Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAZYS BIINKIS GYVENIME (5-rių metų mirties sukakčiai praėjus) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Liudas Dovydėnas   



Yra kūrėjų, lygintinų žemės riešutui, — auga pasislėpęs žemėje, dargi atkastas būtina išlukštenti. Yra kūrėjų lyg pakelės obelis. Visada atviri kiekvienam gyvenimo žingsniui, visada gyvenimo tėkmėje. Gyvenimo kūrėjai.

Neimlūs šie palyginimai, kada imiesi kalbėti apie tikrai didelį poetą, dar didesnį žmogų.

Kazys Binkis tektų priskirti prie gyvenimo kūrėjų. Nuo savo vaikystės dienų iki mirties, 1942 m. balandžio 27 d., nebuvo reikšmingesnio įvykio Lietuvos gyvenime, kurio Binkis nebūtų pastebėjęs, įvertinęs, dažnai — dalyvavęs.

Savitu poeto veidu, tonu, naujumu Kazys Binkis nepasikartojančia šviesa ir tvirtumu stovi mūsų rašytinėje poezijoje, bet savo asmens jėga, veiklumu, originalumu galbūt dar didesnė asmenybė. Kam teko arčiau pažinti Kazį Binkį dienose, darbuose, tam — neužblės nuostabi asmenybė.


Ir tatai rūpestingai sunku minėti, kai nupilkėjusių, dulkinų veidų masėje pavargusi akis kaskart sunkiau suranda žmogaus veidą.

Kazys Binkis stovi anapus gero ir blogo, kur mūsų mintys ir svarsčiai nieko nepakeis, kol mirties tiltu nenueisim amžinybės kraštan. Tarp Jo ir mūs tyso bedugnė, skirianti Šiapus ir Anapus, bet kaip sunku susigyventi su mintimi, kad Vydūno alėjoje, prie Ąžuolyno seno nebėra Kazio Binkio, nebėra širdies, plakančios mūsų tautai gyvenimo pulsu, pulsu tavo ir mano širdies.

Kai iš Bavarijos banguojančių lygumų mintimis grįžti į Ąžuolyną, kur tarp kerotų ąžuolo šakų saulės spindulys gyvu alsavimu dvelkia i mėlynas platybes, regis, išgirsi burtininko skudučio balsu prabylantį, reto žodžio giedra pabudinantį daiktą ir širdį.

*

Buvo rugpiūčio popietė 1939 metų. Saulėta, skambi popietė, bet oras ir širdys buvo pilnos ateisimų įvykių siaubingo nujautimo.

Kazys Binkis, Antanas Miškinis ir aš, išlipę iš keltuvo, valandėlę stabtelėjome ant cementinio grindinio, kol nuskubėjo keleiviai: Kazys braukė nuo kaktos prakaitą,'atsargiai traukdamas orą. Mes kiek paskubėjom skersai Putvinskio gatvę ir keletą žingsnių prie keltuvo, ir tatai nualsino Kazį.

— Neskubėkim, kas jau suprotestuota pasaulio anstolių kanceliarijose — gausime, — sulaikė Kazys Antaną, norėjusį skubiau nueiti nuo keltuvo saulės nutviekstos aikštelės. — Pažiūrėkit nors kartą į miestą,— Kazys mostelėjo ranka į prie Nemuno susirinkusius namus. — Aš įsirašiau į namų savininkų draugiją, — po valandėlės tarė Kazys.

— Radai ant kelio kokį nabaskriobą? — paklausiau.

Valandėlę Kazys žiūrėjo į Aleksotą, lengvai mostelėjo ranka. Iš lėto ėjom į Aušros gatvę, tingioj, rūpestingoje tyloje. Nujautimas slėgė, nors visi trys slapčia stengėmės lengvesne nuotaika ir žodžiu būti greta nujautimo, greta slegiančio ir viduje įsigyvenusio nujautimo. Didelis ir paprastas noras — save apgauti.

— Matai, namą sunku rasti, bet aš radau visą miestą. Visą, su nuovadomis ir elektros lemputėmis, — kalbėjo Kazys. — Kažin koks daktaras patarė pamesti žmoną, kad po kiek laiko iš naujo įsimylėtum ligi serenados ir priklaupimo ant vieno kelio. Tai viena pusė, vyrai. Girdėjau šiandien, Kaune yra vokiečių šnipas. Ne toks eilinis šnipas, bet užsienių reikalų ministerijos. Jis no rįs iššnipinėt, už kokią kvailystę mes išeitume su Hitleriu į jo planuojamas avantiūras. Ne šnipas pavojingas, bet tie, kuriems Dievulis davė galvą ne vien skrybėlei nešioti, bet ir jo avantiūroje dalyvauti.

Aušros gatve, vėliau Aukštaičių — Dzūkų gatvėmis ratu atėjom į Prūsų gatvę — į Kazio butą.

— Nemėgstu Prūsų gatvės, ratu apsuku, kad tik trumpiau keliauti Prūsais. Berlyne aš „pamilau“ prūsus ir sakau, privirs jie košės, kurios ir velnio kanopa neiškabliuosi. Ir, kas pasiučiausia, mes būsim įvelti anksčiau ar vėliau. Ak, vyrai, dabar jums aišku, kodėl aš įstojau į Namų savininkų draugiją. Dažnai žvalgausi nuo kalno į slėnį, į Nemuną, ir man aišku, baisiai aišku: neteksiu aš savo miesto...

Pasakojo lengvai, retkarčiais savotiškai šyptelėdamas. Čia rašoma tik paskiros jo ilgos įdomios kalbos nuotrupos, be to, buvom jau daug kartų kalbėję apie mūsų tėvynės rytojų, niūriai siaubingą ateitį, krašto ir tautos miglotą supratimą ateities įvykių svarumo krypties.

— Mums, rašto žmonėms, daugiausia klius. Namų savininkai neteks namų, kanceliaristai — kanceliarijų, o mes neteksim viso miesto, viso krašto. Ir kartais man rodosi, aš jau netekau, todėl ir, funikulieriumi užsikėlęs, atsigrįžtu į savo miestą... O žiūrėt yra į ką. Ir nesistebėkit, jeigu aš dainuosiu serenadą arba priklaupsiu ant vieno kelio.
— Mums klius dvigubai: neteksim miesto ir negalėsim atsakyti, kodėl netekom? — pridūriau.

— Cia ir yra pasiučiausias punktas, negaliu sau atsakyti kodėl, už ką? Telieka kelias pas burtininką, — visai rimtai pridūrė.

Saulei leidžiantis Kazys palydėjo ligi žalių vartelių, akacijų apgožtu takeliu. Prie vartelių sustojus, Kazys pridėjo ranką prie kairiojo šono, kaip labai menką ir paprastą reikalą:

— Mano širdis vis dažniau spardosi. Ar aš jai nebepatinku, ar jai nuobodu? Sapnai biaurūs, tie visoki spėliojimai. Nu, bet aš ją sugriebsiu trumpiau. Nėra ko čia jai, kaip vienatūrei nuotakai, savo kapryzus rodyti. Ir bendrai dabar, vyrai, paimkim širdį į kumštį.

— Labanaktis!

— Tėti, prie telefono! — šūktelėjo geltonplaukė dukra.

Kazys nuskubėjo akacijų takeliu.

*

Rugsėjo 3 d. 1939 metų anksti rytą skambina Kazys telefonu:

— Ar negali atbėgti pas mane? Yra gyvas reikalas. Kai ateisi — paaiškės.

Randu Kazį su K. A. Kazys Binkis vaikšto po kambarį, įtūžęs, bet, kaip visada, pilnas jumoro.

— Ar tu, Liudai, neužmiršai pasakėčios apie asilą ir liūtą? Asilų, kaip žinoma, niekad netrūksta, bet visa bėda, kad čia ir asilas nebegali sutikti būti asilu, — kalba be jokių įžangų.

Kazys A. paaiškina reikalą. Vokiečiai spaudžia mūsų vyriausybę skelbti Lenkijai karą ir padeda atsiimti Vilnių. Jaunimas, ypač leitenantai, kapitonai pasidarę labai narsūs. „Voldemarininkai pastatę ultimatumą: karas arba „aktyvioji visuomenė“ sukils prieš „smetonininkus“. „Voldemarininkų“ vadas S. visą naktį posėdžiavęs su savo vyriais ir nutarę „visomis jėgomis remti žygį į Gedimino miestą.“ Kiek feljetonišku stiliumi kalbėjusį Kazį A. nutraukia Kazys Binkis:

— Čia jau nebėra vietos jokiam juokui! Žaidimą tau tos likimu geltonsnapiai ir asilo smegenys pridengia „tautos garbe“, „Gedimino miesto išvadavimu“. Tai pavojinga. Vakar vėlai buvau pas užsienių reikalų ministerį, tuojau reikia vykti į prezidentūrą. Rašytojai, poetai, žurnalistai tuojau griebkim Jerichono triūbą ir „Nors ir būčiau asilas, bet jau žinau, kad su avantiūristais nesusidėsiu!“ Turiu pavartyti sąžinę ir protą. Mūsų tautinė garbė šviesi, mūsų pusėje tiesa kovoje už Vilnių, tai kuriems velniams mums dėtis su avantiūristu, nors jisai ir su juodais ūsiukais. Lenkija užpulta, Lenkija — pirmoji auka. Lenkija teisi, todėl mes — su Lenkija. Nuo rugsėjo ld. ketvirtos valandos ryto Lenkija yra mūsų draugė. Mes turim galvoti, kaip Lenkijai padėti. Jeigu būtų buvęs karas į Vilnių, aš — pirmasai. Jeigu dabar išdrįs kas pulti Lenkiją iš maniškių, aš pirmasai išeisiu prieš saviškį. Kažkoks majoras B. vakar man sako: „Politika nežino sentimentų“. Gerai, bet kodėl mus nori įvelti į tokią politiką, kuri sulygins su avntiūristais ir mūsų krašto ir tautos likimą suriš su avantiūra, kurios galas baisumu ir liūdnumu neturės istorijoje pavyzdžio.

Kazys veikė ir kitus skatino. Visą dieną jis kalbėjo telefonu, įpareigojo bičiulius A. M., A. R. pasikalbėti su keliais aukštais karininkais.

Karas Lenkijai nebuvo paskelbtas. Kam teko arčiau centro įstaigų tuo metu stebėti įvykius, nesvyruodamas pasakys, kaip atkakliai ir sumaniai reikėjo atremti vokiečių spaudimą ir kai kurių ūpo pareigūnų užsimojimą.

Kai sumuštos Lenkijos kariai ir civiliai priartėjo prie „šiaudinės sienos“ (kaip mėgo patys lenkai vadinti laikinąją sieną), Kazys visa atvira širdimi pritarė lenkų priglaudimui.
Kartą Konrado kavinėje Kazys Binkis atėjo su lenku daktaru B., pristatydamas kolegoms, pasakė:

— Štai daktaras, kuris Lenkijos ultimatumo dienose tik tris kartus sušuko: „Do Kowna“. Jo svajonės išsipildė...

Daktaras atsakė su tokią pat Binkiška šypsena:

— Jogailos tėvynėje aš sužinojau, koks garbingas karalius buvo Jadvygos vyras.

Binkis mostelia ranka:

— Lietuviai — karalių tauta. Užtat jie negausūs. Mes kitiems duodame, bet patys išsiverčiame be karaliaus. Ir teisingai, nes karaliai negali priklausyti karaliui.

*

Sausio pabaigoje 1942 met. Kazys Binkis išgirdo vieno mūsų poeto gan savotišką pareiškimą. O dėjosi tai Naujuosius Metus sutinkant pas įžymų mūsų knygos leidėją. Nemažoj kompanijoj minėtas poetas visai blaivia galva maždaug taip nušnekėjo: „Mes (čia paminėjo savo srovės vardą) padarėm didelę klaidą, kad birželio dienose nesulikvidavom bolševikuojančių, rašytojų, poetų...“ Buvo paminėtos, kelios pavardės.

Visa tai sužinojęs, Kazys Binkis susikvietę pas save keletą rašytojų, kultūrininkų. Tai buvo sunkus ir klaikus metas. Vokiečių kariuomenė, žiemos ir mūšių išvarginta, įnirtusiai persekiojo okupuotus kraštus. Lietuvoje vyko masinės žudynės.]

— Mes patys neriamės kilpą. Mums abu vienodi: ir rudas ir raudonas. Kaip tauta, valstybė mes esame parblokšti, bet mus nieks neparblokš, jei mes būsim visi už vieną, vienas už visus. Vyksta negirdėto masto žudynės, melas, apgaulė, o mes patys einam savęs pjauti. Ir kas tai daro? — vaikščiodamas po kambarį kalbėjo Kazys.

Iki vėlybos nakties šnekėjom visokiais klausimais. K. Binkis mėgo paliesti plačias pasaulines problemas, skverbtis į ateitį. Ligos slegiamas, ilgas valandas praleisdavo lovoje, skaitydamas, šiek tiek rašydamas.

Dar 1939 m. rudenį būrelyje Tėvynės Sąjungos narių K. Binkis padarė plačią ir išsamią kultūrinės ir politinės raidos apžvalgą. Nuostabiu proto aštrumu, gebėjimu iš dienos įvykių daryti plačias, analitines išvadas Kazys Binkis ryškiai nubrėžė Vokietijos avantiūrų būtinumą, raudonosios diktatūros klastingą užsimojimą sunaikinti pasaulį revoliucijos ugnimi ir kardu.

Minėtą sausio vakarą Kazys Binkis kalbėjo:

— Mes tik pradedam savo kančių kelią. Vokietija kris. Kas po to? Bolševizmas, grįžtamuoju potvyniu, užlies Europą. Ar mums patinka ar ne, bet kaipgi subyrės vokiečiai, jei ne nugalėjimu? Tada ateis eilė raudonosios diktatūros subyrėjimui. Ir subyrės. Subyrės ne ginklu sumušta, bet išsiplėtimu ir pykčio išsiveržimu pavergtųjų tautų kantrybės išsekimo dienoje.

Mes išvysim vokiečių subyrėjimą, gal ne taip greit, kaip kas mano ir nori, bet tai bus vaikų žaislas, palyginus su paskutinės diktatūros subyrėjimu. Po valandos, užsidegęs cigaretę, kurią kartais surūkydavo artimų bičiulių būrelyje, patylomis kalbėjo:

— O mes? Kas mes šitame pragariškam žaidime? Vieni sako, mes maži, kiti įkalba, mes nereikšmingi. Banalių asilų šnekos. Kiekviena galva, jeigu ji ne pečių papuošalas, turi būti savo vietoje, kiekviena ranka turi dirbti tai ,ką ji turi dirbti. Jei mes žinosim, ko mums reikia, jei būsime savo vietoje, mes būsim ir dideli ir reikšmingi. Turi būti-viena partija — lietuvių partija, vienas siekimas — Laisva Lietuva. Matot, vyrai, visiškas ligonis, bet lyrą ir įkvėpimą kišu po pagalve. Reikia gyvenimą pastatyti, reikia raudoni, rudi velniai iš mūsų krašto išrūkyti, o tada pakalbėsim, kam medalis, kam virvė... Bet gal nebus kam duot medalį, nes medalių verti bus kapuose arba tiek protingi,
kad į medalius nusispjaus, o kartuvių mes gal susitarsim nestatyti, nes svetimieji pristatys. Labai gaila, kad mūsų kolega, užuot plunksną smailinęs, nori pralenkti
Gestapą ir NKVD. Tuščias darbas, broliai, kad ir koks gabus, šių dviejų įstaigų lietuviui nepralenkti!

Žurnalistas A. V. prisiminė Joną Aleksandriški, Antaną Vaičiulaitį ir kitus kolegas, kaip laimingai išslydusius į ramesnius kraštus, nepaliestus mūsų šalies vargų.

— Tu buvai užsienyje? — paklausė K. Binkis žurnalistą A. V.

— Juk aš ir dabar iš užsienio, — atsakė.

— Taigi, suprasti reikėtų. Buvau aš ramesniu laiku 1929—30 met. Berlyne, o visada buvau Kaune. Mintimis, žinoma. Dar daugiau pergyveni svečioj šaly savo šalies nelaimes. Nepavydėkim. Iš tolo geriau matosi, geriau įsižiūri. Protingai daro kad ir pikti režimai, geriausius tėvynės sūnus išvydami už tėvynės sienų. Tremtiniai užsigrūdina, subręsta, atitolę nuo smulkmenų mato visumą. Kaip į žydinčią pievą, į savo tėvynę retkarčiais būtina pažvelgti iš tolo. Juk jeigu priklaupęs prie pievos įsižiūrėtum į gėlę, — akys raibsta, vieną žiedą tematai. Ir mums ne visiems šiose velniavose pasiseks išsilaikyti prie namų slenksčio. Ir nebijokim, kaip kovojantys kariai, pakeisti fronto apkasus, bet bijokim blogai pakeisti kovos liniją ir ne vietoje ir ne laiku. Sakau, mūsų kova tik prasideda.

K. Binkis, kaip visada, kalbėjo įtikinančiai, vaizdingai aštrių akių žvilgsniu permesdamas 5 bičiulių būrelį. Ir staiga paklausė:

— Kur jūs pasitrauksit vokiečiams bėgant iš mūsų krašto?

Tai buvo staigus, netikėtas klausimas.

— Pas žuvėdus, už marių saugiausia.

— Tik jau ne pas žuvėdus. Švedai — turtu aptukusi, seniai bėdą mačiusi tauta. Ten pro šalį bėgant galima kojas prie ugnies pasišildyti. Susenę savo gerovėje, pirmu transportu išduos tam, kuris pareikalaus. Tik į Vakarus, kuo toliau į Vakarus. Iš ten mes pradėsim kelią atgal. Ir tik iš ten.

Buvo lygiai dvylikta nakties, kai .mes keturiese tyliai uždarėm K. Binkio duris. Lauke buvo šalta, žvaigždėta naktis. Nakties glūdumoje kažin kur nuaidėjo šūvis. O gal tai tvora pokštelėjo, bet tiek šūvių visada aplink mus...

*

Binkis buvo atviras žodžiu ir veiksmu.'Tiesus žodis, vaizdingos sąvokos kai kam nepatiko. Plačia daiktų ir veiksmų apimtim, kuriantį, teisingą žmogų mylinčia širdimi turėjo subūręs aplink save gausų būrį draugų, bičiulių. Visada sąmojingas, gyvas, visada buvo mylimas ir laukiamas posėdžių salėje, artimųjų intymiam ratelyje, už stalo. Mylėjo žmogų, brolį, gerbė tiesų, garbingą priešą (jeigu tojdų priešų kur nors ir kaip nors pasirodydavo).

Bet kiek mažai šie žodžiai pasako kalbant apie Kazį Binkį.

Paskutinę jo gyvenimo dieną, 27 balandžio 1942 m., trečią valandą po pietų radau jį lovoje taisantį Edgard Poe eilėraštį, kurį buvo prieš keletą mėnesių išvertęs. Padėjęs eilėraštį, atsivertė atlasą:

— Rommelis prie Tobruko gavo į kailį, — pasakojo.

— Radio pranešė. Patinka man Afrikos karas. Ten galima be kelnių kariauti. Kai sumuš vokiečius, nebereikės nė kelnės numauti, kirsk stačiai, — rodė atlase liniją, kur bėgs vokiečių armija. — Visas pasaulis kariauja. Ak, norėčiau dar pamatyti visų diktatorių galą, žmogų be antsnukio ir laisvą Pasvalį (miestelis arti Binkio gimtinės). Bet širdis vis ožiuojasi, matyt ji streikuot sumanė.

Žvalus, linksmas ištiesė ranką, klausdamas, ar užsuksiu vakare.

10 val. vakare radau jau užgesusį.

Rytojaus, dieną, juoduose rūbuose gulėjo tarp gėlių ir žvakių. Plaukai sušukuoti, balta nosinė kyšo iš mažos kišenėlės. Mirties patale šypsosi, atlaidžiu, kažin ką didelio ir gražaus, žinančio, šypsniu. Tokia prasminga, miela, kartu ir iškilminga mina. Rodos sakanti: žinau, ko jūs dar nežinot bet būkit išdidūs ir kantrūs, gausit viską, kas ko vertas.

O dar kitą dieną Kazys tūkstantinės minios lydimas atkeliavo po pasvirusiu beržu, jau pumpurais apsipylusiu. Giedri, skambi diena žaidė kryžių ir medžių eilėse, žaidė šimtu pavasarių. Šimto pavasarių autoriui supylė kapą, bet argi galima po žeme užkasti Kazį Binkį, kuris veiksmuose ir dienose atėjo, ėjo neišdildomu darbu ir negęstančiu žėrėjimu.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai