Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MARTYNO HEIDEGGERIO FILOSOFIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS VYCINAS   
III. ŽEMĖ IR DIEVAI
Pasaulis yra Heideggerio filosofijoje pagrindinė problema. Kalbėdamas apie žmogų, jis visose trijose savo filosofijos fazėse kalba apie pasaulį. Žmogaus esmė jam tėra tik priemonė prieiti prie pasaulio problemos. Pirmoje fazėje žmogus yra suprantamas kaip buvimas pasaulyje; antrojoje — kaip priklausąs Būties atvirumai, t. y. pasauliui; trečiojoje — kaip klestįs — gyvenąs. Klestėjimą, arba gyvenimą, Heideggeris supranta kaip tausojimą daiktų taip, kad juose puoselėjama žemė, dangus, nemirtingieji (dievai) ir mirtingieji (žmonės). Žemė, dangus, dievai ir mirtingieji yra pasaulio vyksmo uždaik-tiniai elementai. Jie išreiškia pasaulio kaip pasaulio struktūrą.

Tradicinė filosofija pasaulį suvokia kaip daiktų visumą ar sumą. Į pasaulio problemą ji eina per būtybes — per daiktus (aristotelinė ir viduramžių filosofija) ar per žmogų (modernioji filosofija). Gi pagal Heideggerį pasaulis (ar Būtis) yra suvokiama ar žinoma, prieš suvokiant būtybes. Pasaulio nuovoka įgalina būtybių (tiek daiktų, tiek žmogaus) suvokimą. Be pasaulio būtybės negali būti atskleistos ir tuo pačiu jos negali būti pažįstamos.

Pasaulis ir daiktai
Pasaulis visose trijose Heideggerio minties fazėse yra siejamas ne tik su žmogumi (pasaulis visad yra žmogaus pasaulis), bet ir su daiktais (pasaulis yra vieta, kur daiktai randami ar padaromi).

Pirmojoje savo minties fazėje Heideggeris supranta pasaulį kaip nurodymų visumą (Ver-įveisungsganzheit). Daiktas, kaip daiktas, visad yra kam nors: pieštukas rašyti, plūgas arti ir t.t. "Buvimas kam nors", kuris randamas daikto struktūroje, tiesiogiai nurodo kitą daiktą ar daiktus (piūgas nurodo arimą ar dirvą), netiesiogiai, — bet vis dėlto dar pagrindiniau — jis nurodo visumą, arba pasaulį. Tiek plūgas, tiek arimas ar dirva yra prasmingi artojo pasaulyje. Kiekvienas daiktas nurodo šį pasaulį. Artojas žino daiktų prasmę, pažindamas savo pasaulį — visų jo aplinkos daiktų prasmių šaltinį.
--------------
Tęsinys iš spalio numerio.
-------------
Antrojoje savo minties fazėje Heideggeris pasaulį supranta kaip Būties atvirumą. Pirmojoje fazėje pasaulis tarsi priklauso žmogaus esmės struktūrai, gi antrojoje — žmogus yra suprantamas kaip priklausąs pasauliui.

Daiktų atsiskleidimo sąlyga yra pasaulis kaip uždaiktinė arba priešdaiktinė realybė. Ir pati jų stoka gali būti prasminga tik pasaulyje Be pasaulio daiktų negali ir trūkti: jų nebuvimas būtų beprasmis, jeigu ne visuma, kurioje jų stoka užtinkama. Nukirstą medį sudeginus, jo nebėra. Toks jo nebuvimas galimas tik pasaulyje. Be pasaulio toks medžio nebuvimas neturi prasmės. Pasaulis suteikia prasmę daiktams tiek esantiems, tiek nesantiems.

Daiktai savo struktūra nurodo pasaulį. Nurodymas reikia suprasti kaip sužėrė j imas pasaulio šviesoje. Medis išdygsta ir auga pasaulyje. Pasaulyje jis nukertamas ir kaip malkos sudeginamas. Degdamas jis šildo ištiestas prieš jį sušalusias rankas, pripildo pirkią jaukumu ir užvirina mėsą ir sriubą aprūkusiame katile. Daiktas prasideda, klesti ir baigiasi žmogaus pasaulyje. Pasaulis yra nedaiktinė daikto jungtis.

Žmogus žino daiktų prasmes, išlaikydamas ar išsaugodamas juos pasaulio šviesoje. Tausodamas daiktus, žmogus puoselėja pasaulį. Bet jis gali traktuoti daiktus ir kaip savyje užsikirtu-sius ir nebenurodančius pasaulio. Tada jis jų nebeišlaiko tuo, kuo jie yra pasaulyje, bet mato juos kaip savyje izoliuotus, sustingusius. Taip suprasti daiktai yra objektai. Kai objektas yra išstatytas subjekto (žmogaus) intelekto šviesai, apeinant pasaulį, tai abiejų atitikimas reiškia tiesą — loginę tiesą. Šitokia tiesa yra būdinga modernioms filosofijoms ir mokslams. Mokslai tiria viską, kas yra ar gali būti. Šituose savo tyrimuose jie visad apeina pasaulį. Moksliniame pasaulyje nėra pasaulio supratimo. Mokslinė akis pasaulio nemato.

Trečiosios fazės ankstyvesnėj daly Heideggeris supranta pasaulį kaip besivaidijantį su žeme, vėlesnėj daly — kaip dangaus, žemės, mirtingųjų ir dievų žaismą.

Daiktai, spindėdami pasaulio šviesoje, patys atskleidžia jo šviesą. Kai pasaulis yra suprantamas kaip esąs vaide su žeme, daiktas atskleidžia šį vaidą. Pagal Heideggerį, ne bet koks daiktas, o meno kūrinys gali šį vaidą atskleisti. Marmuro statula atskleidžia ne tik pasaulį, bet ir žemę — patį marmurą.

Žemė Heideggerio filosofijoje negali būti interpretuojama kaip medžiaga. Medžiaga yra sudėtinė daiktų dalis. Daiktai suponuoja žemę, bet žemė yra uždaiktinė. Žemė yra užsiskleidęs pasaulis.

Marmuras kalne, kur jis slypi, nėra atskleistas kaip marmuras. Jis tokiuo tampa statuloje. Žemė prabyla marmure, atskleisdama save pasaulyje, tačiau ji nėra marmuras. Žemė atsiskleidžia statulos marmure, paveikslo spalvose, dainos garsuose, kalbos žodžiuose. Marmuras, spalvos ir garsai atsiskleidžia pasaulyje, ir juose prabyla žemė. Žemė nėra nei marmuras, nei spalvos, nei garsai, nors ji ir prabyla per juos. Ji prabyla savo užsiskleidimu.

Meno kūrinyje vyksta pasaulio (atvirumos) ir žemės (uždarumos) vaidas. Šitame vaide besivaidijančios pusės nesiekia viena kitos sunaikinimo ar užgniaužimo. Priešingai: jos iškelia viena kitą — padeda viena kitai būti, kuo jos yra. Pasaulis gali atsiskleisti tik ant žemės, ir žemė gali iškelti savo dovanas tik pasaulio atvirumoje.

Vėlesnėj trečiosios savo filosofijos fazės daly Heideggeris mato pasaulį nebe kaip žemės ir pasaulio vaidą, bet kaip keturių uždaiktinių jėgų žaismą. Šitos jėgos yra žemė, dangus, dievai ir žmonės. Uždaiktinės jėgos atsiskleidžia daiktuose. Būti daiktu reiškia surinkti uždaiktinių jėgų šeimą — būti šito žaismo surinkimo vieta. Žaismas, kaip ir vaidas, reiškia pasaulio atvirumos vyksmą, jos struktūrą. Norint suprasti pasaulio žaismą, tenka trumpai peržvelgti jame dalyvaujančias jėgas.

Žemė ir dangus
Pasaulio ir žemės vaidas yra atvirumos ir uždarumos vaidas. Jį galima gretinti su Gamtos (physis) atsiskleidimu, kaip jį suprato ankstyvoji graikų filosofija. Physis atsiskleidžia pasaulio šviesoje — logose.

Gamta nėra substancija ar daiktas, kuris gali pasirodyti. Ji yra pats pasirodymas. Būtis ir tapsmas Gamtoj (Gamtos vyksme) nėra išskirti. Kaip Būtis nėra būtybė, taip Būties tapsmas nėra būtybės tapsmas. Būties tapsmas yra jos atsiskleidimas. Tapsmas yra Gamtos (physis) logosas.

Žemė yra pasaulio (Būties atvirumos) vyksmo dalyvis. Atvirumą yra vaidas. Šitame vaide (Heziodo vadinamame chaosu) žemė savo ne-peržvelgiamumu būna priešpastatyta dangaus šviesoms. Žemės ir dangaus vaidas nesiekia vienas kito panaikinti. Priešingai, šitame vaide jie padeda vienas kitam būti, kuo jie yra.

Daiktai iškyla gamtos atvirumoje. Juose spindi gamta, bet jie nėra gamta. Dėl savo nebuvimo gamta daiktai dūžta ir grįžta atgal j gamtą — visko šaltinį. Savo iškilimu ir sugniužimu daiktai iškelia Būties (Gamtos) atvirumos (logoso) uždaiktinius tamsos ir šviesos aspektus
— žemę ir dangų.

Žmonės ir dievai
Žmogus, būdamas atviru Būties logosui, leidžia būtybėms būti, kuo jos yra, ir tuo būdu padeda logosui jose suspįsti. Atvirumas logosui — būtybių prasmių šaltiniui — yra laisvė. Laisve grindžiasi daiktų prasmė, jų tiesa. O laisvė grindžiasi logosu — Būties atvirumą, jos kalba.

Trijų šimtmečių antropocentrinės filosofijos formuotas, šių technikos laikų žmogus įprato save (savo sąmonę) laikyti vienintele logoso vieta. Jis nustatinėja daiktų prasmę, ją jiems diktuoja. Ne tik žmogaus rankų padariniai gauna savo prasmę iš žmogaus, bet ir gamtoj užtikti daiktai tampa "prasmingais" žmogaus proto jėgų formuojami: ežeras yra vieta motorlaiviu važiuoti, parkas — poilsiui ar žaidimams, snieguoti kalnai — estetinė vertybė ar žiemos sporto vieta.

Heideggerio filosofija grįžta į pirmykštį mitinių laikų vertybių mastą — dievus. Logosas (Būties atvirumą) neužklumpa žmogaus vienalyčiu intensyvumu; jis ateina pas mus įvairiais pavidalais. Įvairūs logoso (prasmių šaltinio) būdai, kuriuose daiktų ar būtybių prasmės yra pateikiamos žmogui ir kurie nulemia žmogaus likimą, yra dievai. Dievai yra Būties šviesos nešėjai. Žmogus yra šitos šviesos priėmėjas ta prasme, kad jis, būdamas jai atsakingas, joje dalyvauja. Tik šitokiu dalyvavimu jis gali būti daiktų prasmių nustatytojas. Technikos laikų žmogus pamiršta, kad jis nėra pirminis daiktų prasmių šaltinis, ir tampa neatsakingas. Beatodairiškai (bedieviškai) jis valdo daiktus ir net nulemia žmonių likimą.

Heideggeris perima kantišką tezę, kad sąmonė valdo daiktų prasmę, bet jis supranta sąmonę ne kaip žmogaus valdomą, bet kaip jo globojamą ir tarnaujamą. Žmogus tarnauja logosui (Būties sąmonei), išlaikydamas daiktus kaip uždaiktinių dievų šviesos rinkėjus.

Graikų religijos vėlyvesnioji (olimpinė) fazė dievus suvokia kaip daiktų prasmių šaltinius. Graikų dievai nepaneigė daiktų ir gyvenimo svarbos. Jie kaip tik buvo tos svarbos ramsčiai ir pagrindai. Per daiktų ir (žmogaus) gyvenimo tvarką jie save apreiškė. Graikų dievai nebuvo antgamtiniai ar užpasauliniai. Jie apsireiškė graikams ne per stebuklus — gamtinės tvarkos sudrumstimą ar sulaužymą, bet per pačią jos tvarką. Antgamtiniais ar užpasauliniais dalykais graikas nesidomėjo. Graikų dievai nereikalavo iš žmonių išsižadėti žemiškų dalykų ar juos paneigti. Graikams pasaulis nebuvo atmestinas ar nevertas. Jis buvo pilnas grožio ir prasmės. Būti pasaulyje pagal dievų mastą buvo dieviška. Būdamas pasaulyje ir nesidomėdamas antgamtybe, graikas vis dėlto buvo reikalingas žmogus: jis ne vien tik daiktus ir save matė pasaulyje, bet liko atviras uždaiktinei realybei — dievams.

Svarbiausi graikų olimpiniai dievai buvo šie: Zeusas, Apolonas, Atėna, Artemidė, Afroditė ir Hermis. Kiekvienas šių vardų reiškia visumą, kurioje visos būtybės turi tam tikrą prasmę ir tuo būdu yra būtybės. Kito dievo visumoje tos pačios būtybės turi kitokią prasmę — yra kitokiomis būtybėmis.

Imkime, pavyzdžiui, Hermį. Jis yra pakelės akmenų, pasiuntinių, pirklių, vagių, piemenų, nakties, vėjo ir sėkmės dievas. Visi čia išvardyti daiktai atrodo nieko bendro neturi. Iš tikro jie visi yra susiję. Jų susijimo pagrindas yra jų prasmių pagrindėjas dievas Hermis.

Pats Hermio vardas yra susijęs su "akmenų krūva". Senovės Graikijoje pakelėse būdavo pastatyti akmens stulpai Hermio keliautojų dievo garbei. Keliautojai mesdavo akmenis, tikėdamiesi sėkmės kelionėje. Tuo būdu tenai susidarydavo akmenų krūvos.

Kas yra bendro tarp akmenų ir kitų būtybių, priklausančių Hermio realybei, pavyzdžiui, vėjo? Argi vėjas turi ką bendro su akmenimis? Vėjas yra vaiskus, bet gali būti labai pajėgus. Kiečiausi akmenys (titnagas) irgi yra vaiskūs. Akmuo savo nejudrumu ar statiškumu yra draugėj su vėju, kurs visad yra judrus ar dinamiškas — visai panašiai, kaip šiluma ir šaltis, tamsa ir šviesa. Šitie dalykai yra tuo, kuo yra, atsiribodami nuo savo priešingybių. Be šių jie prarastų savo pagrindinį pobūdį.

Hermis — kelių dievas. Kelias, lyg vėjas, yra judrus: jis lanksčiai vingiuojasi per kalnus ir slėnius. Akmens stulpai atžymi jo vingius ir tuo pačiu priklauso prie jo tėkmės. Iš antros pusės, kelias yra "ramus"; jis neturi tėkmės. Jis tūno vietoj, kaip akmuo.

Kelias jungia ir išskiria. Jo dėka nelaimėje gali atvykti pagalba. Bet keliu žmogų gali užklupti ir nelaimė (pavyzdžiui, vagystė). Kelio apsaugojanti ir pavojų sudaranti ypatybė susieta su naktimi: naktis apsaugo, bet sykiu ir duoda progos priešui nematomam prisėlinti.

Hermis dažnai vaizduojamas su sparnuotais batais ir su nematomumo kepure. Jis, lyg vėjas, gali staiga pasirodyti ir dingti. Dėl to jis yra keliautojų dievas. Keliautojas staiga atsiranda tarp sėslių žmonių ir vėl juos gali palikti, keliaudamas toliau.

Sėslus žmogus paprastai pamažu, bet tolygiai užgyvena turtą, tuo tarpu kelio žmogus gali staiga praturtėti. Hermis dažnai vaizduojamas su maišeliu pinigų rankoje, ir kam netikėtai nusišypso laimė, tas dėkoja Hermiui. Tipiškas kelio žmogus yra pirklys, sykiu jis yra ir pinigo bei sėkmės žmogus.

Kitas būdingas kelio žmogus yra pasiuntinys. Miklumu, apsukrumu, o dažnai ir klasta jis sėkmingai atlieka jam pavestą misiją. Šitas "vėjiškas" ypatybes turi ir vagys, kurie irgi yra kelių klajūnai. Jie taipgi gali būti staigios sėkmės žmonės.

Piemenų gyvenimui priklauso nakties ir vėjo elementai. Ganydami jie laikosi ganyklinių ribų, atžymėtų (Graikijoj) akmenimis. Kartais rytą jie randa naujų avių, atklydusių iš kitur. Tai Hermio dovana. Pasitaiko, kad piemuo praranda bandos dalį, kuri paklydo, buvo pavogta ar vilkų papiauta. Tai irgi Hermio darbas.

Visos minėtos būtybės (akmenys, vėjas, pasiuntinys, pirklys, vagis, sėkmė, naktis) yra tuo, kuo jos yra, būdamos pagrįstos "uždaiktine" Hermio realybe. Jose slypi jo grindžianti realybė.

Graikų dievai nėra būtybės, bet pagrindinės realybės, kurios grindžia būtybes. "Būti dievu reiškia turėti savyje visą Būties sritį ir žėrinčiai bei didingai klestėti kiekvienoj formoj, kuri priklauso tai sričiai. Dieviška esmė slypi visose savo srities apraiškose, ir visos šitos apraiškos, pradedant negyvais daiktais ir baigiant žmonėmis, joje atspindi save" (Walter F. Otto, Die Gestalt und das Sein, p. 130).

Vieno kurio dievo valdoma sritis jokiu būdu nėra Būties dalis, apimanti tik grupę būtybių. Visos būtybės priklauso kiekvienai dievybei, bet, būdamos skirtingų dievų šviesoje, jos pačios tampa skirtingos. Naktis Artemidės pasaulyj6 Yra tyra ir baugi savo laukiniu grožiu, o Hermio pasaulyje ji yra priedanga klastingiems žygiams ar pasprukimui nuo priešo. Meilė Hermio pasaulyje yra lengva kaip vėjas — laimės dalykas. Tokia meilė yra žinoma keliautojui, kuris ją užtinka, pasinaudoja ir pamiršta. Gi Afroditės pasaulyje meilė yra visą ligšiolinį gyvenimą pakeičianti jėga, atnešanti palaimą ar pražūtį visam gyvenimui.

Dievas nėra viena iš jo pasaulio formų, apraiškų ar būtybių. Jis yra už visų šitų formų, apraiškų ar būtybių kaip visų jų fonas, kuris jas grindžia ir joms suteikia prasmę. Šis fonas yra pirmesnis už bet kurią būtybę ar apraišką. Būtybės yra laikinos, o dievai amžini.

Tiesa, ir graikų mitai pasakoja apie kiekvieno jų dievo pradžią ar atsiradimą, lyg kad ir dievai būtų būtybės ir kad jie nebūtų amžini. Tačiau čia tenka pasakyti, kad dievo prasidėjimas nėra tas pats, kaip daikto ar būtybės prasidėjimas. Kai atsiranda naujas dievas, visos būtybės sužėri nauja šviesa ir įgauna naują prasmę. Tuo būdu dievas visad yra "senesnis" negu bet kuri būtybė ar apraiška jo pasaulyje.

Dievai yra Būties pasireiškimo būdai, kurie grindžia daiktus, atskleisdami juos tam tikroje šviesoje — tam tikrose prasmėse. Dievai yra Būties kalba, jos logosas.

Olimpiniai dievai dar neišsemia graikų religijos. Olimpinė graikų religijos fazė atbaigia chtoninę, nes pastaroji yra ankstyvesnė, ir iš jos pamažu olimpinė religija išsirutuliojo.

Olimpinėj religijoj gerbiami dangaus dievai, o chtoninėj — žemės dievybės. Pagrindinė šių dievybių yra Žemė, Motina Žemė, arba Žemyna. Kaip Zeusas yra šviesos, žaibo ir dangaus dievas, taip Žemyna yra tamsos, nakties ir žemės deivė. Abiejų graikų religijos fazių susi-jimą liudija olimpinių dievų kilmė iš Žemynos. Zeusas yra Žemynos sūnus. Be to, visi olimpiniai dievai savo ankstyvoje garbinimo fazėj turėjo chtoninių žymių. Iš antros pusės, Žemyna ir žemės dievybės turėjo šviesos aspektų. Ankstyvais laikais Delfų šventykla buvo ne Apolono šventykla, bet Žemynos.

Žemė viską iškelia į šviesą. Ji yra šaltinis visko, kas tarpsta, klesti ir maudosi šviesoje ar gyvenime. Iš antros pusės, žemė yra vieta, kurioj viskas gyva užsibaigia, užgęsta, suvysta, sunyksta. Žemė — visko pradžia ir galas. Ji yra ne tik šaltinis visko, kas atsiskleidžia šviesoje, bet pačios šviesos šaltinis. Mitinė kalba tai pavaizduoja dangaus kilimu iš žemės: Uranas (dangaus dievas) yra Žemynos sūnus. Vienas iš Apolono vardų 'Likijas' yra kilęs iš graikų žodžio reiškiančio žarą. Šiuo būdu Apolonas, saulės ir šviesos dievas, yra pabrėžiamas kaip kilęs iš nakties. Naktis yra viena pagrindinių žemės dievybių. "Iš Nakties įsčių iššoksta su gražiais pažadais jaunas vaikas Šviesa", sakoma Aischi-lo "Agamemnone" (65-66).

Olimpiniai dievai iškelia į šviesą žemės (phy-sis) turtus ir tuo būdu tampa logosu. Žemyna ir žemės dievybės laumės (furijos, erinijos, eumenides ar moiros) olimpinėj šviesoj atsiskleidžia kaip užsiskleidžiusios — kaip žemės turtų saugotojos. Iš čia abiejų sričių (žemės ir dangaus) kova. Šita kova yra pasaulio atvirumą. Filosofiškai ji gali būti išreikšta: "physis yra logosas", arba "Būtis yra atvirumą". Užslėptu-mas (physis) ir atsiskleidimas (logosas) negali būti suprasti "kaip du skirtingi greta kits kito vykstą vyksmai, bet kaip vienas ir tas pats vyksmas" (Heidegger, Vortrdge und Aujsdtze, p. 270).

Pasaulio atvirumą yra vieta, kur gali būti atskleista daiktų ir žmonių prasmė. Daiktai būna prasmingai, nežinodami buvimo ar Būtie? prasmės. Žmogus žino pirmines jėgas, nuo kurių viskas priklauso — žino žemę, dangų ir dievus. Suvokdamas šias pirmines jėgas ir joms tarnaudamas, jis pats prie jų priklauso. Priklausomumas nuo pirminių jėgų, joms paklusimas yra gyvenimas. Gyventi reiškia tausoti daiktus, puoselėjant juose pirmines pasaulio atvirumo jėgas.

Modernusis žmogus, užuot tausojęs daiktus (t. y. leidęs jiems būti savo šviesoje — Būties atvirumos šviesoje), juos išprievartauja, pavergia ir tampa jų despotu. Viskas pasaulyje priklauso jam. Jis neturi pagarbos nei žemei, nei. dievams.

Mitinis žmogus, tausodamas daiktus (užlaikydamas juos dievų šviesoje), pats galėjo tapti šitos šviesos vieta (das Da des Seins). Dieviškos šviesos puoselėjimas daiktuose yra kultas. Kultūra yra tarnavimas dievams, kai tuo tarpu civilizacija tarnauja žmogui.

Kultiškos pagarbos daiktams mes galime rasti savo tėvų ar protėvių gyvenime. Duonelė būdavo šventa. Motinėlės, rytą ugnį įkurdamos, pirmiau ją peržegnodavo. Laukai būdavo laiminami. Artojui būdavo reiškiama ypatinga pagarba, nes jis tarnavo Žemynos duosnumui. Šventi buvo laukai, gojai, rugys ar linas.

Būties — dangaus ir žemės — šviesą atneša dievai ir pateikia žmogui. Šituo pateikimu žmogus yra iššaukiamas pagarbiam ir nuolankiam (o kartais beatodairiškam ir savivaliaujančiam) atsakymui. Žmogaus atsakymas atbaigia Būties atsiskleidimą. Dėl to žmogus, iššauktas Būties, tam tikra prasme pats yra Būties iššaukėjas — jos atskleidėjas savame pasaulyje.

Būties iššaukimas tarnauja jos logosui — Būties kalbai. Būties kalba tik tada pilnai prabyla, kai ji yra žmogaus išgirsta ir atsakyta. Būtis įžengia į žmogaus pasaulį per poeto atsakingą žodį ir per mąstytojo atsakingą mintį. Abu
— poetas ir mąstytojas — tarnauja logosui. Mitiniais laikais graikų šventikai (kaip ir lietuvių kriviai) buvo ne tik pranašai, bet ir poetai ir žyniai.

Daiktai ir gyvenimas
Uždaiktinės jėgos yra reikalingos žmogaus,
— jo pasaulio, kad galėtų atskleisti atvirumą, kurioje daiktai gali atskleisti savo prasmes. Žmogus, tarnaudamas šitoms jėgoms, pats yra tų jėgų dalyvis, jų bendrininkas, kai tausoja daiktus taip, kad šie yra uždaiktinių jėgų priglaudėjai.

Uždaiktinių jėgų puoselėjimas daiktuose yra žmogaus misija — jo gyvenimas.
Tausoti daiktus reiškia globoti augmenis ar dirbti padargus. Tradicinė filosofija aplamai laikosi nuomonės, kad daikto esmę išsako formos-medžiagos (suformuotos medžiagos) formulė. Pagal Heideggerį, daikto forma ir jo medžiaga yra apspręstos kitų faktorių ir dėl to nėra pirminės, pagrindinės. Pavyzdžiui, batui, kad jis būtų tinkamas ar patogus, parenkama arba guma, arba oda. Taipgi ir jo forma yra apsprendžiama priklausomai nuo to, ar batas bus naudojamas šokiui, lauko darbams ar bridimui giliam sniege.

Moksliškai daiktas yra suprantamas kaip objektas. Objektą apsprendžia sąmonė — subjektas. Sąmonė nustato daikto (objekto) prasmę ir tuo pačiu diriguoja jo formą ir medžiagą. Daikto objektyvumas yra išdava jo galėjimo būti sąmonėj reprezentuojamam. Pagal Heideggerį, daiktas gali būti reprezentuojamas ir tuo pačiu objektyvus, tik būdamas atskleistas realybėje. Daiktas yra atskleidžiamas realybėj, kai jis matomas tuo, kuo jis yra Būties šviesoje, užuot jį matant diktuojančioj žmogaus sąmonės šviesoje. Daikto atskleidimo metodas, kuriame žmogaus prievartaujanti sąmonės jėga yra prislopinama, leidžiant daiktui pasirodyti savoj šviesoj (Būties šviesoj), vadinasi fenomenologinis metodas. Šituo metodu pačiam daiktui leidžiama ateiti į žodį. Fenomenologinis aprašymas, leisdamas daiktui būti, kuo jis yra, parodo jį kaip glaudžiantį savyje žemę, dangų, dievus ir žmones.

Fenomenologiškai aprašydamas ąsotį (Vor-trage und Aufsdtze, p. 170-171), Heideggeris pabrėžia, kad ąsočio buvimo būdas bei jo prasmė slypi pylime — vandens ar vyno įpylime. Šitokiame įpylime, kad ir netiesiogiai, dalyvauja šaltinis, kuris kalba apie akmenis ir žemės pogrindžius, apie lietus ir rasas, gaunamas iš dangaus. Vyne spindi vynuogės, maitinamos žemės ir laiminamos dangaus saulės. Ąsotyje dalyvauja žemė ir dangus.

Ąsočio vanduo malšina žmonių troškuli. Vynas gaivina jų širdis. Senovėje vynas pirmoje eilėje buvo liejamas dievams — iškilmių ar švenčių metu. Pagal Heideggerį, ąsočio ir pylimo prasmė kaip tik ir glūdi aukojime — aukojime žemės ir dangaus gėrybių dievams. Aukojimo šventė skiriama dievams. Žmones joje yra tik antros eilės dalyviai: būdami mirtingi ir išstatyti likimo jėgoms, jie meldžia sau, savo šeimoms ir savo tautai sėkmės ir gerovės. Ąsotyje dalyvauja dievai ir žmonės.

Pagal Heideggerį, daikto esmė — pats daikto daiktiškumas — reiškia uždaiktinių jėgų sutelkimą ar leidimą joms savyje dalyvauti. Daiktas tad yra dalykas: jis yra tai, kame dalyvaudamos uždaiktinės jėgos jį grindžia — padaro prasmingą.

Žiūrint moksline akimi, fenomenologinis aprašymas sudaro įspūdį, kad "visa tai, kas priklauso daikto sutelkiančiai (leidžiančiai dalyvauti) esmei, tėra tik dekoratyvinis, neesminis priedas" (Vortrdge und Aufsdtze, p. 154). Čia kaip tik ir susikerta skirtingos nuomonės dėl esmės supratimo. Esmė šimtmečiais buvo suprantama kaip daikto branduolis, kuris paviršiui kintant pats lieka tas pats. Ką tik užsimezgęs obuolys yra mažas, kietas, žalias ir rūgštus. Prinokęs jis tampa didelis, geltonas, minkštas ir saldus. Nežiūrint jo ypatumų pasikeitimo, jis lieka obuoliu — jo esmė nepasikeičia. Esmė tad yra, kas daikte išlieka, nežiūrint jo ypatumų pasikeitimo.

Pagal Heideggerį, esmė reiškia įsišaknijimą Būtyje. Daikto esmė yra suprasta, kai jis yra suvokiamas kaip savyje nešąs visumos (uždaiktinės realybės) šviesą. Daikto esmė yra ta, kad daiktas nurodo visumą, iš kurios jis semiasi savo prasmę. Ši visuma nėra lengvai suvokiama objektyviai ar moksliškai. Ji tačiau visad yra žinoma ar suvokta realaus gyvenimo aplinkybėse.

Senovės lietuvių buityje didelės reikšmės turėjo vežimas. Ratai buvo svarbiausia ir sunkiausiai pagaminama vežimo dalis. Račius turėjo žinoti daug daugiau negu vien tik ratus.

Dirbdamas ratus, račius turėjo gerą nuovoką apie grubius lauko kelius — akmenuotus ir duobėtus. Jis gerai pažino ir vingiuotus, nelygius miško kelius su iškiliomis eglių šaknimis. Jam buvo aiškūs rudens lietų išmirkyti klampūs keliai ar pavasario "prakiurę" keliai, kai pašalas eina ir ratai panirsta į purvą ligi stebulių. Dirbdamas ratus, račius žino žemės ir dangaus elementus.

Ratai neša sunkias šieno naštas į daržines, šiaudų į klojimus, grūdų į klėtis ar mėšlo į laukus. Kartais, kai būna skubus reikalas, ratai turi būti patikimi greitai ir lengvai pasiekti miestą ar kitą kurią vietą. Ratai turi gerai atrodyti švenčių metu, važiuojant į mugę ar į bažnyčią. Jie linksmai rieda, veždami naujagimį krikštyti; jie sunkiai sukasi, veždami pašarvotą kūną į kapines po klevais. Ratai rieda visur, visokiais keliais, visokiais reikalais — rieda iki amžinybės, iki dausų. Račius, dirbdamas ratus, žino žmogaus gyvenimo kelius ir dieviškas jėgas, kurios duoda pradžią žmogaus žingsniams ir juos sustabdo, neatsižvelgdamos į žmogaus norus ar jo reikalus. Račius žino dievus ir žmogų. Račius žino ratų esmę, žinodamas žemę ir dangų, žinodamas dievų galybę ir žmogaus bejėgiškumą.

Daiktas, ar būtybė, yra prasmingi, kai jie yra suprasti kaip renką, savyje glaudžią uždaik-tinių jėgų (žemės, dangaus, dievų ir žmonių) sąveiką — žaismą. Prasmingame daiktų atsiskleidime atsiskleidžia ir minėtos uždaiktinės jėgos. Būti žmogumi — tai puoselėti ir saugoti uždaiktinės jėgas, tausojant (leidžiant būti, kuo jie yra) daiktus. Šitoks puoselėjimas ir tausojimas yra gyvenimas. Gyvenimas, kaip pasaulyje puoselėjimas žemės, dangaus, žmonių ir dievų, yra išmintis, nes jame yra žinomi galutinieji realybės pagrindai; jis yra poezija, nes jame būtybės (daiktai) yra matomos kaip uždaiktinės šviesos, amžinojo grožio nešėjai; jis yra kultas, nes visuose daiktuose ir visose gyvenimo aplinkybėse yra matoma dievų ranka ir jų įstatymas, kuriam atsiduodamas žmogus gali gyventi pilną gyvenimą. Gyvenimo būdas, kuriame išmintis, poezija ir kultas yra neišskiriami drauge visur ir visuomet, yra mitinis gyvenimo, buvimo būdas.

Heideggerio filosofija, filosofinio pasaulio pagrinduose surasdama mitinį pasaulį, tam tikra prasme transcenduoja filosofiją. Ne Heideggerio asmeniškas minties gilumas, bet istorinė situacija buvo principinė heideggerinės minties iššaukėją. Istorinės situacijos diktuojamas Heideggeris privedė Vakarų filosofiją prie įžvelgimo į nuosavas šaknis.
Filosofija pradėjo savo funkciją, nežiūrėdama į save — nekeldama savo esmės klausimo. Kantas buvo pirmasis filosofas, kuris šitą klausimą iškėlė. Jis surado, kad mintis (filosofija) remiasi ant neįrodomų pagrindų — ant transcendentalinių idėjų. Heideggeris pamatė, kad šitos idėjos nėra žmogaus nuosavybė, bet priklauso pasaulio atvirumos vyksmui. Šitų idėjų priklausomybėje ar nuosavybėje žmogus pats funkcionuoja kaip aukštesnėms galioms atsakinga būtybė. Būti idėjų saugotoju, jų misionieriumi ar jų šviesos vietininku (Da) reiškia būti žmogumi — būti Dasein.

Žmogus, atsiduodamas aukštesnėms realybės jėgoms (žemei, dangui, dievams) ir pats pasidarydamas jų dalininku, tampa daiktus apsprendžiančia jėga. Žmogus yra daiktus apsprendžianti jėga, ne valdydamas ar juos pavergdamas, bet juos tausodamas, būtent juose puoselėdamas uždaiktinių jėgų žaismą.

Šitoks realybės ir žmogaus vietos joje supratimas aiškiai turi mitinį charakterį. Šitaip suprasdamas žmogų, Heideggeris nekviečia jo mesti šių dienų civilizaciją ir grįžti į mitinį gyvenimo būdą. Heideggeris randa mitinius bruožus ir principus pačioj šių laikų civilizacijoj — technikoj ir jos gaminiuose. Jis, pavyzdžiui, randa uždaiktinius principus (žemę, dangų, dievus ir žmones), analizuodamas tilto prasmę (Vor-trdge und Aujsdtze, p. 152-162). Užuot kvietęs šių laikų žmogų išsižadėti civilizacijos ir technikos, Heideggeris ragina jį pagilinti savo gyvenamojo pasaulio, moderniųjų laikų civilizacijos ir technikos supratimą. Šituo būdu šių laikų žmogus gali nugalėti savo antropocentrinį trumparegiškumą ir išlaisvinti savo jėgas aukštesnės kultūros kūrimui. Mūsų technikinės civilizacijos pa^ grinduose užmaskuota glūdi aukštesnė kultūra. Giliau įžvelgdamas į savo civilizaciją, kurią šių laikų žmogus tariasi apvaldęs, jis atsidurtų kultūros pasaulyje, kur jis pats tarnautų aukštesnėms jėgoms, lemiančioms jo misiją.

Filosofijos šaknys yra jau nebe filosofinėj, bet mitinėj dirvoj. Ateities filosofija, sprendžiant iš Heideggerio minties, jau nebebus atskira sritis šalia meno ir religijos, bet pats kultūros užnugarys, kuriame tiesa, grožis ir įstatymas yra vienas ir tas pats dalykas ir kuriame filosofija, menas ir religija nėra išskiriami. Su kultūros (kulto) grįžimu grįžta ir dievai.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai