesiau žvelgti į viską (ypačiai į sutiktuosius asmenis), bet neužmerkia akių prieš tikrovę ir blaiviai padėtį vaizduoja. Nuoširdžiai džiaugiasi aptiktomis dar berusenančios lietuvybės žarijomis, bet ne vienoj vietoj konstatuoja: "nebėra jokių daigų, kurie duotų vilties ateičiai" (p. 93); ir sąmoningesnieji "nebeturi masinio užnugario ir dėl to lietuviška veikla vis silpnėja" (p. 26); "buvusi Lietuva alsavo visišku mirties tvaiku" (p. 135) ir pan.
Vis buvo garsinama, kad turime JAV-se 126 lietuviškas parapijas. Sunku bepasakyti, ar ir kiek tokiomis begalima laikyti tas Pennsylvanijos lietuvių 25 parapijas. Lietuviškos pamaldos belaikomos "per didžiąsias šventes", daug kur tik kas trečią sekmadienį lietuviškai prabylama, o kitur ir išvis lietuvių kalba išguita. Kai kur į lietuvių parapijas klebonais paskirti kitataučiai, o ir lietuvių kilmės kunigai menkai moka savo tėvų kalbą, o mokytis nenori.

VI. Būtėnas, atrodo, pagrįstai pastebi, kad didelis smūgis lietuviškosioms parapijoms buvo Vatikano II susirinkimo nutarimas pamaldose lotynų kalbą pakeisti tikinčiųjų vartojamąja. Toks nutarimas galėjo sustiprinti stiprias lietuviškas parapijas (Pennsylvanijos angliakasių srityje tokių nebebuvo), bet silpnąsias — tik nulietuvino. Iš Sugar Notch pateikiamas toks klebono liudijimas: "bandydavau sekmadieniais pasakyti pamokslą lietuviškai, bet parapijiečiai pradėjo rėkti, kad jie nesupranta, ir todėl lietuviškus pamokslus reikėjo nutraukti . . ." (p. 292). Frack-villės klebonas pirmasis savo Allen-tovvno vyskupijoj po Vatikano II susirinkimo buvo "įvedęs pilnas lietuviškas Mišias", tačiau "jos tebuvo atlaikytos tik tris kartus" (p. 154). Suprantama, kai parapiečiai pakankamai ar visai nebemoka lietuvių kalbos, klausimas "savaime išsisprendžia", ypačiai kad ir "vyskupas nori sunaikinti tautines parapijas, ir kai kurie klebonai prie to taikosi" (p. 140).

Vertas dėmesio VI. Būtėno pastebėjimas, kad daugiausia ar jau kone visiškai nutautusios tos parapijos, kuriose nebuvo įkurta mokyklų ar nesirūpinta jų lietuviška dvasia. Pvz., Minersvillės parapinėj mokykloj "atrodo, lietuvių kalbos mokymas liko išguitas II Pasaulinio karo metu, o savo metu kai kurios seselės iš mokyklos išmetė visas ten buvusias knygas" (p. 144). Mahanoy City parapinėj mokykloj lietuvių kalba buvusi "dėstoma" tol, kol buvo norinčių ją mokytis" (p. 83), būtent "1966 m. seselės nustojo dėstyti lietuvių kalbą" (p. 73), dar prieš mokyklos uždarymą 1972 m., susijungus su kitomis mokyklomis. Kaip nutausda-mi kunigai pradeda nebe vadovauti savo parapiečiams, bet juos sekti, taip ir seselės mokytojos mielai pasinaudoja mokinių vaikų "nenoro" pretekstu. Ne be pagrindo turbūt klebonas emeritas kun. S. Musūra autoriui kalbėjo: "pirmosios seselės buvo kilnios dvasios ir iš širdies aukojosi lietuviškiems reikalams" (p. 123). Net ir pačiame Shenandoah, toje "sostinėje", nebeliko vietos lietuvių kalbai: 1966-67 mokslo metais lietuvių parapinė mokykla buvo sujungta su airių, nors ir pasiliko mokykloje dėstyti lietuvės kazimierie-tės, "iš pamokų visai dingo ir lietuvių kalba" (p. 34).

Po Vatikano II reformų įvedus bendrą giedojimą bažnyčioje, "choras pasidarė net nebereikalingas" (p. 276). Iš daugelio parapijų pateikiama žinių, kad savo laiku lietuviškai dvasiai palaikyti daug reiškė chorai. Dabar jie sunykę ar bent apnykę, ir lietuvių bažnyčiose lietuviška giesmė retai begirdima. Daug, žinoma, priklauso ir nuo klebonų.
Būdinga VI. Būtėno patirtis Wil-kes-Barre priemiestyje Miners Mills. Pasikeitus klebonams, tenykštėj "Šv. Pranciškaus parapijoj nieko lietuviško nebeliko. Tik įrašai vitražuose ir kryžiaus keliuose dar primena, kad šią parapiją įkūrė, bažnyčią pastatė ir joje ilgą laiką savąja kalba meldėsi tik lietuviai". Sužinojęs, kad "bažnyčia taip nutautinta", autorius ėjo apsižvalgyti, "ar čia jau tikrai nebėra lietuvių". Ir visai netoli bažnyčios rado krautuvėlės savininkę, dar jauną moterį, kurios akys iš džiaugsmo net prašvito, kad galėjo pakalbėti "retai girdima savo tėvų kalba". Užsukęs į saliūną, su jo savininku taip pat galėjo susikalbėti lietuviškai. Sutiko ir daugiau lietuvių, kalbančių tėvų kalba. "Taigi, neradę lietuviškos gyvybės bažnyčioje, išskyrus senus, sustingusius įrašus, mes ją radome gatvėje ir čia gimusių lietuvių namuose . . . Tik bėda, kad nebėra kam juose iš naujo pakurstyti tautinę ugnį. Besikalbant jie tikrai parodo netikėtai daug lietuviškos šilumos" (Miners Mills, p. 277-282). Tai, sakytume, apibendrintas įspūdis iš daugumos aplankytųjų Pennsylvanijos lietuvių kolonijų.

Apskritai imant, VI. Būtėnas pateikė gyvą vaizdą, kaip 1972-73 metais lietuvybė laikėsi toje "angliakasių Lietuvoje". Tiesa, autoriaus dėmesys atrodo pirmiausia nukrypęs tik j lietuviškąsias parapijas. Ar laisvamaniškosios organizacijos jau visai išblėsusios? Pats autorius prisimena, kad pradžioje čia veikė ne tik kun. A.
Burba, bet ir dr. J. Šliūpas. Turėjo būti ir "užparapinių" ar tiesiog "an-tiparapinių" organizacijų, klubų, chorų. Užsimenama apie Shenandoah ir Frackvillės laisvamanių kapines. Prisimenama ir Scrantono lietuvių vadinamoji "tautinė" parapija. Taigi, reikia prileisti, kad ne autorius buvo šališkas, o tik greičiau ne ką ir bebuvo galima aptikti šalia parapijų.

Galbūt autorius per lengvai patikėjo tik tais autoriais, kurie kalba apie daugely parapijų vykusias kovas tarp klebonų ir parapijų komitetų. Pastarieji per kategoriškai smerkiami. Jeigu žmonės dėjo lėšas parapijų kūrimui, tai nebuvo jų priešai, tik laisvamanių suvedžioti. Pastudijavus pačius šaltinius, greičiausiai klausimas pasirodytų sudėtingesnis. Žinant bažnytinės vyresnybės nepalankumą pastangoms išlaikyti tautines bendruomenes, suprantamas rūpinimasis savo sukurtų parapijų reikalu. Po Vatikano II susirinkimo tokie parapijų komitetai specialiai skatinami kurti. Bet anuomet daugeliui klebonų tai galėjo atrodyti pavojinga "naujiena" — jų laisvės varžymas.

Tarp "angliakasių Lietuvoje" dirbusių kunigų buvo ir plačiau pasižymėjusių. Pagrįstai iškeliami prel. J. A. Karaliaus ir kitų senosios išeivijos kunigų nuopelnai. Tarp jų minimas ir kun. Simonas Pautienius, bet ribojamasi tik jo parapine veikla. O pravartu būtų buvę priminti, kad jis buvo sudaręs nemažą fondą, kurio nuošimčiais buvo šelpiami daugelis Vytauto D. universitete studijavusių gabių, bet neturtingų studentų. Net dukart autorius primena, kad kun. Pranas Augustaitis, kurį Mahanoy City lietuviai "su pagarba mini ir šiomis dienomis", Kauno universitete dėstė anglų kalbą ir buvo Humanitarinių mokslų fakulteto ilgametis sekretorius. Reikia šią informaciją papildyti: vėliau jis ne tik kunigystę metė, bet ir tapo aiškiu laisvamaniu. Taip pat ir kun. M(ykolas) Durickas, po I pasaulinio karo grįžęs Lietuvon, taip pat metė kunigystę ir sulietuvinta Dūrio pavarde buvo žinomas kaip kalbininkas ir lotynų kalbos vadovėlių autorius.

"Portfolio" antrašte (p. 193-224) j VI. Būtėno tekstą įterpta E. Bradūnaitės užrašyti apie 10 senųjų išeivių prisiminimai, ištraukos iš XIX a. pabaigos Pennsylvanijos lietuvių spaudos ir J. Bradūno trijų puslapių beletristinis gabalėlis — kapinėse pokalbis su airiu, iš lietuvės žmonos išmokusiu lietuviškai kalbėti.
Knyga gausiai iliustruota, nesgi tai ir yra albuminis leidinys. Įspūdingos nuotraukos ir nemačiusiam tos "angliakasių Lietuvos" vaizdžiai perteikia jos gamtovaizdį, miestelių panoramas, darbo aplinką. Duotos visų parapijų bažnyčios, daugelio jų parodytas ir interjeras, altoriai, vitražai etc. Taip pat regime nuotraukas klebonijų, vienuolynų ir mokyklų pastatų, keleto klubų, vienos antros lietuvių krautuvės, saliūno ar verslo įmonės. Nestokoja ir savų kapinių nuotraukų. Randame pirmųjų veiklių kunigų A. Strupinsko ir A. Burbos antkapius. Keleto anglių kasyklose žuvusių lietuvių antkapiai įdomūs savo įrašais anuometine lietuvių rašyba. Iš ankstesnių jų metų gana gausu chorų, net orkestrų, nuotraukų. Žvelgiame į parapinių mokyklų moksleivių ar pirmosios komunijos vaikų grupes. Keletas laidotuvių procesijų.

Gausu ir atskirų asmenų nuotraukų. Begalė kunigų, mirusiųjų ir gyvųjų. Nestokoja ir seselių. Įdomūs tipingi senųjų angliakasių - pensininkų ir jų žmonų - senučių portretai. Nufotografuotas ir vienas kitas iš senųjų veikėjų, choro dalyvių ar orkestrantų. Juos paįvairina keleto verslininkų ir į aukštuosius mokslus išleistųjų vaikų, dabar gydytojų ar mokytojų, nuotraukos.

Nuotraukos iš tiesų gerai parinktos atstovauti Pennsylvanijos angliakasių Lietuvai: ir pastatams, ir buvusiai veiklai, ir asmenims. 1972-73 metų nuotraukos darytos kun. A. Kezio, o senesnės gautos iš Lietuvių muzikologijos archyvo (J. Žilevičiaus), Br. Kviklio rinkinio ir Lietuvių foto archyvo (to paties kun. A. Kezio).

Tik vienas klausimas kyla dėl nuotraukų: ar ne per daug kunigų pri-fotografuota? Žinoma, nėra kalbos kad būtinai reikėjo duoti atvaizdus kunigų patriotų, kurie tą "angliakasių Lietuvą" gaivino lietuviška dvasia. Kitas reikalas — tie kunigai, kurie dabar tik rutiniškai klebonauja. Nors VI. Būtėnas kone visus juos šiltai piešia už malonų sutikimą, betgi vargu ar įtikina skaitytoją. Man bent atrodo, kad daugelio klebonų atvaizdus visai atstoja graudi nuotrauka Mahanoy City lietuvaitės, autoriui tariančios: "Norėtume, kad nors kartą per mėnesį mūsų bažnyčioje būtų atlaikytos lietuviškos Mišios" (p. 81). Matai iš tos dar tik vidurinio amžiaus moters veido išraiškos, koks tas jos noras nuoširdus. Ir visai nejauku žvelgti į tos parapijos lietuvių kilmės klebono veidą, atspindintį tik išdidoką savimi pasitenkinimą. Kad jis ("nors lietuviškai ir mažai kalba") sutiko bažnyčioj per pamokslą paskelbti apie šios knygos autorių "ekspedicijos" tikslus, tai dar per mažas pagrindas savo knygoj "įamžinti" ir jo atvaizdą. Ir dėl daugelio kitų reikia tą patį pasakyti. Knygos perkimšimas dvasiškių atvaizdais (juoba, kad daugelio jų veidai būdingi nebent savo nedvasin-gumu) yra tikras trūkumas dėl to, kad šis "perteklius" sudaro lyg kokio parapinio leidinio įspūdį. Vis dėlto šis "pertekliaus" trūkumas nėra toks, kad jis nuvertintų patį visą leidinį. "Pennsylvanijos angliakasių Lietuva" aplamai yra vertingas leidinys, ir tekstu, ir nuotraukomis. Galima sakyti — ir aktualus leidinys: parodoma, kas laukia ir visų.

Kad iškeltasis priekaištas dėl leidinio perkrovimo dvasiškių atvaizdais nebūtų klaidingai išsiaiškintas, gal pravartu dėl jo pasiaiškinti. Kunigų nutautimas atspindi ir jų tėvus, ir jų bendraamžius. Stipriau neįaugę į lietuvybę nei savo šeimose, nei parapinėse mokyklose, o seminarijoje visai likę be lietuviškojo ugdymosi, lietuviškos sąmonės stokoja ir tie, kurie daugiau ar mažiau lietuviškai susikalba. Tų Pennsylvanijos parapijų kunigai nėra blogesni kad ir už pačios Chicagos senosios išeivijos dabartinius kunigus. Lygiai visi nedalyvauja Kunigų vienybės suvažiavimuose, nors ta organizacija yra sukurta dar senosios išeivijos kunigų, o ne II pasaulinio karo pabėgėlių. Lygiai visi nesidomi nė pačių katalikų leidžiama aukštesnio lygio lietuviška spauda. Pasitikrinęs šio žurnalo prenumeratorių sąraše, iš gausaus "Pennsylvanijos angliakasių Lietuvos" kunigų būrio teradau tris pavardes (vienas senosios kartos patriotų kunigų atstovas, vienas naujųjų išeivių kunigas daktaras ir vienas prelatas iš jau šiame krašte gimusiųjų). Blogiau su "Pennsylvanijos angliakasių Lietuva" yra tai, kad, atrodo, ji "sugeria" net ir tuos negausius kunigus, kurie yra naujųjų išeivių sūnūs, mokslinęsi Romoj, ten gyvendami Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoj.

Sunkiau vieną dalyką suprasti — tų kunigų abejingumą net šiam leidiniui, kuris nemaža dalimi skirtas jų parapijoms. Tik iš vienos parapijos ir vienos jos brolijos gauta po 100 dolerių šiai knygai paremti. Šiaip knygos rėmėjų sąraše nėra Pennsylvanijos angliakasių parapijų nė vieno kunigo! Rodos, jeigu jau ne lietuviška sąmonė, tai bent amerikietiška išmonė turėjo suprasti, kad reikia "apsimokėti". Iš pasauliečių (žinoma, ne daktarų), visgi atsirado, kurie "susiprato" šį leidinį paremti: vienas klubas ir bene 7 asmenys (įvairiomis aukomis — nuo 100 iki 5 dol.). Be prel. J. A. Karaliaus, šios knygos pagrindinio rėmėjo, stambiausia parama buvo 1500 dol., kuriuos paskyrė Pennsylvanijos Lietuvių dienos 1974 m. rengimo komitetas.

Kun. A. Kezio užmojis išleisti seriją tokių albuminių leidinių yra tikrai vertas ir Lietuvių fondo, ir visuomenės paramos. Tai rodo ir spaudoj skelbtasis numatomų leidinių sąrašas. Kad būtų galima sėkmingiau užmojį vykdyti, sudaryta Amerikos Lietuvių Bibliotekos leidykla (Lithuanian Lib-rary Press, Inc., 3001 West 59th St., Chicago, IL 60629), kuriai vadovauja kun. A. Kezys ir kurios direktorių tarybai pirmininkavo prof. J. Puzinas. Leidykla kviečia visuomenę sudaryti jai "piniginį ir visuomeninį užnugarį", stojant jos nariais. Nario mokestis — 100 dol., už kurį atsilyginama 15% nuolaida už leidyklos knygas.

Baigiant galima dar nebent tai pridurti, kad šie albuminiai leidiniai tinka ir dovanoms. Didelis formatas (11 x 10 inčų), geros kokybės popierius, todėl ir nuotraukos gražiai išėjusios. "Pennsylvanijos angliakasių Lietuvą" spausdino M. Morkūno spaustuvė, savo darbą atliko pavyzdingai.
J.G.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai