| |
|
|
|
Parašė Eugenijus Matuzevičius
|
KADA NUNOKSI, MANO VASARA?
Kada nunoksi, mano žodžio vasara?
Kada išsirpę vaisiai žemėn kris,
O tuos vaisius palies
Ir mano, ir kitų ranka,
Ir jais kvepės namai ir žemė,
Ir laiko upė, ir daina,
Ir duona kasdieninė,
Ir pabučiavimai, ir atminimų žvaigždės,
Ir amžiaus vėjas, dvelkiantis į veidą? . .
Kada nunoksi, mano žodžio vasara?
Kada išsirpę vaisiai žemėn kris —
Būties brandumo dovana,
Ilgai lauktieji vaisiai,
Kuriuos poetai subrandina Darbe, kovoj,
tulioj vienatvėj,
Žiūrėdami epochai į akis? . .
O gal ta mano vasara
Ir niekad neateis,
Ir niekad nenunoks ilgai lauktieji vaisiai,
Ir liks žvarbioj istorijos pagairėj
Keli nuskurdę medžiai,
Apdeginti ugninės karo vėtros,
Aplaužyti ledų ir laiko, ir žmonių . . .
Keli nuskurdę medžiai,
Kuriems, gal būt, per maža mano rankiį šilumos
Ir mano meilės.
NERINGOJE
Čionai atkeliavęs, sustoji apsvaigęs:
Platybė vandens ir baltieji kalnai,
Pirkelės žvejų ir valtelės jų laigios, —
Pasaulį tu naują staiga pažinai.
Ant kopų sustoji apsvaigęs . . .
Dainuoja čia smėlio keliaujančios bangos —
Ta muzika užburia, lieka širdy . ..
Tu, rodos, net viską užmiršt pasirengęs:
Vien jūrą ir vėją, ir dainą girdi —
Dainuoją keliaujančios bangos . . .
1957
KOVAS
Per dieną slūgsta kovo sniegas.
Šnarėdami akija ežerai. . .
O naktį pučia kovo vėjas
Ir išvynioja ilgą Paukščių Taką
(Nes jau ateina sugrįžimo laikas) - - -
O tarpmiškėm, laukais ir giriom
Plačiai srovena mėnesienos upė
Ir susilieja su gėlom verdenėm,
Kur vandenį stipruoliai briedžiai geria
Ir stirnos baukščiai vilgo snukučius . ..
O proskynom, siaurais takais
Srovena kovo mėnesiena —
Lig pat gūdžiausių tankumynų.
Lokiai niurnėdami iš guolių kelias
Ir uosto kvapų, drėgną orą,
Ir tingiai laižo mėnesieną žalsvą,
Ir minkštame, akytame sniege
Palieka jų nerangios pėdos . . .
O kovo mėnesiena plaukia giriom,
Ji teka šakomis, storais kamienais,
Jinai nusrūva ligi pat šaknų,
Kurios po gruodu ir sniegu
Išsaugojo gyvybę, nubudimą
Ir pirmapradę žemės jėgą,
Dabar keliaujančią aukštyn —
Į lankančias šakas.
1966
RAMYBĖ
Alsuoja žemė dosnumu ir pilnatve,
Rugsėjo vaisių brandumu . . .
Ir kaip nunokęs vaisius —
Tyluma.
Nei vėjo. Nei bangų.
Ramybė.
O jūra — lyg bekraštė lyguma,
Tokia tyli, rami,
Ramesnė, nei rugsėjo žemė.
Ir horizonto linija
Ryški — kaip niekados . . .
A. Stasiulevičius Vilnius. Literatu gatvė
Ir kai žiūri tenai,
Kur jūros ir dangaus riba, —
Kažkaip ir keista, ir baugu.
Atrodo, kad už jos —
Gili, staigi bedugnė —
O tos bedugnės pakraščiu,
Pačia briauna, iš lėto slenka
Žvejų motorlaiviai Ir dideli laivai. . .
Ir tu ilgai žiūri į tolį,
Tenai,
Kur jūros ir dangaus riba.
Žiūri... Ir keistas nerimas
Ir baimė apima tave:
Štai dar viena akimirka —
Ir tie visi laivai
Nukris gilion bedugnėn.
Už linijos — bauginančios, ryškios...
O jūra — lyg bekraštė lyguma,
Tokia tyli, rami,
Ramesnė, nei rugsėjo žemė.
1964
PRO ŪKANĄ SMILKSTA
Pro ūkaną smilksta saulėlydis šiandien,
Ir tolyje gęsta diena vakarykštė .. .
O jūrų žirgai lekia, žąslus sukandę,
Ir putos lyg sniegas į krantą nutykšta.
Padangė užges,
Ir naktis čia ateis,
O jūra nerims
Ties baltaisiais krantais,
O jūra ir širdžiai nurimti neduos,
Brangiausius vardus ir dainas tau kartos.
O vandenys ošia ir bėga, ir krinta
Vien jūrą ir mylimą balsą girdėsi —
Nakties kaip nebuvę.
Žiūrėki — jau švinta . . .
Tu saulėtoj kopos viršūnėj stovėsi —
Nakties kaip nebuvę.
Virš jūros bangų
Žuvėdros jau kyla ir sklendžia lanku.
O jūrų žirgai lekia smagūs, jauni,
Ir putos ištykšta žalsvam vandeny . .*
1959
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
