|
|
Parašė Administrator
|
Vasario 18 d. sulaukė 80 metų amžiaus gen. štabo pulkininkas Kazys Škirpa, buvęs Lietuvos pasiuntinys Varšuvoje ir Berlyne, 1941 m. Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas. Garbingajam sukaktuvininkui dėkojame už sutikimą atsakyti į redakcijos pateiktuosius klausimus — pasidalyti savo gyvenimo patirtimi. — Red.
Kaip Jums, nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pirmajam savanoriui ir faktiškai pirmajam Vilniaus kariniam komendantui, tada atrodė Lietuvos valstybinės nepriklausomybės padėtis ir realios galimybės nepriklausomybei apginti? Padėtis tada buvo katastrofiška. Raudonieji rusai visu frontu plūdo iš rytų į mūsų žemę ir artėjo sostinės Vilniaus link. Tik ginkluota jėga tebuvo galima išsigelbėti, o jos iš anksčiau suformuotos neturėjome. Teko griebtis improvizacijos, sudedant viltis į mūsų tautos — pirmiausia į jos iaunuomenės — patriotizmą. Laimė, kad toje kritiškoje padėtyje buvo susigriebta pašaukti prie ginklo savanorius. Jie sudarė jėgos branduolį. Ant jo pagrindo jau buvo galima sumobilizuoti visas mūsų mažos tautos jėgas ir kovą už nepriklausomybę laimėti. Tai tokia tada buvo ta realioji galimybė, apie kurią klausiate!
Kurie tautiniai ir tarptautiniai veiksniai anuomet daugiausia lėmė Lietuvos valstybės likimą ir išlikimą? Tautiniai — taip, bet ne tarptautiniai. Lėmė pačios mūsų tautos ryžtas sudėti kraujo aukų už savo išsilaisvinimą. Tarptautiniai veiksniai, kaip, pvz., tie garsieji JAV prezidento Wilsono punktai apie tautų teisę apsispręsti, tebuvo tik propagandinės reikšmės, mus padrąsinę siekti, ko troškome. Realios pagalbos, — pinigine paskola ir perleidimu mums ginklų, kada jie mums buvo degančiai reikalingi, — faktiškai tesulaukėme tik Vokietijos, nors karą ir anuomet pralaimėjusios. Laimėjome ir išlikome kaip atsikūrusi valstybė irgi ne iš kieno malonės, bet tik dėl to, kad jau turėjome su kuo ginti atsikūrusios valstybės.
Ar teisinga buvo nepriklausomos Lietuvos užsienio politikos linija Lenkijos atžvilgiu? Sovietų Sąjungos atžvilgiu? Vokietijos atžvilgiu? Lenkijos atžvilgiu ji buvo, mano manymu, teisinga iki pat lenkų - vokiečių karo, taip pat ir Sovietų Sąjungos atžvilgiu, bet neapdairi Vokietijos atžvilgiu, būtent tuo, kad, karui artėjant, buvo vengiama į ją atsišlieti Vilniui atgauti be šūvio ir apsisaugoti nuo kylančio pavojaus iš Sovietų Sąjungos pusės.
Ar mūsų tautos ir Lietuvos nepriklausomybės padėtis būtų skirtinga nuo dabartinės, jei Lietuva, Vokietijai užpuolus Lenkiją, būtų įteikusi Lenkijai ultimatumą dėl okupuotos Vilniaus srities grąžinimo ir ėmusis atitinkamų kitų priemonių? Nesu girdėjęs, kad kam iš ano meto Lietuvos vyriausybės būtų prisisapnavę pateikti Lenkijai kažkokį ultimatumą dėl Vilniaus krašto. Aš irgi jo nepiršau, o tik buvau siūlęs žygiuoti į Vilnių, taip sakant, "paradiniu maršu", kuomet Lenkija savo okupacines jėgas iš Vilniaus jau buvo atitraukusi ginti savo pačios teritorijai, palikdama Vilnių be jokios rimtesnės karinės pajėgos jo apsaugojimui nuo jam grėsusio dvigubo pavojau-vokiečių — iš vakarų, rusų — iš rytų pusės Mano siūlytas žygis tokiomis aplinkybėmis juo labiau neimplikavo jokio iš mūsų pusės ultimatumo Lenkijai, kuris būtų reiškęs formalinį įsivėlimą į karą prieš pačią Lenkiją: lenkų komendantas Vilniuje, atsilankęs pas Lietuvos generalinį konsulą dr. A. Trimaką, maldaute maldavo paveikti Kauną, kad lietuvių kariuomenė nedelsiant atvyktų apsaugoti Vilnių nuo grėsusio į jį rusų raudonosios armijos įsibrovimo, aiškindamas, jog nebeturėjęs jėgų su kuo rusams pasipriešinti. Tokiu žygiu, kaip aš buvau siūlęs, mano, be to, preciziškai nurodytu įvykdyti ne anksčiau, kaip rugsėjo 8 ir nevėliau kaip rugsėjo 15, Lietuva nebūtų susiejusi savo likimą su Reicho likimu, o būtų įgijusi vokiečių simpatijų ir faktiškos apsaugos nuo Sovietų Sąjungos, rusų garnizonų Lietuvoje ir 1940 metų katastrofos. Išsilaikius iki karo galo kaip valstybei, jos padėtis tarptautinės teisės požiūriu dabar būtų visiškai kitokia, kaip esamoji, kuri susidarė dėl ano meto Lietuvos vyriausybės neapdairumo ir neryžtingumo imtis aktyvios užsienio politikos.
Ar 1941 m. tautos sukilimo atstatytas Lietuvos valstybės suvereninių organų veikimas buvo oficialiai notifikuotas tų kraštų vyriausybėms, prie kurių tebebuvo nepriklausomos Lietuvos akredituoti atstovai? Sakytų kraštų užsienio reikalų ministerijos apie įvykusį Lietuvoje sukilimą ir jo pastatytą krašto priešakyje Laikinąją vyriausybę buvo painformuotos, tik kiek palaidai, nes bendrinis vadovavimas likusios užsienyje veikti Lietuvos diplomatijos buvo sušlubavęs.
Dėl ko kai kurios VLIKo grupės, VLIKui atsidūrus Vokietijoje, yra pasisakiusios prieš bet kurį sukiliminės vyriausybės vaidmenį Lietuvos vadavimo organizacijoje? Deja, to ir aš nežinau ir nesuprantu, kodėl sakytos grupės pasielgė taip neišmintingai. Nejaugi nesuprasdamos, jog tokia savo laikysena kenkia Lietuvos valstybingumo manifestavimui užsienyje, nes naikina patį jos simbolį, kokiu vyriausybės tarpvalstybiniuose santykiuose laikomos.
Kokia šiuo metu Lietuvos vadavimui būtų svarbiausia atrama? Kinijos - Rusijos santykiai? Sovietinės imperijos kaip pavergtų tautų kalėjimo nepatvarumas? Žmonijos demokratėjimo ir laisvėjimo bendra linkmė? Ar kas nors kita? Suprantu, kad turite galvoje aplinkybių išnaudojimą. Vargu ar verta išvardytąsias aplinkybes rikiuoti pagal jų svarbumą ar realumą, kaip paramą Lietuvos laisvinimo byloje. Jas visas galima ir reikia išnaudoti Lietuvos bylai palaikyti gyvai, nes kas vienokiu ar kitokiu būdu reiškiasi prieš Sovietų Sąjungą ir jos antihumanišką režimą, yra savaime mums talkininkas Lietuvos išlaisvinimo kovoje. Tačiau svarbiausia atrama tokiai kovai buvo ir lieka pati mūsų tauta.
Kurį savo šakotos veiklos — diplomatinės, karinės ar politinės — pasiekimą laikote Lietuvai reikšmingiausiu? Kad 1918 metų gale anoje beviltiškoje padėtyje pavyko prikalbinti M. Sleževičių ryžtui pašaukti savanorius prie ginklo Lietuvai gelbėti ir, antra, kad buvo man 1940 - 1941 metais pavykę suburti ryžtingesniuosius mūsų tautos elementus į Lietuvių Aktyvistų Frontą, 1941 birželio 23 herojišku sukilimu pakartotinai atkūrusį Lietuvos valstybės suverenumą.
Kaip žiūrite į mūsų išeivijos tautinius uždavinius? Tų, kurie 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos, gelbėdamiesi nuo pasikartojusios sovietų invazijos, nelaikau jokia išeivija, bet politiniais pabėgėliais, protestuotojais prieš Lietuvos pavergimą. Todėl jų pagrindiniu uždaviniu laikau nenuilstamą tolesnį protestavimą prieš sakytą agresiją visomis įmanomomis priemonėmis ir reikalavimą, kad rusiškieji okupantai būtų priversti iš Lietuvos pasitraukti.
Kokius pageidavimus turite mūsų išeivijos organizuotam veikimui vadovaujantiems? Įsileisti į VLIKą demokratiniu būdu rinktus atstovus nuo visų didžiųjų lietuvių kolonijų pasaulyje, kad jį sudinamintų Lietuvos laisvinimo pastangose.
Ko tikitės iš mūsų išeivijos priaugančios kartos ir ko jai Linkite? Džiaugtis gyvenimu laisvajame pasaulyje, vis daugiau apsišarvuoti mokslu ir patirtimi atkursimai laisvai Lietuvai, nešioti savo širdyse jos valstybinės nepriklausomybės idealą, vengti mišrių vedybų, ugdyti vaikučius lietuvybės, Dievo ir Tėvynės meilės dvasia, būti patiems su savo paaugliais pasiryžus stoti laikui atėjus į kovą atgauti Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę, už kurias mano kartos lietuviai aukojosi. Kokią perspektyvą puoselėjate mūsų tauto* ir Lietuvos ateities atžvilgiu?
Tautai — broliško susiklausymo ir nuoširdaus respekto vienas kitam, nežiūrint politinio galvojime skirtingumų, o Lietuvai, atgavus valstybinę nepri klausomybę, — nebekartoti praeities klaidų, paly dėjusių įjos praradimą 1940 metais.
|
|
|
|