Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ KOVOS SU NACIAIS DĖL LIETUVOS MOKSLEIVIŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Malėnas Ignas   
1. Generalkomisariatas apiplėšia gabius - neturtingus mokinius
Kai švietimo tarėją dr. Pr. Germantą gestapo 1943 m. areštavo, tai kelias dienas Švietimo vadyba buvo be viršininko. Ar trečią dieną atėjo lietuviškai kalbantis pik. Schmidtas, kuris tik žiūrėjo "tvarkos", tačiau į vadybos reikalus nesikišo. General-komisaro skyrių viršininkai domėjosi kiekviena sritimi, ypač kai ji lietė buvusio tarėjo veiklą. Besiknisdami kasos knygose, vokiečiai aptiko, kad Germanto turėta apie pusė milijono markių suma gabiems - nepasiturintiems mokiniams šelpti. Pinigai buvo deponuoti Lietuvos Banke, nes dažnai buvo papildomi.

Šį klausimą buvome aptarę su tarėju dr. Pr. Germantu 1942 m., kai J. Rainys buvo nukeltas į Kauną vadovauti tenykščiam skyriui, o man teko perimti ir jo vestą Aukštesniojo mokslo departamentą, prijungiant jį prie Pedagoginio parengimo departamento. Tada mudu su tarėju aptarėme pinigų rinkimo galimybes ir ypač reikalą šelpti gabiuosius, bet neturtingus mokinius, kurie aiškiai išsiskiria iš kitų, o tokių esama. Germantas tikėjosi lėšų surasti, o tokių gabiųjų mokinių atranka jam jau dabar rūpėjo. Tuo reikalu nedelsiant mokyklų vadovybėms buvo parašytas raštas, kad jos tai žinotų ir ruoštųsi.

Kaip ir buvo galima tikėtis, dr. Pr. Germanto vietoje vokiečiai paskyrė vadovauti įgaliotinį vokietį prof. Schreinertą, ne nacį, bet inteligentišką apie 50 m. asmenį. Jis su mūsiškiais atitinkamo amžiaus bei išsilavinimo žmonėmis ėmė megzti pažintis ir ryšius, o mes tvarkėme Švietimo vadybą sena tvarka. Generalkomisarui, matyt, tai nepatiko, ir po 6 savaičių Schreinertas buvo pakeistas kitu.

Dar prof. Schreinertui esant įgaliotiniu, atvažiavo iš Berlyno reicho švietimo referentas Hoefke, kuris atvyko su Generalkomisaro pavaduotojais į Švietimo vadybą ir, pasikvietę mane, ėmė klausinėti: iš kur ir kuriam reikalui Germantas telkė tuos pinigus? Keturiems vokiečiams aš vienas turėjau aiškintis arti 6 vai. į jų suktus ir vaikiškus klausimus. Visiškai tylus, lyg bekalbis, buvo tik Schreinertas, dėl šito tylėjimo, spėju, greit pakeistas kitu. Perkūno tonu puolė mane vienarankis Hoefke, kad mes nežinome savo pareigų ir jėgas eikvojame veltui, ko neturėtume daryti, o dirbti tiesioginį švietimo darbą — rūpintis jo tvarkymu. Mokinius išlaiko tėvai ir turi pasirūpinti jų maitinimu, o Švietimo vadybai turi rūpėti tik jų mokymas.

Jam atsakiau: mūsų kraštas nedidelis ir neturtingas, tai mes turime pasirūpinti ir neturtingais gabiausiais moksleiviais. Juk reikėjo rūpintis S. Daukantu, M. K. Čiurlioniu, P. Rimša, A. Voldemaru, Pr. Dovydaičiu, kurie buvę taip pat ne-pasiturinčiųjų vaikai, o be jų būtų vargingesnė Lietuva. Mes gerbiame tuos, kurie aniems padėjo. Tai kodėl nepagelbėti ir šių laikų neturtingam vaikui?

Dabar pajutau, lyg būčiau išjudinęs širšių lizdą. Visi vokiečiai buvo uždegti, visi norėjo kalbėti, kaltinti mane, kad aš tarėjui pritaręs. Ėmė įrodinėti, kad padarytas beveik kriminalas, jog mes rūpinomės gabiais neturtingaisiais. Jaunas teisės patarėjas net pasakė, kad perdėtas savo teisių naudojimas, nes reikėjo gauti iš valdžios leidimas, jeigu mes norėjome didelėm sumom rinkti pinigus.
Aš pasisakiau, kad net krikščionių religija skatina išalkusį pamaitinti, ir aš čia nematau nieko blogo.

— O kur jūsų leidimas rinkti aukas? — klausė mane įniršęs teisininkas.
— Aš tiek žinau, kad Germantas buvo tiesus žmogus ir nieko neapgavo, neapvogė ir neprievartavo. Aukos duotos laisva valia. Toks buvo ir yra lietuvio paprotys, ir niekas jo nelaužo.
— O Vokietijoj be valdžios leidimo aukas rinkti draudžiama! — kartojo teisininkas.
— Tai reikėjo įteikti mums Vokietijos įstatymus ir įsakyti jų laikytis! — netyčia pasakiau vokiečiui nemėgiamą tiesą, nes jau buvau išvestas iš kantrybės.
Šiuos tuščius ginčus jau seniai reikėjo baigti, nes aš pasijutau tik atpirkimo ožys, kuriam turi įrodyti "nacionalsocialistinį teisingumą", besiremiantį jėga ir apgaule.
Išsiskirstėme be aiškios užbaigos, tai vadinama net be palinkėjimų vieni kitiems labos nakties. Poryt dieną iš Lietuvos Banko vicedirektoriaus Petro Kudukio patyrėme, kad sumos, surinktos tikrai gabiems -neturtingiems moksleiviams šelpti, kaip neteisėtai surinktos, konfiskuotos.

2. Mokyklų direktoriai tyla gynė Lietuvos jaunimą
Areštavus švietimo tarėją dr. Pr. Germantą ir padėjus jį Stutthofo koncentracijos stovyklon, General-komisariatas Švietimo vadybai vadovauti skyrė savus įgaliotinius: prof. Schreinertą, o vėliau jį pakeitė dr. Riefenstahlis. Bet dabar buvo aiškiai jaučiama, kad vokiečiai mano savo tikslu siekti kitu keliu — moksleivius tiesiai semti per mokyklų direktorius. O laimėjus mokyklinį jaunimą, paskui bus nesunku susitava-lioti su eilinės liaudies jaunais žmonėmis, ir tada bus galima apsieiti be tarėjų. Tokia nuotaika vyravo anų laikų Generalkomisariate, kai jie apsisprendė savo tikslo siekti per mokyklų direktorius. Tam tikslui vokiečių įgaliotinis įsakė Švietimo vadybai sušaukti Kaune (Ateitininkų rūmuose — Laisvės Alėja 3) mokyklų direktorių susirinkimą.

Buvo aiškiai juntama, kad vokiečiai intensyviai tam ruošiasi. Tai vertė budėti ir mūsiškius, nors anais laikais mes galėjome panaudoti tik asmenišką kontaktą. Kitomis priemonėmis naudotis buvo neįmanoma dėl galimų šnipų, kurių visur pasitaiko. Vokiečiai išsikvietė iš Berlyno švietimo referentą Hoefke, kuris turėjo perkūno balso toną ir klausytoją beveik pritrenkdavo. O į Švietimo vadybą Vilniuje ėmė kasdien lankytis Generalkomisariato tarnautojai su mums nežinomais uždaviniais. Tačiau mes niekada nesulaukėm paties generalkomisaro ar jo pavaduotojo, nors vokiečių suaktyvėjimas buvo jaučiamas visur, ypač pralaimėjus mūšį ties Stalingradu. Man pasikalbėjime su direktoriais taikinėjo skyriaus viršininkas V. Či-žiūnas, dėl to, kad dalykas buvo tikrai slaptas.

Pačiame susirinkime dalyvavom iš Švietimo vadybos tik įgaliotinis ir aš. Kiti dalyviai — suvažiavę aukštesniųjų mokyklų direktoriai. Iš Generalkomisariato dalyvavo beveik visi tarnautojai (išskyrus patį komisarą ir jo pavaduotoją), o su jais Berlyno referentas Hoefke. Posėdžiavome mažojoj saliukėj, kurioj talpinosi vyriausioji gimnazijos klasė (laisvos Lietuvos laikais M. Pečkauskaitės gimnazija). Posėdį pradėjome vyriausiojo pagal rangą berlyniečio kalba, ko vokiečiai skrupulingai laikėsi.

Vokiečio kalba buvo tikras trafaretas, tūkstančius kartų girdėta ir skaityta ano karo metu: pradedant "Heil Hitler" ir baigiant hitleriniu pažadu, jog po karo kiekviena tauta gaus tai, ką karo metu užsipelnė. Ji buvo pragraužusi ne tik galvas, bet ir klausytojų pilvus, nes tiek dažnai kartota ir pasakiškai įgrisusi. Vidury savo kalbos vokietis pareiškė, kad šiuo metu jaunam ir sveikam vyrui gėda rodytis neuniformuotam gatvėje, jeigu jis nekariauja, nes visi narsūs vyrai rungiasi su bolševikais. Ši diena mums stato klausimą: būti ar žūti? Bet direktoriai visa tai priėmė absoliučia tyla, beveik apmirimu. Taip buvo priimta ir visa agitacinė referento Hoefkės kalba. Susidarė įspūdis, kad aukštam pareigūnui negalima ploti, bet sunku ir tylomis laukti. Tad daugelis dalyvių ėmė neramiai kėdėse judėti, lyg norėdami išeiti. Generalkomisaro tarnautojai, tai pastebėję, pasitraukė savo kėdes prie durų užtvenkti galimą išėjimą. Susirinkimo dalyviai tai pastebėjo ir ėmė nervintis, tikėdami, kad vokiečiai gali juos aretuoti. Nuotaika įsitempė — visi tylėjo, nes niekas nenorėjo septyniolikamečių siųsti į frontą karo mašinos maistui. Tačiau kitos išeities niekas nenumatė, taip pat niekas nedrįso ir priešintis — vengė koncentracijos stovyklos.
Šitos padėties nepakeldamas, senas patriotas Antanas Vokietaitis (Ukmergės mokytojų seminarijos direktorius) paprašė balso ir pasiūlė:
— Tegu pasisako tuo reikalu mūsų viršininkas. Jis vadovauja mūsų darbui!

Šis pasiūlymas buvo man lyg kibiras karšto vandens ant atvėsusio kūno. "Nejaugi jie nori mane išsiųsti Į Stutthofą, už ką ten atsidūręs tarėjas Germantas", — tyliai pamaniau.

— O mes šitam reikalui sušaukėmis, nes mes su jaunimu betarpiškai .r susisiekiame! — atsakiau jam
trumpai.
Dabar vėl prasidėjo klaiki tyla, kurią susirinkę mokyklų direktoriai sunkiai kentė, bet kiekvienas galvojo apie jam patikėtus jaunuolius, kurie tokiu ar kitokiu būdu turėjo būti nuo baisios nelaimės apsaugoti. Tiesa, labai maža dalis nuotakių ieškančių neklaužadų nutrupėjo, nes buvo įgaliotinio skelbiama, kad baigę 7 klases ar gerai mokęsi 6 klasėje, gali gauti baigimo atestatą, jei registruosis stoti į kariuomenę. Tačiau mes, jausdami tokio siūlymo pavojų, privačiu keliu siūlėme direktoriams to viešai neskelbti,. laikyti išimtimi, nes tai buvo siūlyta tik įgaliotinio (ir jo vieno įrašyta). Tad mokinių masei tas pasiūlymas nebuvo žinomas, patirtas tik per vokiečius ar jų draugus.

Ignas Malėnas (Malinauskas) vasario 14 sulaukė 75 metų amžiaus. Jo pedagoginio darbo platų barą (mokytojavimą bei direktoriavimą, dėstymą universitete, "Lietuvos Mokyklos" redagavimą, vadovėlių rašymą mūsų žurnale yra apžvelgęs J. Žilionis prieš penkerius metus (1970, Nr. 3)

Pakuždomis tarp savęs pasitardami, direktoriai matyti prėjo bendrą išvadą. Neatmenu net kas iš jų padarė
Hamonišką pasiūlymą:
— Nors čia mes sėdėsime 3 dienas, bet be kontakto su mokiniais nieko aiškaus negalėsime pasakyti, nežinodami jų nuomonės; mums reikia su jais aiškiai pasišnekėti, tada galėsime daryti įmanomą sprendimą, o be šito mes negalime duoti jokio atsakymo.

Vokiečiams pasiūlymas buvo visai priimtinas, nes konkretus, aiškus, gerai apgalvotas. Vaičys(komisaro referentas švietimo reikalams — buvęs Klaipėdos krašto direktorijos narys) atsakymą tuojau išvertė į vokiečių kalbą, o patarėjai vidaus reikalams, teisingumui ir įgaliotinis ėmė linkčioti galvomis, tad neliko kitos išeities ir berlyniečiui Hoefkei, kaip juos pasekti. Visi buvo sprendimu patenkinti, ir direktoriai galėjo skirstytis namo — susirinkimas buvo baigtas. Vokiečiai dalyvius ragino nedelsti su atsakymais, tuojau dalyką spręsti.

Palaukę kelias dienas po susirinkimo, gavome pirmą Prienų gimnazijos direktoriaus kun. P. Martišiaus raštą — pranešimą, kuriuo atsakoma į direktorių priimtą nutarimą. Jis tik pasiteisina kaip tiesus, tvirtabūdis ir visai atviras, gal kiek naivus, nemokąs politikuoti. Praneša, jog 17 metų ir vyresnių yra 11, tačiau kariauti norinčių visiškai nėra; mat, vieni labai jauni, dar niekur nėra buvę ir su šautuvu eiti prieš žmogų dar nedrįsta, kiti taip labai susigyvenę su tėveliais, giminėmis ir artimaisiais, kad negali su jais skirtis, o vienas esąs raišas, tai to ir nepriimsią į kariuomenę.

Kadangi atsakymus buvome sutarę perduoti Generalkomisariatui. tai raštą išvertęs padaviau įgaliotiniui. Šis jį perskaitęs nustebo. "Nu. kaip tas senas, garbingas kunigas gali tokį raštą siųsti Generalkomisarui. nes žino, kad šitaip sutarta, juk jis tai girdėjo. Šito seno ir tikrai doro žmogaus man tikrai gaila (įgaliotinis buvo į jo gimnaziją užsukęs, Martišiaus mielai sutiktas, pavaišintas, apdovanotas). Jį reikia nuo arešto ir kalėjimo būtinai gelbėti. Parašyk jam rimto paaiškinimo projektą, ir farsų reikia tikrai vengti". Įgaliotinio prašymą su dideliu vargu dėl blogo susisiekimo išpildžiau. Martišius bandė aiškinti, kad jo raštas tikrai nuoširdžiai parašytas, bet manąjį projektą priėmė ir pasirašė, nes jo mokiniai buvo apginti.

Labai artimai pasisakė ir kitų mokyklų direktoriai, nors visų pasiaiškinimai buvo gana rimti, kartais ištęsti, o dažniausiai trumpi, pažymint 17-mečių ir vyresniųjų skaičių ir pareiškiant, kad norinčių kariauti neatsiranda.

Kol surinkom iš visų aukštesniųjų mokyklų pareiškimus, kol išvertėme juos į vokiečių kalbą, bolševikai buvo vokiečius atstūmę iki rytinių Lietuvos sienų. Dabar teko galvoti ne apie jaunimo telkimą karui, bet apie traukimąsi nuo bolševikų ir kitų galimų pavojų. Kai vokiečių reikalavimui skelbti jaunimo mobilizaciją pasipriešino švietimo tarėjas dr. Germantas, jie aną areštavo ir išvežė į Stutthoįo koncentracijos stovyklą. Bet areštuoti visos Lietuvos mokyklų direktorius jau būtų per daug; patys vokiečiai turėjo kapituliuoti, nes su visa direktorių mase būtų tikrai sunku tavaliotis.
Ignas Malėnas


Sausio numery, p. 40, parašas po inžinierių suvažiavimo simpoziumo dalyviais taip atitaisytinas: trečiasis (iš kairės) yra dr. K. Almenas, ketvirtasis — arch. A. Kerelis (o ne atvirkščiai, kaip išspausdinta






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai