Kurti valstybingumą kurioje nors visuomenėje nėra paprastas uždavinys. Šiam uždaviniui atlikti netinka specialistas, o reikia visų specialybių derinio. Besiorganizuojąs valstybinis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje turėjo žmonių, kurie suvokė šio uždavinio prigimtį ir jo ėmėsi. Vienas iš jų, gal pats ryškiausias, buvo prelatas Mykolas Krupavičius, kurio 85 metų amžiaus sukaktį minime šių metų spalio mėn. 1 d.
Diskusijos nesibaigia, kai norima aptarti, kas yra kurio valstybingumo pagrinde. Nėra lengva atsekti, kokios yra pagrindinės idėjos, apie kurias pradedama derinti visas gyvenimas. Beieškant Krupavičiaus valstybinės minties pagrindų, tektų sustoti prie trijų bruožų, kurie yra būdingi jo galvosenai ir veikimui. Tokiais bruožais iškyla jo 1. realizmas, 2. visuomeniškumas ir 3. krikščioniškumas.
Žmogiškasis realizmas
Norint suprasti, kokią vietą visoje Krupavičiaus dvasios sąrangoje užima jo žvilgsnis į gyvenimą tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį kas vaizduotųsi, verta pasižvalgyti po jo mintis. Tam tikslui gerai pasitarnauja jo knyga "Kunigas Dievo ir žmonių tarnyboje", išleista 1960 Čikagoje. (Skaičiai po citatų šiame straipsnyje pažymi tos knygos puslapius).
Kaip aukštai Krupavičius vertina realų gyvenimą, paaiškėja iš to, kaip jis žiūri į Kristaus sekimą. Sekimas Kristumi Krupavičiui yra ieškojimas "įkvėpimo kasdieniniuose gyvenimo reiškiniuose, pajėgiančiuose pajudinti sielą" (224).
Šią mintį Krupavičius ryškina atskirais atvejais. Taip ryšium su laiko uždaviniais jis rašo: "Reise nuo tikrovės pasislepia.1'7 Ypač įdomūs tie kalinga rimtai studijuoti laiko dvasią, jo pažangą, skelbiamas idėjas ir išradimus, pažinti gerąsias ir blogąsias puses" (287). Tačiau šis studijavimas neturi išvirsti literatūra, "kad ji mus nepermestų į kitą pasaulį, pasaulį gražesnį ir mielesnį, negu mūsasis" (261), ir kad tokiu būdu mes neužmirštume save ir visą pasaulį.
Gyvenamoji realybė Krupavičiui yra tokia vertinga, kad jis ją gretina su apreiškimu. Tai matyti iš to, kad kunigui, besiruošiančiam pamokslui, jis sako: "Kai mūsų laikų pamokslininkas rengia pamokslą, tai dešinėje pusėje turi pasidėti Evangeliją, kairėje dienraščius" (239). Tačiau laiko dvasios studijavimas Krupavičiui atidengia toli gražu ne palaimą, bet besiartinančias audras. "Silpnųjų skriaudimas, darbininkų luomui žmogaus teisių atėmimas visu ryškumu" (88) iškyla prieš jo akis. Bet tai Krupavičiaus nenuvaro neviltin ir nieko neveikimam Jis sugeba šiuos faktus priimti kaip gyvenimo uždavinį, kaip Kristaus sekimą.
Kaip matome, Krupavičiaus realizmas nėra nusileidimas gyvenimo blogybėms. Priešingai, jo realizmas vaidina pažadinantį vaidmenį toms jėgoms, kurios glūdi dorame asmenyje.
Kalbant apie asmens dorumą, atsidengia dar vienas Krupavičiaus realizmo bruožas. Jis taip aukštai vertina konkretų žmogų, kad net jam nusikaltusiam ir klaidoje esančiam pripažįsta didelę vertę. Tai galima pastebėti iš to, ką jis vertina pirminėje Bažnyčioje. Pastebėdamas, kad dabar pagrindiniu Bažnyčios veiklos bruožu laikoma kova su nuodėme, Krupavičius rašo: "Tuo gi tarpu senoji Bažnyčia tokiu punktu laikė katechumenus ir nusidėjėlius" (476). Atkreipkime dėmesį į svorio centrą viename ir kitame Bažnyčios supratime. Pirmuoju atveju Bažnyčios pagrindinis bruožas išreiškiamas bendrybėmis: nuodėme ir jos atleidimu. Antruoju atveju jis yra išreiškiamas konkrečiu žmogumi: t. y. tokiu žmogumi, kuris ieško išganymo (katechumenas) ir žmogumi, kuris nusikalsta (nusidėjėlis).
Ir nusikaltusiam žmogui pripažindamas didelę vertę, Krupavičius paliudija savo realizmą. Tačiau tai nereiškia, kad jis būtų liberalis-tiškai nusiteikęs dorinių reikalavimų atžvilgiu. Net, priešingai, šioje srityje "jokių kompromisų, jokių nuolaidų, jokių nedasakymų negali būti" (407). Gal būt, kaip tik dėl to Krupavičius yra toks neatlaidus dorinių reikalavimų atžvilgiu, kad jam rūpi konkretus žmogus. Kad būtų galima mylėti net netobulą žmogų, reikia laikytis tvirtų dorinių formulavimų. Be jų mūsų dėmesys nusidėjėliui netektų savo realumo, nes netektų savo įpareigojančios atramos.
Krupavičius yra didelis kalbėtojas. Jis kaip toks yra garsus tiek pasaulietiškoje, tiek religinėje srityje. Plačiai yra žinomos jo ugningos politinės kalbos. Ne mažiau įkvepiantys yra jo pamokslai. Būdamas bažnytinės iškalbos profesoriumi Vilkaviškio kunigų seminarijoje, jis turėjo progos ir teoriškai pastudijuoti iškalbą. Niekam, nei pačiam Krupavičiui, nėra paslaptis, kad iškalbos menas šiandien gyvena didelę krizę. Tai liudija ir mūsų laikų nusiskundimai, kad susirinkimuose yra per daug kalbų. Kai Krupavičius ieško iškalbos krizės priežasties, jis randa ją ne kur kitur, kaip nutrūkime ryšio tarp žodžio ir tikrovės. Tokį žodį jis vadina "neapgyventu žodžiu". Jam tai yra "liga, kuri yra atėmimas žodžiui galios reikšti tikrovę" (263).
Stebint Krupavičiaus realizmą, kyla klausimas, ar jis nėra egzistencialistas. Ir, reikia pastebėti, šis klausimas kyla pačiam Krupavičiui. Nors jis nuo egzistencializmo formaliai atsisako, tačiau iš būdo, kuriuo atsisako, aiškėja, kad jis jį savo prasme išpažįsta. Štai jo žodžiai: "Dabartinio egzistencializmo neperšu. Dieve saugok. Jis ne mums. Nebent jis būtų Pijaus XII žodžiais šv. Augustino ir šv. Tomo Akviniečio egzistencializmas. Noriu tik pasakyti, kad pra-dedančiame įsigalėti egzistencializme susirastume spragų, per kurias galėtume įsibrauti su Kristaus idealais, kuriuos galėtume panaudoti savo pastoraciniame darbe" (21).
Jau vien tas faktas, kad Krupavičius atmeta tik "dabartinį" egzistencializmą, ir net vien tai, kad jis šį klausimą svarsto, liudija, jog jis jaučia savo giminingumą su šia galvosena. Ir ne nuostabu. Krupavičiaus realizmas ir egzistencialistų realizmas nėra taip labai vienas kitam tolimi dalykai. Žinoma, nėra ko Krupavičiui išpažinti egzistencialistų bedievybės, tačiau jis gali jaustis jam giminingu savo tikrovės išgyvenimu. Pagaliau egzistencializmą jis priima kaip metodinę priemonę skelbti Kristaus idealams. Jis randa egzistencializme "spragų", kurios gali būti panaudotos pastoraciniame darbe. Tai yra toli siekiantis egzistencializmo pripažinimas.
Krupavičiaus visuomeniškumas
Krupavičiaus visuomeniškumo klausimas nėra visai paprastas. Krupavičius nėra saloninis žmogus, kuris domėtųsi santykiavimu su kitais žaidimo dėlei. Jis yra žmogus, kuris moka supykti ir, užsidaręs duris, pasilikti vienas su knyga ar laikraščiu. Tačiau jeigu mes visuomeniškumu suprantame realų dėmesį kitam žmogui, tai vargiai ar mūsų tarpe turime labiau visuomeniškai nusiteikusį žmogų už jį. Vienišumas jam yra antikrikščioniškumo simbolis. Dėl to jis jokio pateisinimo neranda vienišam krikščioniui. Vienišumą jis laiko net velniška pagunda. "Jūs rasite jį (velnią) vienišo atsiskyrėlio maldoje, jo atgailoje, jo giliausioje ekstazėje ir širdies ramybėje ir tyloje" (395). Vienišumą laikydamas antikrikščioniška apraiška, iš kitos pusės, visuomeniškumą, paimtą patį savyje, jis laiko aukšto lygio religingumo apraiška. Kad taip Krupavičius mano, galima suprasti iš vieno jo sakinio, kuris tradiciniam krikščioniui gali atrodyti revoliuciniu, tačiau Bažnyčioje principiškai jis niekada nebuvo paneigtas. Tas sakinys yra šitoks: '"Sensus fide-lium' — pasauliečių viešoji nuomonė ;— buvo ir yra laikoma vienu apreiškimo šaltiniu" (614). Šis sakinys kai kam atrodys per daug pasakantis net po II Vatikano susirinkimo. Tačiau ši mintis Krupavičiui niekada neatrodė svetima. Ji taip pat neatrodė svetima Pijui XII, kuriuo remdamasis Krupavičius ją teigė. Tiesa, norint šią mintį labiau įgyvendinti, reikštų nueiti ne vienu atveju toliau, negu yra nuėjęs II Vatikano susirinkimas.
Mes galime šiuo atveju nesigilinti į klausimą, kokia prasme viešoji nuomonė yra net apreiškimo šaltinis. Tai būtų atskiras doros ar teologijos mokslo klausimas. Mūsų reikalui šis sakinys yra reikšmingas tuo, kad jis išryškina tą realybę, kurią galima vadinti visuomene, tauta, žmonija ar pan. Dėl to Krupavičiui yra nesuprantamas kunigas, kuris nėra visuomenininkas.
Kunigo vietą krupavičiškai suprastoje visuomenėje jis šitaip aptaria: "Kunigas, sielų ganytojas, niekada nėra didesnis už apie jį susitelkusią bendruomenę" (467). Šiuo sakiniu Krupavičius, be abejo, nenori paneigti kunigiškos šventimų galios. Jis yra suprantamas tik Krupavičiaus visuomeniškumo sampratos dėka. Pagal šią sampratą, kunigystė neatstoja visuomenės, bet ji tik reiškiasi visuomenėje. Kunigo veikla visuomenėje reiškiasi ypač tarpininkavimu tarp Dievo ir žmonių. Krupavičius apgailestauja, kad modernus žmogus, pasidaręs labai subjektyvus, yra praradęs sugebėjimą tarpininkauti ir būti tarpininkaujamas.
Labai vertingos yra Krupavičiaus pastangos, kai jis kalba apie autoriteto uždavinį vadovauti visuomenei. Vadovavimas visuomenei jam visų pirma nėra jos lenkimas kurios nors vienos klasės kryptimi. Vadovavimas taip pat nėra "autoriteto jėgos lenkimas į mases". Jam "vadovavimas reiškiasi iniciatyva, kuriant visokias dorines vertybes". Šitaip atskleidžiamos vertybės bus savaime patrauklios. ' Ir tik retkarčiais, reikalui atsiradus, galėtų "reikštis tinkamų patarimų ir nurodymų būdu" (58). Vargiai ar gali būti liberalesnis autoriteto supratimas ir didesnis asmens laisvės išryškinimas. Jis ypač vertingas dėl to, kad yra išreiška tokio žmogaus, kuris, laikydamasis šių dėsnių, sugebėjo efektyviai reikštis visuomenėje.
Krupavičiaus krikščionybės supratimas
Norint suprasti Krupavičiaus politinę veiklą, galima rasti šviesos jo krikščionybės supratime. Ne kiekvieną krikščionybės supratimą Krupavičius laiko savu. Jam yra nepriimtina tokia krikščionybė, kurioje dvasia yra garbinama, o kūnas neteisėtai žeminamas ar inkriminuojamas. Dėl to jis aiškiai pasisako prieš tas krikščionybės sroves, kurios jo realizmui yra nepakeliui.
Krupavičiui nepriimtinų krikščionybės sampratų galima jo raštuose pastebėti tris: mani-cheizmą, esencializmą ir eschatologizmą. Manicheizmas yra dvasios kryptis, kuri vis kartas nuo karto iškyla krikščionijoje. Ji pasaulį ir kūną žemina iki tokio laipsnio, kad juos sutapatina su blogio principu. Pasisakydamas prieš šią srovę, kurios šalininkų netrūksta ir moderniose filosofijose, Krupavičius sako: "Velnias nėra prigimtis. Kas taip manytų, iškryptų į manicheizmo klaidą" (390).
Krupavičiaus priekaištas tenka ir tai filosofuojančiai krikščionybei, kuri, žiūrėdama vien dalykų esmės, praranda iš savo akiračio konkretų gyvenimą. Svarstydamas net tokį klausimą, kaip Nekalto Marijos Prasidėjimo dogma, Krupavičius jos nesupratimo priežasties ieško išimtiniame nusikreipime į esmės studijas. "Gal daugiausiai čia (t. y. sugebėjime suprasti Nekalto Prasidėjimo) yra nusikaltęs vadinamas esencia-lizmas" (9), t. y. ieškojimas esmės, o nesugebėjimas matyti įvykių ir juos giliai suprasti.
Dar viena kryptis krikščionijoje, kuri susilaukia Krupavičiaus priekaišto, yra eschatalogiz-mas. Šis žodis mums lietuviams yra nepaprastas, ir nėra labai aišku, ką jis reiškia. O šiandien teologų tarpe jis pradeda įgauti kiek kitokią prasmę. Pasisakydamas prieš eschatalogiz-mą (247), Krupavičius nori pasisakyti prieš krikščionijos suvedimą vien į ruošimąsi mirčiai ir pomirtiniam gyvenimui. Toks krikščionybės supratimas negali patenkinti realisto Krupavičiaus. Tačiau šiandien eschatologija pradeda plėstis. Ypač po II Vatikano susirinkimo ji darosi mokslu, kuriame šis gyvenimas ir jo problemos yra žvelgiamos galutinio jų išsipildymo šviesoje. Tokiu būdu ruošimasis mirčiai ir pomirtiniam gyvenimui įgauna labiau organišką ryšį su kasdieninėmis problemomis.
Iš šių Krupavičiaus pasisakymų aiškėja jo realistiškai gyvenimiška krikščionybės samprata. Jo religinis gyvenimas yra glaudžiai susijęs su gyvenamąja aplinka. Dirbtinis žmogaus atsiskyrimas nuo savo aplinkos ne tik nėra Krupavičiui religingumo žymė, kaip XVII a. vienuoliui, bet, priešingai, yra greičiau religingumo trūkumas. Dėl to rūpinimasis žemiškąja aplinka jam yra krikščioniškas uždavinys. Bažnyčios pareiga yra kovoti su ekonominėmis skriaudomis ir rūpintis ūkiniu teisingumu. "Tas uždavinys yra jos prigimtyje, jos integralinėje veikimo programoje. Bažnyčia sunkiai nusikalstų savo pašaukimui, jei ji iš savo veiklos išbrauktų socialinį klausimą" (346).
Kai Krupavičius kalba apie socialinį klausimą, jis labiau turi galvoje turtinius žmonių santykius. Jo visuomeninis palinkimas labiau išryškėja, kai jis kalba apie Bažnyčios organizaciją. Bažnyčią jis nenori suvokti su išimtiniu būdu išryškintomis hierarchinėmis formomis. Jis atmeta šv. Belarmino Bažnyčios aptartį ir pasisako už Pijaus XII aptartį. Belarmino supratimu, Bažnyčia yra apjungta tuo pačiu tikėjimu bei ta pačia liturgija ir yra pasidavusi teisėtai ganytojų, pirmoje eilėje Romos vyskupo valdžiai. Krupavičiui, kaip nuoširdžiam demokratui, nepatinka ši aptartis dėl per daug joje išryškinto hierarchinio bruožo. Jam geriau patinka Pijaus XII aptartis, kurioje Bažnyčia suvokiama kaip žmonių bendruomenė, esanti antgamtinės malonės įtakoje, kuri siekia Dievo sūnų vertybės ir darnaus visų jėgų išvystymo, statydama galingą žmonių sugyvenimo pastatą (619 - 620).
|