Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Namukas PDF Spausdinti El. paštas


(Tęsinys iš 4-to numerio)


Aš negaliu dabar tvirtinti, kad mano gyvenimas būtų laimingesnis buvęs, jeigu tada būčiau atsikėlęs ir parėjęs namo. Bet miške išgulėjau, kol visiškai pasidarė tamsu, ir tik tada nuėjau namo. Kieme krūptelėjau: prie durų stovėjo žmogus. Patamsy negalėjau pažinti ir pagalvojau, kad jiems mane miške mušti nepakako, tai atėjo dar ir čia. Sustojau prie vartelių ir toliau eiti nesiryžau. Aš jau norėjau apsisukti ir nueiti.

— Labas vakaras, — prašnekino moteriškas balsas, ir nuo to aš dar labiau sumišau: man pasirodė, lyg iš kapų būtų motina sugrįžusi, nes po jos mirties čia dar nebuvo jokia moteris užėjusi. Valandėlę dar stovėjau vietoje, kol pasiryžau prisiartinti prie durų. Nežinojau, kas ir kodėl manęs šiuo metu būtų galėję laukti, bet ji tuoj paėmė mane už rankos ir pasakė:

— Ačiū Dievui, kad parėjai. Aš maniau, kad kas negera atsitiko. Mačiau, kaip jie nuėjo namo. To ilgojo švarkas ir marškiniai buvo perplėšti, o veidas kruvinas. Jis vis šluostėsi ir keikė, o mažiukas juokėsi. Girdėjau, kaip jis pasakė: „Nuo mano rankos greitai neišsilaižys.“ Tada nubėgau atgal, bet tavęs neradau. Pamaniau, kad jie tave užmušė ir į krūmus įmetė, bet ir krūmuose nieko neradau. Bet kaip dabar gera, kad parėjai.


Ji pakėlė ranką ir perbraukė man per veidą.

— O Jėzau — šūktelėjo. — Tu visas sutinęs. Kur raktas?

Rakto jai nedaviau. Duris atrakinau pats. Ji įėjo kartu. Kol įžiebiau šviesą, ji stovėjo šalia manęs, ir aš jutau jos kvapą ant savo veido. Aš nieko negalvojau, bet, jeigu ji būtų tą akimirką išėjusi, būčiau buvęs laimingas. Man būtų linksma buvę nenusirengusiam atsigulti ir galvoti, kad yra žmogus, kuriam smagu, kad aš šiandien dar namo parėjau, ir kad tas žmogus jauna moteris, gal mergaitė, kurią visa bronzinę mačiau nulekiančią per mišką. Bet ji neišėjo, ir aš įžiebiau šviesą. Mano kambarys buvo nesutvarkytas ir asla nešluota. Apskritai, savo kambarėlį aš šluodavau tik sekmadienio rytą, bet tądien tas prakeiktas ponvaikių sumanymas visą mano įprastą tvarką sugriovė Man buvo gėda, kad svetimas žmogus užeina į mano mėšlyną. Dabar aš paprasčiausiai atsiprašyčiau ir sugalvočiau porą žodžių pasiteisinti, bet tada buvau taip visų apleistas- Niekas po motinos mirties pas mane neužeidavo. Kai buvau namie, žinojau, kad buvau taip vienas, lyg pasaulyje daugiau visiškai nieko nebūtų. O dabar atėjo ji, mergaitė, ir aš nebežinojau, ką daryti. Bet ji ir nesižvalgė. Ji paėmė mane už pečių ir atsuko veidą į šviesą. Dabar galėjau įsižiūrėti į ją. Iš veido ji tebebuvo dar beveik kūdikis, ir siaura stati raukšlė tarp pakeltų tamsių antakių buvo labai juokinga.

— Viešpatie, ką jie iš tavęs padarė, — šnabžtelėjo ji, ir akyse sužibo ašaros.

Norėjau nusijuokti, bet tuoj pamačiau, kad ir to nemoku. Aš tik negražiai sukriuksėjau, o akyse pajutau ašaras. Greitai nusisukau ir pasiėmiau veidrodį. Veidas keliose vietose buvo nubrozdintas, o kairioji akis beveik visiškai užtinusi.

Tuoj gulk į lovą, o aš atnešiu vandens, — pasakė ji ir išbėgo.

Aš neguliau. Man viskas atrodė taip nauja ir netikėta. Atsisėdau prie stalo ir įsižiūrėjau į duris. Aš galvojau, kad paguldyti ji manęs už jokius pinigus nepaguldys. Atsigulti nesunku, bet ji čia viską darys: neš vandenį, iššluos, gal ir valgyti virs, o paskum man reikės užmokėti. Niekam nieko nebuvau daręs be pinigo ir nenorėjau, kad man kiti darytų, o mokėti dar neturėjau iš ko. Bet ji atėjo su vandeniu ir pradėjo bartis. Aš dabar turėjau laiko pažiūrėti į ją. Atsiminiau ir jos veidą. Ji taip pat gyveno tame pačiame miesto pakrašty, ir aš ją kartais gatvėje sutikdavau. Porą kartų net buvau pagalvojęs, kad ji graži mergaitė ir kad jai geriau pritiktų gyventi dideliuose miesto namuose, bet ne šitame purviname priemiesty, o dabar ji stovėjo prie pat manęs, mėgino sudėti į krūvą perplėštą švarko krūtinę ir barėsi.

— Tu turi gulti, —sakė ji. — Kaip rytoj į gimnaziją eisi. Aš uždėsiu šalto vandens kompresą, ir viskas praeis. Tau iš karto reikėjo šaltą vandenį prie sumuštos vietos, dėti, tada gal jau nė ženklo nebebūtų buvę.

Ji greitai aptvarkė mano lovą ir pasiėmė rankšluostį, bet aš neguliau. Norėjau jai pasakyti kokį šiurkštų žodį, kad ji įsižeistų ir išeitų. Stovėjau vidury kambario bejėgis, kaip vaikas, o ji laikė rankose rankšluostį ir šypsojosi.Rankšluostis buvo neskalbtas, net tamsiai pilkas, ir aš verčiau būčiau kiaurai žemės prasmegęs, negu jos čia sulaukęs.

— Tu nesijuok iš manęs, — staiga pasakiau. — Jie mane rytą anksti ištempė, kai man dar reikėjo susitvarkyti ir išsiskalbti. Aš rytoj išsiskalbsiu, ir pamatysi kaip čia viskas bus švaru, kaip pas...

Norėjau pasakyti, kaip pas daktarą, bet atsiminiau įvykį, ir mane nukrėtė pasišlykštėjimas. Greitai nusivilkau švarką ir nusviedžiau į kampą. Marškinių nusivilkti negalėjau, nes apatinių visiškai nebuvau užsivilkęs. Subloškiau perplėštas vietas ant krūtinės ir suspaudžiau sukryžiuotom rankom.

— Tuoj ateisiu, bet kad atėjusi rasčiau gulintį, — pasakė ir išėjo švytuodama rankšluosčiu. Ji mokėjo kalbėti ir elgtis taip, lyg būtų motina.

Aš nebesipriešinau. Greitai nusirengiau, atsiguliau, užsitraukiau antklodę ligi pat smakro ir tik tada pastebėjau, kad langai buvo neuždengti, o ji, žinoma, stovėjo kieme ir juokėsi. Tikėjau tuoj išgirsiąs žingsnius ir garsų juoką, bet gerą valandą buvo tylu, paskum išgirdau žingsnius, vartelių tarkštelėjimą, ir tarpdury pasirodė ji. Rankoje ji laike baltą rankšluostį.

— Pagaliau tu, neklusnus vaike, atsigulei! Neduok Dieve, jeigu visi žmonės būtų tokie neklusnūs. Pasauly gyventi nebebūtų galima! Ir angelui kantrybės pritrūktų.

Ji nerūpestingai plepėjo, pamirkė vandeny rankšluostį ir uždėjo ant sumušto veido. Vandens šaltumas aštriu peršinčių skausmu apklojo sumušimą, ir aš nejučia susiraukiau.

— Skauda? — paklausė, ir jos veidu nulėkė rūpesčio šešėlis. — Bet nieko. Ir vyrams reikia įprasti skaus mus pakęsti, kad nebūtų tokie lepūs...

Ji vėl plepėjo ramiai ir nerūpestingai, ir aš veltui jos balse ieškojau to pilno nevilties klyksmo, nuo kurio dieną miškas skambėjo. Žiūrėjau į ją sėdinčią šalia lovos, jutau krūtinėje sruvenančią keistą šilumą ir staiga paklausiau:

— Ką jis tau norėjo padaryti? Kodėl jis tave užpuolė?

— Jis?...

Ji sumišo ir nežinojo ką pasakyti, o gal nenorėjo pasakyti, ką žinojo.

— Norėjo pabučiuoti, — susigriebusi pratarė.

— Kiaulė, — pasakiau, ir mano balsas suskambėjo šiurkščiai ir kietai. — Jis visada buvo toks...

Norėjau pavadinti ją vardų, bet tik dabar susigriebiau jo nežinąs ir atsistojau kaip prieš aukštą lygią sieną.

— Ką norėjai pasakyti? — tyliai paklausė ir, nelaukdama atsakymo, pakeitė rankšluostį. Šaltas vanduo vėl atnaujino aštrų peršėjimą.

— Tavo vardą, — pasakiau. — Aš nežinau, kaip tave vadinti.

Ji nusijuokė.

— Gali vadinti Stase. Taip visi mane vadina. Tai mano motinos vardas.

— O tavo?

— Mano irgi toks pat. Mes bendravardės. Bet daugiau viena kaitintis į vidurį miško aš nebeisiu. Jeigu tavęs arti nebūtų buvę...

— Tas kiaulė tave tikrai būtų pabučiavęs. Bet aš dar su juo susitiksiu. Žiūrėsiu, ką jis rytoj mokykloje sakys.

Man pasirodė, kad nuo tų žodžių ji kiek sumišo, pakėlė akis į sieną, lyg norėtų per ją pamatyti tolimą mišką, ir ranką nejučia ėmė glostyti man galvą. Paskum staiga susigriebė, atitraukė ranką ir pasakė:

— Tu jam nieko nesakyk.

— Kodėl?

— Tegu tas sykis taip praeina. Geriau bus, kai mažiau kas žinos.

Ir valandėlę patylėjusi pridūrė:

— Paskiau žmonėms burnų neužčiaupsi.

— Bet jie gali sužinoti, kad tu čia pas mane naktį sėdi.

— O tegu sužino, — vėl valandėlę patylėjus pasakė. — Bene jie man valgyti duoda. Bet jeigu tu nori, aš galiu išeiti.

Aš... Ne, aš nebenorėjau, kad ji išeitų. Aš nedrįsau paimti ir paspausti jos rankos, kai ji glostė mano galvą ir veidą, bet man buvo gera, kad ji čia sėdi. Pirmą kartą buvau taip arti jaunos moters“, ir nuo jos mano pakrypusi lūšnelė prisipildė šilto jaukumo, lyg švelnus minkštas pūkuotas kamuolėlis būtų į pačią širdį įriedėjęs.

— Man geriau, kai čia esi, — pasakiau ir jutau, kad pradedu rausti, — bet tau bus geriau, jeigu išeisi. Ir tėvai juk klaus, kur taip ilgai buvai.

Ji dar gerą valandą pasėdėjo, paskum paspaudė ranką ir išėjo, bet jaukumas pasiliko. Aš gulėjau ir galvojau kad įsigijau draugą. Užmigti negalėjau. Akys klaidžiojo po lūšnelės sienas, ir aš jų kiekvieną akimirksnį vis labiau nekenčiau: kampai buvo pilni voratinklių, sienos plyšių plyšiais suižusios, vienas kampas nuo tekančio vandens plačiais geltonais debesimis pasruvęs. Taip ilgai čia buvau išgyvenęs ir nemačiau, kaip čia šlykštu Kažin ką būčiau atidavęs, jeigu, čia užmigęs, rytą būčiau galėjęs atbusti mieste didelio namo puošniame kambary. Jeigu būtų velnias atėjęs ir paprašęs už namą sielos, būčiau nė truputėlio nesvyravęs. Man dabar daug kas atrodo labai juokinga, bet tą vakarą vienas pasilikęs tikrai šaukiausi velnio. Norėjau išsiveržti iš tų prakeiktų materialinių varžtų, kurie, lyg sunkus jungas, neleido pasidaryti laisvu ir pilnutiniu žmogumi. Bet velnias neatėjo. Bet ne, jis jau buvo atėjęs: jam antrą kartą vaikščioti nebereikėjo. Rytą pabudau ar apsižvalgiau. Dienos šviesoj lūšna atrodė daug biauriau, negu naktį. Atsisėdau ant lovos krašto ir valandėlę galvojau, kaip padaryti savo šlykštų kampą panašų į gyvenamą kambarį, paskum pasižiūrėjau į veidrodį ir krūptelėjau: akys buvo raudonos ir patekusios dideliais mėlynais pusrutuliais. Kairysis veidas tebebuvo patinęs. Toks aš negalėjau rodytis ne tik mokykloje, bet ar gatvėje. Tuo tarpu tarkštelėjo kiemo varteliai, ir pro langą, šmėkštelėjo moteriška kepuraitė. Aš greitai vėl parvirtau į lovą. Įėjo Stasė, apsirengusi taip, kaip sutikdavau einančią į miestą: su šviesiu paltu ir mažyte skrybėlaite. Ji pasisveikinusi nusišypsojo, ir aš savo nešvarioj ir skurdžioj lovoj pasijutau toks be galo mažytis, kad sunkiai galėjau sulaikyti ašaras.

— Vis dėlto, broliuk, tu ne kaip išrodai. Ar eisi į mokyklą?

Aš negalėjau ištarti žodžio, bet ji ir nelaukė, kad ką pasakyčiau. Ji pati žinojo, ką pasakyti:

— Dabar einu į darbą, o tu gulėk. Ar turi ką valgyti?

Mokykloje toks negali pasirodyti. Iš anksto žinau: tuoj susipeši su savo daktariuku ir pats liksi kaltas. Tokius, kaip tu, išmesti jiems nesunku. O man irgi reikia eiti.

Jei vieną dieną pamėginčiau nenueiti, tai iš karto atsidurčiau gatvėje. Už durų naujokių eilė laukia. Bet čia pas tave reikia šį tą aptvarkyti. Iš darbo grįžusi užeisiu. Pamatysi: pasiraitysim rankoves, tai po valandos nebepažinsi, kad namie esi.

Užkūrė ugnį, užkaitė puoduką vandens ir išbėgo. Kaip peteliškė! Kaip spindulys pro debesų prošvaistę.

Bet aš nelaukiau, kol ji pasiraitos rankoves. Greitai pašokau iš lovos ir ėmiau tvarkytis. Iškuopiau palovį, išploviau sutręšusias grindis, užtiesiau langus senomis langatiesėmis, kurios nuo motinos mirties tebegulėjo skrynioje, nurankiojau voratinklius, atsisėdau ant lovos ir nusiminiau. Jau buvau matęs, kaip atrodo kambariai turtinguose miesto namuose, ir mokėjau juos palyginti su savo skurdu. Galėjau dar nupirkti popierių ir išlipinti sienas, bet iš kur man reikėjo imti baldų, grindims kilimų, sienoms paveikslų ir kitų gražių dalykų. Atsiminiau daktaro žibančią indaują, kuria nupirko praeitą pavasarį ir užmukėjo didelius pinigus Joje už poliruoto stiklo stovėjo eibės brangių puodelių ir stikliukų. Jie buvo stori, kristaliniai ir smagiai žiburiavo. Žinojau, kad iš jų žmonės pasigeria ir kvailų darbų pridirba, bet kvailų darbų moka pridaryti visi. Ir tamsiausio mūsų kampo žmogelis. Tik jis neišmano, kas yra grožis, ir neturi jokio supratimo apie puošnaus buto ramią svaiginančią nuotaiką. Tikėjau, kad tokiame bute galėčiau paimti Stasei už rankos ir pasakyti:

— Ar tau čia patinka? Ir kai linkterėtų pridėti: — Tu man patinki. Pasilik pas mane. Nežinau, ar aš tave myliu, nes iš viso nesu mylėjęs ir nežinau, ką tada žmogus jaučia, bet noriu būti su tavim ir noriu, kad tu su manim būtum. Jeigu tą patį jauti, neišeik: aš tikrai būsiu laimingas.

Savo žodžiuose jutau drąsą ir tamprų žmogaus vertingumą, kylantį iš širdies vidaus, kaip iš neišpasakytai gilaus tamsaus šulinio. Bet aš vėl tik galvojau. Aš nieko to negalėjau pasiūlyti ir negalėjau būti laimingas. Neturėdamas ko duoti, neturėjau drąsos imti. Vėl sėdėjau rankomis užsidengęs veidą ir galvojau, kas pasidarytų iš tos geros ir gražios mergaitės, jeigu ją suneščiau su savim. Ir kai ji atėjo, aš nieko jai nebepasakiau, tik ji nebuvo mano padaryta tvarka patenkinta. Ji dar kartą peršveitė grindis, surinko visus skarmalus ir pamerkė.

— Tu neturi būti toks apsimynęs, — sakė ji. — Jeigu žmoniškai nesusitvarkysi, aš niekada nebeužeisiu, ir tada bus po mūsų draugystės.

Bet po draugystės nebuvo. Ji viską sutvarkė ir padarė, kaip jai atrodė geriau. Ką ji darė, man irgi viskas geriau atrodė už tą, ką aš pats dariau.

Po kelių dienų nuėjau. į gimnazija. Niekas nepasiteiravo, kur aš buvau dingęs, nei kodėl paakiai tebėra žalsvi. Gydytojo sunūs irgi nieko nesakė, nė žodžio nepratarė, lyg nieko nebūtų atsitikę, bet ir neprašė, kad ateičiau mokyti. Tik per kelintą pertrauką priėjo, palietė dviem pirštais uniformos medžiagą ir pasakė:

— Gera medžiaga. Po kiek mokėjai už metrą?

Salia stovėjo boksininkas ir dar vienas iš jų draugijos ir nusijuokė. Aš pajutau, kad raustu, greitai nusigrįžau ir nuėjau. Ką kitą daryti aš negalėjau, nes vėl pagalvojau, kad už peštynes mane išmes. Grįždamas namo, užėjau į gatavų drabužių krautuvę ir nusipirkau eilutę. Tamsią, su šviesiais dryželiais, o uniformą ir suplėšytą švarką surišau į ryšelį, nunešiau ant daktaro laiptų ir padėjau. Išdidumo buvo ir mano sieloj. Kitą dieną nuėjau Į gimnaziją su nauja eilute. Į kelintą dieną auklėtojas paklausė, kodėl aš ne su uniforma.

— Perplėšiau, — atsakiau ir susigėdau. Pirmą kartą aš pamelavau ir visą dieną jutau sunkumą širdy.

Po pietų, kai išėjom su Stase pasivaikščioti, ji paklausė, kodėl aš šiandien surūgęs. Nenorėjau meluoti ir nemokčiau pasakyti teisybės. Tik tada pastebėjau, kad mano širdy atsirado šešėlių nuo to laiko, kai ji pasakė, kad daktariuko nereikia mušti. Ji tada kalbėjo apie mane ir prašė to nedaryti tik dėl savęs, bet jos širdy buvo vietos ir jam. Nenorėjau pasakyti, kas mane rišo su jo tėvais ir ką jie man yra padarę. Užuot atsakęs, aš pakviečiau ją užeiti į kiną. Filmoje buvo daug dainų ir meilės, bet aš tegalvojau apie tirpstančias mano santaupas. Nebetekau pajamų iš daktaro, pietus turėjau valgyti iš santaupų, ir toji mergaitė... Ji man irgi jau atsiėjo taip pat šiek tiek pinigų: reikėjo nupirkti trobelei išlipinti popierius, reikėjo skalbimą atiduoti kaimynei, nes aš negalėjau pakęsti, kad ji ateitų pas mane ir skalbtų dykai, lyg būtų už ką prasiskolinusi. Naujo uždarbio nebuvo matyti. Iš pradžios mokslo metų korepetitorių niekam nereikėjo, ir rašomųjų darbų niekas neprašė rašyti. Kai ekrane vyko pilnas grožio gyvenimas ir Stasė skendo jame, aš apskaičiavau, kad ligi mokslo metų galo mano taip daug žadėjusios santaupos sutirps. Norėjau pasielgti praktiškai: palydėti ją ligi namų ir pasakyti, kad rytoj nebesusitiksim. Ir niekada! Kad aš eisiu į kunigus .ar į vienuolyną, ar dar ką kitą sugalvoti; pasakyti, kad širdis neleidžia jaunos širdies suvilioti, ir viską baigti. Tada niekas nebeužbėgs pažiūrėti, ką valgau vakarienės ir ką pusryčio, niekas neklaus: ,,tu šiandien nusiminęs, gal pietų nevalgei? Sakyk, aš juk irgi uždirbu, pasidalinsim“. Ji ir už bilietus norėjo užmokėti, bet aš to negalė“ jau leisti, ir pasakyti, kad gale metų būsiu visiškai plikas, taip pat negalėjau. Nieko aš negalėjau. Ėjau šalia jos tylus ir vis galvojau.

— Tu visiškai nutilai, — pasakė ji, kai paėjome gerą galą tylėdami ir paėmė už rankos. — Ar tos mergaitės mirtis taip prislėgė?

— Prislėgė, — atsakiau, ir ji tikrai įtikėjo, kad aš nepaprastai jautrus. Nuo to karto, kai būdavau blogai nusiteikęs, ji visada sakydavo:

— Tu esi perdaug jautrus, nebūsi laimingas.

— Ar laimei nereikia jautrumo? — klausdavau.

Ir apie tą laimę dažnai ir ilgai kalbėdavom, o aš visą laiką ieškojau darbo. Pagaliau kreipiausi į klasės auklėtoją, jis ir parūpino. Viename teisme gavau rašyti vykdomuosius lapus. Man mokėjo už vieną vykdomąjį lapą po dvidešimt centų, ir aš po pamokų spėdavau visada parašyti po penkis, o kartais, kai rezoliucijos pasitaikydavo trumputės, parašydavau net dešimt. Pietus aš vėl turėjau, bet sekmadieniais ji irgi norėdavo kartu pavalgyti, o jai mokėti aš negalėjau leisti.

Atėjo žiema. Reikėjo pirkti malkas, ir aš vis turėjau praimti naujas dešimtis iš santaupų. Vieną popietį teismo sekretorius paklausė, ar aš nenorėčiau pereiti visiškai į teismą dirbti. Netrukus pasidarysianti viena raštininko vieta, o aš jau darbą šiek tiek išmanąs, tik turėčiau porą mėnesių pabūti praktikantu. Jis žinąs mano sunkią padėtį, ir aš turįs ir apie sveikatą pagalvoti. Už praktikos laiką jis išrūpinsiąs po penkiasdešimt litų per mėnesį, o paskum gausiąs padorią algą.

— Bet aš noriu baigti gimnaziją, — pasakiau.

— Baigsi ne tik gimnaziją, bet, jei nesutingsi, ir universitetą. Kiek jau tokių baigė ir kiek dar baigs. Aš pats irgi studijuoju. Tikėk manimi — gimnaziją daug lengviau baigti, negu vietą gauti. Manai, kad šitos niekas nelaukia? Ligi rytojaus pagalvok.

Paplojo per petį ir nuėjo, o aš tą diena vos porą vykdomųjų lapų teperrašiau. Su kiekviena raide man ateitis darėsi aiškesnė ir aiškesnė. Taip, aišku, galvojau. Rytoj mesiu gimnaziją ir pradėsiu praktikuotis; po dviejų mėnesių gausiu tarnyba, gausiu algą, būsiu savarankiškas žmogus. Tada stoju į suaugusiųjų gimnaziją, paskum į universitetą. Juk ir sekretorius pradėjo praktikantu, dabar studijuoja, o baigs teisėju ar advokatu.

Namo grįžau pritemus ir užkūriau krosnį. Pridėjau malkų, kad būtų šilta. Tą dieną norėjau nors tuo atšvęsti. Lempos nedegiau. Taip man buvo jaukiau. Sienose šokinėjo gelsvi liepsnos šešėliai, ir jutau, kaip bangomis tvino šiluma ir pripildė trobele jaukumo. Nieko nenorėjau galvoti, bet mačiau, kaip šešėliuose mirgančioje sienoje raitėsi mano kelias: aš raštininkas, paskum sekretorius, paskum teisėjas, aišku, mokslus baigęs, bet ne — verčiau advokatas. Kvailių, kurie nesutaria, niekada netrūksta, o advokatai pasistato namus ir gyvena karališką gyvenimą. Mačiau palengva aukštyn kylančius mūrus su plačiais langais ir apvaliomis verandomis, kurių paslaptis slepia miglinės užuolaidos. Tada paslapčių, žinoma, turėsiu ir aš. Tyliai atsivėrė durys ir įėjo Stasė. Mes jau seniai buvom susitarę, kad pas mane atėjusi ji nesibeldžia.
— Tu patamsy. Maniau, kad negrįžai, — pasakė atsisėsdama šalia manęs.

Aš palengva grįžau į save, kaip nuo aukšto aukšto kalno leidaus žemyn.

— Ir pamokų šiandien nerengi? — po valandėlės pridėjo.

— Man atrodo, kad greitai visai neberengsiu, pasakiau.

Ji pakėlė antakius ir žiūrėjo į mane didelėmis akimis. Jos tada buvo tokios, kad aš ir šiandien už jas pusę gyvenimo atiduočiau, kad kitą pusę galėčiau jas matyti, žiūrėti ir neatsižiūrėti.

Jis pasilenkė ir paslėpė veidą į delnus. Aš pažiūrėjau į advokatą. Tas sėdėjo atsilošęs fotely, veidas buvo labai rimtas, o pirštai žaidė grandinėle. Norėjau pasakyti, kad kiekvieno gyvenimas nuostabiai suregztas iš milijono smulkmenų, kurių sąryšio plika akim nematyti, bet jos nuostabiai viena su kita sukibusios ir niekaip nepabyra. Bet nespėjau praverti lūpų, kai advokatas žvilgsniu mane sudraudė. Jis galvojo, kad geriau tylėti ligi galo, ir aš vėl nurijau beiššokančius žodžius. Verandoj buvo tylu. Tylu buvo ir kambariuose. Niekas mūsų nešaukė pažadėtos vakarienės.Gal ir žmoną advokatas mokėjo sulaikyti niekam nepastebimu žvilgsniu, kaip dabar sulaikė mane. Mieste kažin kurio bokšto laikrodis išmušė devynias. Vyriškis pakėlė galvą. Jis valandėlę žiūrėjo į mane, paskum tarė:

— Manau, kad tamsta gudresnis.

— Kiekvienas, turbūt, turim ko gailėtis, — atsakiau.

Jis nusišypsojo.

— Jeigu neturėtų ko gailėtis, būtų laimingi. Daug žmonių būtų laimingų, bet tada aš to nesupratau.

— Atsitiko kas? — tada ji paklausė ir jos balse pasigirdo motiniškas rūpestis.

Moterys nuostabiai moka savo rūpestį išreikšti, jos tam randa milijonus gražiausių priemonių.

— Gaunu tarnybą, — atsakiau.

— Tarnybą? Kaip gerai!

— Teisme, — pridėjau.

— Vis tiek kur, bet tu būsi savarankiškas. Vyras, supranti. Leisk, aš noriu tave pasveikinti.

Ji apkabino mane ir pabučiavo į lūpas ilgu, ilgu pabučiavimu. Ne, tai nebuvo pasveikinimas. Tai buvo ieškojimas žmogaus gelmės, noras įsilieti į kita taip, kaip vanduo įsigeria į žemę ir pasidaro jos dalis. Aš nežinau, nemoku, kaip tą pavadinti, bet man aišku, kad tai nebuvo pasveikinimas, ir man pasidarė sunku, kad ne aš ją pirmas pabučiavau. Pasijutau lygiai taip pat, kaip pirmą sykį pamelavęs ir vėl galvojau ir vėl nemokėjau būti laimingas. O ji mokėjo. Ji klausinėjo, kiek aš gausiu algos ir ką mudu už ją padarysim. Būti advokatu? Taip tas gerai, bet ir taip toli...

— Juk mudu nelauksim, kol tu būsi advokatas ir didelį namą pasistatysi? — klausė ji, ir balsas buvo pilnas šilumos:

— Žinoma, nelauksim, — atsakiau. — Manau, kad, gavęs tarnybą, tuoj parduosiu tą lūšną ir išsinuomosiu kambarį mieste. Kambarys ne namas, suprantu, bet vis ne ta lūšna.

— Tu moki labai toli žiūrėti, — tada ji pasakė.

— Kaip toli?

— Nagi taip, vis pasistiepęs, vis per kitų galvas, vis ten ir ten.

Ji ištiesė rankas į priekį, paskum išskėtė į šonus, staiga užmetė jas man ant kaklo ir vėl pabučiavo. Tada pagavau ją į glėbį ir ėmiau ieškoti lūpų, bet ji mane atstūmė.

— Šiandien užteks — pasakė. — Girdėjau šnekant, kad laimė saiką mėgsta. O tu žinai, kad aš šiandien laiminga.

Ar laimingos aš, ji nepaklausė. To tada aš visiškai nepastebėjau, bet šiandien tas man daug ką paaiškina.

Ji dar kalbėjo apie laimę ir apie mano tarnybą. Paskum pakilo ir išėjo. Bet išėjo smagi, ir man nuo to buvo smagu. Vėl galvojau, ką padarysiu mokslus išėjęs ir kiek laiko ligi tol prabėgs, ir nesijaučiau žiūrįs per toli ir per kitų galvas. Jutau, kad tais pasibučiavimais su ja susirišau nebeatrišamai ir kartu pasidarė aišku, kad ją išlaikyti reikės daug daug pinigų.

— Ar tu negalvoji, kad, laimei reikia daug daug pinigų? — kartą pasakiau.

— Mano motina irgi taip galvoja, — atsakė.

— Bet ką galvoji tu?
— Aš?

Ji įsikišo pirštą į burną, pastovėjo ir pasakė:

— Šiandien perdaug esu laiminga. Pasakysiu kitą kartą.

Po to dienos bėgo ramiai. Vakarais nueidavom į kiną, pasėdėdavom kavinėj, o dažniausiai užkurdavau krosnį, ir sėdėdavom prieblandoj ant lovos. Per tą laiką sužinojau, kad jos motina irgi mergaitė ir dirba linų fabrike. Kad kartą norėjusi pagauti laimę, bet ji ištrūkusi ir likęs tik pėdsakas. Bet motina to nesigailinti, nes tos kelios akimirkos pripildžiusios visą jos gyvenimą, ir jeigu jų neturėtų, nieko neturėtų. Ji ir dukters nebaranti ir nevaržanti. „Nuo nelaimės nepabėgsi, — sakanti ji, — o laimė labai trumpa, ir lengvai gali pabėgti. Bet užtat sykį pagavus, visam amžiui užteks.“

Taip prabėgo žiema. Gimnaziją buvau jau seniai metęs ir, antrą algą gavęs, persikėliau gyventi čia. Kambarėlis buvo mažytis, ir už jį turėjau užmokėti ketvirtą dalį algos, bet čia nebebuvo gėda, kai užeidavo ji. Mokytis irgi nebebuvo kada: visą laisvalaikį užimdavo taip pat ji. Kasdieną pavasaris vis labiau nėrėsi iš kailio, ir miesto gatvėmis švaistėsi moterys su tokiais drabužiais, kokių niekas neturėjo pernai. Viskas dengėsi trapiu naujumu, ir Stasė pasisiūdino naują suknelę, bet paltui pinigų nebeužteko. Ji buvo graži, ir tą juto. Ji dėjosi patenkinta tuo, ką turi, bet, kai eidavom gatve, pamatydavo kiekvieną elegantiškesnę moterį ir tuoj ją aptardavo. „Norėčiau turėti tokį skonį, kaip toji. Visa mėlyna, kaip dangus, o pirštinaitės baltos, kaip paklydę debesėliai. Ar nepanašios jos į baltas mažas gėlytes?“ Arba: „Kaip tau atrodo tas smėlinis paltukas su tamsiai rudu dryžiu per nugarą? Ir skrybėlaitė tamsiai ruda ir batukai tokie pat. Ar ne tobulai baigtas spalvų derinys. Pusę gyvenimo už tokį komplektuką galima būtų atiduoti!“

— Žinoma, aną pusę, kai toks paltukas neką bepridės. Taip nuo keturiasdešimt penkerių metų, — atsakiau, ir abu juokėmės, bet aš kentėjau. Mačiau, kad jos širdis pilna troškimų, o aš nieko negaliu duoti.

Kai vakare sėdėjom mano kambarėlyje ir gėrėm kavą ir kai ji vėl pradėjo kalbėti, kad didelę laimę pajusti gali tik dideli egoistai, kurie turi .drąsos nieko neduoti, viską imti ir eiti per gyvenimą aukštai iškeltomis galvomis, aš pasakiau:

— Vieno egoizmo neužtenka.

— Ko dar? Jėgos? — pažiūrėjo ji pro puoduko viršų ir nusišypsojo.

— Pinigų, — atsakiau.

Ji papurtė galvą.

— Jeigu būtų pinigų, aš aprengčiau tave taip, kad ne tu į kitus žiūrėtum, o visas miestas į tave. Moterys pavydėtų, o vyrai iš paskos sektų, ir tada tu būtum laiminga. Argi nematau, ko tavo širdžiai reikia...

Ji visą laiką šypsojosi pro puoduko viršų ir purtė galvą ir atsakė:

— Ar aš nesakiau, kad laimė ne tau. Tu galvoji tik duoti, bet pasiimti nieko nemoki.

Paskum nuleido galvą ir ėmė sukti pirštu lėkštė — je pyrago trupinėlį. Po valandėlės tyliai pridėjo:

—Pasiimti taip, kad ir kitam tektų.

Mane nudiegė karšta srovė. Nuo pat viršugalvio ligi padų, jog pasirodė, kad po kojų ir grindys dega. Aš staiga šoktelėjau ir su kylančia pagieža pasakiau:

— Taip, kaip daktariukas norėjo paimti. Įdomu, kas tau būtų tekę tada? O gal tu taip sau, iš malonumo, spiegei?

Ji krūptelėjo ir šypsnys nuo veido dingo, lyg nematoma ranka būtų jį nušluosčiusi. Kelis akimirksnius į mane žiūrėjo labai rimtai. Taip kietai aš niekada nebuvau nieko jai pasakęs ir tuoj pasijutau negražiai padaręs. Jos akys palengva sruvo ašaromis. Ji nurijo jų vieną didelį gurkšnį, kitą. Mes žiūrėjom į vienas kitą, kaip du žvėrys, pasirengę pulti. Ašaros iš jos akių palengva nyko. Aš tą labai gerai mačiau. Ji mokėjo jas nuryti, ir aš niekada nepaklausiau, ar jos labai karčios.

— Mano motina taip pat galvoja, kaip ir tu. Žinoma, apie pinigus. Aš ne maža ir jau suprantu, kad ji kartais ir dabar parsiduoda, jeigu dar atsiranda, kas moka. Bet ji už tave praktiškesnė. Ji sako, kad aš per anksti pradėjau šaukti. Jeigu būčiau patylėjusi, būčiau, sako galėjusi daug pinigų gauti ir kitokį gyvenimą pradėti. O dabar dienos tik bėgančios ir jaunystė smilkstanti.

Ji pasakojo labai tyliai ir vėl pirštu suko lėkštelėj pyragaičio trupinėlius. Aš nusijuokiau.

— Na, už pabučiavimą didelių pinigų tik jau nebūtum gavusi, — mestelėjau. Aš atsiminiau, ką tada ji man sakė.

— Už pabučiavimą?

Dabar ji nusijuokė, bet jos juokas tebuvo negražus veido iškreipimas, ir pridėjo:

— Kai nori tik pabučiuoti, maudymosi drabužio suplėšyti nereikia.

— Jis suplėšė? — sušukau.

Aišku, man čia šūkauti nebereikėjo, bet aš sušukau, o ji tik galvą linkterėjo.

— Ir jis tau tikrai nieko nepadarė? — šokau. Aš dabar norėjau žinoti viską, ligi pačių menkiausių smulkmenų, ir ji tikrai pradėjo juoktis.

— Argi aš tau nesakiau, — kalbėjo pro šypsnį, — ką motina sakė. Ji mane net barė. Sakė tokia laimė ne kiekvieną dieną pasitaikanti. Ji mano, kad, kelis akimirksnius patylėjusi, būčiau mažiausia kelis, o gal net keliolika tūkstančių gavusi. Tu būtum buvęs liudininkas, o daktaras niekada nebūtų sutikęs, kad jo sūnus už tokį darbą atsisėstų už pinučių. Matai, mano motina irgi pakankamai tiksliai galvoja.

Tokios nuotaikos, kaip po jos žodžių, dar nebuvau savo amžiuj pergyvenęs. Rodėsi, kad grimstu į tvankų karštą rūką ir niekada iš jo nebeiškilsiu. Pasilenkiau ir panėriau pirštus į plaukus. Visas mano tikėjimas gyvenimu ir žmogum nugrimzdo į nebepasiekiamą gilumą. Aš tikėjau ja ir buvau ryžęsis jai viską atiduoti, bet ir ji dabar sumenko ir susitraukė. Aš ir šiandien nemoku paaiškinti iš kur tas kilo, bet mane ėmė noras pakilti, suplėšyti jos drabužius ir pabaigti, ką gydytojo sūnus buvo pradėjęs...
— Tik tu nepadaryk kvailybės — išgirdau ją tariant.

Pakėliau galvą. Ji tebesėdėjo toj pačioj vietoj ir verkė. Ašaros ritosi per veidus ir krito ant staltiesės.

— Ar aš ką pasakiau? — paklausiau ir pasijutau užkluptas. Per mano sąmonę bėgo tokios aštrios mintys, ir aš nebegalėjau užtikrinti, ar nekalbėjau jų garsiai.

— Ne. Bet aš žinau tavo būdą. Tada visko nepasakiau nes vis tiek būtų atsitikusi nelaimė: tu gi būtum jį užmušęs. Matau, kad tu kenti, bet aš tokia kvaila. Kai pradėjom šnekėti nebesusilaikiau. Argi aš kalta, kad jis mane užpuolė ir kad motina taip galvoja? Bet aš nenuėjau pas jį, o susiieškojau tave. Aš mačiau tave iškylantį iš mūsų purvinos gatvės, ir tu tada jau buvai man kaip švyturys.

Valandėlę ji tylėjo, ir aš girdėjau, kaip ant jos rankos tiksi mažytis geltonas laikrodėlis.

— Ir aš kalta, — tęsė ji — kam pirma tuos niekus, kalbėjau. Bet žinai, juk aš tesu maža silpna mergaitė. Ar visada lengva su savim kovoti? O šiandien buvo tokia tvanki diena. Ir dabar tvanku. Klausyk, praverk langą. Arba ne. Mes nueisim į bažnyčią. Girdžiu skambina. Pasimelsim abu. Sako gera, kai pavasarį jauni žmonės pasimeldžia. Ar ne?

Atsistojau, paėmiau ją už rankos ir, pritraukęs prie savęs, švelniai pabučiavau. Paskum nuėjom į bažnyčią, o vėliau siauromis gatvelėmis palydėjau namo. Mano galvoj visą tą laiką brendo sunki mintis ir, kai netoli jos namų sustojau, pasakiau:

— Sakyk, Stasei, ar aš tau nors truputėlį brangus?

— Tu? Viešpatie, iš kur tau tos mintys ateina į galvą. Aš prižadu daugiau nė žodžio apie tai neprasitarti.

— Ne, aš ne apie tai, — atsakiau. — Kas turi įvykti vieną sykį įvyks, bet noriu, kad tu pasirinktum motiną ar mane.

— Aš jau pasirinkau — atsakė, iš lėto žodžius tardama, bet taip, kad kiekvienas skiemuo mano ausyse skambėjo, kaip džiaugsmo daina.

— Tada rytoj išeik iš jos.

— Gerai. Jeigu nori, aš galiu negrįžti ir šiandien.

— Ne, rytoj, — atrėmiau. — Mes patys kartais savęs nepažįstam. Pernakvok pas motiną, pažiūrėk jai i akis ir nuspręsk.

— Aš jau nusprendžiau, bet, jeigu tu nori, galiu.

Kitą dieną toj pat gatvelėj, kur pats gyvenau, suradau nedidelį kambarėlį beveik palėpėj. Bet jis buvo jaukus ir švarutėlis. Apie langą pynėsi nukarusių laukinių vynuogių šakelės ir lapai, o po kojų buvo visas miestas. Ji irgi labai džiaugėsi. Kol ji tvarkėsi, nubėgau į krautuvę, nupirkau didžiulę hortensiją ir pastačiau atnešęs ant lango. Apie motiną neprasitarėm nė puse žodžio.

— Dabar pinigų mums dar labiau truks, — tepasakė ji.

Atsiras, — nerūpestingai atsakiau, ir mudu pradėjom gyvenimą šitoj gatvėj. Netrukus mus visi pažino, o mūsų dienos bėgo mažame siaurame rately, lyg dviejų lopšelių karuselėj: vienas lopšelis vienoj rato pusėj, kitas kitoj, amžinai bėga, amžinai vienas kitą veją ir vis vienodai vienas nuo kito atsilikę. Jeigu aš norėčiau tamstoms mūsų meilę papasakoti, reikėtų daug laiko, bet aš šiandien galvoju visiškai apie ką kitą, nors mano širdis dėl meilės kruvina. Atleiskit man, aš blaškausi ir gal pasakau tokių dalykų, kurie nebūtinai reikalingi. Galėjau tamstom pasakyti aiškiai ir trumpai, bet, kai stovi prie didelio medžio ir matai, kad jis kreivas, kartais imi pykti, kam jis toks išaugo; o jeigu būtum šalia jo sėdėjęs ir matęs augant, kas žino, kokios mintys tada ateitų į galvą. O man tada atėjo keista mintis. Mačiau, kad gatvėje daugelis vyrų ją palydėdavo ilgu žvilgsniu. Beveik kiekvienas dar ir atsigrįždavo. Man buvo aišku, kad tai daroma ne dėl manęs. Mano galva niekada nepasižymėjo išradingumu, bet tuokart ji nuostabiai vikriai surišo dvi mintis. Stasė mėgdavo kalbėti apie tuos kvailius, kurie patys nemoka būti laimingi, nors tas atsieina labai menkai, bet nori, kad kiti tos laimės turėtų. Aš buvau toks: tą aš jau žinojau, bet man atrodė, kad tokiu žmonių dauguma. Ne iš karto aš pasirinkau. Ilgai stebėjau veidus ir judesius tų žmonių, kurie nepraleisdavo progos ja pasigrožėti, ir, nežinau kodėl, pasirinkau tamstą. Gal todėl, kad jau pažinau iš teismo, o gal kad buvai pakankamai turtingas. Ir nesuklydau: iš tamstos surinkdavau antrą algą, kartais net ir daugiau, bet mums neužteko. Mokėti iš pinigo gyventi reikia su juo užaugti. Reikia su juo delne užgimti, lygiai taip pat, kaip su Dievu. Vėliau įgytas, jis nesilaiko. Su pašalio pajamomis gaudavau daugiau algos, negu sekretorius, bet jis už mane daug geriau gyveno. Mes kaip buvom skurdžiai, taip ir likom. Vienas pagalvodavau, kad Stasės motina gal ir teisi. Man vis aiškėjo, kad be didesnės aukos materiališkai laisvas negali tapti, o be tos laisvės žmogus — ne žmogus. Skaičiau daug apie pasaulio turtuolius. Jie visi mokėjo ką nors labai patogiu laiku už apynasrio nutverti. Bet pakankamai turtingų žmonių buvo milijonai. Ir jie kiekvienas pataikė puikų momentą nutverti laimę. Ar jie visi elgėsi morališkai? Dabar visas miestas kalbėjo apie žmogų, kuris, už dvidešimt milijonų stabdydamas valstybinį namą, pasistatė sau irgi milijoninį. Ar jis viską padarė pagal sąžinę? Bet įstatymai jį saugo, o kapitalas dabar irgi saugo. Ir aš, vaikščiodamas po miestą, visai kitokiomis akimis žiūrėjau į tuos didžiulius namus. Jau nusivokiau apie kainas, žinojau, kiek žmogus uždirba, ir mokėjau paskaičiuoti; kiek metų turėčiau išbūti teisėju, kol kalno atšlaitėj galėčiau įsigyti padorų sklypą ir pasistatyti namą. Mano galva neišnešė, kad visą tą būtų galima padaryti padoriu uždarbiu. Tada padoraus uždarbio sąvoka mano galvoj dar tebebuvo visiškai siaurutė.

Vieną sekmadienį abu išėjom už miesto. Aš tyčia pasukau savo gatvele. Mano senasis, namelis buvo sukrypęs ir sulindęs į žemę. Jame dabar gyveno našlė su trimis mažais berniukais. Ji dirbo mielių fabrike, man mokėjo po dvidešimt litų mėnesinės nuomos ir buvo patenkinta, nes prie trobelės buvo mažas daržiukas. Jis buvo rūpestingai išpurentas, ir ant pilkšvos žemės .jau žybsėjo jaunos daržovės. Bet aš buvau dabar pakilęs viršum tų lūšnų, ir buvę kaimynai mane sveikino. Kad tas man būtų buvę smagu, negalėjau pasakyti: jaučiausi kaip negarbingas pabėgėlis, bet niekam nebūčiau išdrįsęs to pasisakyti.

 

Į mišką nuklydom toli. Tarp tankių eglaičių radom sausą gražų kalniuką ir sugulėm. Žiūrėjau į mėlyną dangų, šviečiantį pro šnarančias medžių viršūnes, ir savo minčiai pasakyti ieškojau žodžių. Stasė irgi tylėjo. Mudu, turbūt, jau viską vienas kitam išsakėm, kad jau kuris laikas, kai susitikę tylėdavom. Valstybinėj loterijoj mes vėl nieko nelaimėjom. „Ilgai laukiančių nė velnias nekramto“, — pasakė ji vakar perskaičiusi laimėjimų lentelę. Tų žodžių niekaip negalėjau suprasti. Visada dairiausi aplink atvirom akim ir nieko nemačiau, ką būtų galima buvę pagauti nelaukus. Aš net vėl galvojau nuo rudens pradėti mokslą, bet jis irgi greitai nieko gera nežadėjo. Tamsta tada patarei, vesti, bet aš tenorėjau vesti tik tada, kai būsiu visiškai savarankiškas. Aš vis svarstydavau, kas tada įvyko miške ir ką pasakė jos motina.
— Ar tu tiki, kad tada tau tikrai būtų pasisekę? — pagaliau paklausiau.

— Kas? — nustebo ji, ir jutau, kaip pakėlė galvą ir pažiūrėjo i mane. Bet aš nepasukau akių nuo dangaus mėlynėje iš lėto krutančių medžių šakelių.

— Nagi tada. Čia miške. Ar tu manai, kad taip lengva būtų buvę iš daktaro išgauti tuos keliolika tūkstančių?..

— A, ką tu atsiminei! Aš apie tą visiškai negalvojau. O jei motina ką galvoja ar daro, argi tas turi ir prie manęs prilipti.

— Aš prie tavęs nieko ir nelipinu. Bet tas atsitikimas juk buvo taip seniai, ir mes galim apie jį visiškai ramiai  pasikalbėti.

— Bet aš nenoriu kalbėti. Turiu tave, ir man nieko kita nereikia!

Ji apsivertė ant šono ir padėjo galvą man ant krūtinės. — Nenoriu kalbėti apie tavo reikalą, — sakiau, — bet vakar teismas baigė bylą, labai panašią į tavo. Iš pradžių ir aš maniau, kad pakanka per vėlai sušukti, bet kai reikalą paima nagrinėti advokatas, daug netikėtų dalykų iškyla.

Stasė pakėlė galvą.

— O kodėl tu man nieko nepasakoji, kas teisme atsitinka?

— Kad mes ir be to taip daug dalykų turėdavom apkalbėti, bet dabar, jeigu tu nori, galėsiu ir papasakoti.

Ir papasakojau, kaip mergaitė kaltino vyrą ją išprievartavus. Ji iš pradžių nešaukusi, nes maniusi viena apsiginti, ir ėmusi šaukti tik tada, kai jau buvo per vėlu. Tada ir liudininkai atsirado, bet ir vyras nesigynė. „Mes buvom susitarę“, sakė jis, „ir jeigu bus kūdikis, nuo jo aš neatsisakau.Ar mudu mylėjomės, aš negaliu pasakyti, bet ji man patiko. Aš visiškai rimtai galvojau ją vesti. Taip mudu dar tą,: pačią dieną kalbėjom, bet dabar kai ji atvėrė savo krūtinę ir parodė, kokia jos širdis, už jokius turtus nebeimčiau. Man reikia žmogaus, kuris manim tikėtų ir kuriuo aš galėčiau tikėti. Jeigu jai reikėjo pinigų, galėjo prašyti, ir aš būčiau davęs, nes tada per daug ją gerbiau, bet dabar, šitokiu būdu, kokiu nori jų gauti, ne!

— Ar tamsta tikrai gyneis? — paklausė advokatas mergaitę.

— Iš visų jėgų. Norėčiau pamatyti, kaip tamsta ši — tokiame reikale nesigintum. Dabar, žinoma, jis gali sakyti, ką nori, —labai stačiai atkirto mergaitė. Atrodė, kad ji ir advokatą tuoj puls.

— Bet tamsta labai atsargiai gyneis, — nusišypsojo tas.

— Kodėl atsargiai?

— Tamsta saugojais, kad neišplėštum akių, nesudraskytum rankų, tamsta net jokios žymės niekur ant jo kūno nepalikai.

— Jis suėmė rankas užpakaly, — greitai atsakė mergaitė. — Jis ir burną norėjo užkimšti, kad nešaukčiau.

— Ir tamsta nesusipratai, kad reikia kąsti? — greitai paklausė advokatas. Ji sumišo.

— Ir rankas jis taip švelniai laikė suėmęs, kad net jokios žymės neliko, — klausė advokatas, nelaukdamas atsakymo.

Mergaitė nejučia pakėlė rankas ir pažiūrėjo į jas.

— Aš maniau, kad jos bus nuspaustos, nubrūžintos, gal net mėlynių bus likę, bet gydytojas ir čia nieko nerado, — baigė advokatas, o mergaitė neberado, ką pasakyti. Ji visiškai susimaišė.

Stasė klausė galvą pakėlusi ir ant abiejų alkūnių pasirėmusi.

— Ir pralaimėjo? — tyliai paklausė.

— Žinoma. Jeigu vyras norės, tai dar ir jai gali bylą kelti už apšmeižimą. Gali tekti dar ir atsisėsti.

— O ką tu galvoji?

— Aš nieko negalvoju.

— Kaip nieko? Argi jis nekaltas?

— Gal ir kaltas, bet neliko jokių žymių, kurios rodytų buvus prievartos. Jeigu ji sutiko, tai ir prievartos ženklų negalėjo likti, nes, jeigu ji būtų ėmusi plėšytis, jis būtų tuoj pasitraukęs, o kai ji rėkė, jis negalėjo iš karto suprasti, kas atsitiko. - Jis pasiliko tada prie jos, mėgino nuraminti ir gal net prašė atleisti, nes jis tikrai kvailai pasielgęs. Bet juodu vis tiek dabar kaip ir vedę: jis vis tiek laikysiąs savo žodį ir tuoj reikalą sutvarkysiąs.

— Vis dėlto tu moki kalbėti kaip advokatas, — su šypsniu ji nutraukė mane.

— Čia ne mano žodžiai — atsakiau. Advokatas maždaug taip ir kalbėjo. Bet, jeigu būčiau buvęs teisėjas, sąžinė man nebūtų leidusi kitaip teisti.

Valandėlę tylėjom,  paskum ji pasakė:

— Ir žinai, kodėl taip atsiliko?

— Na?

— Kad mergaitė buvo višta, o vyras apsukrus. Aš tikrai tikiu, kad jis ją užpuolė...

— O ji?...

— Ji dar turėjo vilčių. Jis gal tikrai jai patiko, ir ji nenorėjo jo supykinti. Dar buvo kas nors daugiau, ko ji nepasakė. Ne, ne... Jeigu ji iš anksto būtų apie tą galvojusi, ji kitaip būtų pasielgusi. Ne, ne... Ne, aš irgi tik šaukiau. Nežinau, ar net mėginau jam įdrėksti. Baisus akimirksnis, ir jis buvo visiškai nepažįstamas, bet jeigu būtų pažįstamas, jeigu būtum tu, kad ir dabar, man dar pirma reikėtų apsispręsti. Aišku, ji to nemokėjo pasakyti, o aš dabar galvoju ir atsimenu aną dieną. Nenoriu nieko meluoti, bet, jeigu jis būtų atėjęs kitaip, ne girtas ir ne kaip gyvulys, aš nieko negaliu pasakyti, ar tą vakarą būčiau atėjusi tau padėkoti. Šiandien tikriausia gyvenčiau pas motiną, ir būčiau kaip motina, ir mano kelias būtų kaip jos. Aš gulėjau ir svajojau. Aš svajojau apie vyrą, kuris atneštų man laimę, ir, kai brakštelėjo šakutė, aš atmerkiau akis ir pamačiau jį stovintį šalia: aukštą, jauną ir besišypsantį. Jeigu ant jo galvos būtų buvęs vainikas ir jis būtų šalia manęs priklaupęs ir paprašęs nebijoti... Tiktai priklaupęs, ne daugiau, ir tikrai būtų mane turėjęs, gal ir ten pat. Nežinau, gal ir mane po to siaubas būtų nudiegęs, gal ir aš būčiau ėmusi šaukti, bet tada tebūtų buvęs tik atbudimas. Argi tau neatrodo, kad mes kartais užsnūstame ir sapnuojame saldų saldų sapną. O gal tu niekada nesapnuoji. Tu vis toks praktiškas.

Ji kalbėjo teisybę. Aš atsiminiau, kaip, būdamas pirmose klasėse, sustodavau prie didelių namų, ilgai žiūrėdavau į didelius žibančius langus, įsivaizduodavau, kad tie namai mano ir tuose kambariuose pats gyvenu, o po to krūptelėdavau, pabusdavau, ir po to be galo liūdna būdavo eiti namo.

— Sapnuoju ir aš, — atsakiau ir linktelėjau galva.

Čia pat ėmė garsiai kalti genys ir nutraukė mūsų mintis. Mes ilgai žiūrėjome galvas suglaudę į margą paukštį, vikriai slankiojantį medžiu aukštyn ir žemyn, lyg tas medis ne stovėtų, bet būtų labai patogiai paguldytas.

Vakare, lyg tyčia, grįžom pro tamstos namus, ir aš pasakiau, kad yra pasaulyje dalykų, kurių negalima tikėtis sujungti į krūvą.

— Kokių? — stabterėjo ji.

— Kad ir šitų, — ir aš parodžiau ranka į tamstos namą ir tą prakeiktai gražų žaislą priešais. Tą mažą kažin kokio bepročio statytą namuką.

— O kam juos jungti? — paklausi ji.

— Šituose namuose gyvena ponas, tave ligi ausų įsimylėjęs, kuris man už menkus patarnavimus išmoka daugiau algos, negu gaunu teisme. Ir moka tik todėl kad galėčiau
tave taip aprengti, kaip aprengiu dabar.

— Ar jis jaunas? — paklausė ji ir žybterėjo akimis. Nuo to žvilgsnio man dilgterėjo per širdį, bet ramiai nurijau dygulį ir pasakiau:

— Nebe visai. Aš tau pasakiau paslaptį, bet tu juk nebėgsi pas jį.

— Ne. Bet aš dar nieko nesuprantu, ką tu nori jungti.

— Senis skęsta piniguose, o tą namuką netrukus žada parduoti. Ir nebrangiai. Sako, už dvidešimt tūkstančių galima būtų paimti. Ar jis negalėtų tau kuria nors proga jo dovanoti. Arba ir be progos. Jaučiu, kad jis tą padarytų vien už pabučiavimą, kurio tikėtųsi iš tavęs dovanos įteikimo metu. Bet jis nedrįsta. Jis padorus šeimos tėvas. Ką pasakytų šeima ir visa visuomenė, jeigu žinomas advokatas pradėtų dovanoti mergaitėms namukus? Ar kas nors patikėtų, kad jis tą daro grynai platoniškais sumetimais? Jeigu jis tą namuką nors ir  šlykščiausiomis kombinacijomis  įsigytų sau, tada būtų kitas reikalas. Jo vertė nuo to tik padidėtų: juk jis dabar turėtų dvejis namus.
Ilgai postringavau ir aiškinau, o ji, įsikibus į mano ranką, tylėjo. Mes nuėjome ligi gatvės galo ir vėl sugrįžome atgal.

— Ar greitai jį parduos? — paklausė.

— Po kelių mėnesių. Savininkai rudenį pasistato didelius namus mieste. O ką? Juk tokiame namuke gyventi būtų galima.

— Būtų... — atsiduso ji.

— Tada susituoktumėm. Žinau, kad daugelis tuokiasi ir tokių, kaip mudu. Ir dar didesnių vargšų, bet aš perdaug tave myliu, kad ryžčiaus į vargą traukti.
Tą pačią akimirką man atėjo į galvą pono advokato pasakyti žodžiai, kad moteris nuo meilės pavargsta, bet aš jai to nepasakiau. Iš tikrųjų mūsų santykiai dar buvo toli nuo tikrosios meilės. Žinau, kad, tą žinodamas, ponas advokatas man būtų ypatingai pabrėžęs, kad moteris nuo laukimo dar labiau pavargsta, bet aš tuo nenorėčiau tikėti. Ji nepavargo. Po kelių dienų ji man pasakė:

— Grįžo fabriko savininko sūnus. Žinai, jis mane dar atsiminė.

Tie žodžiai man daugiau užpylė šalto vandens, negu tamstas žodžiai. Nieko nežinojau apie jį, bet man kažin kodėl pasirodė, kad ji laukė jo grįžtant ir, jeigu tik jis dabar panorės, nueis su juo.

— Ar tai judu jau nuo seno pažįstami? — tik paklausiau.

— Nagi aš jų fabrike dirbau nuo dvylikos metų. Tada fabrikas buvo tik dar gera dirbtuvėlė ir priimdavo atskirų asmenų užsakymus. Aš juos išnešiodavau. Tada jis buvo studentas mūsų universitete ir, kur susitikęs, sakydavo: „Mudu tame fabrike jauniausi. Pamatysi, seniai visi išmirs, o fabrikas mudviem pasiliks.“ Jis būdavo labai smagus. Sykį bėgau gatve. Nešiau kažin kokiai poniai mėgstą eilutę. Tada jos buvo labai madoje. Staiga mane kažin kas sulaikė. Pakeliu galvą: žiūriu, mūsų studentas. Taip jį visos dirbtuvės moterys vadindavo. „Kur tu“, sako, „taip skubi? Užeikim čia“. Jis užsivedė krautuvėn nupirko gerų, gerų saldainių kilogramą ir sako: „Valgyk ir atsimink. Aš išvažiuoju į užsienį ir nebegreitai grįšiu. O kai grįšiu, tada iš dirbtuvės padarysiu didelį fabriką. Pamatysi“. Jis pamojo ranka ir nuėjo, o aš ilgai stovėjau ant šaligatvio. Rankoj turėjau sunkų maišelį saldainių, ir nuo to buvo smagu, bet, kad jis nuėjo, buvo liūdna. Dabar jis vėl atėjo prie manęs ir sako: „Tai užsakymų jau nebeišnešioji? O fabrikas, matai, ir be manęs išaugo ir tu užaugai. Gal jau ištekėjai?“ Jis paėmė mano ranką ir apžiūrėjo pirštus, pasukino žiedą, paskum pasakė: „Ant tokių pirštų gražesnio reikėtų.“

— Kam jis tą pasakė? — paklausiau.

Ji patraukė pečiais.

— Ir aš galvojau. Taip sau, turbūt. Ar maža vyrai moterims prišneka.

— Bet tu jam neabejinga, — dar pridėjau.

— Nė truputėlio.

— Bet tau malonu, kad jis neužmiršo. Kad atsiminė ir pašnekino.

— Malonu, žinoma, — atsakė ji ir išplėtė akis. Iš jų spindėjo nekaltumas. — O jei tu būtum mano vietoj, ar tau nebūtų malonu? Kad teismo pirmininkas tą padarytų?
Į jos klausimą aš nieko neatsakiau. Žinoma, kad būtų malonu, bet aš ne moteris, ir jis man galėtų skirti tik geriau atlyginamą darbą, bet ko iš manęs gauti, jis nieku nebūtų suinteresuotas.

— Ar tu manai, kad jo tokia gera atmintis visiškai nesuinteresuota? — vėl paklausiau?

— O kas man? Tegu sau būnie, kokia tik jis nori. Tu, atrodo, vaiduoklius vidurdienį matai. Man gi pats ne syki sakei, kad manim daug kas suinteresuotas, net ir tavo advokatas...

Ji nusijuokė, ir tam juoke suskambėjo piktas tonas. Daugiau apie tą mes nebekalbėjome, bet aš nenurimau. Kiekvieną rytą į darbą mudu išeidavom kartu. Palydėdavau ją ligi fabriko vartų, ir, kai jie užsidarydavo, man sudrebėdavo širdis. Aš nenurimdavau, kol po pietų vėl susitikdavom, o kai susitikdavom vėl nerimdavau. Norėjau žinoti, ar jis buvo atėjęs į jos skyrių, ar matė ją, ką kalbėjo, bet paklausti neturėjau valios, o ji nieko nepasakojo.

Tuoj po to mūsų bilietas laimėjo penkis šimtus litų. Ta pačia proga pasiūliau susituokti. Iš tų penkių šimtų kaip tik būsią galima suruošti kuklias vestuves, o paskum vėl skursim. Norėjau ją surišti, nes jutau amžiną baimę, kad ji gali nueiti su fabrikantu.

— Būtų gerai, — pasakė ji iš lėto, — bet aš turiu kitą mintį. Susituokti mes galėtumėm visada. Juk tam daug pinigų nereikia. Beveik norėčiau palaukti žiemos.
Kai lauke bus šalta, o mūsų kambarys bus pilnas šilumos. Visada sapnavau tokią jaukią jaukią laimę.

Bet dabar vis tiek dar norėčiau palaukti. Mums žybtelėjo maža laimė. Ar ne ženklas, kad gali nusišypsoti ir didesnė. Mes nupirkim dabar dešimt pilnų bilietų, ir pamatysi, kad ką nors laimėsim. Tą jaučiu. Tada ir sutuoktuvės kitaip atrodys. Manau, kad gali ir advokatui pasakyti, jog tą namuką pirksim mudu. Supranti? Ne tu, ne aš, bet mudu. Ar tai nepanašu jau bus į sutuoktuves?

Tą patvirtinom pasibučiavimu. Per mane siūbtelėjo kraujo banga, ir aš nedrąsiai norėjau ją paguldyti ant sofos, bet ji vikriai išsisuko ir pagrūmojo pirštu:

— Šelmi! Dar ne dabar!

Susigėdau ir sukandau lūpas, bet norėjau būti teisus ir pasakiau:

— Man rodos, aš pakankamai ilgai laukiau, kad galėčiau jaustis turis teisę.

Ji nusijuokė. Kažin kaip tyliai, švelniai.

— Niekas tavęs nevertė taip ilgai laukti, kai aš laukti nenorėjau. O dabar reikia laukti.

— Bet kodėl?

Ji vėl nusijuokė ir stipriai pabučiavo... —  Užspaudžiu  tavo  lūpas   geležiniu  antspaudu,   ir daugiau   apie  tą  nė   žodžio.   Ligi   loterijos.   Ar   tau neaišku?
Man tikrai nebuvo aišku. Jos pasakyti žodžiai man priminė daugybę momentų, kai tas turėjo įvykti, bet tada aš visiškai ne apie tą galvojau. Dabar jie rinkosi anie mane. kilo vienas per kitą, ir aš neturėjau ramybės. Pasaulio matęs inžinierius, ne girtas daktariukas. Jis neatėjo, kaip gyvulys. Ne. jis paėmė ranką ir pasakė, kad ant jos tiktų geresnis žiedas. Jis gal daug ką palakė, o gal juodu jau daug artimesni, ir ii todėl manęs bijo? Galva buvo pilna klausimų, o širdis abejonių, bet aš kenčiau ir tylėjau.
Po dviejų savaičių ji pasitiko mane labai smagi ir gatvėje nebučiavo.

— Sveikink, — sakė, — mane meisterės padėjėja paskyrė. Dabar jau aš gausiu didesnę algą, negu tu. Laikykis. mano brangusis. Po Naujųjų Metų meisterė žada išvažiuoti, ir tavo Stasė bus meisterė — supranti?

Bet tu nesidžiaugi? Kas atsitiko? Ar įstaigoj kas negera?

— Džiaugiuos, — sakiau, bet nusišypsoti buvo sunku.

Seniai bijojau to kilimo, ir jis atėjo.

Vakarienės ta vakarą pasikviečiau ją pas save. Nupirkau vyno. gero likerio ir užkandos. Kai ji, visa tą pamačiusi, nustebo, tariau: Reikia juk tavo pakėlimą atšvęsti!“ Išgėrėme vyną ir likeri. Ji buvo linksma: juokėsi, dainavo ir buvo pilna išdykumo. Išgalvojo saldu pabučiavimą. Įsikąsdavo šokolado gabaliuką ir reikėdavo taip ilgai bučiuoti, kol jis tarp lūpų sutirps. Ir kvapo neatgauti. Ji juokėsi iš manės, kad man pirmajam pritrūksta kvapo, o aš galvojau, kad ji tokių dalykų išmoko iš jaunojo inžinieriaus ir kad dabar su manim žaidžia ir erzina, ir aš pats nepajusiu, kai vieną sykį ji nuo manęs nusigręš. O gal nenusigręš, bet dar ilgai žais su manim, gal net ir ištekės, jeigu jam patogiau atrodys, kad ji būtų ištekėjusi. Žiūrėjau į ją ir negalėjau žodžio ištarti.

— Tu vėl nuotaikos nebetekai, — pasakė ji ir perbraukė ranka man per galvą. — Jeigu rūpestis koks, aš va taip nubrauksiu ir numesiu.

Jos ranka buvo šilta, lengvutė. Norėjau paklausti, ar jam irgi patinka, kai per plaukus brauki, ir ar jam to užtenka. Ar jis būna patenkintas, kad fabriko darbininkė jam pasako ligi čia galima, o toliau ne? Ar ji išdrįsta jam tą pasakyti? Gerklėj sustojo aštrus kamuolys, ir aš nebegalėjau ištarti žodžio. Žinojau, kad į kiekvieną klausimą ji mokės taip atsakyti, kad aš vis tiek pasiliksiu kaltas. Kai ji vėl pabraukė man per plaukus ir, atlošusi galvą, pabučiavo į kaktą, suspaudžiau stipriai į glėbį ir pasakiau:

— Dabar!

Ji papurtė galvą.

— Jeigu nori, rytoj einam pas kunigą.

— Ne!

— Tai tau anas brangesnis!... Aš ėmiau siusti.

— Tu beprotis! Sakiau, kad ne!

— Tada dabar!

— Šauksiu!

— Šauk, jeigu nori viską išardyti! — sušukau ir nubloškiau ją ant sofos.

— Paliksi be akių — šnibždėjo ji ir griebė rankomis už veido.

Norėjau jas suimti ir suspausti, bet ji buvo stipresnė ir vikresnė, negu buvau pagalvojęs. Vieną ranką užlaužiau už nugaros, bet pajutau, kad į ją sulindo aštrūs nagai. Griebiau ją pataisyti ir pajutau begalinį skausmą, lyg kas būtų išdeginęs akį. Tik raudonos ir gelsvos ugnys kibirkštimis pasipylė plačiai į šalis. Atšokau ir užsidengiau veidą. Valandėlę nieko nemačiau. Kai galėjau žiūrėti, ji sėdėjo ant sofos ir sunkiai kvėpavo.

— Na ką, žvėreli, gal dar mėginsi? — sušnabždėjo.

Jos akys degė ir atrodė, kad pati pasirengusi pulti, bet staiga pašoko ir išlėkė pro duris. Atrodė, kad su durų trinktelėjimu viskas nutrūko, ir aš pasilikau vienų vienas... Kairė ranka degė. Ji buvo keliose vietose įdrėksta, ir tekėjo rausvas skystimas. Akį skaudėjo. Ji buvo paraudusi ir ašarojo: turbūt, pirštu pataikė. Viešpatie, koks aš buvau kvailas! Taip, turbūt, bus ir visą mano gyvenimą: kada ką norėjau pataisyti, visada tik dar labiau pagadindavau, ir visi svarbieji mano teigimai iš esmės buvo klaidingi. Ilgai sėdėjau paskendęs vienume ir nežinojau, ką daryti. Jeigu su inžinierium nebuvo dar per toli nuėjusi, tai dabar nueis. Nuo savęs ja visiškai atplėšiau, nutraukiau paskutinį siūlą, jeigu koks dar rišo. Rytoj ji galės gatvėje su manim nebesisveikinti, ir aš neturėsiu teisės jai nė mažiausio priekaišto žodelio pasakyti. Mano lūpos turės būti sučiauptos. Aš nemokėjau prieiti staiga ir netikėtai, atsistoti šalia didelis ir jaunas, o paskum priklaupti ant vieno kelio. Bet ne! Buvo laikas, kada man tas išėjo savaime, nemokant ir negalvojant. bet aš sustojau ir nežinojau, ką toliau veikti. Aš painiojausi mintyse. kol akys užkliuvo paltą. Ji išbėgo, o paltas tebekabojo šalia durų: Paėmiau ji i rankas. Jis tebekvepėjo lengvais kvepalais. kurių vardo nežinojau ir nežinau, bet gerai pažinau iš kvapo nes jie visur lydėjo ją. kaip lengvutis lengvutis vos jaučiamo rūko debesėlis. Ji nuostabiai mokėjo jų nepadauginti ir neleisti visiškai išnykti. Ir tas kvapas man suteikė drąsos. Kitaip aš negabu to pavadinti, nes vilties nebeturėjau nė šešėlio. Aš nuėjau ir radau ją verkiančią. Visas kūnas trukčiojo veiksmo konvulsijomis... kaip negailestingai nuplakto vaiko. Nejučia atsiklaupiau šalia jos. Ilgai negalėjau ištarti žodžio.

— Atleisk, — pagaliau tariau. — Nemanyk, kad tą padariau iš gero. Man irgi buvo sunku. Aš gal negeras žmogus, bet noriu, kad viskas būtų tarp mūsų aišku.

— Iš  mano pusės nieko nėra  neaiškus,  — atsakė

— Bet tu pasakei man tiek, kad aš turiu galvoti ir galvoti, o nauji įvykiai sukelia naujų minčių, ir aš kraustaus iš proto. Tu negali į mane įlįsti ir nežinai, kaip man sunku.

— Kas tau sunku?

— Argi tu ir naujasis inžinierius nieko? Ir tas greitas pakėlimas... Aš painiojaus ir negalėjau pasakyti, ko norėjau. Viskas taip staiga nubluko, ir aš vėl pasijutau silpnas ir netikras.

—Negreitas. Nedaug yra darbininkių, kurios tenai taip ilgai išdirbo, kaip aš, — ji atsakė, ir aš pajutau, kad jos žodžiuose daug paprastos teisybės, bet norėjau teisintis.

— Aš nenoriu ginčytis, nei priekaištauti. Man aišku, kad aš jo nenusversiu. Jis tau gali duoti viską, o aš tik pats save.

Ji pradėjo šypsotis ir pasakė:

— O savas jis man negali duoti.

— Kodėl? — Ji mokėjo kartais pasakyti ką taip staiga ir nelauktai.

— Aš tik paprasta darbininkė.

— Bet jis tau brangus.

— Nė kiek. Kas mane gali su juo rišti? Niekas. Su manim pažaisti jis norėtų: tą matau. Bet savo gyvenime irgi šio to mačiau. Mačiau, kaip tokie dalykai daromi, o per tuos metus šalia tavęs aš turėjau laiko pagalvoti. Aš iš tikrųjų niekada dar nebuvau neskaisti, bet to skaistumo pamėgusi taip pat nebuvau. Šalia tavas aš išmokau jį pamėgti. Turiu draugių, kurios taip pat myli, kaip aš. Jos negali supranti, kaip galima,taip ilgai mylėtis, kaip mudu, kasdien susitikti, daug laiko praleisti kartu ir negyventi pilnu meilės gyvenimu, kaip jos tą gyvenimą vadina. Jos net juokauti mėgdavo iš manęs. Rytą sutikusios klausdavo: „Na ką, ar dar nieko nauja?“ Bet mano dantys irgi iš smegenų dygę. Neilgai klausinėjo, ir-dabar tas reikalas niekam neberūpi. Dėl šito mano širdis rami, o tu tą mano nuotaiką norėjai pačiu brutaliausiu būdu .sudrumsti. Nesakau, kad tas neturi įvykti. Tas turi, brangusis., Dievas mato, kaip aš to laukiu! Bet nebūtinai šiandien. Man sunku apie tave spręsti. Tavo nuotaika pastaruoju metu būna taip dažnai drumsta, o aš noriu, kad tas įvyktų taip, kaip balto lengvo debesies atplaukimas. Per tą laiką daug svarsčiau. Žinok, kad aš esu moteris. Gal kada ir nukrypsiu, bet šiandien man tai didžiausios reikšmės įvykis, kaip didžiulė šventė. Kaip Velykos arba Sekminės, prieš kurias mama savo kiemelį papuošdavo berželiais ir takučius išbarstydavo smėliu.

— Tu angelas. — tariau ir man graudu pasidarė.

Ji uždėjo ranką man ant galvos. Jutau, kaip jos pirštai pasinėrė į plaukus, o pati pasilenkė ir pabučiavo tą akį, kuri dar tebeašarojo.

— Ar skauda? — paklausė.

— Ne, dabar ne. Dabar nieko neskauda.

— Ir aš pati negalvojau, kad galėčiau kada taip padaryti. Atleisk. Tada aš buvau katė.

Po valandėlės pridūrė:

— Katė, kuri gina savo kačiukus.

Po to dienos bėgo ramios ir skaidrios. Paskelbė pirmosios klasės laimėjimus. Mūsų neužkliuvo nė vienas bilietas. Stasė sakė, kad tas esąs geras ženklas. Ji norėtų, kad ir ligi paskutiniosios nė vienas neužkliūtų.

Vieną dieną ji paskambino man į įstaigą, kad pietų mieste nevalgyčiau. Ji laukianti namie.

— Tu ne fabrike? — paklausiau.

— Fabrike, bet kai tu pareisi, aš jau būsiu parėjusi. Noriu, kad niekur neužtruktum. Aš lauksiu. Nepasivėlink nė Vienos minutės. Gerai?

Tie žodžiai man taip gerai įstrigo į galvą, kad galiu užtikrinti, jog nepakeičiau nė vieno, net vietomis. Ir diena ištyso ligi begalybės. Tą dieną darbo nebedirbau, bet tik atsėdėjau valandas ir išbėgau. Ji laukė. Stalas buvo paruoštas dviem. Ji buvo apsirengusi lengvučiu rytšvarkiu, ir man pasirodė kiek pabalusi. Pietūs buvo skanūs, bet nelabai lindo. Nenuleidau akių nuo lengvai besišypsančių lūpų ir laukiau, ką jos pasakys, nes visos tos pramogos be reikalo ji nerengė. Ji irgi beveik nevalgė. Paknaibė po lėkštę ir padėjo šakutę. Valgant desertą, jos šaukštelis rankoje virpėjo ir kelis kartus nejaukiai tarkštelėjo į lėkštelę. Nesirišo žodžiai, nei sakiniai. Nebaigusi valgyti, atsisėdo man ant kelių, pradėjo bučiuoti veidą, kaktą, priėjo prie ausies ir tyliai tyliai sušnibždėjo:

— Dabar...

Aš krūptelėjau, lyg netikėtai būčiau atsistojęs ant gilios bedugnės kranto. Negalėjau nei pajudėti, nei galvoti.

— Dabar, brangiausias, — šnibždėjo ji ir švelniai glaudėsi prie manęs. Man ėmė vaidentis, kad mane gaubia drungnas pūkinis debesis. Žinoma, viskas įvyko. Po valandos ji pasižiūrėjo į laikrodį ir greitai pašoko:

— Matai, kokia aš kvaila. Aš parinkau tokią dieną kai paskirtas popietinis darbas. Bet aš visą dieną buvau taip apsvaigusi, kad apie kitą ir nepagalvojau. Tu užsimerk, o aš apsirengsiu.

Ji apsirengė, o aš palydėjau. Ji norėjo, kad pasilikčiau vienas ir palaukčiau, kol ji sugris, nes ji pasivėlinusi ir turės beveik bėgte bėgti. Bet aš lydėjau. Mes ėjom labai greitai ir kalbai neradome žodžių. Prie fabriko vartų ji padavė man ranką.

— Pabučiuok mane, — pasakė.

Ji bučiavo ilgai, ilgai. Paskum pasakė:

— O, kaip norėčiau šiandien niekur nuo tavęs neatsitraukti.

— Grįžkim atgal — tariau. Ji papurtė galvą.

— Tarnyba, — pasakė, ir pamačiau, kad akyse sužibo ašaros. — Ji dingo už vartų, o aš grįžau atgal. Eidamas pajutau nepaprastą apetitą. Sugrįžau į jos kambarį ir vis
ką suvalgiau, kas buvo likę. Ant sofos gulėjo suglamžytas šviesus rytšvarkis. Pakėliau jį ir pakabinau į spintą. Man dabar buvo aišku, kad ji buvo gryna, kaip ašara, ir aš ją dabar taip mylėjau, kad atrodė, jog be jos nė valandos negalėčiau išlikti gyvas, ir daug daug būčiau davęs, kad galėčiau iš širdies išbraukti tas tamsias įtarinėjimo dėmes. 
Vyriškis vėl nutilo. Advokatas, alkūnę parėmęs ant stalo, kramtė nykščio nagą ir iš padilbų žiūrėjo į tolumą. Kakta buvo suraukta ir ant jos netvarkingai taršėsi plaukai. Matyti, kai aš buvau paskendęs klausyme, jis nervingu judesiu buvo per juos perbraukęs. Man daug kas pasidarė neaišku,- bet aš nieko nenorėjau klausti.
Bet svečias greitai ėmė tęsti savo pasakojimą.

— Dabar ponas advokatas žino geriau, negu aš, — tęsė. Apie tą rašė ir laikraščiai. Tamsta gal iš jų irgi šį tą žinai — pasakė man. — Bet aš dar ne viską pasakiau.
Kelinta dabar valanda?

Buvo pusė dvyliktos.

— Ir ji dar jie grįžo — jis valandėlę klausė, ir mes supratom, kad jis dabar kalba apie šį vakarą. Aš visą laiką klausiau. Jeigu būtų ir pėsčia grįžusi, būčiau žingsnius girdėjęs. Aš išmokau juos per tiek metų pažinti. O tada ji grįžo. Kai tik paleido iš ligoninės, ji atėjo pas mane. Tiesiai. Niekur kitur neužsuko. Net į savo kambarį nebuvo nuėjusi, nes kai nulydėjau, ant stalo tebestovėjo indai, kaip paskutinį sykį buvau palikęs.

— Ar aš dar galiu pas tave ateiti? — pasakė įėjusi.

— Kodėl? tariau, ir nežinojau, kaip sveikinti. Mes tiek daug buvom išgyvenę, kad man rodėsi, lyg pirmą sykį matomės.

— Aš suminta, — kalbėjo ji. — Kaip skudurėlis.

— Ne, tu ateini, kaip šventa, — tariau ir apkabinau. Ir tikėkite, kad mes verkėme abu.

— Ar begajėsim pradėti iš nauja? — pro ašaras kalbėjo ji.

Kai kiek aprimo, aš pasiūliau tuoj tuoktis, ir ji nesipriešino. Sutarėm rytoj eiti pas kunigą, o tą vakarą pakviečiau vakarienės pavalgyti mieste, bet ji atsisakė. Tada aš išėjau parnešti. Norėjau, kad visa vakarienė kalbėtų apie mano meilę, ir surinkau viską, ką žinojau kada ji su dideliu pamėgimu valgė. Paskum nupirkau gėlių puokštę ir sugrįžau. Radau verkiančią. Nuraminti negalėjau. Vakarienė paliko nepaliesta. Per naktį pakaitomis snaudė ir pasibusdama verkė. Visą laiką išsėdėjau ant lovos. Paryčiais užsnūdo ramesniu miegu. Padėjau galvą ir aš šalia jos. Kai pabudau, buvo diena. Ji irgi nemiegojo. Gulėjo aukštielninka ir žiurėju į lubas. Pažiūrėjau į laikrodį: buvo dešimta valanda. Pirmą kartą pramiegojau tarnybą.

— Kodėl nepažadinai? — pasakiau.

Ji tylėjo.

— Bet ir gerai. Laiku nueisim pas kunigą. Ar gerai? — tariau.

— Nežinau, — tyliai atsakė.

Tu vėl abejoji.

— Ne. Tik man vis rodosi, kad tu su manim neisi. Aš to neverta.

— Aš? Tau vaidenasi, mažyte. Vakar sakiau ir daugiau nieko nebegaliu pasakyti. Tik noriu greičiau viską užmiršti ir gyventi taip, lyg nieko nebebūtų buvę.

Ji atsisėdo ir apsikabino kelius. Valandėlę patylėjusi, pakėlė galvą.

— Ar visko nenori sužinoti? — pasakė.

— Visko?

— Aš pažįstu tave, ir tu man niekada neatleistum, jeigu kada nors ir netyčia sužinotum, kad vis dėlto ne viską žinojai susirišdamas su manim.

— Tai tu vis dėlto... — šokausi.

— Ne, ne, palauk. Tu visiškai ne apie tą galvoji. Ar tu šnekėjai su mūsų advokatu?

— Vakar rytą. Bet tu kalbą vėl imi sukti į kitą pusę, — spyriau. Aš staiga ėmiau darytis negailestingas.

— Aš pasakysiu viską... Man taip sunku viską sugaudyti. Galva tokia, lyg būčiau iš sunkios ligos atsikėlusi.

— Tai paskiau — tariau. Laiko dabar turime visą gyvenimą.

— Ne, labai nedaug, — atsakė ir balse pasigirdo begalinis nusiminimas.

— Tu nemirsi! — sušukau.

— Gal ir ne. Bet tu pasakyk, ką advokatas galvoja apie mūsų bylą?

— Jis mano, kad atsitikimas labai aiškus. „Nors pinigai kaltojo pusėje, bet teisybė šį sykį bylą taip aiškiai, sulipdė, kad nė plyšelio pinigui nėra. Jeigu gynėjas būtų uodas, tai ir tas nerastų kur snapo įkišti“, — tai jo paties žodžiai. Jis bylą laiko jau laimėta.

— O tu?

— Aš? Aš irgi tą patį manau.

— Ar negalvoji, kad tavo Stasė per vėlai ėmė šaukti, kad liudininkų prisišauktų!

— Dieve, kam tu mane kankini — sušukau ir tą patį akimirksnį išsigandau: aš pagalvojau, kad nuo dvasinio sukrėtimo jai protas maišėsi. Ji visą laiką kalbėjo taip vienodai, kaip pro gilų snaudulį.

— Tau reikia pailsėti, Stasyte.

— Pailsėti aš turėjau kada. Apmąstyti irgi. — Ji kalbėjo labai šaltai. — Aš mąsčiau daugiau kaip keturis mėnesius. Visą vasarą. Ir dabar matau, kad tam dar maža buvo laiko. Ar kai valgėm pietus, aš nebuvau išbalusi ir rankos man ar nedrebėjo?

— Tu...

— Ne, ne. Tu tylėk, — nutraukė ji mane, — kai blaškysi, aš galiu daug ko nepasakyti. Kai tu čia šalia miegojai ramus ir be rūpesčio, aš dar kartą viską pergalvojau. Taip jau atsitiko, kad mudu susipažinom nuo to, kad motina tą patį kalbėjo, ką vėliau ne kartą girdėjau iš tavęs, AŠ gavau progos pasiruošti teoretiškai ir net praktiškai, — čia ji silpnai nusišypsojo, — o jis mane viliojo. Jam tuoj pasakiau, kad turiu sužadėtinį ir tuoj išteku, bet jis buvo užsispyręs. „Vestuvės ir sužadėtinis mūsų meilei nieko negali kliudyti“, — kasdien šnibždėjo į ausį, žadėjo dovanų, pakėlė tarnyboj. Tu labai gerai nuvokei, bet neįsivaizdavai nė dalelės tos kovos, kurią aš kovojau. Salia tavęs aš išaugau į moterį, kuri veržte veržėsi į savo kelią, o jis norėjo ją paimti. Tu dėjaisi manyje jos nematęs, ir mano kovą tas dar labiau sunkino. Tu ją pamatei, tiesa, net tik tada, kai aš jau turėjau planą. Jis manęs laukė, o kitą jau turėjo pasirinkęs ir skirdavo jai popietinius darbus. Ji sutiko už dovanas, o mane nebesulaukęs pagrasino atleisiąs iš darbo. „Jeigu aš norėsiu, tu apsivogsi; — pasakė sykį, — „ir daugiau niekur darbo negausi. Pamatysim, ką tada tamstos sužadėtinis pasakys“. Sukandau dantis ir paprašiau leisti pagalvoti. Pagalvojau prieš prievartą kovoti prievarta ir po savaitės sutikau. Kai jis paskyrė man popietinį darbą, ką tik neapalpau, o paskum norėjau mesti ir išbėgti. Negalėjau. leisti, kad mane jis prisiliestų. Todėl tada ir pakviečiau tave pietų. Aš ėjau drebėdama kaip į mūšį ir laimėjau, bet dabar jaučiuos pralaimėjusi ir. suminta. Aš vis tiek aferistė, kuri sugebėjo iš patvirkusio turtuolio išplėšti nežinau kiek tūkstančių ir realizuoti seną seną savo sužadėtinio svajonę. Dabar, jeigu nori, mes, turbūt, galėsime gyventi dideliame name, gal ir be rūpesčių. Bet tu man dar nieko nesakyk. Aš dar nepasakiau visko. Aš galiu dar šiandien nueiti ir viską pasakyti. Tada jį paleis, paims mane. Aš, truputį pasėdėjusi irgi išeisiu, ir viskas bus kaip nebuvę. Aš nieko šiandien nebijau, tik nieko nežinau, ką man daryti. Pinigų man jo negaila, bet sunku, kaį žmogus kalėjime sėdi. Gal visą jaunystę sėdės.

Nuo jos minčių man galva irgi susisuko. Tuoj pamačiau, kaip ją paima, nuveda ir uždaro, kaip laikraščiai deda didelės aferistės atvaizdus ir piktai apie ją rašo. Niekas neparašys, kodėl ji tą padarė ir kad didelė dalis, moralinės kaitės krinta ir ant jo ir daugelio panašių į jį, kurie sukūrė tokį gyvenimą ir dalį žmonių nuvertino. O šalia būsiu ir aš. Kaip dalininkas. Sėdėsim teisme šalia vienas kito, o paskui išeisime...

— Vis dėlto tu nieko neįrodysi, šaltai pasakiau.

— Aš niekada neprisipažinsiu, kas   tą   dieną   tarp mūsų įvyko.

— Ir kas iš to išeis? — paklausė ji.

— Nežinau. Manau, kad prokuratūra irgi netikės tavo prisipažinimo nuoširdumu.

— Ir?...

— Ir aš nuo tavęs nesiskirsiu, — staiga sušukau! — Jeigu tau bus blogai, aš eisiu kartu. Tu neįrodysi, kad tas planas buvo ne mano ir kad tu ne mano įrankis tebuvai.
Ji visiškai sumišo ir atrodė be „galo nusiminusi. Aš nebeišlaikiau. Man irgi buvo sunku, neišpasakytai sunku. Aš atsiklaupiau šalia lovos ir ėmiau bučiuoti rankas. Prašiau, kad atleistų man, nes tik mano nepasotinamas troškimas ir jos didelė meilė privertė ją padaryti tokią didelę auką. Nuo to laiko mes nutilom. Kai atėjo byla, ji buvo. sąmoninga ir kieta, o paskum tas prakeiktas namas. Jeigu mes būtumėm turėję vaizduotės ir ką nors kitą sugalvoję, bet elgetos dvasia negali atsisakyti nuo to, apie ką visą amžių svajojo. Mes nupirkom jį, ir jis mums visą..laiką priminė, kad dėl jo žmogus sėdi kalėjime. Kažin kada nejučia jai tą priminiau, ir ji krūptelėjo.

— Nekelk vaiduoklių iš užmaršties — pasakė ir vėl nutilo.

Mačiau, kad jai nelengva. Ji griebėsi visokio darbo, paskum įsikibo į dainavimą. Bet tarpusavy nuoširdumo nebesuradom. Ją mylėjau. Ir tebemyliu. Gal daug labiau, negu kada nors kitada, bet kažin kas buvo tarp mūsų. Kai tik primindavau ką iš laimingesnio mūsų priešvedybinio gyvenimo, ji visada apsiniaukdavo. Kiekviena smulkmena buvo kaįp1 mažas narelis grandinėj, ant kurios, kaip sunkus inkaras kabojo įvykis, neleidžiąs mums nuo tos vietos nuplaukti.
Mūsų nervai įsitempė be matomos priežasties. Kartą stovėjau prie lango ir žiūrėjau, kaip ji skynė alyvas. Ne šiemet, pernai.

— Reikėtų dar naujų pasodinti, — pasakė ji.

— Dabar? — paklausiau.

Ji pakėlė galvą, pamatė, kad aš šypsausi, ir iš rankų iškrito suskinta puokštė.

— Kada tu nustosi mane persekioti su savo šmėklomis — nervingai metė, nuėjo į kambarį ir ilgai verkė.

Raminti nebeėjau. Žinojau, kad vienas kito nebeįtikinsim. O tokių sykių buvo daug, ir jie buvo kartūs, kartūs....

Kai susirado direktorių, iš pradžių nieko nesakiau. Tariau, reikia žmogui susitikti su žmogum, o mes su savo aplinka viską nutraukėm, į kitą nesugebėjom įaugti, ir buvom vieni, bet kai ėmė rodytis, kad toji draugystė gali nueiti toli, kartą tą jai priminiau. Ji visiškai šaltai atsakė:

— Padariau klaidą. Ne vieną, kelias. Bet nemanyk, kad dėlto nustojau tave mylėjusi. Ne. Man tu brangus, bet tarp mūsų stovi teisybė. Ji visada mus skirs.

Per ją mes nebesusiliesim į vieną, nors širdys ir kažin kaip trokštų. Man reikia žmogaus, kuriam aš būčiau žmogus. Mano dvasia pavargo ir ieško ramybės. Ar tavoji to nepasiilgo?

Į tą klausimą atsakyti nemokėjau. Ilgai ieškojau, bet atsakymą vieną teradau. Mano širdis teieško jos, o ji bėga tolyn ir tolyn. Še jau vidurnaktis, o ji negrįžta. Ir gal ligi paryčio negrįš. Tamsta, pone advokate, prie tos padėties pasidarymo irgi prisidėjai. Nesigink.

Advokatas staiga kilstelėjo galvą, ir vyriškis greitai ir bailiai įterpė:

— Aš tamstos nekaltinu. Tamsta niekados bloga nenorėjai. Ir aš ne kaltinti atėjau. Atėjau, kaip pas tėvą, kuris gali ką patarti. Padėk pašalinti tą erškėčiuotą teisybę iš mūsų tarpo. Grąžink mums laimę, nuo kurios pabėgti tiek vargo padėjom. Gal tamsta galėsi su ja ką pakalbėti. Kai grįš. Būtų gera, jei galėtum rytoj. Žinau, kad ji mane taip pat myli, bet išsigelbėjimo ieškodama, pati nebesižino, kur eina. Ir aš nežinau...

— Gaila. Aš abejoju, ar begalėsiu greitai su ja pakalbėti; — pasakė advokatas ir jo platus sunkus balsas šalčiu nudvelkė per visą verandą. Vyriškis staigiu judėsiu pakėlė galvą.

— Man rodosi, kad ji kur toliau išvažiavo, nes išsivežė daugiau daiktų: didelį lagaminą matėm pasiėmė, — tuo pačiu balsu paaiškino advokatas.

Vyriškis valandėlę žiūrėjo į mus, lyg laukdamas to paties pakartojant, paskum pakilo ir tyliai išėjo. Nepalenkė galvos ir sudiev nepasakė. Jo žingsniai buvo girdėti per gatvę, paskum tarkštelėjo varteliai, ir viskas nutilo. Jis gal atsistojo už jų ir svarstė, ką daryti. Advokatas pakėlė-nuo stalo jo paliktą alyvos šakutę ir garsiai atsiduso.

— Pasiutusi, problema, — pasakiau.

— Nuostabiai gabi moteris, — visiškai šaltai atsakė advokatas. — Jeigu būtum matęs, kaip ji natūraliai laikėsi bylos metu. Aš tik dabar supratau, kas dėjosi jos širdy, kai, perskaičius sprendimą, inžinierius išskėtė rankas, lyg norėdamas į ką įsikibti ir susilaikyti neįkritus į tą bedugnę, kuri staiga atsivėrė jam po kojų. Šešeri metai žmogui pačiam jaunume! Tada ji keistai sujudėjo. Tuodu juodviejų judesiai mano akyse susiliejo į neaiškų klausimą, bet aš radau jam daug ir gerai pagrįstų atsakymų. Bet kaip nuostabiai ji mokėjo viską suvesti į vieną vienetą. Ir bemokslė.

— Bet man rūpi dabar kitas reikalas. — tariau. — Paslaptis paaiškėjo, kaip bus su inžinierium...

Mano žodžius nutraukė kitoj gatvės pusėj pokštelėjęs šūvis. Abu atkreipėm dėmesį į namuką. Jame pro visus langus buvo matyti šviesa. Advokatas atsistojo. Pasakęs, kad palaukčiau, nuėjo į kambarį ir tuoj grįžo su elektrine lempute rankoj.

— Paeikim pažiūrėti, — pasakė.

Išėję į gatvę, sustojom ir valandėle žiūrėjom į langus. Nebuvo nieko nei matyti, nei girdėti. Mieste mušė laikrodis. Suskaičiau dvylika.

— Vis dėlto pažiūrėti reikia, — pasakė advokatas, ir mudu nuėjom. Kiemelis ir veranda buvo tušti. Visos namų durys stovėjo atviros, lyg ką tik būtų patraukęs stiprus skersvėjis. Visos lempos degė. Ir vienas, ir kitas kambariai buvo tušti. Advokatas įėjęs garsiai pasveikino, bet niekas neatsakė, tik kambariai nejaukiai suskambėjo. Pažiūrėjom į miegamąjį. Skersai baltos plačios lovos gulėjo žmogus. Jis buvo plačiai atsimerkęs ir žiūrėjo į lubas, lyg, norėtų pamatyti, kas ten yra aukščiau. Po galva buvo tamsi didelė dėmė, kaip platus tamsiai raudonas šešėlis. Šalia gulėjo pistoletas. Gal man tik taip rodėsi, bet aš tariausi užuodžiąs stiprų parako kvapą. Mano akys lakstė po kambarį. Norėjau pamatyti visas smulkmenas.

— Tik nieko neliesk, — trumpai pasakė advokatas ir paėmė telefono ragelį.

Mano akys užkliuvo už mažo stalelio. Ant jo gulėjo geltonas cheminis pieštukas ir lapas rausvo laiškinio popieriaus. Jis buvo prirašytas rašalu, o paskum pieštuku. Pasilenkiau ir perskaičiau.

„Brangusis, nieko nekaltink ir niekur kaltininkų neieškok. Abu esam kalti. Abu to norėjom, tik aš turėjau drąsos paimti. Aš visada tikėjau, kad laimę reikia imti, kol gali ranka pasiekti. Juk mudu tikėjom, kad laimė materiališkame savarankiškume. Tu pats mane to išmokei. Bet mes buvom kaip nestiprus stalas, ant kurio netikėtai padeda sunkų ryšulį. Jis nebepakelia ir pradeda klypti. Ar neatrodo, kad mums taip pat atsitiko. Aš išvažiuoju. Norėčiau dar kada grįžti pas tave ir vėl pradėti viską iš naujo. Žinai, tenai, užmiesty, sukrypusioj priemiesčio lūšnelėj ir rasti nors mažą momentą tos laimės, kurios žmogus žmogui tegali duoti. Nors truputėlį. Aš taip jos troškau, o ji nuo manęs pabėgo, kaip temstant šešėlis, ir nebežinau, kur jos ieškoti. Tau palieku viską. Nepaimu nieko. Mėgink, gal tau pasiseks ką rasti, gal galėsi pradėti iš pradžios. Aš pirmą kartą atėjau pas tave su drebančia širdim, dabar su drebančia širdim išeinu. Aš verkiu, kad reikia bėgti, bet bėgu, kad abu neišeitumėm iš proto, Norėčiau paskutinį sykį tave pabučiuoti, bet žinau, kad tas pabučiavimas bus tik naujas diglys. Ne, ne. Nebegaliu rašyti ir negaliu baigti. Sudiev. Atsisveikinti noriu pirmutiniu mūsų pasibučiavimu, kuris buvo toks tolimas nuo medžiagos ir toks pilnas laisvės. Jei galėčiau jį sugrąžinti, numirčiau už jį, nes. jis buvo mūsų gyvenimo pradžia. Bet ar dabar jau to gyvenimo galas? Ne, aš nieko nežinau. Sudiev. Gyvenk.

Tavo Stasė.“

Apačioj  chemišku pieštuku buvo parašyta.

„Ačiū. Dviem kojom likęs stalas ryšulio nebepakelia. Kojos klypsta ir skečiasi. Gerai klausyk, išgirsi, kaip jis luš, ir našta nusiris. Tik saugokis, kad tavo kojelių neprispaustų, nes apie tą reikalą jau daugiau kas žino, negu būtinai reikia žinoti. Gal be reikalo, bet žino.“

Advokatas kaip tik man baigus padėjo ragelį.

— Ar kas yra? — paklausė.

Parodžiau. Jis pasilenkė ir tyliai perskaitė...  — Visiškai natūralu,  — pasakė, —  Geram  žmogui sunku didelį piktą padaryti, — pridėjo patylėjęs.

— Bet kas toliau? — tariau.

— Nieko, — labai šaltai atsakė.

— O inžinierius?

— Nebepilni treji metai beliko. Išeis.

— Bet juodu dar gali susitikti.

— Žinoma, kad gali. Bet juodu ir žodžių savo kalbai ras. Jis irgi ne angelėlis buvo. Čia nemažesnė kančia.

Aš nieko neradau ką pasakyti. Išėjau į kitą kambarį ir atsisėdau. Man rodėsi, kad didelė to sunkumo dalis ir ant mano pečių užkrito. Advokatas atsistojo tarpdury. Mes laukėm atvykstant policijos.

— Gyvenimas baisiai kietas, — po valandos prašneko advokatas, — tik jūs, kurie tik savajame tesisukinėjate, jo nematote.

Žodžiai tuščiame name taip nuskambėjo, lyg juos būtų pasakęs vyriškis nuo lovos. Man per nugarą nubėgo šaltas šiurpas. Pakėliau galvą ir ėmiau ieškoti žodžių savo sunkią nuotaiką išreikšti, bet gatvėje suburzgė mašina, ir kieme pasigirdo žingsniai. Atvyko policija, o su ja ir viešasis, preciziškas aiškumas.


Adomas Galdikas. Rugiapjūtė Lietuvoje.
(Iš triptiko Paryžiaus pasaulinėj parodoj. Tapyba)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai