|
Parašė DANGUOLĖ SADŪNAITĖ
|
GIESMĖ 1.
Nors skausmas
nulenkė mane iki žemės.
- - - - - - - - - - - -
- - - - - - - - - - - -
2.
Aš žiūriu į tave,
magnolija,
bežydinčią.
(Medi prie upės.)
3.
Ir kažkas manyje
atsitiesia.
Kažkas juokiasi,
verkia.
Kažkas skuba sutikti
saulę.
PAVASARĮ
Sugrįšiu
su pirmaisiais pavasario
daigais.
Su alkstančio vėjo šešėliu —
: : : : : : : :
Esu daugiaburnė.
{Kaip tirpstantis sniegas,
kaip bičių korys)
- - tave mylėdama.
PAVASARIS
1.
Langai suskilę
nuo žvaigždžių čiulbėjimo.
(Žvaigždės čiulba,
tarytum geltonos lakštingalos.)
2.
Dabar daug kas yra.
Yra rytas.
Žolė skamba žaliu varpu.
(Žolė!
žole!
Ji apkrovė mane aukštais mokesčiais.
- - - - - - - - - - - - - - - - - -
- - - - - - - - - - - - - - - - - -
O mintys apie tave
vargina mane —
dieną — naktį,
kaip bičių spiečius.
ATVELYKIS
Paukščių čiulbėjimas
pripildė
abi ausis.
Ir medis stovi —
Paklydėlis!
Užsivilkęs
balta marška.
. . . . . . . .
Mes žiūrim į jį.
Į tą tyliai giedantį
angelą.
SEKMADIENIS
1.
Kas atėjo,
kas apsilankė
šiandieną kaime?
Praplėsdamas
upės versmes.
(Pamiškėj,
kur žolė žalia.
Alsuoja lengvai.)
Kur medis
supasi —
skrieja,
lyg balta gulbė
. . . . .
Taip kad mano tėvas,
stovėdamas tarpuvartėje,
dainuoja.
Dainuoja
(įsižiūrėjęs į tolį);
kaip kad girdėjau jį
dainuojantį
vaikystėje —
Jog kinkys žirgą,
balnos sartąjį
- - - - - -
Mano tėvas,
kuriam daugiau negu
septyniasdešimt metų.
SAULĖ
Saulė sėja
ir piauna.
Saulė
važiuoja
į turgų —
keturiais
vežimais.
: : : : : :
Vasara,
saulė užkuria
ugnį.
Užkaičia
didelį puodą
sriubos.
APIE SAULĘ
1.
Visą dieną,
visą dieną
kėlei tokį triukšmą
darže,
. . . . .
Saule!
Tarytum eigulio sūnus
(ar jaunas dvarininkaitis.)
2.
Jeigu nebūčiau pavargusi,
(jeigu knyga nekristų iš rankų) -
Ir lempa
staiga neiškiltų
į platų degantį medį —
Eičiau ieškoti sužeistųjų.
ŽOLĖ
1.
Minkštoji
lopšinė
: : : : : : :
Žemės kraujas,
tekantis
rytmečiais.
2.
Juodas vanduo,
užliejąs kojas:
Naktį,
beskubant
į namus.
DULZŪROJ
1
Aš lauksiu tavęs
sugrįžtančio.
Dulzūroj
tavęs lauksiu.
Kartu su jūra;
palmės šešėliu. —
Žaliu,
storėjančiu
kaskart
nuo medžio šilumos
: : : : : : :
Dulzūroj
tavęs lauksiu.
II
Kai tu atėjai,
aš stovėjau —
laikydama lapą
rankoje.
Bet man atrodė,
jog laikiau apkabinusi
visą medį.
Paukščiai
kalėsi
iš mano kūno.
Ir gėlės!
žalios,
šūkaujančios gėlės
tapo pasiuntiniais
iš to kito Sodo.
- - - - - - - - - - - - -
Tą dieną, kai kiekvienas
padvelkimas vėjo
buvo
tarytum
paliudijimas tiesos.
III
Aš žiūriu į medį,
bet nematau nė lapo.
Naktį
man atrodo,
jog saulė tebelyja.
- - - - - - - -
Kartoju
tavo dievų vardus;
savo, tavo
lūpomis kartoju.
Ir esu laiminga,
Esu laiminga.
RUDUO
I.
Lapai!
Bėgdami jūs stovite vietoje.
Stovėdami bėgate.
Statydami vėjuje
vis ir vis naujus pasaulius.
- - - - - - -
Tiktai skausmo —
Seno, kaip žemė,
kaip šaknys lietaus
nepridengsit!
Kad turėčiau
aš tiek daug rankų!
Kad turėčiau tiek rankų —
Jus visus priglausti.
II.
Lietus atvėrė žaizdas:
žolėje ir medį.
Aš žiūriu į gėlę —
Jos apskritime matau
juodą tuštumą.
- - - - -
O dangus be paliovos
šaukia manyje,
Kaip žvėris, vedamas
į skerdyklas.
Medis sukasi,
girgžda. Lapai dega.
(Rudi gyvulėliai.)
Sode pasirodo saulė.
Tarytum prastai nudažytas klounas.
- - - - - - - - - -
"Nieko neturiu jums palikti!
Brangieji!
Visur tuštuma.
Dieną ir naktį
Vėjas kala jums
popierinį karstą,
popierinį karstą".
IV
Ir vėl ruduo išmėtė
lapus žolėje.
O tai ne lapai!
Tai tavo ir mano kaulai:
kūnai ir veidai.
- - - - - -
- - - - - -
Tik musų sielos juokiasi:
Juodos
granito žvaigždės.
RUDENĮ
1.
Lapai!
Staigūs
ugnies kliedėjimai,
apgaubiantys medį.
2.
O lapai, anapus lapų!
Jūs degate,
kaip liepsna,
kaip gėlės.
Jūs žaidžiate tarp tamsos ir šviesos—
(Slėpdami už savęs
rojaus krikštasuolę) —
- - - - - -
Kai nyku,
Kai saulės griaučiai daužosi po kojomis.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
