Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POLITIKA 1974 METAIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VAITIEKŪNAS VYTAUTAS   
Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją 1974 metai buvo paveldėję iš 1973, bet susidoroti nepajėgė. Konferencija užkliuvo už rusų nenuolaidumo žmonių ir idėjų judėjimo laisvės klausimu. Išspaudę iš Vakarų sau palankias nuolaidas, rusai iš savo pusės pasirodė nuolaidoms labai atsparūs.

Pagal prof. F. Griffiths (NATO Revievv, 1974,Nr 5 , sovietų užsienio politikoje jau nuo Genujos konferencijos (1922) laikų galima įžvelgti tris kryptis: reformistų, aktyvistų ir ortodoksų. Tokios kryptys ryškios ir dabartinėje sovietų politikoje ir jų laikysenoje Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje. Kremliaus ortodoksai bijo bet kokio sovietų suartėjimo, juoba bendradarbiavimo su kapitalistiniu pasauliu, nes tatai užtemdytų socializmo ir kapitalizmo priešiškumus, įtaigotų viešąją opiniją, kad Sovietų Sąjunga silpna, o pačiuose sovietuose keltų nepagrįstas viltis kariniam biudžetui mažinti ir gyventojų kontrolei švelninti. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją, Sovietų Sąjungos — Jungtinių Valstybių derybas dėl atominio nusiginklavimo, NATO — Varšuvos pakto valstybių pasitarimus dėl tarpusavio balansuoto karinių jėgų Europoje mažinimo ortodoksai siekia išnaudoti tik sovietinės propagandos reikalams. Šioji Kremliaus kryptis taip pat advokatauja griežtą represinę sovietų vidaus politiką. Iš esmės tai Stalino politikos tęsėjai partijoje, kariuomenėje, ypač kariniame laivyne, policijoje ir sunkiojoje pramonėje.

Aktyvistų kryptis nuo ortodoksų skiriasi tuo, kad Sovietų Sąjungos derybas su kapitalistais laiko naudingas su sąlyga, kad rezultatas būtų vienaeili škai naudingas tik Sovietų Sąjungai. Aktyvistams toks Sovietų Sąjungos santykių su kapitalistais taktinis pagerinimas esą gerėliau, kaip nuolatinė konfrontacija, taip pat gerėliau, kaip ilgalaikis susipratimas, kuris užkardytų Sovietų Sąjungos globalinį veržlumą ir sustiprintų disidentų sąjūdį viduje. Be to, taktinis atlydys skatintų NATO dezintegraciją, silpnintų V. Europos gynybinį budrumą, priturėtų Kiniją ir išjudintų Jungtinių Valstybių pozicijas Europoje. Kremliaus aktyvistams rūpi Europos saugumo konferencijoje laimėti status quo pripažinimą ir paramą sovietų ūkiui be jokių konkrečių nuolaidų iš savo pusės, nes užsienis neturi teisės kištis į sovietinės valstybės vidaus reikalus ir Sovietų Sąjungos ūkinis bendradarbiavimas su V. Europa ir Amerika negali priklausyti nuo Sovietų Sąjungos vidaus režimo sąlygų. Aktyvistų kryptis yra bene pati stiprioji ir pati įtakingoji. Jos atrama yra partijos kadruose, žemės ūkio, lengvosios pramonės, iš dalies karinių ir policinių jėgų vadovaujančiuose sluoksniuose.

Ir partijos hierarchijoje, ir kariniuose bei pramonės sluoksniuose pati silpnoji esanti reformistų kryptis. Jos atrama — intelektualai, kuriems rūpi pašalinti atominio kataklizmo grėsmę; padaryti praktiškai neįmanomą Kinijos — Amerikos sąmokslą prieš Sovietų Sąjungą; bendradarbiaujant su Amerika, aprūpinti Sovietų Sąjungą vakariečių technologija; socializmo kovą su kapitalizmu apriboti ūkio ir socialinio gyvenimo sritimis; pripažinti žmonių ir idėjų judėjimo laisvę.

Pagal prof. Griffiths, Vakarai savo santykiuose ir derybose su Sovietų Sąjunga visada turėtų atsižvelgti į šias tarpusavy besikertančias Sovietų Sąjungos politikos kryptis ir budriai žiūrėti, kad būtų sukliudytas ortodoksų ar aktyvistų pasisekimas ir kad apdairiai būtų palaikoma reformistų politika. Konkrečiai reformistų kryptį stiprintų prekybos, paskolų, technologijos sulaikymas, kol sovietai nepadarys aiškių įsipareigojimų žmonių bei idėjų judėjimo laisvei garantuoti. Reformistų atžvilgiu taip pat tikslinga būtų ir toliau palaikyti atlydžio dvasią, plėsti mokslinį, kultūrinį, humanitarinį ar taršos klausimais bendradarbiavimą. Tikslinga taip pat nenutraukti vykstančių pasitarimų, tik nebaigti jų Kremliaus sąlygomis. Visa tai daugiau ar mažiau šachuotų ortodoksų ir aktyvistų pozicijas.

Šias prof. Griffiths tezes, atrodo, paremia ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos eiga. 1974 rudenį prasidėjusi nauja sesija susilaukė sovietų pirmos nuolaidos šeimų susijungimo klausimu. Kremlius sutiko išleisti į Vakarus žmoną pas vyrą, vyrą pas žmoną, vaikus pas tėvus. Savo ruožtu aktyvistų laikyseną daugiau ar mažiau padrąsina Vakarų vieningo tvirto nusistatymo stoka. Kai kam čia atrodo, kad yra tuščios pastangos spausti, kad sovietų totalistinė santvarka prisiimtų žmonių ir idėjų judėjimo demokratinę laisvę; kad Vakarų reikalavimas atleisti asmenų judėjimui ir idėjų skleidimui sovietinės valstybės organų kontrolę Kremliuje kelia nerimą ir gali duoti priešingų vaisių ("be counterpro-ductive")- Pagal šią pažiūrą, Vakarai turėtų savo viltis sukuklinti ir pasitenkinti santūriu kuklios pažangos siekimu ("sober ąuest for modest pro-gress"). Tačiau, pagal antrąją Vakarų pažiūrą, atlydys Rytų - Vakarų santykiuose anaiptol neturi tenkintis tik išpudruoto atlydžio sovietine versija. Toks atlydys tik temdytų esmiškai skirtingą demokratinės ir sovietinės visuomenės pobūdį ir migdytų Vakarų budrumą. Tikras atlydys turi atsiremti dviem atramomis: iš vieno šono, aiškiu supratimu, kad sovietų ir vakariečių pasaulius skiria esminiai ir pastovūs skirtingumai, kurių centre yra principiniai demokratijos ir asmens laisvių klausimai; iš antro šono, giliu įsisąmoninimu, kad Vakarai turi nepailstamai išnaudoti kiekvieną progą toms sovietinį ir demokratinį pasaulį skiriančioms kliūtims bei užkardoms, taigi ir žmonių bei idėjų judėjimo laisvės varžtams, pašalinti.

Katras vakariečių nusistatymas galutinai lems Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje, tur būt, paaiškės jau 1975. Be abejojimo, tam apsisprendimui didelio, gal net lemiančio poveikio turės Jungtinių Valstybių politika. Tad quo vadis America?
Amerikoje praėjusieji metai vidaus politikoje buvo konvulsingi, užsienio — iliustratyvūs. Iliustratyvūs ne tiek Valstybės sekretoriaus pasisekimais, sudarant Izraelio - Egipto ir Izraelio -Sirijos paliaubas, kiek atskleidžiant buv. prezidento \ixono ir jį pakeitusio dabartinio prezidento Fordo užsienio politikos pagrindines prielaidas ir vedamąsias gaires. Valstybės sekretorius Kissingeris keliais atvejais jas išsamiai dėstė kongreso atitinkamiems organams ir spaudos atstovams. Tos Jungtinių Valstybių dabartinės užsieninės politikos prielaidos yra vertos ir mūsų dėmesio, nes jos neabejotinai apspręs Washingtono artimos ateities užsieninės politikos konkrečius ėjimus ir, svarbiausia, Jungtinių Valstybių santykius su Sovietų Sąjunga. Taigi daugiau ar mažiau, tiesiog ar ne-tiesiog susilies ir su okupuotos Lietuvos byla. Tų prielaidų pagrindinės tezės yra šitokios:
— Foster Dulles planuota ir skelbta laisvinimo politika nebuvo sėkminga ir yra palaidota.
— Nuo to meto, kai Sovietų Sąjunga sugebėjo pasigaminti atominių ginklų, tarptautinei taikai nebeliko alternatyvų, nes ir Jungtinės Valstybės ir Sovietų Sąjunga pasidarė pajėgios sunaikinti ne tik viena antrą, bet ir visą žmoniją.

— Tokioje padėtyje taika tampa pačia aukščiausia vertybe, nes nuo taikos išlaikymo pareina ir visų kitų vertybių likimas. Todėl ir Jungtinių Valstybių dabartinės politikos pragmatizmas, siekdamas taikos, siekia aukščiausios vertybės. Šio meto istorinis uždavinys yra nuolatinių konfliktų žmonijos istoriją paversti nauja tarptautine sąranga. Amerikai yra proga ir sykiu pareiga padėti kurti tą naują taikią tarptautinę sąrangą. O tam uždaviniui Jungtinės Valstybės turinčios užsitikrinti, kad praeitis, kai Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos tarpusavio santykiuose trumpalaikiai pagerėjimai užleisdavo vietą ilgų metų konfrontacijai, būtų pakeista neatšaukiamais įsipareigojimais tarpusavio taikai palaikyti. Nei Jungtinės Valstybės Sovietų Sąjungai, nei Sovietų Sąjunga Jungtinėms Valstybėms savo valios primesti negali. Apskritai, Jungtinių Valstybių galimybės veikti svetimų šalių vidaus režimo pasikeitimus yra labai ribotos. Detente politika remiasi nauda abiem šalims.

— Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos naujuosius tarpusavio santykius apsprendžia šie keturi principai:
— Abi šalys vengia konfrontacijos;
— Abi šalys puoselėja santūrumą antrosios atžvilgiu;
— Abi šalys atsisako pastangų išnaudoti tarptautinę įtampą vien saviems laimėjimams;
— Abi šalys atsisako savo specialios misijos ar savo specialios įtakos pasauliui.
Tų keturių principų pagrindu kuriami Jungtinių Valstybių - Sovietų Sąjungos ateities taikūs santykiai. Jų palaikymo sėkmei vyksta nuolatinės konsultacijos.

— Kiekviena problema turi du aspektus: kaip ji suprastina ir kaip ji spręstina. Ieškant šiandieninėms tarptautinėms problemoms sprendimų, reikia turėti galvoje, kad šiuo metu prielaida, jog Amerika viskam pajėgi, nebegalioja. Taip pat nebegalioja taisyklė, kad Amerika gali pašalinti iš pasaulio prievartą, savivalę ir neteisę. Šiuo metu yra aišku, kad tokių uždavinių Amerika nebegali atlikti ir kad prievarta pasaulyje apskritai niekad nesibaigs. Kiekvienas taip pat turi suprasti, kad taika niekada nebus tobula ir kad negalima taikos primesti.

— Gyvename pereinamąjį tarpsnį iš pokarinių atgyvenų palikimo į naują tarptautinę sąrangą. Šios sąrangos būdingieji bruožai yra ne dviejų centrų dominavimas ("preeminance"), o visuotinis supratimas, kad ir supergalybės ir visos kitos valstybės yra tik globalinės visumos dalys, susietos pramoninės civilizacijos ir bendrųjų žmogiškųjų reikalų.

— Gyvenimas tik tada prasmingas, kai sugebame skaityti laiko ženklus, jų prasmę ir diktuojamus uždavinius. Šiuo metu turime mokėti skaityti atominio karo spektrą, atskiros valstybės interesus derinti su globaliniais interesais, savos valstybės interesų patenkinimo galimybę su-gebėt įjungti į valstybių tarpusavinės priklausomybės kontekstą. Bandymai nepaisyti valstybių tarpusavinės priklausomybės vestų tik į subyrėjimą ("disintegration") ir chaosą.

— Šio meto Jungtinių Valstybių užsienio politikai yra trys vedamosios gairės: skatinti ir puoselėti supergalybių tarpusavio santūrumą ir globalinę atsakomybę; apriboti atominį ginklavimąsi bei sustabdyti jo lenktynes; organizuoti globalinį bendradarbiavimą ir skatinti globalinį susipratimą. Žmonijos ateitį formuojančios neišvengiamos jėgos savo jungiamąja galia prašoka praeities skaldančiuosius prisiminimus.

— Nors istorija moko, kad žmonijos sukurtos civilizacijos žlunga, valstybininko pareiga yra ieškoti prielaidų visoms žmonijos problemoms pozityviai išspręsti. Tačiau valstybininko padėtį sunkina ta aplinkybė, kad, iš šalies stebint, problemos sprendimo metu dažnai nematyti, kad toks jos sprendimas yra neišvengiamas.

— Vykdant Jungtinių Valstybių užsienio politikos uždavinius, nors ir neišleidžiamas iš akių geriausias rezultatas, tačiau tenkinamasi geru, o praktiškai kiekvienu konkrečiu atveju rezultatą apsprendžia taisyklė "the best attainable, rather than the best".

— Reikia peržiūrėti kooperavimo sampratą. Šovinistinis ekstremizmas dažnai yra ne kas kita, kaip nepatenkintas idealizmas.

— Būsimasis šimtmetis bus tikrai kitoks. Valstybės (partijos) kontrolė asmeniui, kokią dabar praktikuoja sovietinė valstybė, bus neįmanoma, nepaisant, kad šiuo metu Vakarų demokratiniam pasauliui trūksta idėjinių gairių politinei evoliucijai iš diktatūros į demokratiją formuoti ir kad kai kurių demokratinių valstybių iki 40% gyventojų nesijaučia demokratinės santvarkos dalyviais ir yra jai svetimi.
Kai kurie šitokios Jungtinių Valstybių politikos kritikai ją apšaukia moralės paneigimu, tautų laisvės išdavimu, asmens vertės ir teisių sutrypimu, dėl laikinės iliuzinės taikos bei laikinio iliuzinio saugumo atsižadėjimu principų bei nusilenkimu blogiui, nuklydimu į pelkes, kur jau neįmanoma skirti, kas teisu, kas neteisu. Kiti šitokios politikos kritikai jai prikiša tik vienašališkumą, turėjimą vienų vienos pasaulio vizijos ir neužtenkamą atsižvelgimą į tarptautinių jėgų tikrovę ir į tos tikrovės politinių nusistatymų įvairovę. Dar kitiems kritikams šitokia Jungtinių Valstybių politika kelia abejojimus dėl to, kad, siekdama abstraktaus rezultato, už neapčiuopiamą naudą Amerikai daro sovietams konkrečiai naudingas nuolaidas; kad už gražius, bet tuščius ir ne-nuoširdžius sovietų žodžius apie tarpusavio priklausomybę Amerika aprūpina Rusiją vėliausios gamybos kompiuteriais. Sovietinio plano iškalbingi principai be sunkumo bet kada gali būti atšaukti. Ogi technologinio žinojimo paslapties atskleidimas nebegali būti atšaukiamas.

Nepaisant kritikos, atrodo, Jungtinių Valstybių užsienio politikos linija nebus keičiama: nors esamos tikrovės sąlygomis siekimas tos naujos tarptautinės sąrangos, kuri užtikrintų pasauliui taiką bei ūkinę pažangą, o asmeniui laisvę ir gerovę, kai kam ir atrodo utopiškas ir rizikingas, vis dėlto kai kam tas siekimas taip pat niekada dar nėra buvęs ir toks viltingas.

Artimųjų Rytų padėties surizgęs mazgas, atrodo, gali būti tos naujos tarptautinės sąrangos kūrimui neuralgiškas stabdis ir todėl reikalingas neatidėliojamo ir radikalaus atrišimo. Šiokiame kontekste lengva suprasti tokio "Foreign Affairs,, žurnalo rašinių aiškinimai, kad "palestinians de-serve their place in the sun" ir kad lig šiol yra buvęs didelis nesusipratimas visiškai nesiskaityti su palestiniečių tautiniu veiksniu. Didelis nesusipratimas buvęs Izraelio kūrėjų, Izraelio vyriausybės ir pačių Jungtinių Tautų pagal sionizmo sąjūdžio įkvėpėjo T. Herzlio skelbtą šūkį Palestiną laikyti tik buvusia žeme be savo tautos, kuri istoriškai priklausė ir natūraliai atiteko tautai be savos žemės. Todėl Izraelio vyriausybė iki pat 1974 metų klaidingai įtikinėjusi pasaulį, kad tokios palestiniečių tautos išvis nėra. Izraelis palestiniečius klaidingai tapatinęs su arabais, nors palestiniečių tautinis identitetas ir tautiniai interesai anaiptol ne tie patys, kaip arabų. Taip pat ir Jungtinės Tautos klaidingai tekalbėjusios apie Palestinos tremtinius. 1974 tuo atžvilgiu buvo tikro perversmo metai.

Jungtinių Valstybių Valstybės sekretoriui uoliai tarpininkaujant, ne tik Egiptas atgavo iš Izraelio Sueso kanalo ruožą ir dalį Sinajaus pusiasalio, ne tik Sirija atgavo iš Izraelio dalį Gollan aukštumų ir 1974 pradžioje buvo pasireiškusi Europos - Jungtinių Valstybių santykiuose įtampa, bet visi NATO nariai — valstybės supranta, kad tai tik "savos šeimos" įtampa ir kad Europos saugumo padėtis tebėra trapi.

Birželio 26 Briusely buvo pasirašyta nauja NATO deklaracija. Gruodžio mėn. įvykęs Prancūzijos — Jungtinių Valstybių prezidentų pasitarimas taip pat bus sutvirtinęs NATO pagrindus.
Politinių sukrėtimų tautinės ir tarptautinės reikšmės 1974 buvo apstu.

Vasario mėn. Britanijos parlamento rinkimai nusodino konservatorių vyriausybę ir pasodino darbiečių - liberalų koaliciją, kuri betgi pasirodė nepajėgi ir nepatvari. Nauji rinkimai spalio mėn. davė vieniems darbiečiams nežymią daugumą Britanijai valdyti.
Balandžio mėn. Portugalijos karininkų sąmokslas nuvertė nuo 1928 įsisenėjusią diktatūrinę vyriausybę, pažadėjo tautai demokratinius rinkimus, o Portugalijos valdomoje Afrikoje — Angolai. Gvinėjai, Mozambikui — laisvą apsisprendimą.

Gegužės mėn. Indija susprogdino atomą ir tuo pačiu tapo vadinamojo atomininkų klubo nariu. Tam klubui potencialių kandidatų, be Indijos, 1974 buvo skaičiuojama iki 19 valstybių. Atominiais reaktoriais 1974 jau disponavo 45 valstybės.
Liepos mėn. Graikijos įtaigota Kipro tautinė gvardija nuvertė prezidentą arkiv. Makarios, bet sykiu pradėjo ir grandininę reakciją. Padariniai: Turkijos karinių jėgų invazija į Kiprą; Turkijos -Graikijos santykių įtampa; Graikijos karininkų vyriausybės griuvimas ir demokratinės santvarkos atstatymas; tautos demokratinio referendumo pasisakymas prieš monarchijos atstatymą; NATO pozicijų Graikijoje susilpnėjimas.

Italijos referendumas žymia balsų dauguma pasisakė už divorsų įteisinimą. Naftos keturgubas pabrangimas labai sukrėtė Italijos finansinį pajėgumą ir ūkio pažangą. O ir ūkinės gerovės metais tik apie 60% italų jautėsi demokratinės santvarkos dalyviais. Apeninų ir Pirenėjų pusiasaliai 1974 atrodė labiausiai neuralgiškos Europos sritys.
Prancūzijoj po prezidento Pompidou mirties, nauju prezidentu išrinkus nepriklausomųjų kandidatą Valery Giscard d'Estaing, De Gaulle "dinastija" nutrūko.

Sovietų Sąjungos detente politikos dėka išleidus, tiksliau — ištrėmus rašytoją Solženicyną ne į Vorkutą, o į laisvąjį pasaulį, faktiškai buvo didesnis politinis sukrėtimas, kaip Kinijos sulaikymas sovietinio žvalgybinio malūnsparnio ar Kinijos pasiūlymas Sovietų Sąjungai pasirašyti nepuolimo paktą, kurį, žinoma, Kremlius rado nepriimtiną.

Jungtinių Valstybių, Japonijos, V. Vokietijos politiniai, finansiniai, šnipinėjimo ir valdžios piktnaudžiavimo skandalai išvertė iš postų ir politiškai sužlugdė prezidentą Nixoną, premjerą Ta-naką ir kanclerį Brandtą. Brandtas ir Nixonas, kaip žinome, buvo detente politikos meistrai.

Okupuotos Lietuvos byloje praėjusieji metai davė pavyzdžių, kad ir atlydžio politikos sąlygomis šalia pralaimėjimų galimi ir laimėjimai. Netikėtas ir nemalonus, bet pragmatinio atlydžio politikos kontekste suprantamas buvo Australijos ir N. Zelandijos atsisakymas nepripažinimo politikos Sovietų Sąjungos agresijos padarinių Baltijos valstybėse atžvilgiu. Tai flagrantiškas tarptautinės teisės principų pažeidimas ir pateisinimas didžiosios valstybės grobuoniškumo. Dėl to sukelta reakcija daugiau ar mažiau turės įtakos tolygiems ateities atvejams. Antra vertus, tik pragmatinio atlydžio politikos sąlygomis suprantamas Kremliaus gestas išleisti Simą Kudirką į laisvę. Daug kam atrodo, kad Kudirkos išlaisvinimas yra pats reikšmingasis 1974 lietuvių politinis laimėjimas. Tikrai, didelis laimėjimas iš sovietinio kalėjimo išgauti Sovietų Sąjungos priešą ir jį su visa šeima į laisvąjį pasaulį atsigabenti. Tatai neabejotinai stiprina pavergtosios tautos rezistencinį atsparumą okupantui. Beje, Kudirkos išlaisvinimo laimėjimas ne mūsų veiksnių, o privačios iniciatyvos pastangų, tiesa, paremtų LB lėšomis.

Iš kitų okupuotos Lietuvos reikalams naudingų 1974 metų įnašų pažymėtini:
ALTos išleista J. Ereto knygelė "The For-gotten Balts"; ALTos suorganizuotas kalbėtojų biuras parūpinti paskaitininkų atitinkamiems amerikiečių susiėjimams; ALTos įteiktas prezidentui Nixonui memorandumas dėl Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos; ALTos suorganizuotas VIII Amerikos lietuvių kongresas; ALTos ir LB parūpinimas atitinkamos medžiagos apie Lietuvą JAV senatoriams, kongresmanams, spaudai vasario 16-sios ir birželio įvykių progomis; ALTos ir LB pastangos ryšium su senatoriaus Jacksono sąlygomis dėl suteikimo Sovietų Sąjungai prekyboje su Jungtinėm Valstybėm "didžiausio palankumo" išlygos, kad į tas senatoriaus sąlygas būtų įjungtas ir muito panaikinimas ar bent žmoniškas sumažinimas dovanų siuntiniams; LB išleista knygelė "The Violation of Hu-man Rights in Soviet Occupied Lithuania, a Report for 1973"; LB pastangos JAV dviejų šimtmečių nepriklausomybės minėjimui organizuoti komisijoje, kad išleisdintų ta proga knygą apie JAV lietuvius ir jų įnašą Amerikai; LB pastangos išleisdinti Amerikos lietuvių chronologiją; LB su¬organizuotos JAV lietuvių jaunimo delegacijos, aplankiusios 171 JAV kongresmano įstaigą Wa-shingtone dėl Lietuvos neteisėtos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą nepripažinimo; LB pastangos, kad amerikiečių Laisvės radijas savo transliacijose skirtų laiko ir lietuvių kalba transliacijoms; Laisvės komiteto pastangos ryšium su sovietų kėslais diskredituoti išeivijos lietuvius veikėjus; Pavergtųjų Europos Tautų Seimo protestas Australijos vyriausybei dėl sovietų agre¬sijos padarinių Baltijos Valstybėse teisinio pripažinimo; VLIKo išlaikomos ar paremiamos radijo transliacijos į okupuotą Lietuvą iš Madrido, Romos, Vatikano ir iš Manilos į Sibirą; VLIKo leidžiami anglų, italų kalbomis biuleteniai; VLIKo memorandumas Valstybės Departamentui "War Criminals" reikalu; VLIKo suorganizuotos kovo 23 ir spalio 26 - 27 ALTos, diplomatų, JAV LB, Kanados LB, Laisvės komiteto, PLB valdybos ir paties VLIKo atstovų konferencijos Lietuvos va¬davimo klausimams; Kunigų Vienybės anglų kalba išleistos Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos Nr. 5 — "Christ Behind Wire", Nr. 6 — "Out of the Depths" ir Nr. 7 — "Desecrated Shrines . Amerikos Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos rėmėjų prel. J. Karaliaus lėšomis išleistas LKB Kronikos 1-7 numerių rinkinys; BATUNo organizuotos New Yorke demonstracijos prieš Australijos nusilenkimą sovietų agresijai Baltijos valstybių atžvilgiu. Visų Lietuvai naudingų 1974 metų įnašų ir nesuskaičiuosi.

Bet buvo ir Lietuvai žalingų "įnašų". Buvo apgailėtinos trinties ALTos ir LB santykiuose. Buvo nelemtų kėslų skaldyti ir silpninti LB organizaciją. Tai Lietuvai nuostolinga mūsų išeivijos tarpusavio ne susiklausymo prabanga.
Linkėkime ir tikėkime, kad 1975 metai būtų Lietuvos vadavimo išeiviškosios veiklos susikon-solidavimo metai ir kad Lietuvos vadavimo veikloje besireiškiančios atitinkamos mūsų organizacijos sutartinai sudarytų bendrą viršūnę, kurios žinioje būtų vienas bendras informacijų biuras ir vienas bendras vadavimo lėšų fondas.










 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai