Parašė RADŽIUS ALEKSANDRAS
|
FRAGMENTAS IŠ "SEPTYNIŲ KALAVIJŲ" Neapykantos gimdyti sūnūs niekad neregėjo žemės, dukterys nesimeldė mėnuliui. Sugrįžo jie namo, — o, kaip veidai pasenę, rankos jų nešvarios, jų žemė nešvari. Kodėl nesiprausiat kančios tyros šaltiny? Kodėl nesimazgojate skausmu? Nešaltas jo vanduo, šviesa jame gyvena, naujagimiai žvaigždynai supasi bangoj. *
Sapnuoki, broli, saulę, sapnuok mėnulio dalią, ne vien naktis dalija svajotojams sapnus.
O vėjas, suplasnojęs viršum kančios kalnų, jau neša baltą dieną nuo kraujo debesų. Kryžius, juodas kryžius, kruvina auka, minios laukinis choras fariziejų džiaugsmui.
Kalk į mano delnus aštrias kančios vinis, tikiu į skausmo kainą už dalią su Tavim.
Kaip saulė, kyla duona nekruvinoj aukoj, ir žydi baltas kraujas Prisikėlimo sode. * Užeik į mano soda priešpilnio šviesoj, ten buvo tartas žodis gyvenimo pradžioj.
Ten pilnatis, kaip auksas, prinoko ant obels, mes pilnaties sulauksim, kai žemė pasibels į praviras duris.
Tu nežinojai vardo mirties (o vardas mirties —Amžinybė), dėl to pabijojai žemės šiltos, išsigandai kapo tylos, neregimo savo buvimo
Tu nežinojai džiaugsmo mirties (o džiaugsmas mirties — Prisikėlimas), dėl to nuliūdai prie žvakės liepsnos, dėl to pravirkai prie kryžiaus kančios ir įtikėjai, kad mirštame mes.
O skamba varpai džiugioj tolumoj: mirties nebėra ir nebus.
Jo veidas — dylanti delčia, užmigo jo širdis. Ir gera mums abiem žemėje tylioj, kančios mums dovanotoj.
Tik žingsniai skiria mus, viena tik valanda. Kelionė į namus — dylanti delčia. * Šilta sieroji žemė, jaukūs jos namai. Prašosi delčia poilsio ramaus
saulės amžinybėj.
Gera sieroji žemė, sodyba po šaknim. Nuo alfos lig omegos visi takai subėga kur ilsisi delčia saules amžinybėj. * Niekad nebuvo tušti mūsų sodai, niekad neišdegė mūsų sodybos, broliai ir seserys karsto šventykloj mišias atnašauja už gyvą iš žemės šaltinių sruvenantį kraują.
Pelenai ir ugnis, ir sukruvinta vasara — prisikėlimo ankstyvo pradžia. Broliai ir seserys baigia mišias: —Eikit ramybėj, mirties nebėra ir nebus.
|