Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MATRIARCHATIŠKA POEMA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Grinius   

PAULIUS JURKUS: Juodvarniai. Pasaka-poema. Brooklyn, N.Y., 1975 m. Išleido Darbininkas. 200 psl.
Lietuvių visuomenei, mėgstančiai dailiąją literatūrą, Paulius Jurkus labiausiai žinomas kaip prozaikas pasakotojas. Juk tokie jo kūriniai, kaip "Smilgaičių akvarelės" romanas, "Pavasario prie Varduvos" ir "Ant Vilnelės tilto" legendos ir apsakymai, pirmiausia liudija apie P. Jurkų kaip švelnų pasakotoją, kuriam artima pasaka ir romantika. Bet Jurkus taip pat mėgo ir mėgsta kurti poeziją, tiek lyrinę, tiek epinę. Lyrikos jis tėra paskelbęs tik pavienius gabaliukus laikraščiuose ir žurnaluose, o epinei poezijai 1975-76 m. jis paskyrė beveik 200 puslapių knygą, vardu "Juodvarniai".

Šios poemos siužetas yra paimtas iš pasakos apie dvylika brolių, juodvarniais skraidančių, ir perkurtas į poemą. Nors paskutinioji jos redakcija buvo baigta 1974 metų lapkričio mėnesį, tačiau ji buvo sukurta 1949-50 metais. Nors tada Aidų žurnale tebuvo paskelbti tik keli epizodai, tačiau "Juodvarnių" pirmoji redakcija buvo galutinai užbaigta 1950 m. vasarą. Prieš išvykdamas iš Vokietijos į Jungtines Amerikos Valstybes, P. Jurkus aną savo užbaigtą poemą buvo davęs kai kuriems savo draugams pasiskaityti rankrašty ir p-kritikuoti. Kad poetas yra pasinaudojęs draugų kritiškomis pastabomis, dabar galima pamatyti, palyginus dabartinį tekstą su pirmąja redakcija.

Tačiau, savo kūrinį redaguodamas protarpiais per daugelį metų, Jurkus jį vienur papildė naujais epizodais (pvz., karaliaus juokdario pasaka apie tris brolius gudruolius, o trečiąjį kvailį; karaliaus karu su Bytų valdove dėl atmestos rankos), kai kuriuos kitus išleido (pvz., ka-raliūno pokalbį su savo motina dėl vestuvių su nebyle Rūtele), trečius išplėtė (pvz., Mėnulio neištikimybę Saulei dėl Aušrinės), tačiau daugelį epizodų ir strofų ištisai perrašė, net kai kur pakeisdamas jų eilėdaros schemas, pasakojimą daugiau supin-damas, t.y. naikindamas lyrines atošvaistes, kurių buvo gana gausu pirmoje redakcijoje, bet paliko beveik neliestą gražią tremtinių maldą ("Kaip smilgos, Viešpatie, kaip smilgos / Gimtų kalnelių pasiilgus"), kurią broliai juodvarniai beveik raudodami niūniuoja, susėdę aplink ugnelę vakare po sugrįžime*' iš dienos klajonių.

Jeigu prisimintume juodvarniais skrajojančių brolių pasaką, kokią yra užrašęs dr. J. Basanavičius savo rinkiniuose, tai ji atrodytų kaip išdžiūvę griaučiai, palyginus su P. Jurkaus poema. Jo "Juodvarniai" nėra tik stilizuotas pasakos perpasakojimas, kaip dažnai elgiamasi su pasakomis, skiriamomis vaikų skaitymui. Jurkus kreipiasi ne į vaikus. Jo tikslas buvo, atsirėmus liaudies pasakos schema, sukurti suaugusiems prasmingą kūrinį poemos pavidalu. Šitaip elgdamasis, jis atsistojo į gretas tų rašytojų ir poetų, kurie nuo romantizmo laikų mėgo liaudies arba žodinį tautos palikimą (legendas, pasakas, dainas) perkurti savo individualioje kūryboje. Lietuvių literatūroje vienas pirmųjų buvo Maironis, kuris savo "Jūratės ir Kastyčio" bei "Čičinsko" baladėmis buvo atsirėmęs į lietuvių tautos žodinius padavimus, juos dailiai sueiliuodamas ir šitaip juos pakeldamas į aukštesnės literatūros laipsnį, t.y. liaudies sukurtam siužetui suteikdamas baladžių drabužius.
Tačiau nuo Fromo Gužučio laikų (1822-1900) daugiausia perkūrimų arba naujų literatūrinių drabužių yra sulaukusi Eglės žalčių karalienės pasaka: mūsų rašytojų, poetų ir muzikų ji buvo pervesta į naujus įvairius meninius žanrus, neišskiriant nė baleto. Šios pasakos įvairius perkūrimus, atrodo, bus paskatinęs jos šiek tiek mitologinis pamušalas, nes etnologai teigia, kad žalčiams lietuviai priskirdavę kažin kokią dievišką kilmę ir reikšmę. Pasaka apie brolius juodvarnius tarp mūsų literatūros kūrėjų nebuvo tokia populiari, kaip Eglės žalčių karalienės. Juodvarnius dramos pavidalu jaunimui buvo perkūrusi Sofija Kyman-taitė-Čiurlionienė tarp dviejų pasaulinių karų. Tą Brolių juodvarnių pasaką padarė lietuviams aktualią Lietuvos nelaimės, kilusios dėl sovietinės okupacijos, dėl kurios daug lietuvių buvo nekaltai ištremti į Sibirą, o kiti, jo bijodami, patys pabėgo į Vokietiją, tapdami laisvais tremtiniais. Tada Vaclovas Ratas-Rataiskis sukūrė ciklą graviūrų apie brolius, skraidančius juodvarniais, pagal P. Jurkaus tekstą, o pats rašytojas juodvarnių temą pasirinko savo poemai.

Tai nebuvo jam šiaip sau kontrastingų vaizdų tema, kokia ji seniau galėjo būti S. Čiurlionienei, bet ji lietė poeto širdį tiesiog asmeniškai, nes dėl burtininkės ar raganos iš raudonųjų Rytų, jis buvo netekęs savo gimtųjų namų Lietuvoje, kur buvo palikusi jo senutė motina, o jis pats, nebegalėdamas ten sugrįžti, jautėsi kaip vienas tų brolių juodvarnių, kurie be prieglobsčio klajoja po svetimas padanges. Jis gal pats ne sykį kartojo savųjų juodvarnių raudos žodžius: "O leiski, Viešpatie, nors kartą nuskristi prie gimtųjų vartų". Šis temos artimumas jam pačiam skatino poetą žiūrėti į juodvarnius kaip į lietuvių tremtinių simbolius, o į jų bei jų sesutės skausmingų kelionių bei išsivadavimo pastangas reaguoti šiek tiek lyriškai. Kad poema gali turėti paminėtą simbolišką prasmę, liudija "Juodvarnių" kūrinio užbaiga-epilogas, kur parašyta: "Tai dalužė mana / Ir namų užburtų./ Tai klajūnų dalia / J pasaulį tremtų" (195 psl.).

Veiksminė poemos pabaiga taip pat esmiškai skiriasi nuo paskutinių vaizdų tos pasakos, kurią prieš daugelį metų buvo užrašęs dr. J. Basanavičius. Pagal jį pasaka baigėsi banaliausiai: po 12 brolių ir jų sesutės rehabilitacijos bei raganos sudeginimo karaliaus dvare įvyksta puota, kuri pakartoja dešimčių pasakų pabaigą: ir aš ten buvau, valgiau ir gėriau, o burnoj nė kruopos neturėjau. P. Jurkus šitą banalybę atmetė, ją pakeisdamas gilios prasmės veiksmais. Po raganos sudeginimo Jurkaus senis karalius griebiasi diplomatijos savo artimųjų skriaudoms pridengti: jis pasiūlo savo sūnui karaliūnui paveldėti karališką vainiką ir drauge su juodvarnių seserim Rūta valdyti visą kraštą. Karaliūnas laikinai pasinaudoja gaunama valdžia, suteikia laisvę nukariautai karalaitei su jo kareiviais-belaisviais, atsisako tėvo vainiko ir drauge su žmona Rūtele, jos vaikais ir broliais išvyksta į Rūtos tėviškę. Čia susenęs ir raganos nuvargintas tėvas-didžiūnas užrašo savo visą žemę dukteriai išvaduotojai, kuri tampa laisvos tėviškės šeimi-ninke-valdove, o jos iš prakeiksmo nelaisvės išvaduoti broliai — Broliai su talka pastatė Dvylika naujų pilių. (193 psl.) Šitaip atstatymu išlaisvintos tėviškės, kurią buvo nualinusi ragana, P. Jurkus, atrodo, simboliškai pranašauja Lietuvos ateitį.

Kitaip žiūrint, "Juodvarnių" poemoje matyti poeto užmojai pasakos fantastinius elementus sujungti su lietuvių mitais bei su galimai gilesne senove, kad mūsų laikų pragmatiškam skaitytojui poemos siužetas taptų tikimesnis. Todėl tą urvą aukštajame kalne, kur po dienos klajonių 12 užkeiktų brolių juodvarnių sugrįžta praleisti nakties, P. Jurkus pavaizdavo kaip dievaičio mėnulio buvusius palocius, kuriuos sudaužė Perkūnas už tai, kad padauža Mėnulis ten slapstydavosi burkuoti su Aušrine, apgaudinėdamas savo žmoną Saulę. Supykęs Perkūnas taip trenkė, kad padaužai "Suskaldė veidą jo kaip sūrį" (81 psl.). Šitaip, pasakodamas apie 12 užkeiktų brolių naktinį urvą, P. Jurkus gražiai išplėtojo mūsų mitologinę dainelę "Mėnuo saulužę vedė pirmą pavasarėlį" ir mėnulį padarė poemos veikėju, jaunų mergelių kurstytoju ir drauge skeptiku pašaipūnu, nes jis iš girių karalaičio pergabentai neva nebylei seseriai Rūtai kutena širdį, grodamas savo švilpyne, o kai jam pavyksta sugundyti karalaitį piršlyboms, "Mėnulis juokiasi už bokštų,/ Ir jam pašėlusiai smagu!" (121 psl.).

Kad skaitytojas labiau tikėtų pasakiškais įvykiais, P. Jurkus į savo poemą įvedė seno pagoniško lietuvių tikėjimo epizodą — 12 brolių mirusios motinos paruošimą laidotuvėms, vaizduodamas, kaip į jos kapą sudedamos įvairios dovanos (alaus ąsotis, žvakelė, kuodelis vilnų, adata), reikalingos velionės pomirtiniam gyvenimui, o sudeginto lavono pelenus užvožė akmenimis ir ties laukine rože "pastatė suolelius vėlių" (12 psl.). Šį įdomų pagoniško tikėjimo epizodą P. Jurkus papildė brolių juodvarnių seselės scena apie jos apsilankymą prie motinos kapo. Nei apie tai, nei apie motinos laidotuves nieko nepasakoja dr. J. Basanavičiaus užrašyta pasaka. Tuo tarpu "Juodvarnių" poemoje prie savo motulės kapo našlaitė Rūtelė išgirsta kukuojančią gegutę, kurios balse mergaitė atpažįsta mirusią motiną, raginančią savo dukrelę "į tolimiausią šalį, per miškus ir kalnus" surasti brolius klajūnus, nes juos parvesti į gimtinę teįstengs tik viena sesuo (26 psl.).

Šita, jei neklystu, animistinio tikėjimo (kad mirusių vėlės apsigyvena kai kuriuose gyviuose bei augaluose) liekana gerai susiderina su P. Jurkaus užmoju savo poemoje pabrėžti savo gyvų žmonių-veikėjų santykius su gyvąja ir negyvąja gamta. Šitie glaudūs santykiai su nesąmoningos gamtos reiškiniais yra sukurti paties poeto ir matomi bei jaučiami jo visoje poemoje. Tuo tarpu dr. J. Basanavičiaus užrašytoje pasakoje tai ryškiau tegalima pastebėti tik sesutės Rūtos susitikime su gamtos reiškinių valdovais-atsiskyrėliais girioje. Šis žmonių ir gamtos santykių pagilinimas suteikia Jurkui daug progų sudramatinti sesutės Rūtos pergyvenimus, jai beveik iki mirties kovojant dėl brolių prieš pikto jėgas.

Glaudūs žmonių santykiai su gamtos reiškiniais padeda P. Jurkui dviem svarbiais atvejais. Sakysim, lietuviams atrodo neįmanomas surastų brolių elgesys, kai jie iš kalno urvo nuskraidina savo gerąją sesutę į girią, kad ji čia nebyle išgyventų 12 metų. Bet, kadangi juodvarnių pasaka, rodos, yra pas mus atkeliavusi iš Indijos, kur nuo senų laikų praktikuojami prievartos metodai, jos autoriams gal atrodė normalu, kad broliai juodvarniai savo jauną sesutę patupdė į eglės viršūnę girioje, o ji ten išbuvo tol, kol nupuvo jos drabužiai. Medy ją tupinčią nuogą ir išvydo medžiojančio karalaičio draugai. Šį pasakos neįmanomą stovį "Juodvarnių" poemos autorius sužmogino tuo, kad girios žvėrys-žvėreliai paliktai nelaimingai mergaitei atėjo į pagalbą, talkindami jai maistu ir pastoge, kol ją nebylę pasiėmė medžiojantis karalaitis.

Gilindamas savo žmonių santykius su gamta, "Juodvarnių" poemos autorius gana anksti suvesdino į konfliktą sesutę Rūtelę su jos pamote Ragana. Basanavičiaus užrašytoje pasakoje tos dvi moterys akis į akį veiksmais tesusitiko paskutinėje pasakos dalyje, kada brolių juodvarnių seselei reikėjo gimdyti pirmą kartą. Tada, nieko blogo nenumanydami, karaliaus dvariškiai į priėmėjas Būtai pakvietė jos pamotę Ra-ganą, kuri pirmgimį sūnų naktį išmetė pro langą į sniegą, o kūdikio vietoje suvystė šunytį ir jį parodė dvariškiams. Šitokį vėlyvą dviejų protagonisčių susitikimą P. Jurkus visai teisėtai atmetė. Jam buvo aišku, kad pamotė Bagana našlaitėje išvydo priešą anksti, kai tik pastebėjo dingusią iš dvaro. Ji greit suvokė Būtelės tikslus ir tuoj puolėsi ją susigrąžinti, jodama kaukais. Tada ir įsikišo gamtos reiškiniai nelaimingos mergaitės naudai. Jai poetas į talką pirmiausia "pakvietė" gegutę, kuri, pamačiusi Raganos keliamas dulkes kely, sušuko mergaitei apie gresiantį pavojų. Tuoj ir tiltas ją paragino bėgti per jį, nes kylanti upės srovė greit užlies Raganai kelią, o pakelės beržo nu-svirdamos šakos sučiupo Raganą už plaukų. Dėl to Rūtelė suskubo pasprukti, o Ragana "ištvirkusiai" podukrai pažadėjo kerštą, kuris teišsi-spręs paskutiniuose pasakos epizoduose, kai vietoje ištikimos seselės laužo liepsnose atsidurs piktoji kerštautoja. Taigi konflikto pradžioje tarp piktosios pamotės Raganos ir jos podukros, užburtų brolių vaduotojos Rūtelės, gamtos reiškiniai pasirodo palankūs gyvybiniam gėriui, kuriam atstovauja našlaitė.

P. Jurkus tuos reiškinius padaro dviprasmius girios atsiskyrėlių epizoduose. Šitie turbūt iš Indijos atklydę vienuoliai — debesų, vėjų ir paukščių valdovai — pasakoje būna palankūs juodvarnių sesutei, suteikdami jai prašomų informacijų. "Juodvarnių" poemos autoriui tai pasirodė per mažai. Pagal dr. A. Maceinos sugestiją (kaip P. Jurkus tai prisipažino per pokalbį su St. Santvarų Darbininke, Nr. 3, 1977 m. sausio 21 d.), jis atsiskyrėlius — gamtos reiškinių viešpačius — pavaizdavo gundytojais, kurie nori nukreipti Rūtelę nuo jos pasiryžimų tikslo, spėliodami, kad klajoklių brolių juodvarnių nebėra gyvų. Todėl P. Jurkaus pirmasis atsiskyrėlis — debesų valdovas — priešingai nei pasakoje siūlo nebeieškoti brolių, bet verčiau pasilikti su juo, po jo mirties paveldėti debesų valdžią ir šituo pačiu tapti laukų derlingumo bei netiesiogine duonos valdove.
Nors antrasis atsiskyrėlis, arba vėjų valdovas, pasakoje panašus į savo brolį, debesų viešpatį, kaip du vandens lašai, P. Jurkus antrąjį senį atsiskyrėlį yra pavaizdavęs savotišku stebukladariu. Norėdamas sugundyti užburtų brolių sesutę pasilikti su juo, senis vėjų vežime iškilo su mergaite viršum debesų, kad ji pamatytų pasaulio gamtos grožybes, kai "aplinkui girios, upės nusidriekę/ Tarp kalnų sugulę spindi ežerai" (45 psl.). Trečiojo senio atsiskyrėlio — paukščių valdovo — gundymas jį aplankiusiai brolių vaduotojai pasilikti pas jį P. Jurkaus nėra sukurtas toks aiškus, kaip pirmųjų dviejų brolių, nors šis atsiskyrėlis kalba, kad su paukščių pagalba būsią galima sukurti didelę galingą valstybę. Bet šie du pastarojo atsiskyrėlio epizodai, kuriuos Jurkus vadina sakomis, jam yra bene geriausiai nusisekę poetinės formos atžvilgiu. Matyt, poetas gerai pažįsta paukščių judesius ir garsus, ir todėl jam sparnuočių žaismingą įvairybę buvo lengviau pavaizduoti negu įvairių rūšių daugiau ar mažiau abstrakčius debesis ir vėjus.
Palyginus su pasaka, visi trys gundymai padidina "Juodvarnių" poemos vertę ne tik idėjiškai bei morališkai, bet ir estetiškai: jie sudramatina poemos eigą, drauge atskleisdami seselės Būtos tvirtą ryžtą nepasiduoti jokiam maloniam gundymui, kuris nukreiptų ją nuo jos didžiojo tikslo — surasti jos užkeiktuosius brolius klajūnus. Šie trys gamtos valdovų gundymai, sudramatindami pasakojimą, dar paruošia skaitytoją kalnų urvo, arba centriniam, epizodui — seselės susitikimui su užkeiktais broliais, kai stipriai lauktas didžiulis džiaugsmas palaipsniui tampa bendru nusivylimu ir pagaliau naujų klajonių pradžia visiems, nes sesutė Rūtelė buvo per daug pasitikėjusi savo jėgomis, kelionėje kovodama dėl teisingo reikalo. Jos jaunos, teisingumu ir brolių meile užsidegusios širdies entuziazmas pavirsta jai dar sunkesniu bandymu negu kelionėje — dvylikos metų nebyle tyla jai pačiai ir tiek pat metų pridedamų klajonių broliams. Jei Rūtelė būtų turėjusi kantrybės dar bent vienerius metus pagyventi su pamote Ragana, šios burtai prieš brolius būtų pasibaigę. Bet kantrybės neišmokusi jauna brolių vaduotoja pasiankstino, savo pralaimėjimu padidindama brolių vargą.

Pasakodamas šį laiko fatalizmą, P. Jurkus nuo savęs nieko nepridėjo, nes tas gamtinis laikas, automatiškai triuškinąs net geriausius sumanymus, jau buvo pasakoje apie brolius juodvarnius. Tik Rūtelė, kaip meilės ir teisingumo kovotoja, nesutinka pasiduoti laiko fatalizmui nei pasakoje, nei Jurkaus poemoje: ji prisiima dvylika metų nebylės kančių ir neįsivaizduojamų bandymų, kad tik pasiektų savo dvasinį tikslą. Tiesa, tie 12 metų bandymų nevisi atrodo dramatiški ir tragiški. Brolių nuskraidinta į girią, Rūtelė nebylė P. Jurkaus poemoje sutinka gamtos gyvulių draugiškumą, netikėtai susilaukia medžiojančio karalaičio, kuris ją nugabena į savo tėvo karaliaus puošnią pilį, ten ją išpuošia, įsimyli ir veda. Nors ir prieš savo tėvų valią jis tai atlieka, tačiau ar girių nebylė begalėtų tikėtis didesnės laimės?

Tačiau ši atokvėpio laimė netrukus parodo savo tamsų veidą, kuris išsivysto į aukščiausios rūšies tragizmą: tapusi karalaičio žmona, Rūtelė turėjo gimdyti jam sūnus, kuriuos priėmėja pamotė Ragana vis išmesdavo naktį pro langą, į lopšelį guldydama suvystytus šunelius. Kas gali būti skaudžiau jaunai motinai, kaip matyti mirčiai nuskinamus savo kūdikius ir drauge nedrįsti praverti burnos apsigynimui dėl brolių klajūnų gerovės? Bijodama išduoti savo pirmykštį pasiryžimą, ji negali kovoti nei prieš Raganą, nei pasiteisinti prieš savo mylimą karalaitį, nei šauktis pagalbos, vedama į laužą sudeginti kaip pelkių ragana.

Bet šitokia pasyvi, savo noru nebylė veikėja, kaip sesuo Rūtelė, nėra patogi dramatiniam vaizdavimui. Statiškam stoviui nugalėti poemos autorius sumaniai pasitarnavo tais gamtos reiškiniais (vėjais, debesimis, paukščiais), kurie buvo pasidarę draugais užburtų brolių seselei, kai ji viešėjo pas atsiskyrėlius. Todėl brolių juodvarnių nuskraidintą į girių gilumą seselę gundo Jurkaus vėjai bėgti iš girios ir prakalbėti. Kai, karaliaus dvare būdama siuvėja, Rūtelė pradėjo įsimylėti karalaitį, Jurkaus poemos vėjai, debesys ir paukščiai perspėja mergaitę nuo kylančių pavojų. Kai priėmėja Ragana išmeta pro langą Rūtelės pirmagimį sūnelį, "Juodvarnių" poemos vėjai ragina ją šauktis pagalbos. Pagaliau karaliaus dvaras, apkaltinęs Rūtelę kaip pelkių raganą už šunelių gimdymą, pastatė ją ant laužo sudeginti. Atskridęs viesulu vėjas dar kartą liepia jai prabilti; bet, nepalaužęs jos ištvermės, vėjas bent užpučia laužą. Bet neilgam. Dvariškiai vėl jį įžiebia. Tada atklydo debesis. Užgesindamas laužą, jis taip pat ragina Rūtą gelbėtis iš mirties ir prabilti. Tik prie laužo atskridę broliai, virsdami žmonėmis (mat, sukako 12 metų), tepajėgė seseriai atverdinti lūpas.

Taigi tik nelaimingų brolių seselės likimą anksti glaudžiai sujungęs su gamtos reiškiniais bei leisdamas jiems veikti per visą poemą, P. Jurkus akivaizdžiau negu pasakoje atskleidė gėrio šalininkų sunkią kovą prieš įvairias pikto jėgas, kurių ryškiausia yra laumė Ragana. Prieš šitą, blogio simbolinį įkūnijimą "Juodvarnių" pasakos ir poemos autoriai pastatė jos podukrą, vos iš paauglės pražystančią mergaitę, kuri per 12 metų išsivysto į tokią tvirtavalę moterį, kad ji net pajėgia sutramdyti savo įgimtąjį, Raganos niokojamą ir provokuojamą, motinišką instinktą iki tokio laipsnio, jog jos pažadėta brolių laisvė jai tapo svarbesnė už jos žudomų sūnelių likimą.

Tai, be abejo, ne krikščioniška pažiūra bei nuotaika, bet herojiška. Nesvarbu, ar šitokia nuotaika galėjo susiformuoti priešistoriniu matriarchato laikotarpiu, bet svarbu, kad šitokios nuotaikos stipri moteris (mergaitė sesuo, žmona ir motina) tinka būti poemos heroje labiau negu Žilv ino žmona Eglė. Suprantama, kodėl šita dvasinio herojizmo moterim Jurkaus poemoje instinktyviai yra susižavėjęs karaliūnas, kodėl jis atsisakė savo tėvo sosto, kad su Rūta, jos vaikais ir broliais išvyktų į jos tėviškės dvarą, kurį jai paveda valdyti jos senas tėvas.

"Juodvarnius" reikia laikyti mat-riarchatiška poema ne tik dėl gėrio kovotojos Rūtos, bet ir dėl jai priešingos protagonistės pamotės Raganos bei dėl kitų vyriškų veikėjų. Nors per visą poemą atrodo, kad eina Jurkaus stipriai sudramatinta kova dėl brolių laisvės, tačiau iš tikrųjų grumtynės vyksta tarp blogio ir gėrio jėgų, tarp jų dviejų moteriškų simbolių, laumės Raganos ir seselės Rūtos, nelaimingų brolių gelbėtojos. Tarp šių dviejų ryškių protagonisčių visi kiti veikėjai vyrai atrodo silpni, beveik visi be charakterių. Antai brolių juodvarnių tėvas našlys, kai užsimano vesti, prisiriša prie vienos moters taip, kad toje laumėje nebepajėgia atpažinti raganos net tada, kada prieš vestuves ji pareikalauja sudeginti visą dvylika sūnų. Girios atsiskyrėliai tėra tik idėjiniai simboliai. Karalius, į kurio pilį sūnus atgabena nebylę mergaitę ir paskui ją veda, neatrodo valingas. Šį karalių daugiau valdo oportunistas ministras (P. Jurkaus sukurtas pirmasis patarėjas) ir dar karališkas juokdarys.

Jurkui nepatiko nė toks pasakos karalaitis, kuris vis dėlto buvo sutikęs savo mylimą žmoną atiduoti nužudyti, kai tariamai trečią kartą ji pasirodė ragana, tariamai pagimdy-dama trečią šuniuką. Šitoks pasakoje nupieštas neherojiškas karalaitis poemai netiko. Todėl Jurkaus "Juodvarnių" karalaitis pasilieka ištikimas
Rūtai iki galo, nevengdamas susigrumti kardu su dvariškiais ir dėl to patekti į kalėjimą. Bet šitoks vyras, gėrio kovotojos Rūtelės šalininkas, poemoje tėra tik išimtis tarp silpno charakterio visų vyrų. Taigi "Juodvarnių" poemos herojėmis pasilieka dvi moterys — pamotė Ragana ir podukra Rūta. Juodvi per tarpininkus ir tiesiog kovoja per visą poemą kaip blogio ir gėrio atstovės, tartum gėrio ir blogio pradai būtų moteriški. Todėl ir visą Jurkaus kūrinį" reikėtų pavadinti matriarchatiš-ka poema.

Tiesa, kad prieš matriarchato vardą, primenantį gilią senovę, kalba Raganos vardas ir jos sudeginimas ant laužo. Šitai yra krikščioniškos epochos reiškiniai, nes raganų labai buvo bijoma ir, jas atsekus, jos buvo deginamos dar net XVII amžiuje. Siekdamas mitologinės senovės, P. Jurkus pasakos raganą savo poemoje sutapatino su laume, nes ją vaizdavo didele gražuole. Tik ją suvokus kaip matriarchatinės kultūros dievaitę-laumę, galima suprasti, kodėl našlys didžiūnas, vienoje medžioklėje pamatęs šią gražuolę, užsimanė ją vesti, nebematydamas kitų moterų ir nepaisydamas baisių sąlygų — sudeginti jo sūnus.
Dėl šio ir kitų įvairių pasakos pakeitimų bei papildų P. Jurkus iš liaudiškų schemų sukūrė prasmingą poemą, kuri ne vienu epizodu verčia skaitytoją susimąstyti ties gėrio ir blogio susipynusią problema. Pats "Juodvarnių" poemos autorius pokalby su St. Santvarų (Darbininkas, Nr. 3, 1977 m. sausio 21 d.) savo poemoje mato apskritai žmogaus situaciją būty. Brolių juodvarnių klajonės ir jų seselės kentėjimai dėl meilės ir ištikimybės esą simboliniai vaizdai žmonių dalios pasauly, nes "žmogus savo būty yra tremtinys". Su šitokia poemos prasme, kuri šiek tiek primena Platono ir kai kurių egzistencialistų pažiūras apie žmogų, būtų galima sutikti, jei "Juodvarnių" poema būtų užsibaigusi klajūnų brolių ir jų sesers sugrįžimu į tėviškę,
Kur pavasariai ten traukia
Saulę aukso vežime,
Metai pieno upėm plaukia,
Plaukia laimėj ir džiaugsme.
Ši pirmoje poemos redakcijoje buvusi pabaigos strofa galėtų simbolizuoti pagoniškai suprastą dangų arba žmonių stovį po mirties, sugrįžus į amžinąją tėviškę. Bet juk ne šitokia pastraipa baigiasi dabartinė "Juodvarnių" poema. Joje piešiamame sugrįžime į tėviškę nėra neįsivaizduojamo laimės stovio. Ten visi veiksmai atvaizduoti gana konkrečiai — seno ąžuolo pagerbimu, užguito, susenusio tėvo suradimu ir, svarbiausia, pamotės Raganos eibių pašalinimu labai vaizdžiomis smulkmenomis, kada broliai "pasiėmę karštą plytą, trina net slenksčius mažus" (192 psl.). Šitokius baigiamuosius vaizdus tegalima suprasti kaip simbolius išlaisvintos tėvynės, kurią ilgai niokojo okupante Ragana.
Bet, jeigu "Juodvarnių" poema ir neatskleistų žmonių gyvenimo metafizinių šaknų, ji vis tiek yra svari vaizdais kovų ir kančių dėl teisingumo ir meilės bei ištikimybės savo nuskriaustiems broliams. Tik gaila, kad šitas, iš pasakos schemų sukurtas, svarus turinys ne visada yra adekvatiškai sutapęs su savo technikine forma. Ji pasirodo kaip eilėdarinis formalizmas, nes poemos autorius neretai atrodo labiau susirūpinęs įvairiais ritmais, rimais, eilučių skaičiumi strofose ir skiemenų skaičiaus atitikimu strofų eilutėse negu poemos sugestyviais prasmingais vaizdais.

Be abejo, šiais laikais, kai poezija yra dažnai susmukusi į kaka-foniškai hermetiškas raizgalynes, rūpestis tobula muzikine eilėdara yra pagyrimo vertas užmojis, tik svarbu, kad ji būtų adekvati turinio vaizdams, nuo jų neatšoktų, jų nedarkytų pertemptomis smulkmenomis arba jų nepraskiestų žodžių gausa. Deja, dėl šitokių silpnybių poema sušlubuoja ne kartą. Atsisakant cituoti įvairius forminius defektus, čia vis dėlto reikia nurodyti bent stambesnius atvejus. Vienas jų — per dažnas vartojimas veiksmažodžių esamajame laike. Juos daug kur lengvai būtų galima pakeisti būtuoju kartiniu laiku, nesudarkant taisyklingojo ritmo; nors dėl to rimų atskambiai gal nukentėtų, bet esamojo ir būtojo laikų kaitaliojimas sudarytų didesnės laisvės įspūdį. Kai poemos autorius pavargsta, bederindamas įvairių ritmų strofas su jų žodžių galūnėmis, jis ne kartą pavartoja vietoj baigtinio veikslo nebaigtinį (užuot rašęs "pasakys", palieka "sakys", užuot "ištiško" rašo "tiško") arba sukuria kartais tokią metaforą, kad ji atrodo panaši į avangardiš-ko siurrealizmo nesąmones, pavyzdžiui:
Tai ir paslydo meškinas raitas, Tiško į dulkes koris medaus. (100 psl.) Nors šitokių metaforų, neatitinkančių minčiai, "Juodvarnių" poemoje nėra gausu, bet vis dėlto atsiranda kaip to deguto, kurio vieno lašo pakanka, kad pagadintų skaidrumą visos puodynės medaus. Tačiau gal labiausiai poemą praskiedžia netau-pymas žodžių, kai poetas kokį nors įvykį aiškina per plačiai (49-52 psl.), arba kai jau pasakytą mintį kitoje strofoje kartoja kitais žodžiais (12, 41, 84, 88, 89, 184 psl.), arba kai žodžiais primena tai, kas buvo pavaizduota veiksmu (193 psl.). Kad gausus žodžių vartojimas neduoda mintims sugestyvios išraiškos, bet paleidžia miglas, niekas geriau neliudija, kaip poemos įžanga, sudėta iš 14 ketureilių pastraipų; bet ji nėra nei sugestyvesnė, nei prasmingesnė už pirmosios redakcijos įžangą, kuri teturėjo tik 6 ketureiles strofas.

Labai nemalonu tarti šiuos žodžius, kartu matant, kad "Juodvarnių" autorius yra atlikęs didžiulį darbą, siekdamas muzikaliai tobulos technikinės formos tokiame plačios apimties kūriny, kokio nėra sukūręs joks kitas šių dienų lietuvių poetas nei sueiliavęs tokios gausybės strofų įvairiu muzikiniu ritmu, kaip P. Jurkus savo poemoje (šitam įvairumui atskleisti gal prireiktų net atskiro straipsnio). Ir vis dėlto šis didelis darbas, kai jį palygini su pirmąja redakcija, nedaug tepakėlė poemos estetinę vertę: kad ir negausūs, bet neadekvatūs metaforiniai terminai, esamojo laiko neretas vartojimas, daugiažodžiai ištęsimai sudaro miglų klodus, kurie trukdo svariam turiniui suspindėti įtaigios išraiškos ir formos estetine vienybe.
Nors P. Jurkaus eilėdaroje formalistiniai siekimai, kuriuos galima suprasti kaip protestą prieš šių dienų snobų hermetines raizgalynes poezijoje, neleidžia jo poemai suspindėti visu integraliniu grožiu, tačiau jo "Juodvarnius", kur senoji pasaka pagilinta, praturtinta, atnaujinta puošniu poemos pavidalu, vis tiek reikia laikyti žymiu kūriniu. Pro šį kūrinį jau negalės tylomis praeiti lietuvių literatūros istorikas. Jis turės konstatuoti, kad "Juodvarniais" P. Jurkus pralenkė Eglės žalčių karalienės poezinius interpretatorius. Juk S. Neris šiai pasakai tedavė tik jaunus eilėraštinius drabužius, nepajėgdama jai įkvėpti naujos prasmės, o V. Mykolaitis-Putinas, kad ir suteikė pasakos siužetui kilnesnę prasmę, pasitenkino rėmais siauros baladės, kurią jis sukūrė vėliau už P. Jurkų.

Baigiant straipsnį, reikia pasakyti, kad "Juodvarnių" poema yra gausiai iliustruota paties autoriaus piešiniais. Vieni jų atveria 34 sakas arba epizodus, o kiti juos užsklendžia. Įspūdingiausias jų — knygos pradžios piešinys per du puslapius, kur atvaizduota liekna mergaitė, apsupta dvylikos skrendančių juodų paukščių ratu. Įspūdinga taip pat ir poemos "Pabaigos" vinjetė, kur atvaizduota senutė su didele knyga tarp rankų prie krūtinės. Galbūt tai P. Jurkaus motinos atvaizdėlis, kuris čia būtų savo vietoje, nes prieš poemos pradžią yra šitokia dedikacija: Onai, mano mylimai motinai, kuri man davė pasaką ir meilę.
Dr. Jonas Grinius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai