Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ LIETUVOJ IŠLEISTŲ KNYGŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alaušius   

Pradėta Lietuvos bibliografija

Iš lituanistinių darbų, pereitais metais išleistų Lietuvoj, reikšmingiausiu reikia laikyti plačiai užsimotos Lietuvos bibliografijos I tomą: Knygos lietuvių kalba 1547 -1861. Viso numatomi 55 tomai, kurie tokiomis serijomis bus leidžiami: A. Knygos lietuvių kalba, B. Periodiniai leidiniai, C. Žurnalų ir laikraščių straipsniai, D. Lituanika, E. Lietuvos TSR teritorijoje išėjusios knygos ne lietuvių kalba, F. Tarybinė ir komunistinė pogrindinė 1918-1940 m. spauda, G. Rankraščiai. Tai bus pilna "ikitarybi-nio laikotarpio", nuo seniausių laikų iki 1940 m., bibliografija. Nėra kalbos, kad tai didžiai reikšmingas mokslinis darbas. Tik vienas dalykas rėžia akį: nors tai "ikitarybi-nio laikotarpio" bibliografija, vis vien vadinama "Lietuvos TSR bibliografija". Kodėl nepakako pagal faktinę medžiagą pavadinti tiesiog Lietuvos bibliografija?

Išleistasis I tomas priklauso A serijai ir turi viso 824 puslapius (tiražas 3000 egzempliorių, kaina 9,44 rb.). Iš jų 64 romėniškais skaitmenimis numeruoti puslapiai sudaro įvadinę dalį, kurioj apžvelgiama lietuviškosios knygos raida (1547 - 1861) ir bibliografiniai šaltiniai (M. Ročka), paaiškinami šio leidinio sudarymo principai ir metodai (G. Juodpalytė), pateikiama -šios įvadinės dalies santrauka rusų, lenkų ir vokiečių kalbomis. Lietuviškųjų spaudinių, pasirodžiusių iki 1861 m., aprašoma 1318. Kaip pažymima, šis bibliografijos tomas, palyginus su Vc. Biržiškos "Lietuvių bibliografija", pasipildė 232 naujais, anksčiau nežinomais įrašais. 800 spaudinių aprašyti iš jų pačių (de visu), kiti — pagal bibliografinius šaltinius. Be bibliografinių duomenų, nurodomi ir atitinkamų knygų išlikę egzemplioriai. Tuo būdu šis leidinys tampa ir senosios mūsų raštijos suvestiniu katalogu. Turimųjų spaudinių duodama ir antraštinio puslapio fotokopija. Pateikiamos ir trumpos autorių biografijos su literatūra apie juos ir jų knygas. Tai visa šiame tome užima 466 puslapius.

Pagrindinę medžiagą papildo eilė priedų. Supažindinama ir su 113 knygų svetimomis kalbomis, kuriose yra lietuviškų tekstų (469-480). Pateikiama prūsų kalbos ir raštijos bibliografija (483-488). Pagaliau aprašoma 360 rankraščių (491-542), ribojantis 1800 metais (iš vėlesnio laiko atrinkti tik svarbesni rankraščiai). Toliau seka rodyklės : chronologinė, pavardžių, antraščių ir kt. (547-728). Gale 30 puslapių skirta iliustracijoms (tarp jų 2 puslapiuose duodami 18 svarbesnių autorių atvaizdai).

Šiam reikšmingam darbui vadovauja Knygų rūmai, talkinami kitų mokslinių bibliotekų. I tomą sudarė Knygų rūmų Ikitarybinės spaudos retrospektyvinės bibliografijos skyriaus darbuotojai: E. Bin-kytė, T. čyžas, D. Gargasaitė, A. Jovaišas, D. Juodelienė, G. Juodpalytė, N. Kišūnienė, A. Rabačiaus-kaitė, J. Rimantas, M. Ročka (redakcinės kolegijos sekretorius), J. Tumelis ir A. TJlpis (ats. redaktorius).
"Knygų lietuvių kalba" I tomas parengtas kruopščiai ir su moksliniu objektyvumu (žinoma, negali būti išvengiama privalomosios marksistinės terminologijos, pvz., vis kalbama apie "feodalizmo epochą"; tačiau šiaipjau vengiama sovietinėj spaudoj įprasto niekinamojo žodyno, pvz., katalikai tokiais ir vadinami, o ne "klerikalais" pravardžiuojami). Atvirai pripažįstami Vc. Biržiškos nuopelnai ir naudojamasi visais jo raštais, neišskiriant nė tų, kurie jau užsienyje buvo išleisti. Šiaip iš užsieninės literatūros nurodomas vos vienas antras darbas, ir tai reikia laikyti šio apskritai objektyvaus veikalo trūkumu. Pavyzdžiui, Antano Strazdo literatūroj nenurodoma nė V. Maciūno straipsnių, mūsų žurnale paskelbtų 1963-64, o 1967 išleistų ir atskira knyga. Gi, kaip žinome, kaip tik V. Maciūnas aptiko naujų duomenų A. Strazdo biografijai, kuriais, Lietuvoj paliktais, jau kitų naudojamasi. Tomo sudarytojams liko nežinoma ir Lietuvių Enciklopedija. Tai irgi vargiai pateisinama normaliais mokslinio objektyvumo matais. Nors daugelio senosios mūsų raštijos autorių biografijas Lietuvių Enciklopedija davė pagal Vc. Biržišką ir kitus, bet ištisa eilė biografijų buvo parengtos, naudojantis pirminiais šaltiniais, anksčiau nepanaudotais. Pavyzdžiui, K. Sirvydą šioj enciklopedijoj aprašė P. Rabikauskas, Romos jėzuitų archyve radęs naujos medžiagos ir jau anksčiau (1962) mūsų žurnale jos paskelbęs (deja, nė šis straipsnis neįtrauktas į K. Sirvydo bibliografinę literatūrą). O to paties K. Sirvydo pagrindinio bendradarbio J. Jaknavičiaus biografiją Lietuvių Enciklopedijai parengė Z. Ivinskis, taip pat atsiremdamas ir anksčiau nepanaudotu Romos jėzuitų archyvu. Jeigu ne Knygų rūmai, tai bent jiems talkinusių eilė kitų bibliotekų tikrai turi ir Lietuvių Enciklopediją. Taigi, jei vis vien ji turėjo likti "nežinoma", tai dėl to, kad kokia nors partinė instrukcija buvo taip įsakiusi. Gal būt, neveltui redakcinės kolegijos pirmininku į-rašytas A. Venclova, rodos, ligi šiolei nesidomėjęs bibliografija.

Istoriniai veikalai

"Lituanistinės bibliotekos" serijoj, skiriamoj įdomesniems praeities leidiniams, pereitais metais išleista J. Lasickio Apie žemaičių dievus (101 psl.). Lenkų bajoras kalvinas J. Lasickis (1534 - 1602) savo šią knygutę parengė apie 1580, kai buvo Lietuvon atvykęs, bet išspausdinta ji buvo tik 1615 Bazelyje. Tarp negausių senojo lietuvių tikėjimo šaltinių J. Lasickio knygutė yra dievų (deja, netikrų) turtingiausia, dėl to ir daugiausia ginčo kėlusi. Dabartiniame leidinyje duodamas fotografiniu būdu jos lotyniškas originalas (35-51) ir L. Valkūno atliktas vertimas į lietuvių kalbą (13-34). Leidinį paruošė J. Jurginis, kuris parūpino ir žinių apie šio rašinio ankstesnius leidimus bei autoriaus asmenį, o taip pat apžvelgė šio rašinio tyrinėjimus (savo apžvalgon įtraukė ir VI. Jaskevičiaus disertaciją, "Studi Baltici" paskelbtą 1952). Kad "visus dievus sukūrė žmonės" (p. 87), tai jau nebe istorinis, o filosofinis J. Jurginio teiginys, kuris reikalautų kelti dievų ir Dievo klausimą (dievus sukūrė žmonės, bet žmogų sukūrė Dievas). Tačiau iš tiesų galima sakyti J. Jurginio žodžiais, kad senasis lietuvių tikėjimas yra "liaudies filosofijos pasireiškimas", ir sutikti, kad jo dievai yra "verti rimto tyrinėtojų dėmesio" (t. p.), šis J. Lasickio knygutės leidinys pravartus visiems, kuriuos domina mūsų tautos dvasinė proistorė.

Senosios mūsų istorijos knygų ne daug dabar Lietuvoj pasirodo (ar dėl to, kad stokojama jos istorikų, ar dėl to, kad jai dėmesio daug neskiriama). Pernai pasirodė tik R. Varakausko 44 puslapių knygutė Didvyriškieji Pilėnai, kurioj autorius savo anksčiau išleistą 'Pilėnų gynimą" (1960) papildo Punios piliakalnio 1958 - 59 archeologinių tyrinėjimų duomenimis.

Pereitų metų reikšmingiausia istorinė knyga yra vyresniosios kartos istorikės O. Maksimaitienės veikalas Lietuvos sukilėlių kovos 1863 - 1864 m. (294 psl., 16 iliustracijų lapų ir žemėlapis), kurį išleido MA Istorijos institutas. Kaip pati autorė pastebi, veikale ribo-jamasi "sukilimo militariniais klausimais", atseit, paties sukilimo eiga. Tai pirmas lietuvių kalba veikalas, kuris sistemingai supažindina su tame sukilime veikusiais sukilėlių būriais ir jų vestomis kovomis.

Šio sukilimo dalyviui ir vėliau emigrantui Prancūzijoje skirta A. Janulaičio monografija Mikalojus Akelaitis (95 psl.), kurią iš mūsų žinomojo istoriko palikimo išleido MA Istorijos institutas. Įvadinį žodį ir paaiškinimus paruošė J. Jurginis, o apie M. Akelaičio kūrybinį palikimą pateikė pastabų A. Tyla. Paties A. Janulaičio tekstui skirti 9-73 puslapiai.

J. Jurginis pernai išleido straipsnių rinkinį Istorija ir poezija (346 psl.). Daugumą šių straipsnių sudaro autoriaus istorinis žvilgsnis į literatūros veikalus: nuo H. Senkevičiaus "Kryžiuočių" iki L. Tolstojaus "Karo ir taikos", nuo Donelaičio "Metų", B. Sruogos "Kazimiero Sapiegos" ir Putino "Sukilėlių" iki M. Katkaus "Balanos gadynės" ir A. Gudaičio -Guzevičiaus "Sąmokslo". Tarp jų randa vietos Lietuvos Metraščiai, Mykolas Lietuvis, Abr. Kulvietis, J. Lasickis, M. Daukša, K. Liščins-kis, L. Rėza, L. Ivinskis, M. Akelaitis, J. Basanavičius, G. Petkevičaitė ir pagaliau Vydūnas. Tik į turinį žvilgterėjus, ši knyga gali pasirodyti tik paprastu straipsnių rinkiniu, iš kurio ir nėra ko daugiau laukti. Iš tikrųjų autorius šioj knygoj, dedamuosius straipsnius surikiavęs į chronologinę seką, pateikia sintetinį istorio-filosofinį žvilgį į lietuvių tautos kelią. Pagal autorių šis veikalo žvilgis yra marksistinis, bet drauge jame jaučiame ir lietuvį patriotą. Pavartojant dabar Lietuvoj mėgstamą žodį, J. Jurginio žvilgis į mūsų istoriją yra gana prieštaringas, šiaip ar taip, sutinkame su J. Jurginių, kad M. Daukšos prakalboj keltas lietuvių kalbos reikalas valstybei stiprėti buvo "pranašiškas", kad "jeigu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė būtų pasidariusi lietuvių tautine valstybe, ji greičiausiai nebūtų išnykusi iš politinio Europos žemėlapio" (p. 107).

Tarp partinei istorijai skirtų knygų pernai išleista L. Petkevičienės mokslo kandidato laipsniui gauti disertacija JAV pažangiųjų lietuvių visuomeninė - kultūrinė veikla 1933-1940 m. (175 psl.). Supažindinimas su JAV "pažangiųjų lietuvių" veikla vykdomas vienur "pakilia", kitur "dramatiška" nuotaika. Pavyzdžiui kad ir toks teiginys: "Oficialūs JAV vyriausybės sluoksniai šmeižikiškai skelbė, kad TSRS okupavusi Pabaltijo valstybes" (p. 121), arba toliau: "Vertindami 1940 m. įvykius Lietuvoje, įvairaus plauko buržuaziniai nacionalistai visu balsu šaukė, kad Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje buvo neteisėtas aktas" (p. 122). Nors tematiškai ribojamasi 1933 -1940 m., bet "buržuaziniais nacionalistais" piktinamasi ir ligi mūsų dienų. Gal būt, iš visokio tokio jaudinimosi nepaisoma nė faktinio tikslumo: iš mūsų žurnalo (1965 nr. 1) cituojamą straipsnio autorių J. Girnių knyga paverčia J. Griniumi (p. 170). žinoma, sovietinei istorikei nesvarbu, kurį "buržuazinį nacionalistą" ji pacitavo. Svarbi tik išvadinę tiesa: "Taigi, JAV pažangiųjų lietuvių organizacijų kova prieš teroristinius darbo žmonių organizacijų užgniaužimo metodus kartu yra kova prieš reakcijos siautėjimą Jungtinėse Amerikos Valstijose" (p. 173). Vargu ar būtų galima šią knygą laikyti proamerikietiška. Ir vis dėlto niekam nė galvon neateina piktintis, kam leidžiama ir į JAV šią knygą įsivežti. Pastebime tai, prisiminę autorės dejavimą, kad "fašizmo viešpatavimo metais cenzūra stengėsi neįleisti į Lietuvą pažangių knygų ir pažangių lietuviškų laikraščių, spausdintų Jungtinėse Amerikos Valstijose" (p. 136). Kiek gi dabar galima "nepažangių" knygų Lietuvon pasiųsti, kai nebėra "fašistinės cenzūros"?

Kalbotyriniai leidiniai

Malonu pereiti į kalbotyrą, kurioj sunku reikštis partiniam entuziazmui, šioj srityj daug žmonių sutelkta darbui, dėl to sulaukta ir gražių vaisių. Pereitais metais nepasirodė tokių stambių darbų, kaip J. Falionio, Z. Zinkevičiaus ir J. Kazlausko disertacijos, bet tušti nebuvo nė tie metai. J. Pikčilingis paskelbė veikaliuką Leksinė ir gramatinė sinonimika (140 psl.), kuriame išdėsto sinoni-mikos teoriją ir apibūdina svarbesnius leksinių ir gramatinių sinonimų tipus. O mokyklos reikalui tas pats autorius išleido "Lietuvių kalbos stilistinę sintaksę (100 psl). Z. Zinkevičius, anksčiau išleidęs savo reikšmingą disertaciją "Lietuvių dialektologija" (1966), populiariai mūsų tarmių savo teoriją išdėstė veikaliuke Lietuvių kalbos tarmės (91 psl.). Tokio pat populiaraus pobūdžio yra ir jo pernai išleista knygutė Kalbotyros pradmenys (103 psl.), kuri supažindina su pasaulio kalbomis, indoeuropiečių kalbų šeima, baltų kalbomis, lietuvių rašto kilme, lietuvių kalbos tyrinėtojais. Reikia dar suminėti S. Karaliūno į lietuvių kalbą išverstą E. Fraenkelio baltų kalbotyros įvadą Baltų kalbos (128 psl.).
Lietuvių kalbos žodyno bare pereitais metais pasirodė II tomo antrasis leidimas (pirmasis šio tomo leidimas išėjo iš spaudos 1947). Dabartinis II tomas turi 1137 puslapius ir apima C-F raides. Jį parengė J. Klimavičius, D- Lukšys ir K. Vosylytė, o suredagavo J. Kruopas (ats. red), A. Lyberis, J. Paulauskas, J. Senkus ir B. Tolu-tienė.

Minėtini ir kalbiniai leidiniai: tarptautinio žurnalo Baltistica V tomas, Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbus skelbiančios Kalbotyros XX tomas, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto leidžiamų Lietuvių kalbotyros klausimų XI tomas (skirtas lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimams). Praktiniams kalbos reikalams leidžiamos Kalbos kultūros pernai išėjo 16-tas ir 17-tas sąsiuviniai.

Literatūros istorija ir kritika

Priaugant pajėgių literatūros istorikų bei kritikų, šiose srityse taip pat kasmet išeina vertingų darbų.
Paskutinį kartą informuodami apie Lietuvoj išleistas knygas (1969 nr. 4), buvome tik užsiminę (nes dar nebuvome gavę) V. Vanago monografiją Antanas Strazdas (1968, 400 psl.). Tai tikrai pagrin-dingai paruoštas ir gražiai išleistas veikalas. Su didele simpatija žvelgdamas į A. Strazdą, autorius kruopščiai studijuoja jo kilmę (pirmasis iškelia, kad A. Strazdo gimimo data laikytina 1760 kovo 9, nes tos datos metrikai iš dviejų Antanų Strazdų yra to, kuris išėjo į kunigus ir poetus) ir moks-linimosi eigą (prileidžia jį studijavusį Vilniaus akademijoj dar prieš Varnių kunigų seminariją), seka jo kunigystės vingius ir ryškina jo asmenybės bruožus, kritiškai narplioja jo kūrinių autentiškumo klausimą (kas jo ir kas tik jam priskirta), pagaliau įžvalgiai analizuoja jo poetinę kūrybą. Veikalą praturtina ir 17 iliustracijų, vienaip ar antraip susijusių su A. Strazdu, šia savo monografija V. Vanagas iškilo brandžiu mūsų literatūros istoriku.

Šioj vietoj galima pridurti, kad pereitais metais pasirodė ir P. Vitkauskienės ir VI. Žuko parengta išsami A. Strazdo bibliografija: Antanas Strazdas. Bibliografija (242 psl.).

Taip pat vertinga yra ir pernai Alb. Jovaišo paskelbtoji monografija Liudvikas Rėza (359 psl.). L. Rėzą (1776 - 1840) autorius atkuria plačioj perspektyvoj visų įtakų, kurios formavo jo pažiūras, ir nuodugniai analizuoja jo veiklą, visų pirma Donelaičio "Metų" vertimą ir .lietuvių liaudies dainų rinkinio išleidimą. Kruopščiai ištyrinėjęs L. Rėzos tautosakinį archyvą, autorius atrado, kad išgarsėjusioji mūsų mitologinė daina "Mėnesio svodba" (Mėnulis saulužę vedė) ir keli kiti mitologiniai rinkinio motyvai yra paties L. Rėzos plunksnos darbas, perkeliant juos iš latvių į mūsų liaudies poeziją.

Viduriniosios kartos vienas jautriausiųjų kritikų V. Kubilius savo paskutinę knygą paskyrė S. Nėriai: Salomėjos Nėries lyrika (1968, 378 psl.). šią knygą sudaro trys etiudai, kuriuose autorius ryškina poetės romantizmo, lyrizmo ir dramatizmo tarpsnius. Nors ir su didele (kone patetiška) meile žvelgdamas į poetę, autorius drįsta ir kritiškai pažvelgti į sovietiniu laikmečiu jos pasidavimą įsigalėjusiai "retorinei stilistikai".

Gražiai išleista A. Samulionio specialesnio pobūdžio studija Balys Sruoga — dramaturgijos ir teatro kritikas (1968, 175 psl.). Labai atsidėjusiai išstudijavęs B. Sruogos straipsnius (ir išaiškinęs net 50 jo slapyvardžių), autorius dokumentuotai aptaria B. Sruogos ryšius su teatru, principines jo pažiūras į dramaturgiją ir teatrą, jo žvilgį į mūsų dramaturgiją ir teatrą, ši studija padės giliau pažinti ir B. Sruogos asmenį, ir jo dramaturginę kūrybą. Knygos pabaigoj 8 lapai skirti iliustracijoms, kurios "akivaizdžiai" dokumentuoja B. Sruogos įvairiopus santykius su teatru.

Atskiros knygos susilaukė ir vos šiemet 40 metų amžiaus susilaukęs Justinas Marcinkevičius. Jo poeziją, poemas ir "Mindaugo" dramą nagrinėja jaunas kritikas Ričardas Pakalniškis (g. 1935) knygoj Poezija. Asmenybė. Laikas (333 psl.).

Specialaus dėmesio verta jaunųjų kritikų kolektyvinė knyga Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai (516 psl.). Galima šią knygą pavadinti jaunųjų kritikų debiutu, nes iš viduriniosios kartos tarp jų tėra knygos redaktorius V. Kubilius (g. 1928). Lietuvių kalbos ir literatūros institute parengta, ši knyga jos aplanke apibūdinama kaip vad. akademinės "Lietuvių literatūros istorijos" IV tomo pratęsimas ir papildymas. Šiam pratęsimui ir papildymui visų pirma būdingas bandymas į literatūrą literatūriškai ir žvelgti, o taip pat, pratarmės žodžiais, "kuo plačiau išryškinti dabartinės literatūros į-vairovę". Ryškindami pastarojo dešimtmečio lietuvių literatūros savitumą, ne vienas autorių gana kritiškai žvilgteri j pokarinio dešimtmečio laimėjimų įprastinį liaupsinimą. A. Radzevičius, rašydamas apie asmenybės koncepciją prozoje ir dramaturgijoje, akcentuoja, kad į pirmą vietą iškilo "moraliniai - etiniai žmogaus vertinimo ir vaizdavimo principai", nors tai ir nereiškia, kad dėl to susilpnėjo "socialinis turinys ir patosas" (p. 9). A. Bučys analizuoja, kaip pasakojimas pirmuoju asmeniu keičia romano struktūrą. A. Zalatorius nagrinėja lietuvių smulkiosios prozos transformaciją, A. Samulionis — dramaturgijos struktūrinius pakitimus, K. Nastopka — poetinės kalbos stilistines tendencijas, o R. Pakalniškis — poemos raidos linkmę. A. Masionis rySz'.na poezijos ir dailės sąveiką. O pats knygos redaktorius V. Kubilius i-masi ieškoti pagrindo romantizmui pateisinti ir sovietinėje literatūroje: "Idealieji žmogaus siekimai ir jutimai, maitiną romantinį tarybinės poezijos pasaulėvaizdį, neprieštarauja materialistiniam tikrovės suvokimui" (p. 423).

Bendrą teorinį pagrindą tam naujesniam keliui dabartinėje Lietuvos literatūroje imasi tiesti J. Bielinis savo knyga Žmogaus koncepcijos bruožai dabartinėje lietuvių literatūroje (188 psl.). Skirdamas meninę ir mokslinę žmogaus koncepciją, J. Bielinis išvedžioja, kad yra "neteisinga išvada, esą, visų socialistinės visuomenės rašytojų meninė žmogaus koncepcija vienoda, nes jie vadovaujasi ta pačia materialistine pasaulėžiūra" (p. 12). Priešingai, "visos meninio mąstymo priemonės, pradedant gyvenimo tikrovės vaizdavimu jos pačios formomis ir baigiant 'sąmonės srautu', gali būti geros, jeigu tik jomis siekiama visapusiškai atskleisti naują socialistinės visuomenės žmogaus esmę" (p. 187). Taigi, trokštama kiek galint daugiau laimėti literatūrai laisvės, bet vis atsidaužiama į uolą: visa leidžiama forminė įvairovė turi ribotis ta pačia viena tiesa. Sovietiškai suprastas socialistinis humanizmas laisvę riboja tik jo išpažinimu.

Pereitais metais pasirodęs Literatūros ir kalbos X tomas (526 psl.) buvo pagal jo tematiką įvardintas "Lietuvių literatūriniai ryšiai ir sąveikos", šiame tome duoti straipsniai: J. Kaminsko apie lietuviškąją tematiką sovietinėse literatūrose, J. Žėkaitės — A. Čechovą ir lietuvių apsakymus, R. Mikšytės — lenkų poezijos poveikį lietuvių silabinei eilėdarai, V. Vanago — A. Strazdo poezijos ir lenkų literatūros idėjinius ryšius, J. Petronio — R. Tagorę ir Lietuvą, ir t. t.

Aukštųjų mokyklų mokslo darbų tęstinis leidinys Literatūra, pradedant pereitais metais išėjusiu XI tomu, pradėtas leisti trimis specializuotais sąsiuviniais, skiriamais a. lietuvių, b. rusų ir c. antikinei ir užsienio literatūrai. Lietuvių literatūros sąsiuvinyje pažymėtini Z. Zaborskaitės ir VI. Žuko straipsniai, skirti V. Mykolaičiui - Putinui.

Grožinės literatūros "palikimas"

Pereitais metais pažengtas nemažas žingsnis (tariant tenykščiais žodžiais) kultūrinio palikimo perėmime. Pagaliau išleisti J. Tumo-Vaižganto Pragiedruliai (2 tomai, 484 ir 343 psl.). Įvadinis žodis (I, 5-32) parašytas A. Venclovos. Iš jo sužinome ir tai, kad idealai, kuriais savo metu gyveno Vaižgantas, "jau seniai nuėjo J praeitį" ir kad tik dabar, "eidama ranka rankon su visomis didžiojo Lenino sukurtos Tarybų šalies tautomis, socialistinė lietuvių nacija pirmą kartą savo istorijoje plačiai išskėtė sparnus laisvės vėjyje". O palydi "Pragiedrulius" A. Vaitiekūnienės straipsnis (II, 301-342), kuris juos aptaria literatūriškai, be Venclovos sovietinės retorikos.

Taip pat išleistas ligšiol ignoruotos Šatrijos Raganos (M. Peč-kauskaitės) ratų dvitomis (355 ir 433 p.). I tomas, Irkos tragedija, apima noveles, vaizdelius ir dramą "Pančiai". II tomas, Sename dvare, apima šio vardo ir kitas apysakas. Rašytojos kūrybą aptaria P. Česnulevičiūtės straipsnis.

Nuoširdžiai džiaugiamės, kad pamaži jau kone visas reikšmingesnis literatūrinis "palikimas" vėl pasidaro prieinamas tėvynėje. Iš senesniųjų autorių tyla dar supa V. Pietarį, A. Jakštą, J. Lindę-Dobi-lą. Bet ne tik literatūra priklauso kultūrai. Ne mažiau kultūrai priklauso ir filosofija. Jei, kaip teigė A. Venclova savo įvade į "Pragiedrulius", "naujoji mūsų kultūra neatmeta nieko iš to, ką vertingo sukūrė praeitosios kartos", tai neginčijamai negali būti atmetami ir St. Šalkauskio pedagoginiai bei filosofiniai raštai. Jei būtų nebijoma jų atsiversti, būtų nustembama, kokio tauraus humanizmo jie nušviesti. Kai prieš pora metų tokia pačia proga užsiminiau, jog po G. Petkevičaitės raštų reikia laukti ir M. Pečkaus-kaitės raštų, pats netikėjau, kad taip greit bus galima jų sulaukti. Drįstu šį kartą reikšti viltį, kad bus praregėtas ir St. Šalkauskis. Be abejo, ne be pačių rašytojų pastangų jau kone visas literatūrinis "palikimas" išleistas. Argi filosofai pasirodytų esą mažiau pakantūs ir nevertiną filosofinio "palikimo'' vien dėl to, kad jis atstovavo skirtingam žvilgiui? Filosofams yra sava baimintis ne skirtingos minties, o tik propagandinio bemin-tiškumo.

Iš pasitraukusiųjų į Vakarus pernai išleista prieš penkeris metus mirusio Fausto Kiršos poezijos rinktinė Pelenai (266 psl.). 17 eilėraščių įtraukti ir iš dviejų užsienyje pasirodžiusių rinkinių. V. Kubiliaus įvedamasis straipsnis "Fausto Kiršos poezija" (3-35) parašytas objektyviai ir su įsijautimu į poeto kūrybą.

Pereitais metais kūrybiškai grįžo j tėvynę ir "išėjusiųjų negrįžti" pirmasis tebegyvas autorius — buvo išleista Mariaus Katiliškio romanas Miškais ateina ruduo (435 psl., tiražas 25.000 egz.). V. Kazakevičius romaną palydi trijų puslapių straipsniu "Šiek tiek apie Marių Katiliškį ir jo kūrybą". Palydos žodis parašytas šiltai, tik be pagrindo apgailestaujama, kad ?is romanas "išeivijoje nėra sušildytas tikrai nuoširdaus, visuotinio dėmesio", kad "jis aptariamas san-tūrokai, be didesnio entuziazmo ir širdies, kaip sakoma, su rezervu". Taip spręsdamas, V. Kazakevičius klysta. Gal būt, toks įspūdis jam susidarė dėl to, jog čia kuo nors džiaugimasis nėra reiškiamas besąlyginiu liaupsinimu, lyg kokioj reklamoj.

V. Mykolaičio - Putino raštų pirmas didesnis leidimas pernai baigtas X tomu (802 psl.). šiame tome duoti paskutinieji du poezijos rinkiniai (Būties valanda ir Langas) ir keliolika rinkiniuose ar dar visai nespausdintų eilėraščių (tarp jų išspausdintas ir užsienyje jau seniai paskelbtasis eilėraštis "Vivos plango, mortuos voco"). Toliau (237 - 621) seka literatūros Istorijos ir kritikos straipsniai, tarp kurių stambiausi yra apie K. Donelaiti (237 - 305) ir Vydūno dramaturgiją (306 - 470). Pabaigai duota 80 laiškų (625-742). Pastabas lr paaiškinimus parengė raštų redaktorius A. žirgulys. Tomą įvairina 14 iliustracijų.

Iš senesnės kūrybos pernykščių leidinių suminėtina A. Vienuolio apsakymų, apysakų ir legendų rinktinė Amžinasis smuikininkas ir S. Čiurlionienės apysaka švent-mare.

Proza

Originalių, pirmą kartą išleistų, grožinės prozos knygų priskaičiuojama 15. Kaip vienas tenykščių vertintojų tarė, "metai kaip metai", atseit, nieko ypatingai iškilaus. Didesnio dėmesio, gal būt, vertos trys knygos. J. Baltušis pernai po 12 metų išleido Parduotų vasarų II dalį. Nors autorius ir buvo pasisakęs, jog nebegalima vadovautis "tuo patogiu, tačiau jau spėjusiu atgyventi požiūriu, kad visi buožės buvo šėtonai, o visi biedniokai ir samdiniai — angelai", faktiškai tai jam sunkiai sekėsi: "visas jo kaimas sutelpa atgrasių, klastingų išnaudotojų ir simpatiškų, naivokų išnaudojamųjų santykiuose" (A. Zalatorius, "Literatūra ir menas", 1970.IV.il). Tik sodrus žodis gelbsti šį J. Baltušio kaimo buities romaną. Įdomus J. Grušo grįžimas nuo dramos į novelistiką rinkiniu Rūstybės šviesa, būdingu tikrai rūsčia (pasakytume, putiniškai rūsčia) nuotaika bei problematika. Iš jaunųjų autorių į save atkreipia dėmesį Raimondas Kašauskas (g. 1934) apsakymų ir apysakų knyga Suaugusių žaidimai, vaizduojančia jauno žmogaus dvasinį brendimą atsakinga asmenybe ir pasižyminčia išraiškos solidžiu paprastumu. Iš vyresniųjų rašytojų J. Paukštelis išleido romanų trilogijos paskutiniąją dalį — Čia mūsų namai, Br. Buivydaitė — stamboką (401 psl.) atsiminimų knygą Pro vaikystės langą, H. Korsakienė — apsakymų knygą Neapšvie-toji mėnulio pusė. Jauna rašytoja
Bitė Vilimaitė (g. 1943) savo antrajame apsakymų rinkinyje Baltos dėmės duoda 8 apsakymus apie žemaitę ir penkiolika kitų trumpų apsakymų. Panašiai toliau savo jėgas bando ir Algimantas žiur-ba (g. 1942) apsakymų rinkiniu Viena prie stalo. V. Bubnio apysaka Arberonas gana atvirokai piešia dabartinį komjaunimą (taigi, turi "pažintinės vertės"). Besiblaškančio jaunuolio ieškojimus vaizduoja ir R. Baltušniko apysaka Sugrįžtantis šauksmas. P. Na-raškevičius, anksčiau išleidęs pora miniatiūrų rinkinių, apysakoj Didelio miesto gatvė taip pat iešl:o savo herojui gyvenime vietos. Gamtos meile alsuoja R. Budrio girios novelių romanas Liepsnelė — saulės spindulys. "Pirmosios knygos" aplanke debiutavo R. Granauskas, Ed. Kripaitis ir Vyt. Martinkus. A. Zalatoriaus žodžiais "Literatūroj ir mene" ( 1970. IV. 11), "pernykštis prozos derlius apylygis, apypilkis".

Su dabartine Lietuvos smulkiąja proza susipažinti pravarti to paties A. Zalatoriaus sudaryta antologija Lietuvių tarybinė novelė (463 psl.). Jos atskira recenzija bus vėliau mūsų žurnale.

Atskirai minint satyros žanrą, pirmiausia iškeltina Vytautės Žilinskaitės knyga Romantikos institutas. Su pagrindu ji Lietuvoj laikoma iškiliausia satyrike, su domesiu ji skaitoma ir čia. Neseniai išėjo ir jos satyros rinktinė Karuselėje, sudaryta iš keturių ankstesnių rinkinių, "šluotos" redaktorius Juozas Bulota išleido feljetonų ir humoreskų knygelę Papt! Dvi satyros rinktinės: A. Griciaus Vyrai, nesijuokit (425 psl), Ant. Jonyno Puodai savo vietose (429 psl.).

Atsiminimų knygų pernai paskelbė ir J. Paleckis, ir A. Venclova. Iš Paleckio 1926 metų atsiminimų knygos Žingsniai smėly (344 psl.) daugiausia sužinome, kaip visą laiką jis buvo "pažangus" ir dėl to labai nekentė "klerikalų". O iš A. Venclovos trečiosios atsiminimų knygos Vidurdienio vėtra (653 psl.) patiriame, kad, ir pabėgus į Rusiją su raudonąja armija, neblogai sekėsi: visur gelbėjo "deputato" titulas, o žmoną atstojo jaunesnis pakaitas ("o gyventi, alsuoti, mylėti norėjos, kaip niekad"..."). M. Meškauskienės atsiminimai Žvelgiu į tolius (610 psl.) įdomūs savo medžiaga apie Marijampolės realinę gimnaziją, savo kelią iš socialistų revoliucionierių į komunistus, komunistų pogrindį ir net "buržuaziniame" kalėjime jų turėtą laisvę savo veiklai varyti (literatams įdomūs puslapiai ir apie K .Borutos jai reikštą meilę). Taip pat memuarinis leidinys yra amžininkų Atsiminimai apie Petrą Cvirką (660 psl.).

Poezija

Poezijoj pereiti metai buvo neabejojamai derlesni, nors taip pat be kokioj ypatingų aukštumų. Pasirodė 15 naujų poezijos knygų, tarp jų 5 debiutinės. Be to, eilė poezijos rinktinių.

Prieš 10 metų mirusio Petro Vaičiūno išleistas 655 miniatiūrų rinkinys Gyvenimo preliudai (339 mažo formato psl.). Tai jo paskutiniųjų gyvenimo metų kūryba.

Iš vyresniosios kartos buvo leista su nauju rinkiniu Karklai žydi pasirodyti St. Anglickiui. Atsikratęs abstraktizmo, poetas šiame rinkinyje yra nuoširdesnis, nors kažkur ir neprasimuša.

Visų pirma dėmesį traukia M. Martinaičio trečiasis rinkinys Saulės grąža ir A. Maldonio penktasis rinkinys Vandens ženklai, kurie abu numatomi mūsų žurnale atskirai aptarti. V. Palčinskaitė savo ketvirtajame rinkinyje Kreidos bokštai ieško "savo balso, grindinio akmens — sunkaus ir sauso". R. Skučaitė paskelbė savo antrą rinkinį Keliai ir pakelės, kuris jau ryškiau atskleidžia poetės kūrybinį veidą, atspindintį jos atšiaurią vaikystę ir jaunystę. Emociniu betarpiškumu būding" J. Jakštas ir trečiajame rinkinyje Metų laiptais lieka "nuoširdumo poetas" (Iš paukščių ir dainų išmokęs nuoširdumo, / Aš nesigėdi-nu, kad toks esu). Nelygios vertės "dainingą poeziją" teikia P. Širvio rinkinys Ir nusinešė saulę miškai. Trečiuoju savo rinkiniu Saulabroliai tęsia savo poetinius apmąstymus R. Keturakis, neparodydamas didesnio originalumo. Kaip kasmet, pasirodė ir E. Mieželaičio knyga Montažai, kurioj eilėraščiai sudėti drauge su įvairio-pais essays. Satyrinių eilėraščių ir epigramų rinkinys — Pr. Raščiaus Slėgiam sūrį! ..

Biofizikas Juozas Marcinkevičius (g. 1946) debiutavo eleginių nuotaikų rinkiniu Rudens šalys, susilaukdamas palankaus įvertinimo. Jonas Mačiukevičius, prieš pora metų išleidęs autobiografinę ligonio apysaką "Laikrodžiai nesustoja", pernai debiutavo ir eilėraščių rinkiniu Kraujo analizė. "Pirmosios knygos" aplanke debiutavo R. Girkontaitė (g. 1942), G. Jokimai-tis (g. 1920) ir Vyt. Skripka (g. 1943).
Pereitais metais išėjo jau penktasis Poezijos pavasaris. Du dalykai jame patraukė dėmesį: ištisa eilė naujų vardų ir ne vieno poezijoj sutinkamas žalčio simbolis — lietuviškosios buities versmių ieškojimas.

Esant sunkumų įsigyti visus išleidžiamus poezijos rinkinius, pravartu buvo sulaukti Justino Marcinkevičiaus rinktinės Sena abėcėlė, sudarytos iš jau keturių jo eilėraščių rinkinių. Neabejojamai jam priklauso viena pirmųjų vietų Lietuvos dabartinėje poezijoje. Jo eilėraščių knyga pernai išleista ir vokiečių kalba (Auf der Er-de geht ein Vogei). Alb. Žukausko poetinį kelią nuo 1935 atskleidžia jo eilėraščių rinktinė Sunkus džiaugsmas. Taip pat savo rinktines išleido K. Korsakas (Piūtis) ir A. Venclova (Mėlyno Nemuno vingis), šio pastarojo rinktinė ir apimtimi (586 psl.), ir vadovėliniu formatu yra pati stambiausia. Deja, jos poetinės vertės tai nepakelia. Įdomiau skaitosi S. seinerio rinktinė Granata krūtinėj.

1967 išleistoji dvitomė antologija Lietuvių poezija pernai pakartota antru leidimu.
Rusų kalba išėjo iš spaudos Jurgio Baltrušaičio ta kalba parašytų eilėraščių rinktinė Derevo v ogne (Medis ugnyje), kuri apima du rusiškai išleistuosius rinkinius ir periodikoj skelbtus eilėraščius.

Drama

Kaip čia, taip ir ten sunkiausia su drama. Pereitais metais išleista K. Sajos 2 dalių komedija — groteskas Mamutų medžioklė, vaizduojanti kaip, beieškant kelio į Fiestą, pavargus nuo "įsikalbėto džiaugsmo", patenkama į "mamu-tizmo" dervą; kaip sunku žmogui savyje kovoti su žvėrių - mamutu. Knygos aplanke skelbiama, kad šio grotesko satyros vilyčios yra nukreiptos į "kapitalistinio gyvenimo realijas". Pačioj knygoj toks reklamuojamas politinis žvilgis nejaučiamas, o jei būtų jaučiamas, tai ir pačią pjesę būtų sužalojęs.

Beje, pačioj metų pabaigoj ar jau šiemet išėjo ir R. Samulevi-čiaus Aidas — 12 scenų su dainelėmis, bet šios knygos dar nepavyko gauti.
Didelio pasisekimo užpernai sulaukusi J. Marcinkevičiaus drama Mindaugas pakartota antru leidimu.

"Pergalės" balandžio nr. (1969) su įvadiniu K. Sajos žodžiu buvo išspausdinta K. Ostrausko vien-veiksmė drama žaliojoj lankelėj.

Vertimai
Verti yra dėmesio ir svarbesni vertimai iš svetimų kalbų. Iš romėnų klasikų pasirodė Katulo Lyrika, išversta H. Zabulio. Rolando giesmę išvertė L. Rapšytė. Parūpintas ir G. Boccaccio (rašoma: Bo-kačo) Dekameronas (E. Viskantos vertimas). Iš vokiečių kalbos pernai išversta K. F. Meyerio novelių rinkinys, antrašte Amuletas (vertėjai E. Vengrienė ir Ed. As-tramskas), Th. Manno romanas apie Goethę Lota Veimare (V-Petrauskas), W. Borcherto Lauke, už durų (to vardo drama ir keliolika apsakymų; vertė M. Malė-nas, J. Miltinis, A. Druktenis ir kt.), J. Bobrowskio romanas Levi-no malūnas (E. Vengrienė). Italų rašytojo L. Pirandello romaną Velionis Matija Paskalis išvertė J. Naujokaitis. Iš anglų kalbos vertimų pasirodė J. Londono rinktinė Apsakymai (E. Kuosaitė, G. Zolu-bienė ir T. Zaleskis), W. S . Maughamo (rašoma Moemas) Aistrų našta (O. Katinskaitė - Doveikienė), W. Faulknerio romanas Palaikų išniekintojas (L. Vanagienė), W. Goldingo Musių valdovas (A. Dantaitė). Iš ispanų k. išverstas gvatemaliečio M. A. Asturias romanas Senjoras Prezidentas (P. Dirsė), perujiečių rašytojo M. V. Lloso romanas Miestas ir šunys (P. Velička). Danų rašytojo J. P. Jacobseno išverstas romanas Nilsas Liur.ė (iš vokiečių kalbos vertė L. Starevičiūtė), švedų rašytojo H. F. Bergmano novelių rinkinys Paskutinis kavalierius (E. Stravinskienė), suomių rašytojo A. Kivio romanas Septyni broliai (kan. A. Sabaliausko vertimo antrasis leidimas). Iš latvių kalbos rašytojų pasirodė J. Jaunsudrabinio apysaka Šalnos pakąsti žiedai (L. Kudirkienė) ir R. Blaumanio novelės Vyndedzėse greit vestuvės! (A. Žirgulys). Indų rašytojo R. Tagorės išėjo apsakymų rinkinys Atsisveikinimo naktis (S. Budrytė). Didelio skaitytojuose pasisekimo sulaukė japonų rašytojo Kobo Abės romanas Moteris smėlynuose (D. Lenkauskienė).

Reikšmingas užsienio poetų kūrybos vertimų rinkinys XX a. Vakarų poetai. Tarp kitų duoti P. Valėry, R. M. Rilkės, S. Georgės, T. S. Elioto, Saint-John Perse, R. Frosto, C. Sandburgo, J. R. Jimė-nez kt.

Knygos vaikams
Nemažai pasirodė knygų ir vaikams, kurių daugelis laisvos nuo "suaugusiųjų" sovietinės indoktri-nacijos. Būtų pravartu, kad LB Švietimo taryba sudarytų sąrašą tokių knygų, kurias būtų galima rekomenduoti ir mūsų vaikų skaitybai. Specialiai nesekėme vaikų literatūros. Tai šioj vietoj suminime tik kai kuriuos vaikų leidinius, kurie pakliuvo į rankas. Patiems mažiesiems puošnūs, su spalvotomis iliustracijomis, leidiniai yra eilėraščių rinkiniai: J. Marcinkevičiaus "U-ti-titi, šalta", M. Vainilaičio "Ežio namas" ir "Dundulis dunda", L. Gutausko "Du žvirbliai", R. Skučaitės "Gėlių gegužinė", pasakos — J. Degutytės "Pelėdžiuko sapnas", A. Liobytės "Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį žaliabarzdį", M. Sluckio "Skrido bitė vakarienės", J. Avyžiaus pasakų rinktinė "Mažosios pasakos". Iš J. Basanavičiaus pasakų rinkinių sudaryta nemaža knyga "Lietuviškos pasakos". Liaudies padavimų ir literatūrinių legendų (M. Valančiaus, V. Krėvės, A. Vienuolio ir kt.) knyga — "Kai milžinai gyveno". Iš Vaižganto kūrinių sudaryta 420 puslapių rinktinė jauniesiems skaitytojams "Valiulio pasaka". Pradėta Pr. Mašioto knygynėlio serija leidiniu "Ir aš mažas buvau". Iš vertimų galime suminėti persų pasakų rinkinį "Bagdado gražuolė" (592 psl.).

Muzika, teatras, dailė Vienas iš pačių reikšmingųjų lituanistinių darbų, kurie pernai išleisti, yra Jadvygos Čiurlionytės studija Lietuviu liaudies dainų melodikos bruožai (didesnio formato 334 puslapiai). Knygoj apžvelgiama mūsų liaudies dainų rinkimo, tyrinėjimo ir leidimo istorija, jų žanrai, poetika ir ritmika, melodijų ir formos sandara, Lietuvos etnografinių sričių melodijų stilistinės savybės.

A. Vengrio sudaryta ir redaguota knyga Teatrinės minties pėdsakais (406 psl-) telkia dvidešimt vieno įvairių krypčių ir tautų režisierių teatrinės teorijos samprotavimus. Iš lietuvių pateikiamos B. Dauguviečio, A. Olekos - Žilinsko, R. Juknevičiaus, J. Miltinio ir H. Vancevičiaus teatrinės mintys.

A. Sutkaus knyga Vilkolakio teatras (355 psl.) pasakoja apie šio satyros teatro įsikūrimą, pagrindinius jo statytus veikalus (dauguma gana primityvūs atrodo), šiame teatre dirbusius aktorius. Apie jau mirusį autorių duodamas A. Samulionio parašytas straipsnis. Knyga gausiai iliustruota. Kaip šio teatro steigėjas ir vadovas, autorius labai pagarbiai traktuoja savo kūdikį, bet pateiktoji medžiaga gerokai "nulegendina" Vilkolakio teatrą.

Lietuvos scenografija (1968, 150 psl.) — albuminio pobūdžio leidinys, skirtas teatro dekoracijų menui. Viso duota 185 iliustracijos (72 mažesnės tekste, likusios atskiruose puslapiuose, dalis jų spalvotos). Lietuvos scenografijos istorinę apžvalgą (5-37) parengė Jonas Mackonis, o visą knygą sudarė Gražina Aleksienė. Leidinys parengtas objektyviai, lygiai skiriant dėmesio tiek ankstesnei, tiek dabartinei Lietuvos scenografijai.

Didesnių monografijų pernai susilaukė skulptorius Bronius Pun-dzius (125 psl., 94 iliustracijos) ir grafikas Vytautas Jurkūnas (66 psl. teksto su iliustracijomis ir 34 iliustracijų lapai, viso 95 iliustracijos). Pirmojo monografiją parašė St. Budrys, antrojo — L. Ja-siulis. Mažesnius leidinukus parengė VI. Daujotas apie tekstilininką J. Balčikonį, T. Adomonis — keramiką J. Mikėną. Pradėta leisti mažų leidinukų serija "šiuolaikiniai lietuvių dailininkai", kurioj išėjo leidinukai skirti skulptoriui Bn Vyšniauskui, grafikui Alg. Steponavičiui.

Iš albuminių leidinių dar paminėtini: Lietuvių liaudies meno serijos XIII knyga Juostos (196 psl-), kurią parengė A. Mikėnaitė ir J. Balčikonis, albumas Taikomoji -dekoratyvinė dailė (apie 200 iliustracijų; parengė J. Adomonis), iš dail. A. Žmuidzinavičiaus kolekcijos Pr. Poručio parengtas leidinys Velniai.

Verti dėmesio ir eilė kataloginių leidinių. Lietuvos Dailės muziejaus (Vilniuje) katalogas Lietuvos dailė XVI - XIX a. (146 psl.) apima 562 šiam muziejuj saugomus tapybos ir 28 skulptūros darbus. Nemaža jų dalis pavaizduota ir nuotraukomis. Katalogą sudarė P-Juodelis. To paties muziejaus katalogas Lietuvos dailė 1907 - 1940 (99 psl.) suregistruoja 411 tapybos ir 53 skulptūros kūrinius. Jų dalies irgi duotos nuotraukos. Iš pasitraukusiųjų užsienin J. Dobkevi-čiūtės - Paukštienės įkataloguoti 7 kūriniai, A. Galdiko — 6, č. Januso — 2, H. Naruševičiūtės -Žmuidzinienės, I. Pacevičiūtės, V. Petravičiaus, P. Puzino ir A. Sta-neikos po 1, V. Vizgirdos — 10. P. Gudyno, S. Pinkaus, P . Svičiulie-nės ir P. Juodelio parengta knygutė Paveikslų galerija (1968, 80 psl.) informuoja apie Vilniaus katedroj įkurdintos dailės galerijos kūrinius. 48 paveikslų duotos ir nuotraukos, dalis jų ir spalvotos, tik blankiai techniškai atliktos. Vilniaus tapybos bienalė (198 psl.) — tai pereitais metais vykusios estų, latvių ir lietuvių tapybos bienalės iliustruotas katalogas. I-liustruoti katalogai išleisti ir atskirų dailininkų parodų: tapytojo A. Savicko (95 psl.) ir grafiko A. Kučo (35 psl. ir 21 iliustracijų lapas).

Tęstinio leidinio Dailė pernai išėjo dvi knygos: XI ir XII. Taip pat pasirodė Menotyros II tomas, skirtas įvairiems muzikos bei dailės klausimams. Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija ir Liaudies meno draugija išleido I tomą visoms liaudies meno sritims skirto serijinio leidinio Liaudies kūryba (384 psl., redakcinės komisijos pirm. A. Stravinskas). Vieną Lietuvos kampelį įvairiais atžvilgiais nušviečia ketvirtosios kompleksinės ekspedicijos vaisius — Gaidės ir Rimšės apylinkės (412 psl., redakcinės komisijos pirm. A. Tyla). Tarp daugelio įvairių straipsnių yra istoriko R. Batūros straipsnis apie Drūkšių pilį, D. Krištopaitės apie kun. J. žiogą, A. Ryliškio apie sodininką A. Hreb-nickį, M. Lukšienės — apie švietimą iki 1919 m.

Lietuvos fotografija (191 psl., sudarė V. Juodakis) yra antrasis meninės fotografijos albumas, kuriame spausdinama 47 autorių 158 darbai. A. Sutkaus 16 spalvotų nuotraukų aplankas Senojo Vilniaus fragmentai buvo pakartotinai išleistas.

Filosofija
Ligi šiolei originalių filosofinių veikalų kone visiškai stokojo: buvo verčiamasi rusais ar tenkinamasi paprastos antireliginės propagandos brošiūromis. Išaugant jaunoms pajėgoms, gal būt, padėtis keisis. 1968 m. išleistas gana moderniai R. Plečkaičio parašytas vadovėlis Logikos įvadas (239 psl.). Tais pačiais metais pasirodė Alb. Lozoraičio sistemingai išdėstyti Materialistinio istorijos supratimo pagrindai (131 psl.), žinoma, nenutolstant nuo marksizmo sovietinės interpretacijos dogmų. Dalinai su lietuviškąja filosofija susiliečia ir A. Gučo knyga Psichologijos raida Lietuvoje (1968, 207 psl.). Pereitais metais J. Grigonis išleido knygą Šių dienų fizika ir filosofija (244 psl.).
Atskiroms savoms knygoms nepasirodant, ligi šiolei filosofijai atstovavo tik tęstinis leidinys Filosofija, kurio 1960-68 išėjo 8 knygos. Tarp šio leidinio bendradarbių ryškiau išsiskyrė R. Plečkaitis eile straipsnių senosios Lietuvos filosofijos istorijos klausimais, K. Rickevičiūtė — logikos straipsniais, J. Repšys ir kt. Pernai vieton sustabdytos "Filosofijos" pradėtos leisti Problemos, norint suaktua-lėti ir sudažnėti (numatomi 2 numeriai per metus). Platesnis pobūdis išreikštas tokiu "Problemų" apibrėžimu: "filosofijos, sociologijos, logikos, estetikos, etikos ir ateizmo mokslinis leidinys".

Teologija
Sovietinei valstybei ne tik angažuojantis ateizmo propagandai, bet ir sistemingai vykdant religinį persekiojimą (tikinčiųjų visokeriopu represavimu ir atšiauriu bažnytinio gyvenimo administravimu), ilgus metus nebuvo leista Lietuvoj pasirodyti jokiai religinei knygai. Tik neseniai, 1966 m., buvo leista išsispausdinti kunigų reikalui bent liturginį apeigyną. Pereitais metais (nors 1968 m. data) pasirodė du leidiniai. Pirmasis jų yra maldaknygė Liturginis maldynas (mažo formato 587 psl.), kurį parengė mons. č. Krivaičio pirmininkaujama Liturginė komisija, o redagavo kun. J. Paliukas, padedamas kun. V. Aliulio, bendradarbiaujant prel. L. Pratkeliui, kan. J. Mintaučkiui ir kun. P. Tamulevičiui. Pažymėtina gera šio maldyno kalba, svarbesni tekstai yra ir sukirčiuoti. Antra knyga — II Vatikano susirinkimo nutarimai (431 psl.). Duodami visi šio susirinkimo pagrindiniai dokumentai: konstitucijos, dekretai, deklaracijos. Leidinį redagavo kun. M. Petkevičius ir kun. č. Kavaliauskas, kurių pastarasis atliko ir didelę vertimo dalį; kiti vertimo talkininkai kunigai: dr. J. Grigaitis, prel. L. Pratkelis, P. Palšis, J. Laurusevičius, J. Prainas, J. Urbonas, I. Paberžis, V. Motekaitis ir J. Grubliauskas. Abiejų leidinių leidėjas — "Lietuvos TSR vyskupų ordinarų kolegija". Įprastų žinių apie korektorius eta neduodama, taigi nenurodomas nė tiražas. Faktiškai tiražas buvo toks, kad net maldyno parapijose buvo gauta dešimt kartų mažiau, negu reikėjo. Todėl ir peršasi išvada, jog ir šiuo mostu daugiau norima pademonstruoti sovietinę tikėjimo toleranciją, kad būtų pridengtas nuožmiai vykdomas, bet neprisipažįstamas tikėjimo persekiojimas. Sunku ir įsivaizduoti, kokia ironija tikinčiajam lietuviui tėvynėje turėjo skambėti II Vatikano susirinkimo įspėjimas, kad civilinė valdžia "peržengtų savo ribas, jei drįstų vadovauti religinei veiklai arba ją trukdyti" (p. 392). Iš tiesų, kaip neseniai vasario numerio vedamajame pastebėjo mūsų bendradarbis, nors sovietai oficialiai deklaruoja valstybės ir bažnyčios atskyrimą, bet faktiškai praktikuoja valstybės kišimąsi j visus "kulto reikalus", .šis valdžios kišimasis ypač atšiaurus Lietuvoj, J. Rugieniui ne tik perėmus visus carinius varžymus, bet ir naujų prigalvojus. Kai prieš tai protestuojama, sovietinė spauda piktinasi "šmeižimu". Ar, užuot skundusis "šmeižimu", nereikėtų pasirūpinti, kad nebūtų J. Rugie-niaus persistengiama? Ar stalinis-tinis Rugieniaus "persistengimas" neverčia iš gėdos raudonuoti ir pačius lietuvius komunistus? Gaila, kad turime šią apžvalgą, pradėtą su džiaugsmo jausmu, baigti šio sunkiu klausimu. Nuoširdžiai džiaugiamės viskuo, kas gero tėvynėje pasiekiama, bet dėl to negalime užmerkti nei akių, nei sąžinių prieš brutalų religinės ir apskritai minties laisvės Lietuvoje pamynimą.
Alaušius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai