Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKŲ IR INDIŠKŲ PASAKŲ PANAŠUMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. JONAS BALYS   
Indija yra pasakų kraštas. Daugelis pasakų, žinomų beveik visame pasaulyje, gavo savo pradžią Indijoje. Sanskritologas Teodoras Ben-fey, 1859 m. išleidęs indiškų pasakų rinkinio "Pančatantra" vokišką vertimą, to leidinio prakalboje išdėstė savo pažiūras į pasakas. Jis atmetė mitologišką pasakų kilmės teoriją, sukurtą brolių Grimmų, ir pasakas laikė literatūros dalimi. Anot jo, didžioji aziatiškų ir europietiškų pasakų dalis esančios kilusios Indijoje, kur jas sukūręs budizmas, o iš ten, pirmoj eilėj raštinei literatūrai padedant, jos išplitusios po visą pasaulį. Tik gyvulinės pasakos keliavusios priešinga kryptimi: iš Graikijos į Indiją. Indiškos pasakos buvusios tiek patrauklios ir gaivalingos, kad jos veikiai išstūmusios kitų tautų panašius pasakojimus, užėmusios jų vietą ir buvusios lengvai sutautintos, įgydamos vietinių savumų. Benfey nuomone, indiškų pasakų išplitimas prasidėjęs X a., kai islamiškos tautos susipažinusios su Indija ir indų pasakojimų rinkiniai, per persų ir arabų vertimus, pasklidę po arabų valstybes Azijoj, Afrikoj ir Europoj. Indiškos pasakos pasiekusios Europą apie XII a. pusę svarbiausia dviem keliais: per Bizantiją rytuose ir per šiaurės Afriką-Ispaniją-Siciliją vakaruose, pastaruoju atveju maurų dėka. Į šiaurės ir rytų Europą indiškos pasakos patekusios ir kitu keliu, per šiaurės Aziją. Čia pa-gelbėjęs apie 200 metų trukęs mongolų viešpatavimas slaviškuose rytų Europos kraštuose.

Benfey teorija rado nemaža pritarimo. Žymiausi sekėjai, nors ir ne be tam tikrų rezervų, yra prancūzas Em. Cosąuinas ir vokietis Fr. v.d. Leyen. Ši teorija padarė didelę pažangą, pažindama dėsnį, jog pasakų panašumas įvairiuose kraštuose remiasi tiesioginiu pareinamu-mu, keliavimu ir skolinimu. Vadinas, pasaka sukuriama tam tikroje vietoje, iš kur ji plinta toliau. Žinoma, klaidinga yra beveik visas pasakas kildinti iš Indijos. Nera pagrindo tvirtinti, kad kitos tautos negalėjusios pasakų sukurti. Dar nuostabiau, kad Benfey graikams priskyrė gabumus kurti gyvulines pasakas, o tų gabumų indams kažkodėl trūkę. Kad kai kurios plačiai Europoje žinomos pasakos iš tikrųjų ar greičiausia yra kilusios Indijoje, patvirtino naujausių laikų tyrinėjimai. Prie tokių indiškos kilmės pasakų tenka priskirti tokias, kaip "Magiškas žiedas" (Aa.-Th. 560) , "Ištikimas tarnas" (Aa.-Th. 516), "Kelionė į kitą pasaulį jieškoti atpildo ar laimės" (Aa-Th. 460), "Lėmimas: vargšo sūnus ves karalaitę" (As-Th. 461) ir kt. Iš kitos pusės, europietiškos kilmės pasakų irgi netrūksta: šiaurės Europoje yra kilusios apie lapę ir jos apgautą vilką (Aa-Th. 1, 2), apie vilką ir artoją (Aa-Th. 154); vakarų Europoje kilusios plačiai žinomos pasakos apie tris magiškus daiktus ir stebuklingus vaisius (Aa-Th. 566) ir stebuklingą paukštį (Aa-Th. 567). Garsioji pasaka apie du broliu (Aa-Th. 303) esanti kilusi Prancūzijoje, ten pat kilę ir dainuoją kaulai (Aa-Th. 780). Tai vis labai populiarios pasakos, kurios, pagal paskutinius tyrinėjimų duomenis, nėra kilusios Indijoje. Tokių europietiškos kilmės pasakų yra ir daugiau.

Šiandien indologai laiko visiškai neturinčią pagrindo pažiūrą, kad indų pasakos būtų budistinės kilmės. Jos yra senesnės, negu budizmas. Neteisingas yra ir Benfey per didelis rašytinės literatūros vertinimas pasakų išplitimo, kelyje. Jos daugiau plito gyvu žodžiu, negu rašto ir knygų pagalba.

ROMAS VIESULAS PLAUKIA ANTELE. (VIII paveikslas) Plaukia antelė,
Plaukia sieroji,
Per gilų ežerėli.
Šio rašinio autoriui teko išnagrinėti daugelis tūkstančių indiškų pasakų, kartu su S. Thompsonu ruošiant veikalą "Orai Talės of In-dia" (išsp. 1958 m.) Nebuvo jokia naujiena užtikti tokias indiškas pasakas, kurios yra išplitusios visoje Europoje. Mano dėmesį atkreipė eilė kitų pasakų, kurios nėra plačiai pasklidusios kitose tautose, tačiau jas arba į jas panašias randame induose ir lietuviuose. Anuo metu, t.y. maždaug prieš dešimtį metų, pasidariau visą eilę ištraukų ir santraukų iš indiškų rinkinių ir tą medžiagą dabar noriu pateikti skaitytojams. Lietuviškos pasakos patogumo dėliai cituojamos pagal numerius, duotus mano knygoje "Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas" (Kaune, 1936).

1. Lietuviška versija: Ežys, šilingas ir ponas (*278). Ežys rado šilingą, ponaitis atėmė ir vėl numetė. Ežys kalbėjo: "Daug turėdamas keliu einu... neturėdamas atėmė... susigėdęs atidavė."
Indiška versija: Vieno paukščio nuotykiai. Vienas paukštis rado mažą pinigėlį ir giedojo: "Kas yra karaliaus turtas, palyginus su manuoju?" Karalius išgirdęs atėmė iš jo tą pinigą, tada paukštis giedojo: "Karalius praturtėjo iš mano gėrybės." Karalius sugrąžino jam tą pinigą, tada paukštis giedojo: "Jei jis paėmė mano turtą, kodėl jis negalėjo juo džiaugtis?" Karaliui įkyrėjo tas paukštis. Pamokymas: nesileisk į ginčus su mažu. (P.G. Upreti, Proverbs and Folklore of Kumaun and Garhvval. Lodiana, 1894, p. 250. Kitas panašus variantas: A.E. Dra-cott, Simla Village Talės. London 1906, p. 109-110)

2. Žalčio žmona (*425D). Tai visiems gerai žinoma Eglės pasaka. Pastebėtos dvi panašios indiškos pasakos: (a) Gyvatės nuotaka (Dracott, ten pat p. 15-19) ir (b) Krokodilų karalius (F.A. Steel ir R.C. Temple, Wide-Awake Stories. Bombay, 1884, p. 120-126.) Pirmoji (a) pasakoja, kaip ragana užbūrė karalių Bunsi Lall: jis buvo paverstas gyvate ir turėjo gyventi požemyje. Nakties metu jis pavirsdavo žmogumi. Sutikęs miške gražią mer-taitę Sukkia, prašė už jo tekėti. Mergaitė išsigando gyvatės, ji nežinojo, kad tai karalaitis, kuris naktį virsta žmogumi. Pamotė privertė ją tekėti už gyvatės ir gavo pilną namą sidabro. Kartą pamotė ją aplankė, pamatė, kaip jie gražiai gyvena, ir prikalbėjo mergaitę išgauti savo vyro vardą. Tada i is dingo upėje. Karalaitis ruošėsi vesti kitą mergaitę, bet Sukkia jį surado ir po daugelio pavojų jie galėjo kartu gyventi viršuj žemės, nes užbūrimas pasibaigė. Antrojoj (b) pasakoj krokodilai privertė tėvą pažadėti jiems savo dukterį. Kai pažado nenorėjo pildyti, prasidėjo nelaimės: mergaitės sužadėtinis mirė, ji išsilaužė koją. Reikėjo tesėti pažadą. Krokodilai atnešė daug dovanų ir buvo iškilmingos vestuvės. Mergaitė bijojo, kad ji upėje prigers, bet vanduo prasiskyrė, ir ji pasiekė dugną sausa. Krokodilų karalius davė mergaitės tėvui plytą, kuri gali perskirti vandenis, tad jis galėsiąs aplankyti savo dukterį. Tėvas rado puikius rūmus ir laimingą dukterį, kurios vyras pavirsdavo krokodilu tik tada, kai išeidavo į krantą. Tėvui ten labai patiko ir jis kartu su žmona persikėlė gyventi į krokodilų karaliaus rūmus. Žinoma, abi pasakos gana skirtingos nuo lietuviškos Eglės pasakos, tačiau pagrindinė idėja ir daugelis epizodų yra panašūs, žiūrint folklorininko akimis.

3. Lietuviškoji versija: Kas ras nuostabesnį daiktą ( 467). Trys sūnūs nori vesti tėvo augintinę. Tėvas pažada ją tam, kas ras nuostabesnį daiktą. Broliai kiekvienas randa po nuostabų daiktą, tačiau visi tie daiktai kartu yra reikalingi išgelbėti mergaitės gyvybei. Kam turi tekti mergaitė?
Indiškoji versija: Trys išmintingi vyrai ir karalaitė. Karalius žadėjo išleisti savo dukterį už pasižymėjusio vyro. Atėjo trys vyrai, kiekvienas su nepaprastais gabumais: vienas galėjo surasti pamestus daiktus, kitas—padaryti arklį iš medžio, kuriuo galima visur nujoti, trečias—nušauti savo lanku kiekvieną gyvą daiktą. Karalaitė pažadėjo kitą dieną padaryti savo pasirinkimą, bet staiga kažkur prapuolė. Pirmasis gudrus vyras sužinojo, kad karalaitę pagrobė fėjos ir ją galima bus išvaduoti, jei kas nušaus jos sargą. Antrasis vyras tuojau padarė arklį, trečiasis nujojęs nušovė sargą ir pargabeno karalaitę. Tada visi trys ėmė ginčytis, kam karalaitė turi priklausyti. Karalaitė pasirinko šaulį. (Dracott, ten pat p. 101-103)
---
* Numeris reiškia pasakos tipą pagal tarptautinę Aarne-Thompsono pasakų klasifikaciją.
---

4. Lietuviškoji versija: Pamotės raganos persekiojama našlaitė ( 481). Pamotė jai užduoda sunkius darbus—ganant verpti linus. Padeda karvė. Raganos triakė duktė sužino paslaptį. Karvė papjaunama, našlaitė raišo žarnas ir pasodina grūdą, kurį randa (pati karvė taip pamokė). Išauga obelis auksiniais obuoliais ir vyno šulinys, kuriais tik našlaitė gali pasinaudoti. Jais susižavi karalaitis, ir ragana vsltui bando įpiršti karalaičiui savo dukterį našlaitės vietoje. Pasaka labai populiari lietuviuose, užregistruota 55 variantai.
Indiškoji versija: (a) Nedora pamotė. Vienas bramanas užkeikdamas įsakė savo žmonai valgyti tik jo akivaizdoje, kitaip ji pavirsianti ožka. Ji prašė vyrą valgyti tik jos akivaizdoje, bijodama, kad jis galįs pavirsti tigru. Moteris užsimiršusi pavalgė viena ir tuojau pavirto ožka. Kai vyras grįžo namo, jis labai nusiminė ir užlaikė tą ožką, labai jautriai ja rūpindamasis. Po kelių metų jis vėl vedė. Pamotė buvo labai žiauri savo povaikiams. Ožka liepė vaikams sušerti į jos ragus, kai jie buvo alkani, Tada jie gaudavo maisto ir vaikai buvo riebūs, nors pamotė jiems labai mažai teduodavo valgyti. Nedora moteris pagimdė vienaakę dukterį. Ta duktė pasakė motinai, kokiu būdu tie vaikai gauna maisto. Pamotė apsimetė serganti ir įprašė daktarą, kad jai prirašytų ožkos mėsą kaip vaistus. Ožka paliepė vaikams palaidoti jos kaulus tam tikroje vietoje. Kai jie bus alkani, tai jie turi ateiti į tą vietą ir prašyti maisto. Vaikai taip ir darė. Vienas iš vaikų, mergaitė, pametė savo nosies papuošalą (žiedą), kurį prarijo žuvis. Žuvis pateko į karaliaus stalą, kuris pareikalavo surasti to žiedo savininkę. Kai mergaitė buvo atvesta pas karalių, ji jam labai patiko ir jis ją vedė. (J.H. Know-les, Folk-Tales of Kashmir. London, 1888, nr.18)
(b) Pasakojimas apie juodą karvę. Vienas bramanas, kurio žmona mirė palikdama jam sūnų, vedė moterį, kuri turėjo savo dukterį. Ta pamotė buvo berniukui negera. Ji kepdavo jam pyragaičius iš pelenų, tik truputį primaišydama miltų. Juoda karvė, matydama berniuką verkiantį iš bado, paklausė, ko jam trūksta. Kai jis pasisakė esąs alkanas, tai karvė sutrypė į žemę, iš ten pasirodė saldumynų ir kitokio maisto. Berniukas pasidalino maistą su savo netikra seserimi, perspėdamas ją laikyti paslaptį, tačiau mergaitė vieną dieną viską išpasakojo savo motinai. Kai berniukas išgirdo, jog pamotė prikalbėjo jo tėvą parduoti tą juodąją karvę, tada jis užsisėdo ant karvės nugaros ir abu pabėgo į mišką. Berniuko auksinius plaukus prarijo žuvis, kuri buvo sugauta ir parduota į karaliaus rūmus. Karalaitė, pamačiusi tuos auksinius plaukus, liepė surasti berniuką, jis susimylėjo su karalaite ir apsivedė. (Dracott, ten pat p. 83-87.)
Pirmykštė šios pasakos prasmė yra buvusi tokia: karvėje buvo įsikūnijusi mirusi našlaičių motina.

5. Lobis darže (*914). Bejieškodami lobio, broliai gerai išdirba žemę—tai ir buvo užkastas lobis, apie kurį kalbėjo mirdamas tėvas. Lygiai taip pat pasakojama Indijoje (Linguistic Survey of India, VII, p. 75.)

6. Gudrus ūkininkas ir karalius (*921A). Karalius randa seną artoją, kuris į jo klausimus labai gudriai atsako mįslių forma. Karalius tą mįslę užduoda savo dvariškiams, kurie negali atspėti, bet suranda tą patį artoją, jam daug sumoka ir sužino mįslės išsprendimą. Toks pat atsitikimas pasakojamas Indijoje (Linguistic Survey of India, IX p. 726-27.)

7. Gudri mergaitė ir plėšikas po lova (*959 B). Pajutusi, kad po lova slepiasi plėšikas, gudri mergaitė ima dainuoti neva apie savo mylimąjį, tikrenybėje šaukia savo brolį vardu, kuris ateina į klėtį ir suima plėšiką. Indiška versija: pirklys pažadino naktį savo žmoną ir klausia ją, kas reikia daryti, nes kambary yra pasislėpęs vagis. Tada žmona pradeda balsiai pasakoti neva savo sapną, kad ji turėjusi tris sūnus, kurių trečias buvęs vardu Chor (vagis). Vyras klausia, kaip ji šauktų savo trečią sūnų. Jie abu išbėgo iš kambario garsiai šaukdami: "Vagis, vagis!" Manydamas, kad tai tik prasimanymas, vagis pasiliko gulėti po lova. Atėjo daugiau žmonių ir suėmė vagį. (Dracott ten pat p. 113-114.)

8. Boba joja ant velnio (H164A). Velnią nuo bobos išgelbsti puodžius. Atsilygindamas gelbėtojui, velnias dukart apsėda žmones, leisdamas save puodžiui išvaryti. Trečią kart apsėda karalaitę ir nebenori išeiti. Puodžius jį išvaro,pagąsdindamas, kad ateina ta pati boba.

Indiška versija: Išgąsdintas yaka. Vienas yaka (pikta dvasia) apsėdo moteriškę, bet ji išsivadavo, sakydama, kad ji turinti lenktą snapą, kuris galįs perkirsti yaka. Išbėgdamas yaka sutiko moteriškės vyrą ir sūnų. Jis patarė jiems apsimesti yaka išvarytojais. Dukart jis apsėdo žmones ir leidosi išvaromas. Tada jis jiems sakė, kad apsėsiąs karalienę, bet tegul nebando jo trukdyti. Karalius, sužinojęs apie garsius velnių išvarytojus, liepė pagydyti karalienę, arba nukirs jiems galvas. Yaka nenorėjo išeiti. Tada sūnus neva ėmė šaukti savo motiną. Išsigandęs yaka išbėgo. Karalius juos gausiai apdovanojo. (H. Parker, Village Folk-Tales of Ceylon. London, 1910-14. t. 2, p. 288-91, nr. 141.)

9. Akmuo kaip liudininkas (*1549). Ūkininkas susiderėjo algą su bernu. Nesant liudininko, ūkininkas pasakė: "Tegul tas akmuo bus už liudininką." Paskum nenorėjo mokėti algos ir teisme išsigynė, kad nebuvę jokios kalbos apie akmenį. Teisėjas paliepė tą akmenį atgabenti į teismą. Tada ūkininkas prasitarė: "Tai kad tas akmuo labai didelis (arba: labai toli)". Turėjo sumokėti bernui algą.
Indiška versija: Žmogus negalėjo sumokėti savo skolos ir buvo atvestas į teismą. Teisėjas jau norėjo bylą nutraukti, nes nebuvo jokio liudininko. Kaltintojas atsakė, kad ten buvo katė, ji galės paliudyti. Buvo atnešta katė, tada kaltinamasis prasitarė, kad ne ta, bet kita katė ten buvo tuo metu. Karalius išsprendė bylą kaltintojo naudai. (Upreti, ten pat p. 187)

10. Vienakojė žąsis (*2424). Virėjas suvalgė vieną žąsies koją ir tvirtino ponui, kad žąsis tik vieną koją ir teturėjusi. Kelionėje jie matė ant vienos kojos stovinčias žąsis, ponas paleido į jas savo lazdą. "Jei ponas būtumei paleidęs lazdą ir anai žąsiai, tai ir ji būtų turėjusi dvi kojas", atsakė tarnas. Lygiai taip pat pasakojama Kašmire, tik ten buvo gaidys, o ponas metė ne lazdą, bet akmenį. (J.H. Knowles, Dictionary of Kashmiri Proverbs. Bombay, 1885, p. 117.)

11. Skolintas turtas (*2452). Senis žarsto pasiskolintus pinigus, kad tai matydami sūnus su marčia gerai su juo elgtųsi.
Indiška versija: Turtingas žmogus padarė klaidą iš anksto atiduodamas sūnums jų dalis. Tada sūnūs pradėjo žiauriai elgtis su savo tėvu. Draugas davė senam žmogui keturis maišus ir tėvas prasitarė sūnums, kad jis atgavo seną skolą. Tada sūnūs pradėjo labai gerai su tėvu elgtis. Kai senis pasimirė, godūs sūnūs atidarė maišus, bet ten rado tik akmenis ir žvirgždus. (J.H. Knowles, Folk-Tales of Kashmir. London, 188. nr. 38)

12. Mušk, bus pinigų (3627). Užkeikti pinigai vaikšto įvairiais pavidalais, gyvulio ar žmogaus, ir prašo sušerti ar paliesti. Jei kas išdrįsta taip padaryti, pasipila pinigai. Panašus pasakojimas randamas sanskrito kalba apie 300m. pr. Kr. surašytame rinkinyje "Pančatantra", kn. V. nr. 5.


Romas Viesulas
Saulute, močiute, ant mūsų.
(IX paveikslas)
Mūs mažiukai piemenukai
Jų trumpukai žiponukai -
Šalta jiem, šalta,
Dievulėliau, šalta
Išvados
Tiek daug prirašius, reikėtų padaryti kai kurias išvadas. Deja, tos išvados bus labai šykščios. Pagal paveldimą teoriją išeitų, kad lietuviai pasakas atsinešė senais laikais iš Indijos. Toki galimumą sunku prileisti. Apie paveldėjimą galima būtų kalbėti tik tada, jei iš tikrųjų pasirodytų, kad tos pasakos žinomos tik indams ir lietuviams. Tačiau tenka skaitytis su galimumu, kad jų variantų atsiras ir rytuose, būtent, rusuose. Pagal kitą keliavimo teoriją, tos pasakos atėjo į mūsų kraštą visai eilei tautų tarpininkaujant ir greičiausia šiauriniu keliu, t.y. per mongolus ir rytinius slavus. Šita prielaida yra patikimesnė. Kadangi praėjo daug šimtų metų ir tos pasakos perėjo per daugelį kraštų, tai jos dažnai žymiai pasikeitė, negu jų seserys, likusios Indijoje. Trumpos pasakos mažiau pakito, negu ilgos. Knyginė įtaka irgi verta patyrinėti. Šis rašinys—tai tik metmenys tolimesnėms studijoms.

Romas Viesulas (pirmas iš kaires) prie savo litografijų. Toliau: P. Jurkus, A. šalčius ir A. Rannitas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai