Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ VEIKALŲ SVETIMOMIS KALBOMIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Tomas Žiūraitis   
I. TEOLOGIJA
1. Dogmatiniai ir moraliniai dabarties klausimai

Winfried Schulz: Dogmenentvvick-lung als Problem der Geschicht-lichkeit der Wahrheitserkenntnis,
Libreria Editrice dell'Universita Gre-goriana
, Roma, 1969, 387 p. Dogmos reiškia visas Dievo apreikštas tikėjimo tiesas. Jų prasme negali keistis, nes ji glūdi Apreiškime. Keičiasi jų tik pažinimo ir išpažinimo būdas, kaip tai liudija Bažnyčios istorija. Tik šia prasme kalbame apie dogmų raidą. Koks yra istoriškas ir ekumeniškas santykis tarp apreikštų tiesų ir jų autentiškumo dogmų raidos istorijoje? Kodėl Bažnyčios dogmatine ir moraline misija veiksmingiausiai pradėjo reikštis šių dienų pastoracijoje? Ką reiškia istoriškas tiesos pažinimas ir jos atpažinimas, keičiantis laiko dvasiai? šie klausimai nagrinėjami ryšium ir su ekumeniškos sielovados problematika.

Bernard Haering: Road to Relevance, Alba House, Staten Island, 1969, 127 p., $3.95. Moralines ir pastoracines teologijos profesorius, Vatikano II buvęs patarėjas (ruošiant Sielovados konstituciją), svarsto moralės mokslo naujoviškesnes kryptis ir krikščioniško gyvenimo atsinaujinantį pobūdį, pabrėždamas ir socialinių mokslų pažangos svarbą teologijai. Nors Kristus visada yra vienas ir tas pats, tačiau Jis niekada nėra senas ar vakarykštis, bet visada naujas ir šiandieninis, kaip ir pati dievažmogiškoji Meilė. Kristus — naujo meilės įstatymo vienintelis šaltinis. Kodėl tas šaltinis yra naujas ir kodėl jis turėtų būti naujai priimtas? Į šiuos klausimus autorius atsako moderniai ir teisingai tol, kol nesiveržia pro visiškai atviras paties katalikiško mokslo duris. Būdingi pavyzdžiai: teologinė tradicija neturinti būti kapinynas — mirusia kalba surašytos teologinės formulės, sausą le-galizmą reikią pakeisti sąžinės ir artimo meilės reikalavimais, apaštalavimas privaląs reikštis ne kontrole (!) konfesionale, ne inkviciniu teroru! . . . Bet ir toks veržimasis vertas dėmesio kaip tam tikros mados psichologija.

Ladislaus Boros ; Wir sind Zukunft, Matthias Griinewald Verlag, Mainz, 1969, 196 p. Kas gi tie "mes", kurie, gyvendami dabartyje, reiškia ir ateitį. Tikras krikščionis yra tas "mes", gyvendamas ne tik savo, bet ir artimo labui, išpažindamas "Vilties Dievą". Savanaudiškas "aš" — krikščioniško "mes" priešybė. Priešybės naikina viena kitą: jos negali turėti ateities.

Josef Pieper: ūberlieferung, Košei Verlag, Munchen, 1970, 118 p. Modernus tomizmo interpretatorius populiariai aiškina nelygstamą Dievo apreikštų tiesų svarbą, siekiant religinės ir kultūrinės "tikros geros: valios žmonių vienybės". Juo sąmoningiau ir visuotiniau bus priimtos tos tiesos, juo veiklai toji vienybė įsikūnys. Tos vienybės užuomazgą, prasidėjusią Dievo Sūnaus Įsikūnijimu, puoselėja Bažnyčia, nes jai' Kristus patikėjo apreikštų tiesų autentišką perdavimą, kad Jis suderintų su savim visa, kas yra danguje ir žemėje. Sekuliaristinės dvasios civilizacija, nepripažįstanti tokio moderninimo, esanti gal "vienas iš nelemčiausių veiksnių visoje mūsų planetoje"

Edward Stevens, S. J.: Making Moral Decisions, Paulist Press, I Rock, N. J., 1969, 138 p., $1.50. Autorius padeda skaitytojui padaryti teisingą išvadą, sprendžiant modernaus gyvenimo moralinę problematiką ryšium su rasiniu klausimu, karo tarnyba, demonstracijomis, abortų "įstatymais", narkotikais, mirties bausme ir t.t. Statistikos duomenimis autorius padeda lengviau susiorientuoti ir šeimų klausimu. Per vienus metus Amerikoje būna apie 3 milijonus vedybų ir per tą patį laiką maždaug 800,000 išskyrų, 1 milijonas perskyrų ir apie 13 milijonų vaikų, neturinčių pilnos tėvų globos.

2. Rytų ir Vakarų teologų ekumeniškos idėjos
Paul Evdokimos: L'Esprit-Saint dans la tradition orthodoxe, Edit. du Ceri, Paris, 1970, 128 p. Autorius yra pasaulietis stačiatikių teologas. Kalbėdamas apie šių dienų dvasios sąmyšį ir nerimą, jis pirmiausia pakaltina teologus, per daug linkusius į intelektualizmą. Kai kurie iš jų aplamai pilnai nesuvokia krikščionybės, nes jiems tebėra svetima "Epi-klėzė" — šv. Dvasios dalyvavimas visuose Triasmenio Dievo veiksmuose, visuose Kristaus atpirkimo žygiuose, neišskiriant šv. Mišių Aukos ir paties Mistinio Kristaus Kūno. Tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčios teologai, anot autoriaus, turėtų daugiau dėmesio kreipti į Bažnyčios Tėvų raštus.

C. Andronikof: Le sens de fėtes, Ėdit. du Cerf, Paris, 1970, 312 p. Bizantiškos Rytų Bažnyčios liturgijos vertinga teologinė studija, liudijanti ir tai, kodėl "Epiklėzė" yra svetima kai kuriems "moderniems" teologams. "Epiklėzės" tikroji prasmė katalikiškos Bažnyčios moksle ir liturginiame gyvenime.

Peter Brown: Augustine of Hip-po, University of California Press, Berkeley, 1970, 463 p., $2.95, minkštais viršeliais. Šv. Augustinas savo laiko ir mūsų dienų perspektyvoje aptariamas kaip teologas, filosofas, p.dagogas, psichologas ir kaip visuotinės krikščionybės apologijos klasikas. Ne tiek šv. Augustino filosofija, kiek jo teologija tebeturi gilios įtakos ne tik Vakarų, bet ir Rytų Bažnyčios istorijai. Tiesa nėra kūninė, o vis dėlto ji yra reali: ji yra mūsų mintis, bet ji yra objektyvi, turi visuotinės reikšmės bei prasmės. Tiesos gyvybė glūdi "grynos širdies" žmoguje, kai isškome tiesos, pradėdami pirmiausia nuo savęs ir "savo paties viduje". Tik gal autorius permažai dėmesio atkreipė į šitokį šv. Augustino vardu cituojamą ir interpretuojamą posakį: "Ama et fac quod vis", turi būti: "Dilige, *t quod vis fac" (P. L., vol. 35, col. 2033). Tik tokia meilė yra ekumeniškumo siela, visų krikščionių ir geros valios žmonių vienybės laidas.

Hilda Graef: Gott und mein Ich. Die Spiritualitat John Henry New-mans; Verlag Josef Knecht, Frank-furt a. Main, 1969, 251 p., DM 16.80. Kardinolo Newman'o (1801 - 90) asmenybės kruopšti, įžvalgi ir vaizdi studija, tartum kartojanti pačias svarbiausias Vatikano II mintis, kurias kardinolas pareiškė maždaug prieš šimtą metų.
II. FILOSOFIJA 1. Istorijos ir kultūros filosofija Robert Paul Mohan: Philosophy of History, Bruce Publishing Co., New York, 1970, 191 p., $3.50. Pagal autorių, istorijos filosofija kritiškai nagrinėja viso gyvenimo ideologinį vyksmą, būdingą žmogaus santykiams su pasauliu, pačiu žmogumi (kultūra, civilizacija) ir svarbiausia su pačiu Dievu (religija). Ji nagrinėja tai, ieškodama to vyksmo priežasčių, dėsnių ir tikslo ne tik praeities, bet ir dabarties požiūriais. Juo labiau, kad filosofo žygis į praeiti visada liečia ir dabartį.

Mortimer J. Adler: The Time of our Lives, Holt/Rhinehart and Wins-ton, New York, 1970, 361 p., $7.95. Filosofiško mastymo etika, jo gyvastingumo principai, kuriais reiškiasi ne tik filosofas "specialistas", bet ir kiekvienas sveikai galvojąs žmogus. Filosofijos gyvastingumo ir originalumo etikai labiausiai charakteringa — tai savo metodo savikritika, vertinanti ne tik istorijos, tam tikros dabarties filosofiją, bet ir pačią jos dabartį, t. y. tradicinį ir egzistencinį filosofijos ir gyvenimo būdą. Autorius moderniai ir tiesiog klasiškai suvokia filosofijos pašaukimą.
Roger Ebacher: La philosoplve dan3 la cite techniques, Les Presses de l'Universitė Lavai, 1968, 242 p., $5.25. Filosofijos uždaviniai technikes amžiaus visuomenėje ryškinami pa-al H. Eer'-oną (1859-1941). Modernioji technika plačiausia prasme yra sukūrimas priemonių veiksmingiau ir prasmingiau reikštis visose gyvcni-io srityse. Technika yra ir savotiškas "Įrankis" kaip tam tikra sukurtų priemonių visuma. Dažniausiai žiūrima į techniką kaip į mechanišką priemonę, kurios visumoje nustelbiamas žmogiškas individas — asmuo. Tokios pažiūros Salininkai kalba apie technikos, o ne apie žmogaus laimėjimus. Technika savo giliausia prasme privalanti būti kūrybinės intuicijos ir "kūrybinės evoliucijos" priemone — konkrečia sielos talkininke ("supplement d'ame"), kad žmogus nebūtų nustelbtas, "nuasmenintas".

George F. McLean, O.M.I. (ed.):
Philosophy and Contemporary Man,
The Catholic University of America, Washington, D. C, 1968, 193 p., $3.95. Šioje sutelktinėje studijoje autoriai svarsto filosofijos ir šių dienų žmogaus santykius. O tie santykiai niekada nėra buvę sklandus, kiek tai liečia ypač filosofiją ir gamtos mokslus, šių dienų scientizmo į-takos žmogui pirmiausia rūpi ne tiek filosofija, kiek patirtiniai mokslai, neišskiriant sociologijos, kultūros, meno, psichoanalizės ir panašių mokslų, nors jie iš tikrųjų labiausiai filosofijai skolingi. Tos "skolos" atžvilgiu nėra išimtis ir šių dienų Amerika, kaip tai matosi iš autorių pasisakymų krikščioniškos kultūros, teizmo, pragmatizmo ir pagaliau "mirusio Dievo" klausimais.

Ronald Gregor Smith: The Wholc Man, The Westminster Press, Phila-delphia, 1969, 159 p., $2.45. Protestantų teologijos buvęs profesorius (GIasgcwo universitete) grįžta prie savo pagrindinės temos — krikščioniškos antropologijos. Pagrindinė tos antropologijos "aštrėjanti" problema — tai nuolatine kova tarp tradicinio krikščioniško gyvenimo ir modernios dvasios sekuliarizmo. Toji kova būtų kur kas dėkingesnė, jei pirmiausia patys krikščionys tinkamai įvertintų, kodėl Kristui labai svarbu ne tik dvasinės vertybės, bet ir pasauliniai dalykai. Kristus yra Dievo Sūnus, bet tuo pačiu Jis yra, anot autoriaus, "šio pasaulio autentiškas istoriškumas".

2. Religijos psichologija

Antoine Vergote: The Religious Man, A psychological study of religious attitudes; Gili and Macmillan, Dublin, 1969. Louvaino universiteto profesoriaus modernus sielotyros tik-krąja to žodžio prasme veikalas. Nagrinėja žmogų kaip religinę būtybę filosofinės ir eksperimentinės psichologijos metodais, pagrindan imdamas struktūrinę genetiką. Savo genetine religijos psichologija autorius pirmiausia dėmesį kreipia j prieš-religinės patirties atvejus, būdingus: kiekvienam žmogui. Kaip socialinis, taip religinis žmogaus nusiteikimas kyla iš jo prigimties. Ar kiekvienas žmogus yra ištikimas savo prigimčiai ir iš tikrųjų tampa, sakysim, religingu? — Čia jau kitas klausimas. Paties religingumo sėkmė ir nesėkmė dažniausiai šeimoje prasideda.

Giorgio Zunini: Man and His Religion, Aspects of Religious Psy-chology; Goeffrey Chapman, London, 1969, 365 p. Autorius yr Milano universiteto profesorius, tyrinėjas psichologinius religijos atvejus, jų apraiškas, tų apraiškų pagrindinį akstiną. O tas akstinas — tai prasmingesnio gyvenimo ir laimes troškimas, siekiant savo asmens pilnatvės, žmogus garbina dievą ar dievus, kai jis neranda tai, ko pati prigimtis reikalauja — tikrojo Dievo, pačios gyvenimo prasmes. Tokiu būdu visi žmonės esą iš tikrųjų religingi ("all men are really reli-gious") ?

Ignace Lepp: The Ways of Friendship, The Macmillan Co., Toronto, Ont., Kanada, 1969, 125 p., $1.25 minkšt. viršeliais. Buvęs marksistas, vėliau katalikų kunigas, žinomas psichiatras, rašo apie draugiškumą kaip visuotiniausią psichologinį reiškinį. Draugiškumas — tai pagarba, išmintingu pasitikėjimu ir nesavanaudišku atsidavimu artimų ryšių palaikymas ir skatinimas. Jis — tikros meilės pastovumo ir tobulėjimo pagrindas, nežiūrint amžiaus, profesijos, religinių, tautinių skirtumų ir t.t. Draugiškumo akimis stebėdami artimą, geriausiai jį pažįstame ("Nemo nisi per amicitiam cognoscitur", — šv. Augustinas). Ką reiškia toks pažinimas, kas iš tikrųjų yra artimas ir draugas ypatingai šiais laikais? Atsakydamas į šiuos klausimus, autorius išvengia bendrybių, paviršutiniškumo.

3. Dievo idėja ir vilties filosofija

Edward H. Madden, Rollo Handy, Marvin Farber, Editors: The Idea of God, Philosophical Perspectives; Charles C. Thomas, Springfield, Illinois, 1968, 182 p., $8.50. Dievo idėja, kaip ir pats Dievas, negali keistis. Tačiau žmonės, jų idėjos net ir Dievo atžvilgiu visada keičiasi. "Visa keičiasi" dar nereiškia, kad "visa visiškai pasikeičia". Įdomus autorių veikalas ne tiek savo atsakymais, kiek savo pastangomis "sumoderninti" Dievo ir žmogaus santykius.
Louis Monden, S. J.; Faith: Can Man Still Believe? Sheed and Ward, New York, 1970, 243 p., $5.95. Viena iš pagrindinių priežasčių tokiam klausimui kartotis — tai stoka filosofiško įsijautimo į konkretaus, individualaus žmogaus tikėjimo problemą. Nesusipratimas ar savęs apgaudinėjimas tikėti į Dievo buvimą, bet netikėti į pasaulio ir žmogaus gyvenimo prasmę. Vertingas veikalas, nors autorius perdaug "moderniai", bet šiems laikams būdingai pasisako prieš vadinamą pernykščią vadovėlinę apologetiką.

Andrew M. Greeley: A Future To Hope In, Image Books, Garden City, N. Y., 1970, 236 p., $1.25 minkštais viršeliais. Viltingos ateities klausimas ir katalikybė socialiniu, religiniu ir iš dalies filosofiniu požiūriu, charakteringu Amerikai ir jos įtakai pasaulyje, Kokia turėtų būti erotinė meilė, kokia bendruomene. koks autoritetas, kokio pobūdžio darbas, savęs auklėjimas, kaip katalikas turetų išpažinti Dievą, dalyvauti bažnytinėje bendruomenėje, kad ateities viltys būtų krikščionlikos vilties pagrindas? Toks pagrindas buvo, yra ir bus, tik klausimas: klek žmonija tuo pagrindu remsis? Bažnyčios uždavinys — ne pasauliui tarnauti, bet, pasaulyje veikiant, jĮ perkeisti. "Bažnyčia dėl pasaulio" ("Church for the World") reiškia ne ką kita, kaip "Bažnyčią dėl Dievo karalystės" (Church for the King-dom of God").

Hans Urs von Balthasar: Love Alone, Herder and Herder, 1969, 124, $3.95. Originalas vokiečių kalboje: "Glaubhaft ist nur Liebe". O tai jau reiškia kur kas daugiau, negu šis angliškas pavadinimas — "Love Alone". šiaip vertimas yra geras, leidžiąs pačiam autoriui kalbėti apie tokią meilę, kuri iš tikrųjų yra tikėtina ir pasitikėtina. Ir tokia meilė yra lengvai piktnaudotojų pasiekiama, tačiau ji negali būti jų pavergta ar sunaikinta, kaip negali būti pavergta ar sunaikinta visatos šviesa. Tai meilė, kuri net pačiam tikėjimui teikia aiškiaregystės, įmanomos kiekvienam žmogui, ne vien tik "pranašams".

Dr. Tomas Žiūraitis, O.P.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai