Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A. MACEINOS "DIDŽIOJI PADĖJĖJA" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. Pr. Gaidamavičius   
I
Jau prieš keletą metų buvo girdėti, kad prof. A. Maceina rašo veikalą apie Išganytojo Motiną. Jis buvo, berods, paskatintas prel. Pr. Juro ryšium su Nekalto Pradėjimo dogmos paskelbimo 100 metų sukaktimi ir apsireiškimu Liurde. Veikalas betgi pasirodė viešumoje tik 1959 metais, nors išleidimo data pažymėta 1958 m. Tuo būdu mūsų min-tytojas davė naują gana svarų įnašą lietuviškajai marijologijai ir apskritai religinei - filosofinei minčiai. Įžangos žodyje jis tai ir pabrėžia sakiniu: "religinėje savo literatūroje neturime nieko, kas liudytų, kad Nazareto Mergaitę mes ne tik garbiname, bet ją ir mąstome" (p. 9). Užtat autorius savo veikalą pavadino "Šv. Mergelės Marijos Eūties ir Veiklos Apmąstymu". Mąstyti gi apie Ją autorius pradėjo nuo pat savo studijų dienų. Jis mąstė apie Ją būdamas Gižų kunigų seminarijoj, vėliau Kauno Vytauto Didžiojo universitete kaip studentas ir profesorius, pagaliau mąstė jis apie Ją kaip tremtinys Vokietijoj. Dar būdamas Kaune jis. berods, skaitė paskaitų apie ontologinę Marijos reikšmę, įneš-damas naujo požiūrio į tradicinį grynai teologinį svarstymą. Gyvendamas Vokietijoj prof. A. Maceina nepabūgo atsisėsti į studento suolą ir pastudijuoti teologiją, kuri jo veikaluose vienaip ar kitaip atsiliepia. Jo svarstomos problemos visada siekia ir teologinę plotmę. Todėl gilesnis pasidomėjimas teologija įgalino jį drąsiau leistis į gana painias problemas. Tuo jis atkreipė į save dėmesį ne tiktai lietuvių, bet ir nelietuvių visuomenės. Jo veikalai vokiečių kalba susilaukė gerų įvertinimų vokiečių ir belgų žurnaluose (kitom kalbom man neteko užtikti). Be to, jo paskaitos Freiburgo ir Miunsterio universitetuose duoda progos perteikti jaunimui savo plačiojo minties žvilgsnio laimėjimus, kurie susitelkė vispusiškai bestudijuojant gyvenimo problemas.

Su plačiu savo vispusiškumu pažvelgė A. Maceina ir į Mariją. "Didžiojoj Padėjėjoj" jis pasirodo kaip mintytojas, sugebąs ne tik pateikti tradicinę teologinę doktriną apie Mariją, bet ir filosofiniu žvilgsniu pagauti bei perteikti Jos esmę. Jis nekartoja populiariųjų frazių, o kalba apie Mariją savo žodžiu. Užtat veikalas išėjo tikrai maceiniškas, ryškiai išsiskiriąs iš kitų marijologinių leidinių. Lietuvių raštijoj tai pirmas tokio pobūdžio marijologinis veikalas. Ak, ir lietuvių kalba turime visą eilę leidinių, tačiau jie tėra paprasta po-puliarizacija. nepasižymi jokiu originalumu ir yra skirti daugiau Marijos garbinimui. A. Maceina savo "D. Padėjėja" juos visus toli palieka ir prabyla apie Mariją brandžia mintimi bei sklandžiu žodžiu. Jo plunksna atskleidžia Išganytojo Motiną esminiame ryškume, nubraukus šalin visas saldybes, daugžodžiavimą, sentimentalumą. Nuo to Marijos vaizdas ne tik nenukenčia, bet dargi nuostabesnėj šviesoj pasirodo. Lyginant su marijologiniais veikalais kitom kalbom matyti, kad A. Maceina šioje srityje jokios naujovės neatskleidė, nors jos jis ir nejieškojo. Jam rūpėjo duoti lietuviui skaitytojui galimai pilną Marijos misterijos apmąstymą, pasiremiant naujausia šios srities literatūra. Jam tai gražiai pavyko, ir šiandien lietuvis skaitytojas gali džiaugtis, turėdamas veikalą, kuris priveda jį iki moderniųjų svarstymų marijologinėj srity.

žiūrint iš šalies atrodo, kad apie Mariją bet kas galėtų rašyti: dalykas toks žinomas bei paprastas. Tikrumoje betgi yra kitaip. Rašančiam apie Mariją reikia gilaus išmanymo, nes čia tebėra painios problematikos, kuri ir dabar, po ilgų šimtmečių teologinių diskusijų, nėia galutinai įveikta. Todėl čia lengva pasimesti bei pertempti ar neda-sakyti. Tai gerai patyrė pats autorius ir savo įžanginiame žodyje užsimena, kad rašant apie Mariją yra pavojus išaugštinti Ją ir nužeminti Kristų. Užtat jis ir stengėsi išlikti toj plotmėj, kurioj centras yra Kristus, o Marija — Viešpaties Išrinktoji Tarnaitė. Taipgi autorius išvengė ir antro pavojaus — nepasimetė jausmo išsiliejime, kuris nevieną mari-jologą yra pastūmėjęs į maldingas, bei silpnai pagrįstas spekuliacijas. Gerai jis padarė, neįjungdamas savo veikalan ir tokių svarstymų, kurie kad ir nėra jausmo vedami, tačiau perdaug jau atitrauktiniai. Pvz. vienoj išnašoj autorius mini neįtraukęs Marijos kaip Sophia— Išminties problemos, apie kurią rašęs "Aiduose" 1954 m. 5 nr. Tokio pobūdžio problemos ne tik vargina skaitytoją, bet ir aptemdo pačią Marijos asmenybę, kurios spindėjimas dingsta filosofinių svarstymų augštybėse. Jose dar perdaug netikrumo, kad būtų galima išeiti plačiojon visuomenėm Autorius būtų gerai padaręs ir šiaipjau suprastindamas kai kuriuos save apmąstymus bei juos įvilkdamas į prieinamesnę formą. Nuo to veikalo vertė nebūtų nukentėjusi, o skaitymas daugeliui asmenų būtų palengvėjęs. šitai sakydamas, turiu galvoje tiktai kai kurias vietas, nes ir>skritai veikalas lengvai skaitomas — lengviau nei "Didysis Inkvizitorius" ar "Jobo drama".

II
"Didžioji Padėjėja" savo medžiagine apimtimi nėra didelis veikalas — tiktai 185 psl.. bet vidiniu turiniu gana išsamus. Jis paliečia visus pagrindinius Marijos požiūrius. Tiesa, jis neiškelia biografinių Jos duomenų, kaip tai daugelių autorių įprasta, tačiau suponuoja juos kaip žinomus skaitytojui, be to, tai visai kitokio pobūdžio veikalas, atremtas ne į aprašymą, o svarstymą. Visų svarstymų pagrindan autorius padėjo mintį: Marija yra Dievo kelias į žmoniją ir žmonijos kelias į Dievą; per Ją Atpirkėjas įsikūnijo ir per Ją žmonija pasiekė Atpirkėją. Šiai įdėjai autorius lieka nuosekliai ištikimas per visą veikalą.

Pirmajame skyriuje jis meta bendrą žvilgsnį į Mariją, primindamas, kad mūsų amžius yra Marijos šimtmetis. Toliau autorius paliečia Mariją kaip paslaptį — Jos įjungimą į Dievo tapimą žmogumi bei kelius į Jos apmąstymą, kuris apima Mariją Jos būtyje ir veikloje. Prie to autorius jungia pačios Marijos manymą apie save kaip Viešpaties tarnaitę ir iškelia liturgijos pasisakymus apie Mariją kaip istorinį ir antistorinį asmenį.

Antrajame skyriuje autorius apmąsto Dievo apreiškimą Marijai. Čia jis aptaria moters vaidmenį buvime, įderina jis Mariją kaip nuo amžių duotą pažadą ir kaip išganymo bendrininkę bei žmonijos lūkestį.

Trečiajame skyriuje iškyla Marijos sukūrimas: Jos pasiuntinybė, Nekaltas Pradėjimas kaip atpirkimas ir kaip džiaugsmas bei grožis.

Ketvirtajame apmąstoma Marijos motinystė kaip jos pašaukimo bei tarnybos esmė, siejant su nekaltybės įžadu, su Jos "tebūnie" reikšme ir pačia motinystės didybe.

Penktajame skyriuje svarstoma Marijos auka kaip motinystės atbaigimas, esmingai susietas su Atpirkimu. Aptaręs aukos esmę apskritai, autorius čia nuo simbolinės aukos prasmės veda į tikrovinę Marijos auką šventykloje, kuri buvusi paruošimas aukos ant Kalvarijos kalno. Kryžiaus aukoje autorius parodo Mariją kaip jos tiekėją ir net aukotoją. Iš to plaukianti visuotinė Jos motinystė, atsispindinti Kristaus žodžiuose "štai, Tavo motina". Marija todėl esanti ir Mistinio Kristaus Kūno kaip visuotinės aukos tiekėja; Jos "atnaša aukojimo aktui yra žmonija nedalinamoje savo vienybėje su Kristumi" (p. 127).

Šeštajame skyriuje autorius pagrindžia ir atskleidžia Marijos užtariamąją galią. Būdama Kristaus ben. drininkė visos žmonijos išganyme, Marija kartu esanti Jo bendrininkė ir išganymo įvykdymo paskirame žmoguje. Tai, esą, plaukia ir iš Marijos motiniškos meilės, kuri yra iš esmės būties globėja, besipriešinanti būties naikintojui. Konkrečiai užtariamąją Marijos galią autorius parodo Galilėjos Kanos vestuvėse, kur jos prašymu įvykęs pirmasis Kristaus stebuklas. Taipgi jis pagrindžia Marijos tarpininkavimą kaip neprieštaraujantį Kristaus tarpininkavimui.

Paskutiniame skyriuje apmąstomas Marijos perkeitimas bei išaugštini-mas. Visa žmonija esanti reikalinga ir atpirkimo ir perkeitimo žemiškosios būsenos atbaigoje. Marija buvusi atpirkta, bet dar neperkeista. žemiškasis Jos gyvenimas nebuvęs perkeistosios būsena, nes patyrusi ir kančios, ir nežinojimo, ir rūpesčio. Su paėmimu dangun Jos prigimtis buvusi perkeista ir tuo Jos būtis galutinai atbaigta bei išaugštinta. Marija buvusi visos žmonijos perkeitimo pirmavaizdis, kuriam pagrindą davė Kristaus Atpirkimas. Pagaliau autorius pabrėžia Marijos mirties klausimą ir jį atsako išvada, kart Ji nėra mirusi įprastine agonijos mirtimi, o ekstazine mirtimi, kuri buvusi ramus perėjimas antžemiškon būsenon. Paskutiniame skyrelyje autorius kalba apie Saulėtąją Moterį, interpretuodamas Apokalipsės 12 skyrių, čia jis atskleidžia galutinę Marijos garbę ir išveda, kad ana Saulėtoji Moteris yra ir Marija ir visuotinė Bažnyčia. "Saulėtosios Moters pergalė yra Bažnyčios pergalė" (p. 183).

Tai gana pilnas Marijos vaizdas, atremtas į dogminės teologijos rėmus. Nebent būtų galima pasigesti mitologinio požiūrio. Yra teorijų, bandančių Mariją nutikrovinti ir kildinti ją iš mitologijos, kurios tiek gausu senovės pasaulyje. Tos teorijos tebėra gyvos ir šiandieną. Ir gera būtų buvę mesti pluoštą šviesos ton pusėn, juoba, kad A. Maceinai šis požiūris yra gerai pažįstamas. Sovietų antireliginė propaganda pasigauna tų teorijų, daugiau ar mažiau pasiekia lietuvius ir todėl Marijos tikroviškumo pabrėžimas būtų pageidautinas.

Baigiamuoju skyriumi "D. Padėjėjoj" įdėtas "Marijos garbinimas Lietuvoje." Skaitai žmogus ir stebiesi, kaip jis čia pakliuvo, ir klausi, kodėl A. Maceina staiga metėsi istorijon? Tiktai knygos gale paaiškėja, kad tai prof. Z. Ivinskio darbas. Įžangoj knygos autorius apie tai neužsimena, tiktai gale, turiny, pažymėta, kad aštuntojo skyriaus autorius yra Z. Ivinskis. Jo apžvalga parašyta naujai, įdomiai ir su pietizmu. Ji betgi nesiderina su veikalo pobūdžiu, jo vieningumu ir todėl yra tik prielipas, negalįs eiti veikalo baigiamuoju skyriumi. Kodėl taip padaryta, nėra jokio paaiškinimo nei iš autoriaus, nsi iš leidėjo pusės.

III
Vertinant "D. Padėjėjos" turinį kaip visumą, tenka neabejojant pripažinti, kad tai tvirta^ apmąstymas. Iv jis juo įdomesnis, kad rašytas ne-kunigo. V. Europoj ir š. Amerikoj tai ne pirmiena. Pasauliečio domėjimasis teologija yra sveikintinas. Jis nekelia jokio nepasitikėjimo, juoba, kad "D. Padėjėjos" rankraštį yra skaitę kun. prof. St. Yla ir kun. dr. J. Vaišnora. Vis dėlto įdėmus skaitytojas "D. Padėjojoj" gali rasti problemų, ties kuriom neišvengiamai stabteli klausiamasis dėmesys. Pirmiausia stabteli jis ties pačiu veikalo pavadinimu. Jis, matyt, autoriaus yra gerokai išjieškotas ir mūsų raštijoj gana naujas. Jis atitinka turinį, tačiau skaitytojo mintyje nelaimi visiško pritarimo. Mūsų kalboj jis pri-kauso Viurokratiniam žodynui, siejamas su pavaduotoju, primena viršininko - tarnautojo santykį ir todėl, perkeltas Kristaus - Marijos plotmėn, kliudo išreikšti tikrąją būseną. Kristaus atveju Marija yra Dievo išrinktoji Tarnaitė - Padėjėja; pagal autorių, ji yra ir žmonių padėjėja atstovė Viešpaties akivaizdoj. Tuo būdu šis padėjimas gerokai ištemptas, nevienaprasmis ir nebeteikia aiškios sąvokos. Be to, padėjėjos termino įvedimas sudaro įspūdį, kad Dievas reikalingas didžiųjų ir mažųjų padėjėjų, kurie iš tikrųjų yra Jo tarnai, nors ir išaugštinti. Įvesdamas padėjėjos terminą, autorius, atrodo, remiasi lotynišku išsireiškimu "sočia Christi" ir lietuvina jį "Kristaus Padėjėja" Jo atpirkimo žygyje ( p.7). Tai terminas, kuris pastaruoju metu dažnai vartojamas. Pvz. 1950 m. Ma-riologinio kongreso darbai 13 — tomų pavadinta "Alma Sočia Christi". Veikalas išleistas tarptautinės marijologinės akademijos Romoje 1958 m. (XIII tomas). Sočia Christi betgi žymiai artimesnė lietuvių bendrininkei ar dalininkei. A. Maceina bendrininkės terminą plačiai vartoja ir juo Kristaus- Marijos santykį atpirkimo žygyje geriau išreiškia.

Užkliūva skaitytojui skirsnis "Moters vaidmuo buvime" (p. 45-481. Prieš prieidamas prie Marijos vaidmens, autorius aiškina moters vaidmenį buvime apskritai. Pirmoji moteris buvusi sukurta vyrui kaip padėjėja, nes "Negera žmogui būti vienam" (Gen. 2,17). Iš to autorius išveda, kad vienišas žmogus neatspindi savyje Dievo paveikslo bei panašumo, nes Dievas nėra vienišas, o triasme-nis. "Todėl ir žmogus, kol jis yra vienišas savo būtimi, dieviškosios bendruomenės neatspindi ir nėra Viešpaties paveikslas. O kol jis nėra tiejybinio Dievo paveikslas, tol ir jo buvimas yra negeras" (p. 461. Duotoji moteris pirmajam vyrui pergalėjusi "negerą buvimą", nes buvusi sukurta bendruomene, kuri atspindėjusi trejybinį Dievą. Išeitų, kad vienišasis, atsiskyrėlis, izoliuotasis, pasmerktasis nebėra Dievo paveikslas bei panašumas, kad jų būtis esmingai skirtinga, čia tad ir kyla klaustukas: nejaugi vienišumas keičia ontologinę žmogaus sąrangą ? Nejaugi tiejybinio Dievo paveikslas išsiskleidžia tiktai žmogiškoj bendruomenėj ? Naujasis Testamentas sako betgi: "Jei kas mane myli, tas laikys mano žodžius, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir pasidarysime pas jį buveinę" (Jon. 14,23). Prieš tai Kristus kalbėjo apie savo Tėvą, ir "mes" čia aiškiai reiškia trejybinį Dievą. Taigi, pastarojo atspindys žmogaus būtyje, nors ir vienišoje, yra tiejybinis. Kitoks jis ir negali būti. Mistikai apie tai daug yra kalbėję. Vienišumas ar nevienišumas žmogaus ontologinės sąrangos juk nekeičia, jo dieviškosios panašybės nenaikina. Pastaroji išsiskleidžia Dievo — žmogaus bendruomenėj, pagrįstoj meile, ir aptemsta šios bendruomenės pairime. žmonių bendruomene čia gali būti įjungta bei pasitarnauti pozityviai, bet gali paveikti ir negatyviai. Kad tarp trejybinio Dievo ir žmogiškojo bendruomenės prado yra tam tikros analogijos, nekyla abejonės, bet iš to dar neišeina, kad paskiras žmogus, "vienišas savo būtimi", "nėra Viešpaties paveikslas."

Ryšium su moters vaidmeniu buvime autorius iškelia ir kitą požiūrį, būtent, jos kaip "negero gyvenimo" pergalėtojos, žmoniškosios būties atbaigėjos (p. 46,47, 148). Esą, "be moters žmogus būtų benamis savo būtyje." Taip mano nevienas A. Maceina. Apie moters kaip pa-pildytojos vaidmenį rašo visa eilė autorių ir apie tai užsimena net kai kurie katekizmai. Tai gali būti teisinga socialiniu, psichologiniu ir funkciniu požiūriu, bet kad tai būtų teisinga metafiziškai tenka suabejoti. Jei vyras - moteris būtų dvi viena kitą esminės papildomos pusės, gyvenime vyrautų darna, reiškianti tam tikros atbaigos pasiekimą. Tikrovėje betgi matome ir jos priešybę. Užtenka pasiskaityti Fr. Mauriac ar G. Green romanus, kad pamatytum vyro-moters tragiką. Vietoj lauktos būties atbaigos įsismelkia jos žalojimas. Tai rodo, kad abi pusės kaip stokojančios atbaigos, sujungtos intymumu, neįstengia pasiekti būties pilnatvės, kad juose glūdi ir priešybė. Daugeliu atvejų jiedu lieka vieniši ne tiktai metafiziškai, bet ir psichologiškai. Yra tiesa, kad buvimas kaip židinys susikuria tiktai moters pagalba (p. 47), bet tai nėra nei būties pilnatvė, nei galutinis benamy-bės pergalėjimas. Metafizine prasme žmogus visur yra benamis ir jo būties atbaiga yra galima tiktai antgamtinėje plotmėje.

IV
Šios abejonės betgi tiesiogiai neliečia Marijos bei Jos santykio su Kristumi. Jos kyla, beskaitant paruošiamuosius skirsnius. Artėjant į veikalo centrą, atsiranda viena kita abejonė, liečianti tiesiogiai Mariją. Skirsnyje apie Dievo Motinos didybę autorius trumpai, bet pagrindingai nusako Marijos didžiąją pasiuntiny, bę — motinystę, per kurią Kristus sujungė Dievą su žmonija. Pasak autoriaus, per Marijos motinystę "Dievas apsigyveno tarp mūsų asmeniniu savo buvimu" (p. 104). Iš konteksto matyti, kad čia kalbama apie įsikūnijusio Dievo buvimą. Dievas yra asmeninis ir Jo buvimas visada ir visur yra asmeninis, nors ir neregimas. Kitaip žmogaus, kaip asmens, santykis su Dievu nebūtų įmanomas. Dievo buvimas buvo asmeninis ir prieš Įsikūnijimą ir asmeninis žmogaus santykis su Juo buvo galimas. Įsikūnijimas tą santykį atnaujino, žmogų suartino su Dievu ir jį pakėlė malonės plotmėn, nuimdamas pasmerkimo būseną. Autorius, matyt, "asmeniniam buvimui" teikia kitokią prasmę, ir todėl skaitytojas šioje vietoje užkliūva.

Skyriuje apie Marijos auką gana plačiai kalbama apie Mariją kaip aukotoją. Teisingai autorius dėsto, kad "Kristus ant kryžiaus aukuro pasiaukojo ne tik pats, bet kuvo kartu ir savo Motinos paaukotas" (p.120) Marijos vaidmuo toje aukoje buvęs "dovanos tiekėjos bei valios reiškėjus", be kurios Kristus nebūtų galėjęs savęs paaukoti kaip žmonijos aukos, čia būtų galima pasigesti aiškesnio Marijos vaidmens Atpirkime aptarimo. Šis klausimas tebėra teologų svarstomas, tačiau dauguma jų yra linkę teigti, kad objektyvine prasme Marija nėra Atpirkimo bendrininkė. Pats Kristus yra ir Auka ir Aukotojas. Marija yra bendrininkė i ubjektyvine — tarpine prasme. Ji teikė savo patarnavimą, pritarimą ir kančią kaip žmonijos atstovė ir 1uo įėjo Kristaus Aukon. Šią pusę išryškindamas, autorius kalba apie Kristaus kančios "papildymą" aiškindamas šv. Pauliaus posakį: "Aš džiaugiuos kentėdamas už jus, nes savo kūnu papildysiu Jo Kūną, Bažnyčią, tuo, ko trūksta Kristaus kančioms" (Kol. 1,24). A. Maceina tai išaiškina gana įtikinamai kaip kiekvieno žmogaus egzistencinį įėjimą Kristaus Aukon. Galima betgi priminti, kad tas posakis vis dėlto sudaro nelengvą problemą. Prieš trejetą metų J. Kremer yra išleidęs ta tema veikalą "Ko trūksta Kristaus kančiai?" Vietoj "savo kūnu papildysiu" jis verčia "savo kūne pakeičiu" kompensuoju, atlyginu ("ich ersetze in meinsm Fleische"). Tai reiškia, kad apaštalas prisiima kentėjimus, kurių Kristus nekentėjo, bet prisiima Jo vardu kaip Jo pasiuntinybės vykdytojas. Bene naujausia interpretacija yra paskelbta G. Le Grelle, S.F., Liuvene. Pasak jo, graikiškasis tekstas kalbąs apie šv. Pauliaus džiaugsmą kentėti už Kristų ir jo pilnybę varganume: "Dabar aš džiaugiuos kentėdamas už jus ir pilnybėje pakeičiu Kristaus kentėjimų varganumą, patirtą savam kūne, Jo Kūno—Bažnyčios naudai..." (Nouvel-le Revue Theologique, Nr. 3, 1959 ).

Gerai autorius pagrindžia Marijos užtariamąją galią, remdamasis įvykiu Galilėjos Kanoje, Bažnyčios mokymu ir savo samprotavimais. Jis įtikinamai parodo, kad "Marijos tarpininkavimas savo esmėje yra Jėzaus garbės bei galybės apreikšdini-mas" (p. 147). Krinta tiktai į akis nauja šv. Jono evangelijos posakio 2, 4 interpretacija. Arkiv. J. Skvirecko jis verčiamas: "Kas man ir tau darbo, moteriške? mano valanda dar neatėjo." A. Maceina verčia; "Kas man čia dabar daryti, moteriške," ir tuo būdu išreiškia Kristaus svyravimą. Kuo autorius remiasi, neaišku. Įžangoje mini jis P. Riessler ir R. Storr šv. Rašto vertimą iš originalo. Ar jis juo remiasi ir šioj vietoj, nepasakyta, bet matyt, kad taip, nes sako šv. Raštą citavęs iš šio vertimo. Pavarčius kitus vertimus iš originalo, matyti nemažas skirtumas. Vienur jie artimi mūsų arkiv. J. Skvirecko vertimui, kitur kiek nutolta. Angliškame 1948 m. vertime (The New Testament, Confr. of the Precious Blood) iš lotyniškosios Vulgatos skaitai: "Ko norėtum, kad padaryčiau, moteriške?" Lietuviškasis vertimas yra gana status; juk galima būtų pasakyti: "Ar tai tau ir man turėtų rūpėti, moteriške?" A. Maceina laikosi naujos interpretacijos, kurios tikslumu betgi sunku patikėti, nes nesiderina su visa Kristaus laikysena. Niekur Jis nesvyravo, tai kodėl čia turėtų svyruoti — tokioj paprastoj situacijoj ? Kad A. Maceina "D. Padėjėjoj" duoda savo vertimą cituojamų šv. Rašto vietų, galima pateisinti, nes dabartinis lietuviškasis šv. Rašto vertimas dažnu atveju neperteikia pakankamu ryškumu minties niuansų, kurie matyti tuose vertimuose. Remiantis gi kuria nors šv. Rašto vieta reikia, kad ir mintis būtų ryški ir sklandžiai išreikšta.

Aiškindamas Marijos užtariamąją galią, autorius rašo: "Marijos užtarimas yra atperkamojo Kristaus žygio suegzistencinimas: jo pritaikymas laiko, erdvės, asmens ir padėties atžvilgiu" (p. 144). čia, atrodo, bus įsibrovęs netikslumas. Vadinti Marijos užtarimą Kristaus Atpirkimo su-egzistencinimu reikia prileisti, kad Atpirkimas nėra egzistencinis žygis. O tai jau netikslu. Kaip Kristaus įsikūnijimas, taip ir Jo mirtis bei atpirkimas yra par excellence egzistencinis žygis. Ir iš viso Dievas juk yra pati Egzistencija, todėl Jo veikimas negali būti neegzistencinis. Autorius, tiesa, turi galvoj gautąją egzistenciją, bst ir jos plotmėj Kristaus veikimas nėra teorinis, o egzistencinis. Teisingai autorius užsimena apie tai 23 psl. Aiškinime betgi apie Marijos užtarimą jis pereina prie savaip teikiamos egzistencinimo prasmės, t.y. prie egzistuojančio Atpirkimo pritaikymo. Bet tai jau nutolimas nuo tikrosios termino prasmės, kuris gali klaidinti skaitytoją. Egzistuojančio dalyko, šiuo atveju Atpirkimo, priartinimas per vieną ar kitą grandį tėra esamos egzistencijos gelbėjimas bei tobulinimas.

Cia iškeltos abejonės dėl vienos kitos detalės tėra taškai skaidriame vaizde. Jie anaiptol nemažina pasigėrėjimo pačiu vaizdu, o tik prašosi ryškiau nušviečiami. Gal autoriaus mintyje jie nėra taip išsiskirią taškai ir tik skaitytojo akyse jie tampa abejonėmis. Vis dėlto jų nepažy-mėjimas recenzijoj reikštų paviršutinišką domėjimąsi autoriaus darbu, kurin jis sudėjo savo sielą.


"D. Padėjėjos" kalba sklandi, žodinga, o sakiniai plaukte plaukia, vienas kitą tolyn ridendami. Žodžių autoriui nereikia jieškoti. Jei pritrūksta kurio įprastinio žodžio, jis nu-sikaldina naują. Mūsų raštijon įėjo jau nevienas autoriaus naujadaras. Yra betgi ir nelabai vykusių pvz. "pojustinė dogmos regimybė" (p. 35). Autorius dažnai jį vartoja ir todėl labai krinta į akis. Kaip nėra pojučio, taip noturėtų būti ir pojustinio. Būtų priimtiniau vartoti "pajustine regimybė", kildinant iš pajusti, arba pojūtinė.

Gerai sutvarkytos išnašos — sunumeruotos iš eilės nuo pirmos iki paskutinės. Tai palengvina jas susirasti. Tik dar patogiau būtų skaitytojui rasti jas visas vienoj vietoj — knygos gale. Jų sudėliojimas po kiekvieno skyriaus sudaro skaitytojui daug sklaidymo.

Išorinė leidinio išvaizda gana daili. Formatas patogus, spauda ryški ir rūpestingai atlikta, popieris geras. Leidinį puošia tinkamai parinktos didžiųjų dailininkų iliustracijos, pritaikytos kiekvieno skyriaus turiniui. Aplankas dail. J. Pilipausko, kuriam teko nelengvas uždavinys — pavaizduoti knygoje apmąstomą Dievo Motiną. Nepasakyčiau, kad tai jam gerai pavyko. Jei ne aureolė, vargiai galėtum pasakyti, kad tai Marija. Trūksta labai sunkiai pagaunamo sakralinio spindėjimo. Tai dažnas moderniųjų Madonų trūkumas. Taipgi nelabai vykęs autoriaus pavardės į-derinimas: nustumta pačian pakraš-tėlin ir nustelbta stambaus knygos pavadinimo.

Metant paskutinį žvilgsnį j "D. Padėjėją", kyla linkėjimas rasti jai kalius į visų lietuvių pastoges. Tai lietuvio mintytojo subrandintas lobis, kuriuo visi turėtų pasinaudoti.
Antanas Maceina, Didžioji Padėjėja.
Šv. Mergelės Marijos Būties ir Veiklos Apmąstymas. 1958 metai, Immaculata Press, Putnam, Connecticut, 234 psl. Kaina $3.00.

K. Pr. Gaidamavičius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai