|
Parašė MEDARDAS BAVARSKAS
|
1. Šypsena
Širdį skaudžiai diegia,
Stovint man prie kapo meilės mirusios, senos,
Kad kol buvo ji dar gyva, aš buvau bejėgis
Duoti nors truputį savo šypsenos.
O, žinau, aš niekad neturėjau,
Niekad negavau iš niekur truputėlio šypsenos. ..
Ir ruduo atėjo, ir nuvyto gėlės,
Ir likau kaip posmas nebaigtos dainos.
2. Mirties angelas
Vidurnaktyj nubudęs girdžiu aš kartais
Didingąjį plasnojimą sparnų vėl Angelo Mirties.
Akis užmerkiu aš. Žinau, atėjo laikas
Palikti tą pasenusią pašiūrę nevilties.
Bet Angelas pasiima su savim tą stiprų ir
galingą,
Kuris gyvenime nebuvo pralaimėjęs nė vienos
kovos.
Juoda skara užkloja besišypsantį, laimingą,
Mane palikęs vieną be prasmės klajot.
3. Pirmosios meilės miršta
Mūsų pirmosios meilės miršta viena po kitos
Tų, kuriems priklausė jos glėbiuose.
esiskirdami žinojom mes, kad nerasim kitos,
Ir metų eilėse prisiminimas jų mus seks
Ir bus sunku, ir bus sunku be jos. . .
Taip ir pasiliks jau visuomet, kad vienas
Mylės, o mylimas nebus.
Viena diena sunkesnė bus už kitą dieną,
Kol kitas pirmą jo meilę lydės į kapus.
4. Keliai
Kada sakai man, jog ilgą eilę metų ieškojęs
Tu laimės niekad, niekados nesuradai,
Žinau, kad ant tiesaus ir tikro kelio stovi tu,
Žinau, tavęs nesuviliojo skambių kelių vardai.
Aš tik meldžiuos, kad tu to kelio nepaliktum.
Taip daug lengvų ir laimę žadančių kelių . . .
Tu netikėk, kad laimę kitame kelyj sutiktum,
Tu nesakyk, kad Tas, kuris pastatė kelią, yra
piktas,
Nulėmęs eiti tau sunkiu, akmenuotu keliu.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
