Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PETRO VAIČIŪNO ĮNAŠAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BENYS BABRAUSKAS   
Lietuvoje griūva paskutiniai nepriklausomos mūsų literatūros stulpai. Artinasi metas, kada vyriausiųjų rašytojų vardas teks jau tiems, kurie literatūrinį brandos atestatą įgijo lietuviškoje mokykloje, bet kurių dalis nūnai nutolo nuo savo tautos.

"Sunkiai ir ilgai sirgęs, 1959 m. birželio 7 d., eidamas 69 metus, Vilniuje mirė įžymus lietuvių dramaturgas ir poetas Petras Vaičiūnas" — tais žodžiais rašytojo mirtį paskelbė Lietuvai anoniminė "Grupė draugų". M. Lastauskienė, A. Vienuolio, S. Čiurlionienės ir kitų rašytojų mirtį skelbė kelios dešimtys žymiųjų rašytojų, kitų sričių menininkų bei mokslininkų vardu. Vaičiūnas, mat, nebuvo nusipelnęs "liaudies poeto" vardo. Už tai jis visą laiką liko mums reikšmingesnis tautos poetas. Net ir iš šykščių reportažų galima nujausti, kad tauta savo poeto mirtį pagerbė panašiai, kaip savo laiku buvo pagerbtas Vaižgantas ar Maironis: "Vis daugiau žmonių renkasi gedulo apgaubton salėn, vis daugiau vainikų ir gėlių apjuosia amžinam miegui užmigusį rašytoją . . . Artėja 16 valanda. Pro rūmuose ir gatvėje susirinkusią minią karstas išnešamas . . . Rikiuojasi ilga vainikų, gėlių ir lydinčiųjų eilė . . ." (Lit. ir Menas 1959. VI. 13).

Rašytojų vardu kapinėse taria žodį ne LRS pirmininkas ar sekretorius, bet vyresniosios kartos rašytojas, turįs "liaudies poeto" titulą. Pažymėtina, kad toje kalboje aptinkame šiltų ir teisingų žodžių: "Poeto Vaičiūno eilėraščiai buvo nepaprastai skambūs ir spalvingi, kaip tie vosilkėliai iš rugių miglotų ... Jo literatūrinis palikimas didelis . . . Petro Vaičiūno — švelnaus poeto, aistringo dramaturgo, tauraus žmogaus ir nuoširdaus draugo vardas ir darbai ilgiems laikams liks mūsų liaudies atmintyje". Jeigu turime galvoje pačią Lietuvos liaudį, jos pažiūrą į Vaičiūną labai teisingai nusako paskutinis sakinys, tačiau šiuometiniams tos liaudies vadovams, atrodo, visai patogi pasidarė Vaičiūno mirtis: po to, kai išėjo iš gyvenimo, lengviau bus jį nustumti ir literatūroj. Juk dar ir gyvam autoriui tebesant, seniai jau Kauno ar Vilniaus scena bėra mačiusi jo veikalus.

Petras Vaičiūnas, gimęs 1890 m. šv. Petro dieną Ukmergės aps., Panoterių vis., Piliakalnių km., gyvenimą yra turėjęs margą. Mokslas Ukmergės ir Vilniaus gimnazijose, Petrapilio augštosiose mokyklose, matininko darbas Ukrainoje, trumpą laiką mokytojo, teismo tardytojo tarnyba buvo tos pakopos, kuriomis 1920 m. pagaliau atėjo į Kauno teatrą ir kaip dramaturgas dirbo visą dvidešimtmetį. Išskyrus 1931-34 m. laikotarpį, kada tarnavo VDU humanitarinių m. f-to tautosakos komisijoje, Vaičiūnas visą nepriklausomybės metą buvo vienas iš kelių rašytojų, Lietuvoje gyvenusių iš plunksnos: dramos veikalų, poezijos bei knygų vertimų honorarai sudarė jam vidutiniško pragyvenimo galimybes. 1940-45 okupacijų metais ėjo Mokslų akademijos bibliotekos direktoriaus pareigas savo apdainuotame ir išsvajotame Vilniuje.

Petro Vaičiūno plunksna davė daugiau negu 50 knygų: 17 originalių dramos veikalų (be to, keletas liko nespausdintų: Aukso žaismas, Tikruoju keliu . . .), šeši poezijos rinkiniai, daugiau kaip 15 verstinių dramų (Hamsu-no, Hauptmanno, Ibseno, Maeterlincko, Przyby-szewskio, Slovackio, Šilerio ir kt.), 7 verstinės vaikų knygelės (Išdykęs šunytis, Lakštingala, Papūgos nuotykiai ir kt.), du stambūs lenkų literatūros istorijos versti veikalai (Chlebows-kio ir Chrzanowskio) ir kt.

Svarus yra Petro Vaičiūno įnašas ir poezijoje ir dramoje. Reta tautinė šventė, retas Motinos dienos minėjimas išsiversdavo be Vaičiūno poezijos, kuri buvo ir tebėra deklamuojama ir dainuojama. Nagrinėdami papunkčiui pagarsėjusius jo eilėraščius (Mes be Vilniaus nenurimsim, Vosilkėliai, Šienapiūtė, Aušros sūnums, Žiema . . .), didesnių lyrikos vertybių nerasime: užtiksime rimuotų aforizmų grandinę, patriotinio ir kitokio patoso, užeisime net ir stambesnių kliuvinių, o tačiau bendras Vaičiūno įnašas į mūsų poezijos lentyną buvo ir liks reikšmingas.

Ankstyvajame laikotarpyje poetas stiprią duoklę atidavė abstrakcijoms, kurios pomairo-ninėje poezijoje (Gustaitis, Vaitkus, Kirša, iš dalies Putinas) užėmė gana ryškią vietą ir prieš kurias taip triukšmingai išėjo Keturi Vėjai.

Glūdybės siaubas siaučia.
Minties kardai atbuko.
Širdis dangaus nejaučia —
Keiksmai širdy padūko.

Klaiki būtybė vaipos —
Mojuoja juodą skarą.
Padangėj šmėklos šaipos,
Prislėgę laisvės arą.


Net ir meilės poezija, kurios apsčiai randame Vaičiūno rinkiniuose, taip pat suabstraktinta — "susaulinta", nepasakytum, kad būtų emocijų veikiama ar skatinama: prikrautų vaizdų pynėje jausmas lyg ištirpsta. Iš kitos pusės šitokia meilės poezija lengvai išvengė nuokrypio Į plokštelinius romansus.

Tu paskendus ugny saulės,
Kaip ir ji, džiaugsmu degei.
Tau karolius bėrė taurės,
Kai per gėles tu žengei.

Aš nuskynęs gėlę ryto,
Saulės sapną sapnavau.
Nuo gėlės rasa nukrito,
Ašai meilę pažinau.

Iš mažens pamėgęs gamtą, jai poetas skiria daug savo eilių. Gamtinėje poezijoje irgi vyrauja ne tiek emocijos, kiek aprašomieji ar vaizduojamieji pradai:

Pasieki kalną — šimtai panoramų ..
Stebina Nemuną . . . Nūdien tik ramų . . .
Birštono slėniu pro Prienų miestuką
Nemunas, vingį, kaip milžinas, suka.

Artojo, sėjėjo, pjovėjo darbams skirtas kone visas rinkinys Gimtuoju vieškeliu, taip pat daug "žemdirbystės" yra ir kituose rinkiniuose. Tačiau ir ūkio darbų aprašymas gerokai supoezintas — tai ne Donelaičio, net ir ne Poškos tradicijų tęsimas:

Stiprios rankos pėdą ima,
Ir linksmai jį kitos stveria.
— Tai sukrovėme vežimą!
Tik žiūrėk — net akį veria . . .

Kelia kartį — saulę bado.
Meta virvę —- dangų globia:
Ė, dabar nebus jau bado . . .
No, namolio brangų lobį!


Petro Vaičiūno poezijai — net ir vėlesnio laikotarpio — būdingi "dekadentiški" įvaizdžiai, prieš kuriuos kaip tik buvo nukreipti keturvėjininkų kovos ginklų patys smaigaliai: "saulės lobis", "saulės žaismas", "saulės kasos", "džiaugsmo uostas", "vargo rūdys", "vilties žiedai" ir pan.
Nesibaido mūsų poetas retorikos nei deklaracinio patoso, tų didžiųjų lyrikos priešybių:

Į priekį! O galvas augštyn!
Mes patys likimą sau lenkim!
Mūs laukia dar žygių rytojus!

Vėlesniam laikotarpyje ima vyrauti mintinė Vaičiūno poezija, kuri, istoriškai žiūrint, yra Adomo Jakšto poezijos evoliucija:

Tu tik eik ir linksmas būk
Kaip banga, kur saulę gundo ...
Jei degi, tai dek, nerūk:
Tik ugny širdis atbunda . ..

Arba:

Nežinau — ji žino,
Sužinau — nereikia,
Duodu — sugrąžina,
Kai nenoriu — ji man teikia.

Net ir kompoziciniu atžvilgiu daugumas Vaičiūno eilėraščių yra pagrįsti minties nuoseklumu, ne lyriniu padrikumu ar fragmentiškumu.
Petro Vaičiūno poezijos mintys šviesios, džiaugsmingos, skatinančios žmoniškumą, broliškumą, tėvynės meilę. Man rodos, giminingas Vaičiūnui buvo Romas Striupas kaip kūrėjas, kad ir skirtingi abiejų kūrybos žanrai. Esenino poezijos pesimizmas, užkrėtęs ne vieną mūsų jaunųjų poetų 1926 - 30 metais, Vaičiūno nepaveikė. Jo poezijos devizas yra: džiaukis gyvenimu.

Dieną praleidai — širdis turtingesnė,
Lauki antrosios — širdy dar ramiau .. .
Kančiai pradegus, daina liepsningesnė . . .
Ačiū tau, motin, kad žemėj gimiau!. . . .

Pigu pastebėti, kad Vaičiūno džiaugsmas gyvenimu anaiptol nėra hedonistinės pakraipos: carpe diem! Jam ne tik malonumai, bet ir kančia prasminga, nesgi po jos (ir dėl jos) tampa "daina liepsningesnė".

Vaičiūnas daugiau negu bet kuris kitas mūsų poetų yra parašęs proginių eilėraščių. Vaičiūnui bus panašiai nutikę kaip kanauninkui Tumui: pradėjo dirbti vienoje organizacijoje — bematant privertė ir eilė kitų dorų organizacijų ateiti joms vadovauti; ėmė vieną laikraštį redaguoti — beregint užkrovė antrą ir trečią, — ir taip nejučia tapo visuomenės tarnu. Taigi ir Vaičiūnas parašė kartą naujametinį eilėraštį — kitais, trečiais metais redaktoriai neduoda ramybės: duok, poete, naują eilėraštį Naujiem Metam. Ką gi: poetas paklusnus tautos valiai. Ir taip mes turime Vaičiūno keletą Naujų Metų eilėraščių, keliolika eilėraščių apie motiną (Motinos dienos progomis) ir jau net visą eilėraščių rinkinį "Amžiais dės galvą už Vilnių lietuvis", skirtą Vilniaus garbei.

Židinys, Gaisai, Mūsų Vilnius, Trimitas, Vairas, N. Romuva — visi Vaičiūnui buvo lygūs, visiems jiems poetas turėjo pritekti. Ne tik įvairiems žurnalams, bet ir laikraščiams nuolat prireikdavo Petro Vaičiūno poezijos. Taip gimė gausi mūsų poeto proginė, užprašytinė lyrika.

Visiems poetas buvo palankus ir paslankus, tačiau "tarybiniai" metai nepalenkė Vaičiūno: per 15 metų nedavė nė vieno dramos veikalo (normaliai būtų parašęs apie 15!), o ir poezijos nedidutį pluoštelį teparodė. Net ir tuo rūsčių negandų laikotarpiu poeto širdy ir žodžiuose šviečia ta pati gražioji Lietuva, džiaugsmą kelia tas pat artojas prie žagrės:

Štai, laukas toks žalias, štai, miškas kaip
mūras,
O ežero žvilgy — žvaigždėtas dangus.
Tai mūsų tėvynė, skalaujama jūros, ..
Graži Lietuva, mūsų kraštas brangus!

Štai, varpas prabilo — širdis jį kartoja.
Laukais nuskambėjo su saule giesmė. ..
Palaimink, likime, prie žagrės artoją! ..
Jo ugdomoj varpoj — gyvybės esmė.
(1941)
Petro Vaičiūno dramaturgija būtų jau specialios studijos dalykas. Tokios studijos Vaičiūnas susilaukė iš mūsų žymiausio teatrólogo Balio Sruogos dar 1930 metais, t. y. tada, kai Vaičiūnas daugelio svarbiųjų veikalų dar nebuvo sukūręs. Jau pats faktas, kad Sruoga rado reikalo rašyti studiją apie Vaičiūno, o ne apie Vydūno, Krėvės, Maironio ar Putino dramaturgiją, rodo, kaip Sruoga vertino Vaičiūną. Kai po kiekvienos Vaičiūno pjesės pastatymo teatro seminare studentų smarkiau buvo pakritikuojama ne tik pastatymas, bet ir pats veikalas, kartą Sruoga jautėsi priverstas griežčiau išsitarti: "Dievaž (tą žodį pasakė rusiškai), mūsų Vaičiūnas daug didesnis už latvių Rainį, o žiūrėkit, kaip latviai savo Rainį kelia!". Taigi studiozams buvo duota suprasti,. kad Vaičiūno svorio mažinti mes neturime pagrindo.

Kritika savo laiku prikišdavo Vaičiūnui personažų ir apskritai veikalo negyveniškumą ar nepsichologiškumą. Bet iš tikrųjų autorius neturėjo tikslo gyvenimą vaizduoti, tik stengėsi jį daryti geresnį, personažus ėmė ne iš gyvenimo ar bent ne tipiškus to meto gyvenimui. Žymiai teisingesni buvo tie, kurie teigdavo, kad tas ar kitas pagrindinių veikėjų esąs susche-mintas ar suidėjintas. Taip, autoriui tikrai ne tiek veikėjo psichika, kiek idėjinė veikalo pusė rūpėjo.

Antraeiliai veikėjai — tarnaitės, tarnai, ūkininkai, žydai — kaip tik yra labiau gyvenimiški. Pagrindiniai personažai — advokatas, ministeris, daktaras, fabrikantas, bankininkas, skulptorius ... — autoriaus, atrodo, sąmoningai neišryškinami. Daugumas moterų be profesijos, tik žmonos, tai jos neretai išeidavo panašios į jau regėtąsias kituose Vaičiūno veikaluose. Beveik kiekviena moteris siekia džiaugsmo, pramogų, garbės. Visa tai duoda pinigas, todėl dėl pinigo ji savo dorą, sąžiningą, mylintį vyrą traukia į niekšybes.

Petras Vaičiūnas sugeba pateikti gyvas ir įdomias situacijas. Sakysim, dažnai mėgsta menininką, valdininką ar karininką parodyti ūkininkų tarpe, lyg ir pabrėždamas: žiūrėkite, iš kur esate kilę — to ir neturėtumėt pamiršti. Tėvai kaimiečiai, pasirodą ištaigingame vaiko bute, ne žiūrovų juoką turėjo sukelti, bet lyg koks memento mori lemtingą valandą priminti vaikams, kas jie buvo ir kurlink turėtų eiti.
Ilgus metus dirbdamas teatre, Vaičiūnas įsigijo tiek sceninių įspūdžių, kad techninių klaidų sunku rasti. Tikslūs dialogai, traukli intriga, sumaniai panaudojamos qui pro quo situacijos jam yra eilinis reikalas. Net toks, rodos, primityvaus homizmo kėlimo būdas, kaip kad civilizacinių žodžių (ekscelencija, extra. . .) iškraipymas liaudies lūpose, yra reikiamai argumentuotas: visur ir visada buvo nemokytų žmonių, kurie, kaip kad net ir čia, Amerikoje, pavyzdžiui, automobilį vadina ormoblu . . .

Populariausias nepriklausomybės metų dramaturgas ir nūnai toli gražu nepaseno (iš tikro, jis niekad nė nebuvo "naujas", modernus laiko kūdikis), kaip kad nepaseno prancūzams Moljeras, vokiečiams Šileris, norvegams Ibsenas. Tiesa, vaizduojamų dalykų ir žmonių santykių požiūriu Vaičiūno dramos (Tuščios pastangos, Naujieji žmonės . . .) šiandien jau lyg ir istorinės, bet žmonių charakteriai, jų ydos, konfliktai ir jų sprendimai pergyvena visas istorijas, ir todėl Vaičiūnas nuo lietuviškos scenos dar nenulipo, tik laikinai pasitraukė, laukdamas šviesesnių dienų.

Tas pat pasakytina ir apie Vaičiūno poeziją. Jau apie 1930 metus išauga modernios mūsų poezijos kūrėjų eilė (Miškinis, Aistis, Brazdžionis .. .), tačiau net patsai moderniosios poezijos vadas K. Binkis, 1936 m. išleisdamas nepriklausomos Lietuvos poetų antologiją Vainikus, savo draugus keturvėjininkus nustūmė toli į vidurį, priešakyje jų iškeldamas Miškinį, Aistį ir Brazdžionį, o visų priekyje pastatė Petrą Vaičiūną (ne dėl amžiaus, nes žymiai vyresnis Ląstas tolokai buvo nukištas). Ir niekas dėl to nesipiktino ir nesijaudino: visi nulenkė galvas Vaičiūnui. Tokia buvo viešoji tvarka, nors Konrado kavinėje gal buvo ir kitokių balsų.

Ak, jau ir 1929 m. universiteto salėje studentų humanitarų surengtame romantizmo teisme smarkių balsų buvo prieš mūsų "patriotus romantikus", jų tarpe ir prieš P. Vaičiūną (V. Krėvė dėl netikslaus romantizmo vardo vartojimo po to ilgus metus per egzaminus kankino studentus). Kai priėjo teisme eilė žodį tarti romantizmo gynėjui V. Bičiūnui, kurio kauleliai seniai jau Sibire išpustyti, šis iškilmingai paskelbė nesugriaunamą argumentą: nieko jūs nepadarysite Vaičiūnui. Kai atgausime Vilnių, už vieną tą giesmę "Mes be Vilniaus nenurimsim" tauta Vaičiūną ant rankų įneš į sostinę! Teismo pabaigoje humanitarų dr-jos pirmininkas (P. Navardaitis), netiesiogiai replikuodamas V. Bičiūnui, paskelbė visai salei: po dviejų mėnesių bus Petro Vaičiūno teismas. Žinoma, tas teismas niekad neįvyko. Taip pat žinome ir tai, kad, Vilnių atgavus, tautos dainius nebuvo ant rankų ten nuneštas, kadangi Platono išsvajotoji valstybė, kuriai vadovautų pcetai ir mokslininkai, dar negimė.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai