| |
|
|
|
Parašė Red.
|
GUIDO GEZELLE
KREGŽDĖS
(cypselus apus)
"Zy, zy, zy,
zy! zy! zy!
zy!! zy!! zy!!
zy!!!"
Krykštauja
kregždės
du - tris kart
tris,
lekia vis,
plepa vis: "
Niekas nelįs,
neišdrįs!
Lys, lys? lys??
lys???"
Čirkšdamos,
cypdamos,
greit ir
aplink
sukdamos,
supdamos
vis ir
aplink,
lėkdamos,
sklęsdamos
lakiu
sparnu,
suka ir
supa stogus
namų.
Lengvos jos
lekia ir
lenkia
laukus.
Jau nebegirdžiu
jų plonų balsų,
tiktai dar
lydi
"Vy??? vy?? vy? vy. . ."
AŠAROS
Dar visai nepraaušo,
ir šaltoje migloje
tamsa slenka lėtai gatvėmis,
o medžiai,
lyg šešėliai vos matomi,
verkia ašarom tikrom.
Dar nelyja,
bet smulkutis, drėgnas,
vos juntamas rūkas
slinkdamas sukas,
rūksta lyg dulkės
ir slepiasi debesyse.
Jau visai supilkėja,
pilkume susilieja
žemė ir pilkas dangus,
o medžiai,
lyg šešėliai vos matomi,
verkia ašarom tikrom.
PAUL VAN OSTAIJEN
KAIMAS
Naktį šikšnosparnis
nealsuoja svetimu alsavimu
kaimas ir žmonės naktį
tu supranti namas prie namo
viena švieselė — gal pas kleboną —
o pakeliui pavėlavusi karvė
Kelio ir upės kylio
tuštumoje kaimas atrodo
tarytum laivas
išmetęs inkarą
Aplink lieptą pliuškena
tamsus vanduo
lėčiau
ir keisčiau negu žudymas be klyksmo
Tu žinai kad nėra veido
kur tu galėtum įeiti
kaip į savo namus
Ir tu visur pastumi tik daiktų paviršių
tavo vienatvės veidrodį
tavo trumpos kelionės skaitliuką
SPARNAI
Paukščiai juodai nulekia
nuo laukinių vynuogių
Pasibaidę sparnai plasnoja
silpnai
sutemoje
traškantys šakų garsai trumpai
praskleidžia sparnus
akimirksniui
svetimus tarpus
pilnus
plasnojančių sparnų
Staiga paukščiai
pasibaido
daiktais—sustingusia Baime
HANS LODEIZEN
IŠORINĖ SVARBA
ir aš jau vėl esu
vienas aš jau vėl
užmiršau taip aš esu
ant kranto skalaunamas
išmetamas ir vėl
grįžtąs atgal į jūrą,
linguojantį horizontą.
aš klausaus garsų
savo ausų viduje ir ne lauke
lipu laiptais aukštyn ir žemyn
be pabaigos iš nieko
į nieką, juokaująs, kvatojas.
tai yra mano gyvenimas.
dabar aš vėl esu vienas
pasaulis yra dingęs.
ANTON VAN DUINKERKEN
FORT EMMANUEL
Laukinės rožės auga
Ant Emanuelio forto
Glamonėjimų žaidimą
Jos gerai jau žino
Ant Emanuelio forto.
Kur liks mano mylimoji,
Jei aš būsiu žuvęs
Ant Emanuelio forto?
Laukinės rožės žydi
Prie artimų kapų
Ant Emanuelio forto.
KAREL JONCKHEERE
GAILESYS
Tu girdi mane žiūrintį į eglę
(sakyk žieve, sakyk vėjau, sakyk medi),
pažindamas mane, tu vis labiau paklysti
per savo ausies angas į sapnus.
Kaip atsikratyti man akių vaizdais
ir mano odos žieve atvaizduoti,
tave aš vis apgaudinėjau,
aš vien garsus galiu kartoti.
APYSKAITA
Leisk man su tavim kalbėti
žodžiais girdimais,
ką mano akys mano akyse mato:
atspindį rašto, rašyto aidais.
Kas man pasakys
žodžiais girdimais,
ar tiesa, kad aš turiu akis,
akis matančias, kol tu klausai.
Gal būt, aš vėl esu aklas.
Žiūrėk.
BERTUS AAFJES
DIEVO PRASMĖ
Dievas nesėdi ant chromo ir nikelio sosto,
jį gali atrasti senoje kriaušėje
giedantį.
Kartais, kaip mažą vaiką, ant galvos stovintį.
Nevisada.
Nerasi jo bažnyčios dubioje amžinybėje,
nei katedros aukštoj tuščioj galybėje.
Jis yra dabar, ir čia, ir nevisada.
Kartais pagunda,
o kartais meilė
vargšei mergelei.
Bet visuomet jis yra visur, visada
jis yra
vis kitas ir kitoks, ir nevisada.
Meindert Hobbema Malūnas (Vilnius, Paveikslų galerija)
CEES BUDDINGH
KAS ŽINO, TEGU PASAKO
jau kelias savaites vargstu
su skruzdėlėm virtuvėje
dienos metu jų nematau, bet vakare
maždaug jau pusė dešimtos
ateina jos iš jų kampelių ir skylių,
slenka šaldytuvu ir stalu,
lenda į stiklus ir butelius tuščius,
bėgiodamos apie lašelį
limonado ar uogienės išpiltos
kartais, kada išsiverdu arbatą,
stoviu ir žiūriu vis,
bet aš dar nesuprantu jų
taip pat kaip jos manęs
(pagaliau: nemato jos manęs)
bet ką mes gi matome? gal būt, vėžys
irgi savo rūšies d d t
PAUL SNOEK
DEBESŲ PILIS
Norėčiau, prieš pavirstant
akmeniu ar skruzdėle,
arba aguona,
būti dar kūrėju
debesų pilies.
Iš popieriaus, kartono
stogus karpysiu jai,
kambarius lankstysiu
iš laikraščių drėgnų,
ant sienos muzikos gaidų
juokaujančius veidus
langams paišysiu
metaliniu rašalu.
Ir mano pilyje gyvens
balandžiai seni sidabriniai.
Norėčiau, prieš pavirstant
akmeniu ar gyvuliu,
arba vijokliu,
būti dar kūrėju
debesų pilies,
nes aš turiu
švelnias rankas
išradėjo.
JOZEF DELEU
GRAŽUSIS SPALIS
Gražusis spalis
medžioklės rago,
pabūgęs paukštis
šaltojo šrato.
Gražusis spalis —
abejonių migla,
vystąs tikėjimas,
viltis tuščia.
Gražusis spalis —
vieniša prabanga,
raudonai ruda
mirties jėga.
RUDUO
Aš kandu į rudenį
ir, persivalgęs ruda gyvata,
pabalęs iš baimės
ir mirties vejamas,
bėgu per laukus.
Vėl valandos šventos
klausimų ir klaidų,
vėl lūkesys kūno
žalitvorių gyvų
poilsio mano.
Šaltai ruda mylima mano
mirties žemė žiauri,
rugsėjis — spalis
žirgai juodbėriai,
o aš nerimstu paraudęs.
Iš niderlandų kalbos vertė ZENTA TENISONAITĖ
Niderlandų poezija turime mintyje tiek flamų (belgų), tiek olandų poeziją, nes šiedvi kalbos praktiškai nesiskiria.
Pirmasis senovine niderlandų kalba rašytas tekstas (kelios nežinomo autoriaus eilutės) yra iš XI a., rastas Oksforde Bodleyan bibliotekoj. Niderlandų literatūros pradžia laikomas XII a. Nuo šio amžiaus ligi XV amžiaus turime viduramžinę niderlandų literatūrą. Vėliau sekęs laikotarpis yra gavęs klasicizmo auksinio amžiaus vardą. Nuo 1880 kalbama apie moderniąją niderlandų literatūrą.
Moderniojoj niderlandų literatūroj skiriamos šios srovės:
1. De Tachtigers (80-tieji) ir de Van-Nu en-Straksers ("dabar ir netrukus") — pavadinimas nuo tuo laiku ėjusio žurnalo. Ši grupė kėlė grožio kultą (romantizmo stipri įtaka), pabrėžė asmenišką elementą (individualizmas) ir kreipė dėmesį į tikrovę (realizmas, natūralizmas, impresionizmas), žymiausias šios grupės poetas buvo flamų kunigas Guido Gezelle (1830 - 1899), daugiausia rašęs religiniais, bet taip pat gamtos motyvais. Jo kalba labai muzikali, skambi ir sultinga. Kiti šios grupės poetai: olandai Willem Kloos (1859 - 1938), Frederic van Eeden (1860 -1932), Herman Gorter (1864 - 1927), belgas Karei van de Woestijne (1878 - 1929).
2. Ekspresionistai ir vitalistai iškilo tuoj po I pasaulinio karo (apie 1920). Ekspresionizmui kilti turėjo įtakos "revoliucinė reakcija" prieš pirmtakus, I pasaulinis karas, naujos socialinės idėjos, svetimų ekspresionistų (Klabund, Traki, WerfeD įtaka, šie poetai vartoja laisvą, gyvą eiliavimą, be metro, mažai domisi rimu. Jie ne dainuoja, bet kalba. Motyvai imami iš paprasto kasdienio gyvenimo. Vitalstai išsiskiria gyvenimo kultu — kūnas jiems svarbiau už sielą, gyvenimas už jo tikslą. Pagrindiniai atstovai: belgas Paul van Ostaijen (1896 - 1928), olandai Jan Jacob Slauerhoff (1898 - 1936), Hendrik Marsman (1899 - 1940), Marnix Gijsen (g. 1899).
3. De Vijftigers (50-tieji) ir De experimentalen (eksperimentiniai) iškilo nuo 1950. Šiai srovei kilti turėjo poveikio surrealizmas ir abstraktus menas, egzistencializmas ir giluminė psichologija, II pasaulinis karas, socialinės ir politinės idėjos, prancūzų ir anglosaksų literatūra, šios srovės poetai naujo turinio ieško pasąmonėje, haliucinacijose, sapnuose, absurde, beprasmio laiko pasauly reiškia protestą prieš visuomenę, šeimą, religiją. Poeto "medžiaga" eilėraštyje yra pats gyvas žodis, kalba. Kaupiant vaizdus, viskas palyginama su viskuo arba operuojama aštriais kontrastais. Sudaroma nuosava kalba, kuriami nauji tipiški žodžiai, daug techniškų terminų. Visai savita logika. Nesilaikoma gramatikos ir sintaksės taisyklių, atsisakoma skyrybos ženklų, didžiųjų raidžių. Didesnė eilėraščio įtampa, norint su maža žodžių daugiau pasakyti. Eksperimentinė poezija nėra lengvai skaitoma, nes eilėraštis verčia skaitytoją daugiau kreipti dėmesio į kiekvieną atskirą žodį. Trukusi apie dešimt metų, eksperimentinė banga užleidžia vietą naujai srovei De Zestigers (antroji eksperimentinė generacija).
Svarbieji eksperimentinės poezijos atstovai: belgai Karei Jonckheer» (g. 1906), Paul Snoek (g. 1933), Josef Deleu (g. 1937 ; jis yra belgų svarbiausio literatūros žurnalo ons erfdeel redaktorius), olandai Hans Lodeizen (1925 - 50), Anton van Duinkirken (1903-68), Bertus Aafjes (g. 1914), Cees Buddingh' (g. 1918).Be to, Lucebert (g. 1924), Hans Andreas (g. 1926),Hugo Claus (g. 1929) ir kt. Zenta Tenisonaitė
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
