Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYTAUTO ALANTO "LIEPKALNIO SODYBA" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Kulbokas   

VYTAUTAS ALANTAS: Liepkalnio sodyba. Išleido Lietuvių Agronomų Sąjunga. Iliustracijos A. Verbicko. Chicago 1977. Tiražas 1000. 440 psl.

Leidėjas paprašė V. Alantą romane atvaizduoti nepriklausomos Lietuvos ūkininkų gyvenimą. Senųjų, pobaudžiavinių laikų Lietuva atėjo iki nepriklausomybės metų, kada ėmė ūžauti stiprūs pažangos vėjai, atnešdami daug naujovių, sukeldami tarp tėvų ir vaikų nemaža audros. Tie vaikai jau siekė naujo, šviesesnio, kultūringesnio, sotesnio gyvenimo. Šitą Lietuvą daugiausia ir piešia autorius, kalbėdamas ne sausomis paskaitomis ar pamokslais, bet duodamas gyvus, spalvingus paveikslus, kuriuose gyvena, kovoja ir siekia tikslo pilnakraujai žmonės su savo svajonėmis ir aistromis.

Romano centre — Norgailų, Liepkalnio sodybos savininkų, šeima. Pradžioje matome, kaip Juozas Norgai-la vežasi namo iš vidurinės mokyklos pavarytą už nedrausmingumą penkiolikametį sūnų Kostą, kurį traukia gamta, ūkis, bet tik ne sausi mokslai. Tėvai, ypač motina Rožė, kuri tikėjosi pamatyti jį kunigu, nutaria dabar jį prispausti prie darbo. Bet stiprus berniokas namie — kaip žuvis vandenyje. Jam tenka ir paganyti. Čia susidraugauja su kaimynų Alksnių dukteria Antose. Jis mielai su tėvu ir samdiniais verčia akmenis iš dirvos. Mėgsta triukšmingas vakaruškas. Būtų ir nuėjęs tėvo, eilinio ūkininko, pėdomis. Bet viską sumaišo vietos agronomas Rožėnas. Tas įkalba sūnų leisti į Plungės žemės ūkio mokyklą, kad bernaitis išmoktų modernaus ūkininkavimo. Praktinį mokslą Kostas prisiima mielai. Susimyli su žemaituke mokine Agne ir po poros metų ją, neturtingą, bet šviesią ir valingą ūkininkaitę, veda, nors ilgametė jaunystės draugė visaip jį vilioja, stato pinkles ir net graso. Energinga marti greit palenkia į save šešurą ir jo tėvą. Tik motina atžari. Bet savim pasitikinti Agnė nugali ir anytos užsispyrimą, įveda naują tvarką, higieniškus papročius. Kostas įveisia naują sodą, drenuoja drėgnas pievas, kultūrina molynės kalnelį — Liepkalnį, įsigyja pieningų karvių, modernių įrankių. Bet Rožėnas ne veltui įstatė jį į Plungės mokyklą. Tad dabar Kostas turi imtis vadovauti Jaunųjų Ūkininkų rateliui ir sėkmingai moko jaunimą žemę dirbti, sodus sodinti, o Agnė — mergaites daržininkystės, šeimininkavimo. Valinga žemaitė priverčia vyrą statyti naują trobą, nes ji negimdysianti vaikų lūšnoj. Bestatant trobą, Aleksas, išvežtas dėdės kun. Visbuto mokytis Kaunan, dėl motinos noro stoja kunigų seminarijon, ir tėvai, ypač motina, atsisako duoti pinigų namui remti, nes "gal reiksią jiems Aleksiukui padėti". Jaunieji užsitraukia iš "amerikono" Dargužio banko paskolą. Dargužis pradeda per daug reikšti savo simpatijas Agnei, ir Kostas pasikarščiavęs išprašo jį iš savo namų. Žinoma, bankas tuojau reikalauja visos skolos, o čia, audrai nusiaubus ūkį, kišenės tuščios. Moterišku gudrumu Agnė išgauna iš Dargužio jį kompromituojantį raštelį ir priverčia atšaukti paskolos grąžinimo raštą.

Kosto sesuo Miliutė, besimokydama gimnazijoj, nelaimingai pamilsta idealistą, bet besveikatį Algį, kuris netrukus miršta. O Aleksas, atleistas iš seminarijos (ne be savo paties noro), baigia meno mokyklą, išgarsėja dailininku ir, betapydamas mirusio dvarininko portretą, pamilsta jo dukterį Marilę ir ją veda. Gražiai už-sinešusį ekonominį, kultūrinį veikėjų šeimos gyvenimą aptemdo kita audra, simbolizuojanti Sovietų okupaciją.

Svarbiausia veikalo tema — žemės ūkio pakilimas. Žemės reforma ir skirstymas vienkiemiais jaučiama tik tolimame fone. O čia vaizduojama Jaunųjų Ūkininkų ratelių veikla (tie rateliai iš tikrųjų plačiai veikė tuometinėje Lietuvoje). Ratelius Paąžuolių apylinkėje organizuoja entuziastas agronomas Zigmas Rožėnas. Ratelių nariai veda bandomuosius laukelius, sodina sodus, gerina sėklą, mergaitės bernaičius net pralenkia savo užsidegimu: daržai, trobos, tvarka ir higiena, rankdarbiai kyla kaip ant mielių. Rengiamos paskaitos, parodos, varžybos. Į talką agronomui ir Kostui ateina jaunieji pradžios mokyklos mokytojai. Organizuojasi ir plačiai veikia šauliai. Miesteliai puošiasi nepriklausomybės paminklais. O vieno paminklo autorius — Aleksas. Senieji ūkininkai ne visada palankūs naujovėms — nepasitiki jomis ir nenori būti "išmetami iš balnų". Pasitaiko ir atsilikusio ar "rausvo" jaunimo, kurių vadas Stakiukas. Jie griauna susipratusių ūkininkaičių darbą — išlaužo sodų medelius. Svarbi kliūtis — pati žemė, kuri lengvai nesiduoda apvaldoma (molynės, pelkės). Didžiausių nuostolių padaro audra, nusiaubusi apylinkę ir prive-dusi net entuziastą Kostą prie desperacijos. Tik tvirtas žemaitės Agnės charakteris viską atlaiko.

Reikšmingas veikalo elementas yra erotinė meilė. Tai daugiau juslinė, gaivalinė, lenkianti žmogų prie gamtos dėsnių, natūralių instinktų, bet nesudvasinta meilė. Veikėjai, kaip gamtos kūdikiai, anksti pribręsta. Piemenys, pusberniai, bernai, mergos subrendę ir apsenę ūkininkai — visuose erotinis jausmas labai stiprus, kartais net per kraštus liejasi. Paauglys Kostas nuolat susitikinėja su Antose; nesuniekina nė Saliutės. Antosė ypač išsiskiria nepaisydama viešojo padorumo, kai vidunaktį atbėga į laukus pas kalkes degantį Kostą ir praleidžia meilės naktį. Ją atstūmusiam Kostui ji nuolat priekaištauja, keršija, grasina, šmeičia. Tik meilė Agnei įgauna pastovumo ir ištikimumo, nes santūri žemaitė yra valingesnė ir vadovaujasi daugiau protu. Užtat visa baigiasi laimingomis vedybomis. Pasitikėdama savimi, ji imasi nemažos rizikos nugalėti Dargužiui, kad tas atšauktų skolos grąžinimo raštą. Kosto tėvas Norgaila į lyčių santykius žiūri tradiciniu "vyrišku" požiūriu: mergina visada kaltesnė. Jis beveik didžiuojasi sūnaus "vyriškumu". Motina Rožė, išgirdusi iš Antosės motinos tą istoriją, nei gyva, nei mirusi parvažiuoja iš miestelio ir su tėvu griežtai tardo sūnų. Tik ir tos griežtos moralistės praeitis ne be dėmių. Jaunystėje ji pergyveno galingą meilės žavesį, kuris ir senatvėje sukyla, kaip pamėklė iš kapų. Tad ir jai sukyla atlaidumo jausmas, nes pati buvo ne geresnė. Tačiau viešojo padorumo pareiga nugali: "Bet prie ko prieisime, jei pro pirštus žiūrėsime į kitų nusidėjimus? Kam tada reikalingas Dievas ir Bažnyčios įsakymai?" (193 psl.).

Tik Miliutė pergyvena idealios meilės pavasarį, nors šviesuolis brolis Aleksas ir praktiška brolienė Agnė jai pataria mesti Algį iš galvos.

Tos meilės aprašymų čia per akis, lygiai kaip ir kalbų apie ją. Tos kalbos piemenų, bernų lūpose suprantamos; niekas labai nesistebi, kad jie "loja", tik neįprasta, kad ir suaugėliai "blevyzgoja". Bent mano krašte tai labai retas dalykas. Beje, jaunoji karta nepripažįsta piršlybų, vedybų dėl turto, o tuokiasi iš meilės.

Anksčiau toks aštrus kunigystės reikalas ir "Liepkalnio sodyboje" dar vis labai gyvas. Pamaldi Rožė būtinai nori pamatyti savo sūnų kunigu. Nepavykus su Kostu, visas viltis sudeda į Aleksą. Ji įsitikinusi, kad sūnaus kunigystė jai priartins ir jos pačios sielos išganymą. Kokių medžiaginių sumetimų ji visai neturi. Deja, ir Aleksas ją nuvilia. O jos dėdė kun. prof. Visbutas plačių pažiūrų ir visai neverčia globotinio eiti į kunigus. Apskritai jaunoji veikėjų karta šiame romane yra religijai vėsi, tuo piktindama Rože.

Buvusių dvarininkų likučiai po žemės reformos tik vegetuoja. Vieni gyvena praeitimi (jaunasis Tautvydas ir motina), kiti net priešiški Lietuvai (Tautvydo brolis — lenkų karininkas), dar kiti užsisklendę savo siauroje buityje (Garlauskas). Ir tik retos atžalos nueina su lietuviais (Marilė Tautvydaitė). Autorius geba iš jų pasišaipyti (pvz., kaip Aleksas piešia senojo Tautvydo portretą). Kai kur čia chronologija autoriui šlubuoja: ar galėjo Tautvydas naudotis "jus primae noctis" teise po baudžiavos panaikinimo? Juk turbūt jis negyveno 100 metų . . . Pavėluotas ir Marilės atsivertimas: Šatrijos Raganos laikai jau buvo praėję. Ir šiaip dvaro vaizdai lyg iš komedijos imti, o personažams negailėta satyros.
Amerikietis Medardas Dargužis didžiuojasi Amerika, neslepia savo susižavėjimo Agne, o įžeistas keršija.

Tik ryžtingoji Agnė jį, kaip farse, pernelyg gudriai sutvarko.
Veikalas pasižymi personažų įvairumu, gyvenimiškumu. Svarbiausias čia Kostas. Iš prigimties "nemoks-lininkas", judrus, savame kailyje nesitveriąs gimnazistas, krečiąs piktus pokštus savo mokytojams. Parvežtas namo, "į mėšlavežio", anot motinos, buitį, džiaugsmu nesitveria: sveikina pasiilgtąją tėviškę, jos paukščius ir augmeniją, su džiaugsmu gano ir akėja, kibina piemenes, mušasi su kaimynų vaikais. Paūgėjęs — prisiekęs vakaruškininkas, pešasi su bernais dėl merginų. Praprusęs Plungėje ir pamatęs pasaulio (Kauną, Palangą, Žemaičius), rimčiau pamilsta Agnę ir, nepaisydamas Antosės persekiojimo bei tėvų pageidavimo, be-kraitę, bet šviesią žemaitukę veda. Visokeriopai gerina ūkį, įtemptai dirba, energingai vadovauja jauniesiems ūkininkams, padeda savo draugui Stasiui susidoroti su užsikepėliu senovininku tėvu. Kartu su Agne išsikovoja, kad tėvai užrašytų jam ūkį, kur tiek darbo įdėjęs. Skaudžiai pergyvena gamtos nelaimes. Jis klydo žemę laikydamas priešu, su kuriuo reikia kovoti. Sapne žemės sliekas jį moko pamilti žemę, nemaištauti prieš gamtos galybę, o išmokti iš jos nelaimių pakilti. Po tos lemtingos nakties lauke jis pamilsta motiną žemę. Pasikarščiavęs su Dargužiu, tik per didelę žmonos riziką išvengia bankroto. Atsistojus ant kojų, beauginant gražią šeimą ištinka raudonoji vėtra ... ir jis skuba "uždaryti langines ilgam" . . .

Gana naujas mūsų literatūroje personažas yra Agnė, baigusi tą pačią Plungės mokyklą. Protinga ir valinga žemaitė, atitekėjusi be kraičio į pasiturinčius aukštaičius, nuo pat pradžios santūriai, bet ištvermingai kultūrina namų buitį. Greit patraukia šešurą ir jo tėvą, bet su anyta Rože eina tyli kova dėl "samčio", dėl naujoviško šeimininkavimo (dubenėlių, musių ir kitos istorijos). Susigyvenusi su apylinkės moteriškuoju jaunimu, stebuklus daro jų daržuose ir butuose. Ji žino, ko nori, ir ne-atlaidžiai siekia. Jai patinka, kad ir kiti vyrai vertina jos grožį, bet atsispiria jų vilionėms (Dargužio, berno). Nenustoja geros nuotaikos ir ui laimėse, kartu suprasdama, jog prieš audrą nepapūsi. Užjaučia mošą Miliutę dėl nelaimingos meilės, bet lilaiviai pataria mesti Algį iš galvos, š.tlia entuziasto, daugiau jausmų tmogaus Kosto, kurį lengviau ne-laimės palaužia, Agnė atspari vadovė dėl ūkio kultūros, dėl namų paveldėjimo. Šiandien, ji be abejo, būtų kovotoja dėl moterų teisių.

Rožė, motina, tvirta religinių bei dorovinių pažiūrų. Bet koks abejojimas jai jau yra nuodėmė. Ji, anot autoriaus, "atkakliai galavosi patikrinti kelią į amžinąjį gyvenimą". Svarbiausias jos gyvenimo tikslas — pamatyti sūnų kunigą. Deja, savo vyro, "šiaudinio" kataliko, per tiek metų nepajėgė "pataisyti". Nepasisekus su Kostu, visas viltis sudeda į Aleksą, kai tas, dėdės kun. Visbuto remiamas, išvažiuoja į Kauną mokytis. Aleksui atsisakius eiti į seminariją, motina net apalpsta. Jokių kitų šviesuolių ji nepripažįsta. Tik kai Aleksas, netapęs kunigu, pasidaro žinomas dailininkas, ji pamato, jog ir pasauliečiai gali būti gerbiami ir mylimi.

Autorius davė gyvą motinos paveikslą, nesustabarėjusi savo įsitikinimuose: ir ją, tvirtą dorovininkę lanko jaunystės meilės atsiminimai, drumsčia jos sąžinę, ir galop įvyksta savotiškas dvasinis jos lūžis: kai Miliutės mylimasis Algis pavojingai suserga, Rožė duoda 300 litų jam gydyti, nes ji įsisąmonina žodžius: "Neteiskime, kad nebūtume teisiami". Ją sukrečia Kosto istorija su Antose, bet sūnaus garbę ji atkakliai gina. Marčią Agnę sutinka šaltai, kad ji "drungna katalikė" (kaip ir Kostas), bekraitė, neša naują tvarką į namus (kitaip tvarko valgio, darži-ninkavimo, higienos reikalus, mėto pinigus, nes čiulpia saldainius ir pačiai Rožei dar jų siūlo). Tik marčios savimi pasitikėjimas, santūrumas ir gera širdis galiausiai senę j ją palenkia. Šalia Kosto ir Agnės Rožė yra labai įdomus personažas.

Tėvas Juozas Norgaila — senoviškas, kiek apsileidęs, nedarbštus ūkininkas, gyvenąs "kaip tėvai gyveno". Mėgsta "užtrukti" pas Šmuiliuką, o paskui bijo žmonos bausmės, kuri varo miegoti ant šieno. Į sūnaus santykius su Antose žiūri "vyrišku" požiūriu — merga visada kaltesnė. Jis pasirodo geresnis viršaitis negu ūkininkas — pareigingas, teisus, visiems lygus, nesižemina prieš dvarininką viršaitį ar apskrities viršininką ir nepalenkiamas pavaišinimu. Ypač uoliai rūpinasi kelių taisymu. Tik kaip jis neįprato daugiau gerti? Juk anksčiau to nevengė?

Kosto brolis Aleksas linkęs į mokslą ir meną. Kun. Visbuto parama pasiekęs mokslą, vos netampa motinos užsikirtimo auka — be pašaukimo stoja seminarijon. Bet menininko palinkimas nugali — metęs seminariją, išeina meno mokyklą ir greitai pagarsi menininku, laimi dvarinin-kaitės Marilės širdį. Personažas gana naujas, tik stambiais bruožais užbrėžtas, neskiriant vietos jo paveikslui išbaigti. O Marilė Tautgirdaitė — pavėluota dvaro atžala, jau Šatrijos Raganos prigydyta mūsų literatūroje.

Miliutė, su pasiaukojimu slauganti savo pamiltąjį ligotą Algį, itin išsiskiria savo idealia meile — nepalieka savo mylimojo varge, nors vis saviškiai jai "išmintingai" patarinėja net šviesuolis Aleksas.
Senelis Motiejus — iki mūsų dienų išsaugojęs šiurpų baudžiavos atsiminimą. Tai maištininkas, sukilęs prieš dvaro savivalę, kai jo sužadėtinę Katriutę išniekina senasis dvarininkas Tautgirdas ir jo prievaizda. Mergobalos pelkę sausinant, rasti kaulai — gal nelaimingosios Katriutės? Bet Motiejus neatskleistą paslaptį nusineša į kapą.

Atstumiantis, bet gyvas, spalvingas ir tikras Antosės personažas. Tos per anksti subrendusios mergaitės erotizmas išeina iš viešojo padorumo kraštų. Paūgėjęs ir rimtai pamilęs Agnę, Kostas nebegali ja nusikratyti — ji vidunaktį atlekia vienmarškinė pas jį laukuose degantį kalkes. Savo pasiekusi, ji bando jam "parodyti savo iltis". Ir tik Kostui vedus Agnę, ji palinksta į tokį pat, kaip ir ji, pienininką Rypkevičių.

Visą didįjį pažangos ratą suka motociklu skraidantis agronomas Z. Ro-žėnas. Jo tikslas pirmiausia išmokyti ūkininkus naujoviškai galvoti — tik tuomet kils ir pats ūkis. Ypač jis moka uždegti klausytojus, "užduoti durnaropių". Jis rūpinas, kad iš pačių ūkininkų atsirastų jų vadovai, kaip Kostas. Jis aprūpina juos sodų medeliais, rengia parodas, paskaitas, medelių sodinimo šventes. Jam tenka ir nutildyti "rausvuosius" — Stakiu-ką su jo sėbrais ir perkalbėti užsi-kirtusius senybininkus. Jo asmenyje Alantas įamžino mums idealistą agronomą, kurių Lietuvoje buvo nemaža.

Originalūs ir gyvi ir trečiaeiliai personažai, kaip stipruolis Džekons-kas, atsilikimo įkūnijimas. Įgėręs jis nedreba prieš savo pačią, bet iškėlęs į palubę palaiko, kol ta, anot jo, "nustoja kvaksėjusi" — barusis. Jo sūnus Stasys, tik Kosto padedamas, išsiveržia iš jo despotiškų replių. Ryškūs ir kiti kaimynai — Alksnis, Giedra, Tarbūnas, kad ir negavę romane daugiau vietos. Pažymėtinas dar vienas dievdirbio, liaudies menininko, tipas — meistrelis Šliurpa, apleidęs ūkį, mėgstąs savo dievukus, jaunimo šurmulį ir įsigeidęs valdžios — seniūnu būti. Praeinamai šmėkštelia ir samdiniai, kaip bernas Bladzė, pusbernis, piemuo, kaimynų perdykęs paauglys Antekas, pažangos priešas Stakiukas su savo sėbrais (ant jo tėvo stogo gale iškyla ir raudona vėliava).

Kita veikalo pažymėtina ypatybė, kad niekur nepristygsta gyvenimiškos gyvybės. Visi jo žmonės veikia, kovoja, barasi, siekia, — autoriui nereikia jų stumdyti, viena gyva scena veja kitą. Pvz.: parvežtas iš mokyklos Kostas apžiūrinėja išsiilgtąją tėviškę, natūrali piemenų buitis, kun. Visbuto viešnagė, Kostas moko Miliutę gyventi, naktis kalkinėje, Rožė perša Kostui Antosę. Ypač išsiskiria Rožės ginčas turguje su Alksniniene dėl Kosto, tėvų tardymas dėl Antosės, Rožės prisiminimai, Agnė įveda naują valgymo tvarką, kovoja su musėmis, ginčas su tėvais dėl namų užrašymo, audros nusiaubimas. Du Kosto sapnai — dialogai su slieku — savaime įdomūs, bet gal geriau eitų kaip pasakėčios, — realistiniame romane sunkiau juos priimti. Nelabai įtikimas ir Kosto pašalinimas iš mokyklos: dėl tokių pokštų jis daugiausia galėjo gauti sumažintą elgesio pažymį. Pavėluotos dvaro buities scenos, pabarstytos satyros druskele, kuri jas tik ir išlaiko gyvas.
Romanas nesiekia modernių naujovių, bet įrodo, kad ir be to galima duoti vertingą dalyką: geriausiai iš visų lig šiol duoda kylančio kaimo vaizdą, jo šviesėjimo pažangą, sukuria eilę naujų gyvų personažų — Kostas, Agnė, Aleksas, Antosė, Rožė, kun. Visbutas, Rožėnas. Puikūs dialogai, vykusiai sukurta įtampa, gražūs gamtovaizdžiai, trykštantis sąmojus ir žodinga, gera kalba — tai šio romano dorybės.
Vladas Kulbokas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai