Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ TAUTOS VALSTYBINIO GYVENIMO PRADŽIOS BEIEŠKANT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCENTAS LIULEVIČIUS   

Lietuvos istorijos vadovėliai ir mokykla taip smarkiai paveikė lietuvių visuomenę, kad Lietuvos valstybės pradžia laikome XIII a. — Mindaugo laikus. Mat, Lietuvos valstybės pradžiai taikomas dėsnis: visa tauta klauso vienos valdžios. Išeitų, kad kol tautą valdo keli ar keliolika valdovų, dar negalima vadinti valstybiniu gyvenimu.

Kai mūsų istorijos vadovėliuose paskelbtą dėsnį taikome kitų valstybių pradžioms, tai išeina tikrai juokingos išvados. Jei paimsime, pvz., Italiją, tai viduriniais amžiais Italijoje susikūrė daugybė kunigaikštijų, kurios į vieną valstybę tesusijungė tik XIX a. (1861-70). Išeitų, kad italai tuo susiskaldymo metu valstybės neturėjo ir valstybinio gyvenimo negyveno. Bet pabandyk juos įtikinti — karšti italai ir akis iškabins. Kitas pavyzdys — Vokietija. Sio krašto tauta laikoma jau suvienyta į vieną valstybę 1871, buvusi po 1648 suskaldyta net į 400 valstybėlių. Bet ir ta data (1871 m.) dar negalima užskaityti teisinga pagal lietuvių tautai taikomą dėsnį, nes tada dar nebuvo prijungta Austrija — vokiečių tautos valstybė. Iš tikro (pagal tą dėsnį) vokiečių tauta sukūrė savo valstybę tik Hitlerio laikais.

Galop visos tautos apjungimo dėsnio ir Mindaugui visu šimtu nuošimčių negalima pritaikyti, nes, pagal dr. J. Jakšto tvirtinimą,
Mindaugas valdė tiesiog tik Aukštaičius (ir dar ne visus).1

Mes kitoms valstybėms to dėsnio netaikome. Kitų valstybių pradžia laikome tas datas, kurias skelbia jų istorijos. Būkime nuoseklūs. Jei kitoms valstybėms toks griežtas dėsnis netaikomas, tai jis negali būti griežtai taikomas ir Lietuvos valstybei. Lietuvių tautos valstybinio gyvenimo pradžiai turėtų būti taikomi tie patys dėsniai, kaip ir visų kitų valstybių pradžioms, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad ir Mindaugas visos tautos nevaldė.

Taigi Lietuvos valstybės pradžios reikia ieškoti daug anksčiau, negu mes tradiciškai kartojame. Mindaugo laikai — gražiausio valstybinio suklestėjimo laikai. Valstybė suvienyta (daug kunigaikščių priversti Mindaugo klausyti), valdovas ir dalis tautos apkrikštyta, valdovas papuoštas karališku vainiku. Valstybė įeina į kitų valstybių tarpą pilnateisiu nariu.

Valstybės susiformavimui reikia daug laiko. Taigi Lietuvos valstybinio gyvenimo pradžia turėjo įsižiebti jau labai ankstyvais amžiais. Ir daug amžių praslinko, iki susiformavo jau minėta Mindaugo laikų valstybė — karalija. Čia įr iškyla didysis klaustukas: kuri data galėtų būti laikoma lietuvių tautos valstybinio gyvenimo pradžia?

1. Pirmojo amžiaus žinios
Mokslininkai nustatė, kad jau 18,000 metų, kai Pabaltijyje gali gyventi žmogus. Iš vėliausių kasinėjimų2 paaiškėjo, kad jau 5000 metų, kai Pabaltijyje gyveno lietuvių protėviai. Apie jų gyvenimą ilgą laiką nėra tiesioginių žinių. Ir nieko nuostabaus. Juk labai daugelio valstybių pradžios išdailintos visokiausiomis legendomis, nes dažniausiai rašytiniai šaltiniai nesiekia valstybės įsikūrimo pradžios.

Kinijos istorijos knygos valstybės pradžią nukelia į 3082 m. pr. Kr., kai tuo tarpu tikrų žinių teturi tik 827 m. pr. Kr. Jų legendiniams valdovams (imperatoriams) leidžiama viešpatauti net daugiau šimto metų, kad užpildytų chronologijoje spragas. Ir tuos legendinius valdovus jie laiko tikrais valdovais. Ir mes jų valstybės pradžia laikome jų nurodytą datą.

Kiekvienas lankęs aukštesniąją mokyklą pasakys, kad Romos valstybės pradžia yra 753 m. pr. Kr. ir papasakos legendą apie vilkės užaugintus du vaikus, kuriuodu minėtais metais pastatę Romą ir pradėję valstybės kūrimo darbą. Ši legenda yra Romos istorijos dalis, ir mes su malonumu ją kartojame.
Bychovco kronikoje yra pasakojama, kad I a. po Kr. atvyko į Lietuvą iš Romos pabėgęs Palemonas su savo sūnumis ir užvaldęs daugelį Lietuvos sričių. Anksčiau manyta, kad Bychovco kronika yra falsifikatas, bet dabar istorikų nuomonė pasikeitė.3

Romėnams Pabaltijys buvo žinomas gerokai anksti. Jų pirklius viliojo romėnų labai mėgiamas gintaras. Kai romėnai nukariavo didžiąją Europos dalį, jiems buvo įdomu sužinoti, kas gyvena toliau už germanų ir slavų. Tada pradeda daugiau pasitaikyti žinių apie aisčius. Pirmasis davė žinių romėnų istorikas Tacitas (52 -117) savo veikale "De situ, moribus et populis Germaniae" (apie 98 m.). Kalbėdamas apie tautas, esančias už germanų, vieną skyrelį paskiria ir aisčiams. Aprašė trumpai aisčių gyvenimą, tikybą, pamini gintarą.4 Jis pasakoja: "Dešiniajame Svebų jūros krante jūra plauna aisčių gentis . . . Garbina dievų motiną. Kaip prietaringumo ženklą nešioja šernų pavidalus (statulėles). Tai vartoja vietoje ginklų ir kitokios apsaugos. Tai deivės garbintoją daro saugų net priešų tarpe. Retai vartojama geležis, dažniausiai (medžio) lazdos. Javus ir kitokius vaisius augina ištvermingiau negu tingūs germanai. Bet ieško naudos ir jūroje ir tik jie vieni iš visų (kitų) seklumose ir pačiame krante renka gintarą, kurį patys vadina 'glesum'.
Būdami barbarai, netyrė ir nežino, kokia jo (gintaro) prigimtis, kokia jo kilmė. Jis, būtent, ilgai tarp kitų jūros išmetamų daiktų buvo bevertis: renka, kokį randa, atgabena ir stebėdamiesi priima atlyginimą".5
Ši Tacito žinia aukščiau minėtą Palemono legendą padaro prasmingą. Ypač svarbi žinia, kad aisčiai jau yra žemdirbiai — "javus ir kitokius vaisius augina ištvermingiau negu tingūs germanai". Žemdirbystė — viena iš sąlygų pradėti valstybiniam gyvenimui.

2. Šeštojo amžiaus žinios
Turime ir daugiau legendų. Yra pasakojama, kad VI a. prūsų krašte gyvenę Prutenis ir Vaidevutis, kurie išmokę prūsų gimines garbinti dievus ir sukūrę valstybinę organizaciją. Tam padavimui sustiprinti turime ir gotų istoriko Jordanes" pateiktas žinias apie aisčius. Pagal Jordanes pasakojimą, IV a. ostgotų karalius Er-manrichas nukariavęs aisčius. Gal iš tikrųjų taip buvo, nes Cassiodoras7 mini žinią, kad aisčiai siuntę Italijos nukariautojui Teodorikui gintaro dovanų. Teodorikas aisčiams rašė tarp 513 ir 526 m. laišką, kuriame sakė: "Aisčiams (Hesti) karalius Teodorikas. Ten ir atgal jūsų pasiuntiniams bekeliaujant, sužinojome jus turėjus didelį troškimą su mumis susipažinti, kad gyvendami okeano pakraščiuose būtumėte su mūsų galvojimu sujungti . . .Jus nuoširdžiai sveikindami, pranešame, kad su dėkingumu (mūsų) buvo gautas gintaras, jūsų pasiųstas per šių muitų rinkėjus. Tą gintarą, kaip labai lengvą medžiagą, jums išmeta okeano banga, kaip ir jūsų pranešime sakoma . ..

Tai mes nutarėme jums pranešti dėl to, kad nemanytumėte, jog mums visai yra nežinoma tai, kas jūsų įsitikinimu yra jūsų paslaptis. Todėl mus dažniau aplankykite tais keliais, kuriuos jūsų meilė atidarė, nes visada verta ieškoti santarvės su turtingais karaliais, kurie mažomis dovanomis numaldomi ir visada už tai suteikia didesnį atlyginimą. Taip pat kai kuriuos žodinius nurodymus davėme jūsų pasiuntiniams, per kuriuos mes skelbiame nustatę, kas turėtų būti malonu".8

Gal iš tikrųjų kuri nors aisčių giminė pajūryje jau gyveno valstybinį gyvenimą, su kurių valdovu Teodorikas kalbasi per pasiuntinius, išdidžiai priimdamas atsiųstąją dovaną — gintarą. Remdamiesi Kinijos ir Romos valstybių pradžios faktais, galėtume tvirtinti, kad aisčiai, taigi ir lietuviai, valstybinį gyvenimą jau gyveno tikrai anksti. Gaila, apie tuos laikus daugiau neturime žinių.

3. Devintojo amžiaus žinios
Aisčiai gyveno sunkiai įžengiamame krašte, todėl santykiai su kitomis tautomis prasidėjo vėlokai ir žinių turime mažokai. Daugiau jų randame IX amžiuje. Karolis Didysis (742 - 814),


T. Valius Žemaitija (litografija)

kurdamas savo imperiją, panoro sužinoti, kurios tautos gyvena Europos rytuore ir kokios jų jėgos. Karoliui pasiekus slavus, jo agentai sužinojo, kad už slavų gyvena lietuviai. Tai pirmasis paminėjimas lietvio vardo. Tas pranešimas yra išlikęs iki mūsų dienų9 frankų istoriko ir architekto Einhardo veikale, parašytame apie 830 m., "Vita Caroli Magni" (Karolio Didžiojo gyvenimas).10

Beieškodami žinių apie lietuvių tautos valstybinio gyvenimo pradžią, atsiduriame net pas Skandinavijos tautas, labai daug keliavusias po Europą ir daug vietų kolonizavusias.

VIII-X a. normanai buvo ypatingai neramūs. Jie lengvais laiveliais pasiekdavo rytinius Baltijos krantus, o upėmis įsiverždavo ir į žemyno gilumą. Jie nusiirdavo į Šiaurės jūrą, Atlanto vandenyną ir Viduržemio jūrą. Normanai buvo įsikūrę šiaurės Prancūzijoje, Anglijoje ir Sicilijoje. Jie X a. perplaukė Atlantą ir pasiekė Šiaurės Amerikos krantus.11
Aisčiams teko susidurti su vikingais arba normanais, Danijoje ir Skandinavijoje gyvenusiais narsiais kariautojais. Jie buvo labai karingi ir ieikojo pasaulyje turtų bei valdžios. Bizantija buvo turtingiausia šalis ir turėjo didžiuosius prekybos centrus. Skandinavai turėjo ryšį su Bizantija upių keliais. Vienas kelias buvo Dauguva ir Dniepras (sausumos keliu skyrė tų upių aukštupius tik nedideli tarpai). Palei šį kelią vikingai kūrė savo sodybas pirklių apsaugai nuo plėšikų. Tokių sodybų — pilių buvo Pa-dauguvyje. Jų buvo ir visame Baltijos pajūryje. Kai kurios buvo giliai aisčių gyvenamajame krašte. Tačiau vikingų įsigalėjimas aisčių krašte buvo neilgas. X a. visos jų sodybos buvo sugriautos. Suprantama, juos išvijo iš savo krašto aisčių giminės.12

Iš IX a. vidurio svarbią žinią suteikia Rimbertas savo veikale "Vita Sancti Ansgarii" (Šventojo Ansgąro gyvenimas). Ansgaras (801-865) buvo Hamburgo ir Bremeno arkivyskupas bei apaštališkas vikaras šiaurės kraštams. Paskutiniais savo gyvenimo metais misionieriavo šiaurės kraštuose. Kuršių krašte įsteigė Pilteno vyskupiją.13 Rimbertas (miręs 888 m.) lydėjo Ansgarą jo kelionėse iki mirties ir parašė jau minėtą knygą, kurioje yra platus 853 m. Apuolės pilies apgulimo aprašymas, pavaizduojąs šve-dų kovas su kuršiais.14 Rimbertas apie Apuolės užpuolimą šitaip pasakoja: "Toli nuo jų (švedų) yra viena gentis, vadinama kuršiais (Cori), kadaise priklausiusi švedų valdžiai, bet jau gerokas laikas praėjo, kaip jie sukilo ir stengėsi tapti nepriklausomi. Pagaliau danai, tai žinodami, minėtuoju laiku (853 m.), kai ponas vyskupas (Ansgaras) jau buvo nuvykęs į švedų šalį, surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų (kuršių) tėvynę, norėdami jų turtus išplėšti ir juos sau pasivergti. O ta valstybė turėjo 5 sritis. Taigi ten gyvenantieji žmonės, patyrę jų atvykimą, susijungė į vieną junginį ir pradėjo narsiai priešintis ir savo tautą ginti. Ir jiems atiteko pergalė: pusę danų žmonių išžudė, pusę jų laivų apiplėšė, pagrobė iš jų auksą, sidabrą ir daug kitokio turto. Išgirdę apie tai, minėtasis karalius Olefas ir švedų žmonės įsigeidė sau įsigyti garso, kad jie galį padaryti tai, ko nepadarė danai, o be to, kadangi jau iš anksčiau jiems buvo priklausę (kuršiai), sutraukė didžiulę kariuomenę ir užpuolė tas sritis. Ir pirmiausia netikėtai atvykę užpuolė vieną jų pilį, vadinamą Seeburg, kurioje buvo 7000 kovotojų: ją visai sunaikino, apiplėšė ir padegė. Dėl to įgavę drąsos, nuleidę laivus, išvyko į 5 dienų kelionę ir skubėjo su didele narsa prie kitos jų pilies, vadinamos Apulia. O toje pilyje buvo 15000 kovotojų. Taigi, ten jiems atvykus, (gyventojai) užsidarė pilyje: vieni iš lauko pradėjo pilį pulti, antrieji iš vidaus drąsiai priešintis; vieni viduje gynėsi, antrieji iš lauko laužėsi. Taip praėjo 8 dienos, ir kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro jie narsiai grūmėsi kovoje; įr iš vienos ir iš kitos pusės daugelis krito, bet nei vieni, nei kiti pergalės nepasiekė. Štai devintą dieną švedų žmonės, nuvargę nuo nuolatinių kautynių, pasijuto spaudžiami ir, didžiai išsigandę, galvojo tik, kaip iš ten pasprukti. . . bet staiga visų širdys tiek sutvirtėjo, kad visi be baimės tuojau panoro pulti ir užkariauti pilį. . . Kai iš visų pusių apstoję norėjo pradėti mūšį, tie, kurie buvo (pilies) viduje, paprašė, kad jiems leistų pasikalbėti. Sutiko švedų karalius, o antrieji pradėjo: 'Dabar jau mes labiau norime taikos negu karo; trokštame su jumis santarvę sudaryti. Ir, pirmiausia, kiek tik aukso ir ginklų praėjusiais metais iš danų įsigijome grobio pavidalu, duodame jums kaip dovaną už santarvę. Be to, už kiekvieną žmogų, esantį šioje pilyje, siūlome jums pusę svaro sidabro. O be to, sumokame jums duoklę, kurią ir anksčiau mokėjome, duodame įkaitus ir, kaip ir anksčiau buvome, norime jums pasiduoti ir klausyti jūsų valdžios' ",15

Pagal Rimberto pasakojimą, Apuolės (kuri yra netoli Skuodo) kraštas vienu metu buvo švedų nukariautas ir priverstas mokėti duoklę, bet kuršiai sukilo ir atsisakė. Vėliau kuršių kraštą užpuolė danai, norėdami apiplėšti ir sau pavergti. Kuršių krašto penkios valstybėlės (ar sritys) susiorganizavusios smarkiai gynėsi. Jie danus sumušė, jų pusę išžudydami, bet jų laivus apiplėšė, pasiimdami daug aukso, sidabro ir kitokio grobio. Už kiek laiko švedų karalius Olafas su didele kariuomene užpuolė kuršius. Sunaikino vieną miestą ir per penkias dienas pasiekė Apuolę. Per aštuonias dienas neįstengė jos paimti. Devintą dieną kuršiai paprašė taikos, ir švedai, gavę turto ir paėmę 30 įkaitų, grįžo namo.

Kuršių "valstybė", apie kurią pasakoja Rimbertas, susidėjo iš penkių sričių. Šios sritys, be abejonės, turėjo apimti dalį Lietuvos ir Latvijos.1" Be to, turėjo būti vadovybė — kunigaikštis ar kitu vardu vadinamas valdovas, kuris tas sritis įstengė vienu (danų puolimo metu) ir kitu (švedų) atveju sujungti į vieną valdžią ir gerai sugebėti gintis.
Truputį vėliau (apie 887 - 901 m.) anglų karalius Alfredas buvo išsiuntęs jūrininką Wulf-staną patyrinėti pietų rytų Baltijos jūros krantų. Wulfstanas buvo pasiekęs prūsų kraštą (kurio rytinėje dalyje gyveno ir lietuviai), apie kurį pasakoja: "Aistija (Eastland) labai didelė. Joje daug pilių, ir kiekvienoje yra kunigaikščių (cyninge). Ir tenai labai daug medaus ir žuvų. Kunigaikščiai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų. Tarp jų daug karų".17


Tas pasakojimas, kuris įdėtas karaliaus Alfredo pasaulio istorijoje,18 yra tuo įdomus, kad Vakarų Europos žmogus taiko šio krašto administracijai turimas sąvokas ir tuo duoda progos pajusti tą sritį gyvenus valstybinį gyvenimą. Šį teigimą remia istorikai, tvirtindami, kad " .. . jau IX-XII amž. Lietuvos teritorijoje susiklostė teritoriniai valstybinio pobūdžio junginiai, pusiau feodalinės kunigaikštystės. Prūsų ir vakarinių lietuvių teritorijoje šaltiniai išvardija vienuolika tokių junginių — 'žemių': Žemija (Sambija), Natangija, Varmija, Nadruva, Pame-dė (Pomezanija), Skalva, Sūduva, Galindija, Barta ir kt. Panašios 'žemės' buvo susiformavusios ir kitoje lietuvių gyvenamoje teritorijoje: Žemaitija, Aukštaitija, Nalšia, Deltuva, Karšuva, 'Lietuva' ir kt. Tokių žemių priešakyje buvo kilmingieji (nobiles), galingieji (potentes), kunigai, kunigaikščiai, karaliukai".19

Rusijos valstybės pradžia yra laikomi 862 m. Tas faktas yra paremtas legenda, net nesudarančia rusų tautai garbės. Buvę taip. Rytų slavai ilgai vilkę karingų kaimynų jungą. Kai juos nukariavusios tautos pačios suiro, slavai pradėjo savarankišką valdymąsi. Tačiau tas jiems sunkiai vyko ir jie patys neįstengė sukurti valstybės. Jų valstybę sukūrė normanai (kitaip variagais ir vikingais vadinami). Pagal padavimą įvyko šitaip. Slavų giminių kunigaikščiai negalėję susitarti, kuris jų bus vyriausias. Todėl pasiuntę į Skandinaviją pasiuntinius pas variagus, kad šie ateitų ir valdytų. Pasiuntiniai nuvykę ir tarę: "Mūsų žemė yra plati ir turtinga, tiktai tvarkos nėra. Ateikite ir valdykite mus". Variagai išklausę jų prašymą. Tuoj pas slavus atvyko trys broliai iš Rus giminės. Vyresnysis 862 m. apsigyveno Didžiajame Naugar-de ir pradėjo valdyti. Ši data laikoma Rusijos valstybės pradžia. Tai yra padavimas. Iš tikrųjų buvo kitaip.
Jau anksčiau buvo minėta, kad normanai iš Skandinavijos pradėjo keliauti į visus pasaulio kraštus. Palaikė prekybinius santykius su visais turtingais kraštais. Jie keliavo į Konstantinopolį (Bizantiją) didžiuoju vandens keliu. Tas kelias buvo toks. Jie plaukdavo laiveliais Baltijos jūra — Suomijos įlanka — Nevos upe — Ladogos ežeru — Volchovos upe — Ilmenio ežeru — La-vatės upe — Dauguvos intakais ir Dniepro upe. Sausuma laivelius persinešdavo. Kita kelio pagrindinė upė buvo Volga. Ja plaukdavo iki arčiausios vietos į Dono upę. Čia laivelius persi-traukdavo sausuma į Doną ir Juodosiomis jūromis pasiekdavo Konstantinopolį, didžiausią prekybos centrą. Prekybai reikėjo centrų, kuriuos normanai stengėsi pakelėje įsikurti. Iš tų centrų išaugo Didysis Naugardas, Polockas, Pskovas, Kijevas ir kiti miestai. Įsikūrė daugelis kunigaikštysčių tų miestų vardais. Galingesnio j i kunigaikštystė nukariaudavo kitas ir savo valdžią plėtė, vienydama žemes. Ir taip rusų tauta besivienydama pateko į totorių vergiją, kurioje išbuvo net 240 metų. Valstybė susivienijo daug vėliau, kai išsivadavo iš totorių vergijos ir atsiėmė žemes iš kaimynų. Tačiau Rusijos valstybės pradžia laikoma 862 m., o ne susivienijimo faktas.

Taigi normanai užvaldę rytų slavus IX a. įkūrė Rusijos valstybę, patiems rusams nepajėgiant tai padaryti, ir juos valdė normanų kilmės kunigaikščiai net iki XV a. Pirmieji Rusijos valdovai buvo normaniškais vardais, nor-maniškas ir Rusijos vardas.20

Jei lietuvių tautos valstybinio gyvenimo pradžią lyginsime su rusų tautos tuo pačiu į-vykiu, tai mes turime labai panašų įvykį — 854 m. švedų Apuolės užpuolimą. Ir čia tie patys normanai po sunkios kovos pasidarė šios apylinkės šeimininkais. Tik nežinia, ar ilgai jie čia laikėsi. Tame pačiame amžiuje po keliasdešimt metų lankėsi aisčių krašte jau minėtas anglas Wulfstanas. Jo liudijimu (apie pilis, kunigaikščius, diduomenę, neturtinguosius ir vergus) negalime netikėti, nes Vakarų Europos žmogus taiko ten esančius pavadinimus šio krašto gyvenimui aprašyti. Tad jo lankymosi metu lietuvių bent ta dalis, kurią jis pasiekė, jau gyveno valstybinį gyvenimą. Tik dar daug buvo valdovų. Šis valdymosi būdas tuo laiku tiko lietuviams, nes jie dar neturėjo didelių kaimynų.

4. Dešimtojo-tryliktojo amžiaus žinios
Naudingas šiam reikalui ir Adalberto - Vaitiekaus gyvenimo aprašymas. Adalbertas X a. pabaigoje (999) atvyko į prūsų ir vakarinių lietuvių kraštą krikščionybės platinti. Pasakojama: "Užėjus vakarui, kaimo valdytojas (dominus villae) nusivedė šv. Adalbertą į kaimą . . . Misijonieriui pasakė: "Mus ir visą karalystę, kurios angą mes sudarome, valdo bendri įstatymai ir vienodi gyvenimo papročiai. . . jei šią naktį nepasitrauksite iš čia, ryto metą neteksite galvų".21 Kai Adalbertą vėl sugavo, tai, laikydamiesi savo "karalystės" įstatymų ir papročių, jį nužudė.22

Pagal Quedlinburgo, žemiau aprašomo įvykio amžininko, analus pasakojama, kad "1009 m. šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifaci-jum, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusijos ir Lietuvos (Lituae) pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų".23 Įdomus dokumentas, kuriame pirmą sykį paminimas Lietuvos vardas. Tas išskirtinis Lietuvos vardas rodo, kad lietuvių apgyventa žemė turėjo aiškias sienas ir buvo skirtingų tautinių bruožų. Tas dokumentas rodo, kad Vakarų Europoje tuomet jau buvo žinoma apie Lietuvos sienas.24

Rusų (Laurentijaus) metraštis pirmą kartą Lietuvos vardą paminėjo 1040 m. pranešime, kad Kijevo kunigaikštis Jaroslavas žygiavo į Lietuvą.25

Vėliau Henriko Latvio kronikoje pasakojama, kad 1206 m. lietuviai "visoje Lietuvoje surinkę stiprią kariuomenę, kiaurą naktį kėlėsi per Dauguvos upę. Vakare prieš Kalėdas atvyko į Turaidą ir, auštant perėję Gaivą, išsiskirstė po visus kaimus: radę kraštą neįspėtą jokiais gandais, daugelį užmušė ir nemaža išsivedė į nelaisvę."20

Tik ką pasakota žinia rodo Lietuvą jau tikrai apsijungusią, nes tik tokia galėjo "visoje Lietuvoje" surinkti tokią didelę kariuomenę, kuri "kiaurą naktį kėlėsi per Dauguvos upę". Kitas dokumentas šią žinią padaro visiškai neabejotiną. Čia turima galvoje 1219 m. Lietuvos kunigaikščių taikos sutartis su Volinijos kunigaikščiais. Rusų (Ipatijaus) metraštis, aprašydamas šios sutarties sudarymą, pažymi 21 Lietuvos kunigaikštį, kurie dalyvavo sutarties sudaryme. Iš jų penkis kunigaikščius metraštis pažymi kaip "vyriausiuosius" — Zivinbudą, Daujotą, Dausprungą, jo brolį Mindaugą ir Vilikailą.

Ši rusų metraščio žinia yra labai svarbi lietuvių tautos istorijai. Ji išryškina Lietuvos kunigaikščių susivienijimą su vyriausiais priešakyje, parodo, kad Lietuvoje buvo palyginti vieninga feodalinė valstybė. Čia parodoma, kad drauge su Živinbudu ir kitais Aukštaitijos kunigaikščiais sutarties sudaryme dalyvavo Žemaitijos kunigaikščiai — Erdvilas ir Vykintas ir Deltuvos kunigaikščiai — Judikis, Pūkeikis, Bik-šis, Ligeikis. Sutarties sudaryme dalyvavo ir dvi dinastinės kunigaikščių grupės: Bulevičiai (3 kunigaikščiai) ir Ruškavičiai (7 kunigaikščiai), — jų valdytos žemės nepažymėtos."27 Mindaugas, vienas vyriausiųjų kunigaikščių, sukūrė Lietuvos karaliją.

Išvados
Kad valstybė egzistuotų, reikia tautos, teritorijos ir valdžios. Prisiminus tik papasakotą faktą apie 1219 m. sudarytą Lietuvos kunigaikščių sutartį su Volinija, matome visus tris valstybės elementus, todėl šiuo metu lietuvių tauta valstybę jau tikrai turėjo. Buvo kunigaikščiai su vyriausiais priešakyje, buvo teritorija (Aukštaitija ir Žemaitija) bei kunigaikščiams paklusnūs žmonės.

Jau anksčiau suminėtos žinios rodo, kad "nuo LX a. pusiau feodaliniai kunigaikščiai junr gėsi vieni su kitais, darė sąjungas, norėdami sėkmingiau gintis nuo užpuolimų ir užpuldinėti kitus kaimynus".28 Šiam reikalui atmintinas Apuolės apgulimo atsitikimas. Neužmirština ir Wulfstano žinia.

Konstatavus, kad IX a. lietuviai jau gyveno valstybinį gyvenimą, atrodo, galima būtų tą klausimą ir baigti. Tačiau tie IX a. šaltiniai dar nepasako valstybinio gyvenimo pradžios. Jie tik aprašo esamą padėtį, bet nepateikia žinių, kada toks gyvenimas prasidėjo. Tas verčia mus eiti į ankstyvesnius amžius ir ieškoti pradžios. Gal daigai siekia šeštąjį amžių, o gal net pirmąjį, bet apie šiuos amžius mažokai teturime žinių.29

1. Žvilgsnis į Mažosios Lietuvos istoriografiją. LK MA Metraštis IV, p. 34.
2. R. Rimantiene, Atradimai šventosios pelkėse. "Mokslas ir gyvenimas", 1967 nr. 11, p. 16.
3. LKMA Suvažiavimo Darbai V, p. 597.
4. A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija, Felbach
1950, p. 25.
5. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, Vilnius 1955, I tom., p. 19.
6. Jordanes — gotų kilmės autorius. Jis yra apie 551 m. parašęs gotų istoriją (nuo seniausių laikų iki 540 m.). Padarė Cassiodoro gotų istorijos santrauką, pridėdamas kitų autorių ir savo. Sumini ir aisčius, gyvenusius "tolimiausiame Vokiečių vandenyno pakraštyje".
7. Cassiodoras (apie 480 - apie 575 m.) — romėnų didikas, ostgotų aukštas pareigūnas Italijoje. Įkūrė vienuolyną, kur rinko senovės rankraščius ir juos nu-rašinėjo. Jis parašė gotų istoriją, kuri yra dingusi.

8. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai I, p. 19 - 20.
9. A. Šapoka, Lietuvos Istorija, p. 25.
10. Lietuvių Enciklopedija V, 399.
11. Dr. V. Daugirdaitė - Sruogienė, Lietuvos isto-
rija, Chicago 1956, p. 46.
12. A. Šapoka, Lietuvos istorija, p. 24.
13. Lietuvių Enciklopedija I, 196.
14. Lietuvių Enciklopedija XXV, 295.
15. Lietuvos TSR šaltiniai, p. 21 - 22.
16. Lietuvos TSR istorija, I tom., Vilnius, 1957 m.,
p. 58.
17. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, p. 22.
18. Sruogienė, Lietuvos istorija, p. 50 - 51.
19. Lietuvos TSR istorija, p. 63.
20. Plg. Sruogienė, Lietuvos istorija, p. 46.
21. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, 23.
22. Lietuvos TSR istorija, p. 63.
23. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, p. 24.
24. Plg. Lietuvos TSR istorija, p. 38.
25. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, p. 25.
26. Ten pat, p. 33.
27. Lietuvos TSR istorija, p. 66.
28. Ten pat, p. 65.
29. Reikia tyrinėti turimus šaltinius ir ieškoti juose iki šiol dar nepastebėtų duomenų. Reikia ieškoti naujų šaltinių, kurie padėtų apsispręsti padaryti drąsesnius teigimus. Nereikia laukti svetimtaučių istorikų, šis darbas priklauso lietuviams istorikams. Iš šių telaukiame sprendimo o ne iš svetimtaučių.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai