Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVAIGŽDIKIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALOYZAS BARONAS   
Vasarojau apleistoj vasarvietėj, iš kurios nežinia kodėl bėgo lietuviai. Man gi atrodė, kad čia saugiau negu kitur, ir keliolikos mylių kelias, einąs palei ežerą, atidengdavo didelius nuotolius, ir galėdavai matyti tolumoje bokštus ir laivelių baltas skiauteres. Ir saulės laida kiekvieną vakarą sukeldavo keistą nuotaiką. Kartais saulė krisdavo į debesis ir neapsakomai raudonėj o, o kartais ji stabtelėdavo ežero gale ant vandens ir ligi jos bėgo aukso kelias.

Kai į vasarvietę važiavau rytą, buvo ūkanota, ir skersgatvių žalios šviesos taip išryškėdavo, kad, rodos, jos metė spindulius lyg žvaigždes. Gi dabar jau buvo giedri vėlyva popietė, ir ėjau su savo berniuku palei ežerą ir kalbėjau, kad besileidžiančios saulės spinduliai kaip pasakoj nušviečia kelią, kuriuo ėjo laimės paženklintas berniukas Žvaigždikis ir jo sesutė. Ir pasakojau sūnui pasaką apie Žvaigždikį, o galvojau, kad kada nors, kai jis paaugs, aš papasakosiu tikrą atsitikimą apie žmogų, kartais vadintą žvaigždikiu, nors toli gražu jis jokios laimės nebuvo išskirtinai atžymėtas.

Tos istorijos pradžia buvo tuoj po antrojo pasaulinio karo, kada gyvenau Bavarijoj, Bamberge, kuriame glaudėsi ir kur sustodavo laikinai būriai lietuvių ir kitų tautybių bėglių. Turėjau tik dvidešimt metų, ir tai palyginti buvo didelis turtas, pradedant po karo gyventi iš naujo, pasikeitus pinigams, kraštams ir santvarkoms. Galvojau, kad išvažiuosiu į Ameriką pas dėdę, mokysiuos ir būsiu advokatu. Ši profesija man buvo įsikalusi į galvą dar nuo vaikystės, kai žiūrėdavau į Amerikos lietuvių laikraščiais išklijuotą prie seklyčios esančio kambarėlio sieną, kurio specifinį lauko žolių kvapą ir dabar, rodos, jaučiu.

Taigi žinojau, ką darysiu po karo, nieko nebuvau užgyvenęs ir nieko nepadaręs, ir buvau patenkintas viskuo, net ir nuolatiniais trūkumais.

Mieste, tarp Regnicos ir Maino upių buvo parkas, kuriuo eidavau į tų upių sankryžoj mažą paplūdimį ir slankiodavau ligi saulėlydžio. Iš lėto žengdavau parku, kuriame prieš pietus retai sutikdavai žmogų.
Vieną priešpietį, kuris buvo sausas ir nekarštas, ėjau įprastu parko keliuku į sankryžą.

Buvau be švarko, jaučiausi laisvas ir laimingas. Ne taip kaip dabar, tada neslėgė pečių namai, darbai ir skuba. Tada buvo daug laiko, ir jis buvo turtas, nors ir nebranginamas taip, kaip dabar. Saulė mušė pro parko medžius, margi šešėliai šokinėjo žemėje ir buvo taikūs ir gražūs. Nebuvo galima tikėti, kad kur nors buvo belaisviai, kad nukapotom galūnėm sveiko ar mirė kariai, kad tarp numestų šalmų ir dujokaukių grioviuose augo žolė ir kur nors virpėjo naciai, kad jų neatskleistų ir nepagautų.

Ėjau parku švilpaudamas, ir staiga man į galvą atėjo bolševikų grojama dainelė apie Maskvą. Žengiau švilpaudamas į taktą "Maskva moja".

Staiga iš gretimo tako iššoko trys ukrainiečiai.
— Ei, šunie, Maskva moja? — paklausė vienas eidamas artyn.
— Ko jūs norit? — pasakiau, vaikiškai ir išsigandęs.
— Šėtonas, bolševikas, jam mat Maskva moja, — stipriai stūmė vienas jų man į krūtinę. Kai aš griuvau aukštielninkas, antrasis mane sulaikė ir kirto į nugarą.
— Prakeiktas bolševikas, — keikė jis sodriai ir kumščiavo į šonkaulius, ir pagaliau spyrė jų vienas į kojas, ir aš pargriuvau. Tada jie pasitraukė, ir aš pašokęs skubiai bėgau tolyn.

— Banditas, bolševikas, jam Maskva moja, šaukė jie ir, pačiupę nuo tako pakraščio akmeniokų, paleido į mane. Pora jų pralėkė pro šalį, gi vienas pataikė į pakaušį ir kruvinai pramušė. Pagalbos neieškojau. Spaudžiau žaizdą, kraujuje sulipo plaukai, paskui uždžiūvo ir nustojo kraujuoti.

Nuėjau, kaip ir visada, į paplūdimį, kuris dar buvo tuščias ir atsisėdau ant akmens, žiūrėdamas, kaip nuo dirbtinio slenksčio iš Maino vagos keliose vietose krinta vanduo, darydamas šaltą ir spindintį lanką. Jis nukritęs dužo purslais ir tekėjo žemyn įnirtingai sukdamasis ir tik toliau išsilyginęs ramiai plaukė miesto link.

— Kas tau galvą pramušė? — paklausė dar tą pat dieną pora pažįstamų.
— O, paslydau ir susitrenkiau į akmenis, — atsakiau. Vėliau dar keletas klausė, ir taip praėjo. Žaizda sugijo, tačiau toj vietoj liko ženklas. Kai plaukai prasiskirdavo ar būdavo trumpiau pakirpti, vis švystelėdavo balta žvaigždutė.

Vėliau, kai jau studijavau, buvo kitas tokia pat pavarde, mano pusbrolis. Ir kadangi mes buvome du Milašiai, tai, kai kalbėdavo apie mus ir nežinodavo kuris, visuomet patikslindavo: na, tas su žvaigždute galvoj.
— Tas žvaigždikis, — pridėdavo kitas.

Žinoma, dėl to pravardžiavimo nebuvo ko pykti, retas kas beprisimena, o ir nereikia, nes pusbrolis išvažiavo į Australiją, o aš į Ameriką, kur advokatu pasidaryti taip ir nepavyko.

Ir dabar aš einu su sūnumi ežero pakraščiu, dūžta ir ridenasi mažos bangos ir plauja smėlį atgal, ir milijono metų zulinti akmenukai nepabaigiamai rieda. Ir aš pasakoju sūnui pasaką apie Žvaigždikį, berniuką paženklintą aukso žvaigžde, kalbu apie aukso taką, panašų į saulės laidos nutiestą ežere, o tačiau galėčiau papasakoti apie save patį, bet nepasakoju. Ir tik dėl vienos priežasties. Aš bijau, kad sūnus nepaklaustų :
— Tėte, tu tikriausiai ir dabar tebepyksti ant tų vyrų, kurie tave be reikalo primušė?

Aš bijau, kad sūnus dar gali nesuprasti mano atsakymo: "Ne, sūnau, aš nepykstu. Aš tada nepykau, nors man skaudėjo galvą ir visi kaulai. Jie juk mušė ne mane, jie mušė bolševiką. Jie nežinojo ką, ir tai nebuvo reikalinga, ir jei aš dabar sutikčiau juos, aš pasakyčiau, kad vaikinai gerai pasielgė, kad jie turėjo dar daugiau įkirsti, nes komunizmui negali būti pasigailėjimo".

Bet taip pat bijau, kad ir vėliau to gali nebesuprasti, kaip galima nekęsti bolševizmo, pakeliant net ir skausmą. Ir gali tas pasakojimas likti neįtikimas, kaip ir ta pasaka apie Žvaigž-dikį, nepaisant, kad tėvas ligi mirties nešios galvoje žvaigždelę, kaip besąlyginės neapykantos blogiui ženklą.


M. Dobužinskis Senasis Vilnius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai