Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Barbora, grožiu ir meile triumfuojanti PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KUCHOWICZ ZBIGNIEW   
* Šiuo vardu įdomų istorinį essay randame neseniai Lenkijoje pasirodžiusioje knygoje — Zbigniew Kuchowicz, Wizerunki niepospolitych nietviast staropolskich, Wydawnictwo Lodzkie, 1974. Spausdiname šio essay užsklandą.

(...)
Jau minėjau, kad įsimylėjęs Žygimantas Augustas visokiais būdais rodė savo žmonai Barborai adoracijos jausmus, ir išreiškiau prielaidą, jog po jos laidotuvių buvo jam kilus mintis įamžinti ją kokiame nors specialiame paveiksle. Įdomiausia gi tai, jog yra pagrindo spėti, kad tuo paveikslu yra nepaprastai gražus ir garsus, Mickevičiaus apdainuotas Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas. Nekeliu čia kokios naujos savo hipotezės, nes į legendinės Vilniaus Madonos panašumą su Barbora Radvilaite buvo atkreipę dėmesį jau tarpkarinio dvidešimtmečio lenkų istorikai (nota bene: istorikai katalikai).

Vilniaus universiteto profesorius Juliusz Klos 1923 m. išleistame "Vadove po Vilnių" rašė: "Šį paveikslą tenka priskirti XVI a. vidurio italų mokyklai. Jis nutapytas, tur būt, Vilniuje, greičiausia kurio nors Žygimanto Augusto rūmų italo dailininko. Nepaprastas panašumas tarp Dievo Motinos veido ir Barboros Radvilaitės, kaip ją matome gausiuose anuometiniuose portretuose, liepia spėti jeigu jau ne sąmoningą Barboros idealizaciją su tikslu įtikti Žygimantui Augustui, tai bent tai, jog dailininkas buvo pasirinkęs kokį nors vietinį modelį". Į minėtą panašumą buvo atkreipęs dėmesį taip pat kun. Piotr Sledzievvski, kuris rašė: "Aušros Vartų Madonos bruožai yra pritrenkiančiai panašūs į tuos, kuriuos stebime karalienės Barboros Radvilaitės portrete ( . . . ) Ta pati nosis, tas pats smakras ir lūpos, tos pačios akys ir akiduobės, tas pats stotas".

Pastebėto panašumo ir su juo susietų hipotezių temą labai gyvai prieš karą diskutavo meno istorikai. Pasitaikydavo balsų, jog paveikslas nutapytas XVII amžiaus pradžioj, (gal net prieš 1650-sius metus), kad jis yra vad. "cechinės tapybos" kilmės. Tačiau niekas ne kvestionavo fakto, kad Madona tikrai turi labai daug panašumo su tipu, kokiam atstovauja Radvilaitė; niekas taipgi netvirtino, kad paveikslas buvo sukurtas prieš XVI a. įpusėjimą. Visi sutartinai teigė, jog jis nutapytas Vilniuje arba jo apylinkėse. (Jerzy Remer įrodinėjo, kad dėl silpnos konstrukcijos paveikslas negalėjęs būti atgabentas iš toliau, pvz., iš Krokuvos). Reikšminga tik, kad paskutiniais metais prieš 1939-sius Vilniaus Madonos ir Radvilaitės panašumo klausimas nebebuvo keliamas spaudoje. Netgi eiliniame J. Kloso vadovo 1937 m. leidime mūsų cituotasis passus yra išmestas, nors autorius niekad nėra tvirtinęs, jog panašumą liečiančios jo pastabos būtų buvusios klaidingos. Po karo mūsų mokslinėj literatūroj prie šio klausimo grįžo istorikas Jerzy Ochmanski. Jo nuomone, paveikslas buvo sukurtas XVI a. vidury. Jis taip rašo: "Šis paveikslas, tapytas ant medžio, rodo didelį panašumą su grožiu garsėjusią Barbora Radvilaite (...) kurios portretas po jos mirties (1551) turėjęs būti pakabintas Aušros Vartuose".

Dabar mūsų pastabos. Skaitytojus, kurie nesidomėjo formomis, kokiomis seniau buvo vaizduojama Madona, norėtume painformuoti, kad anais laikais, t. y. maždaug iki XVII a. vidurio, lygiai Lenkijoj kaip ir visoj Europoj, menininkai, tapantieji Madoną, šventųjų figūras ir net Kristų, dažnai naudodavosi gyvais modeliais. Tokiais modeliais būtent būdavo pasirenkamos valdovų žmonos ar dukros arba anuometinės didžios damos. Pasitaikydavo netgi, kad modeliais būdavo karališkosios metresės, dažnai taip pat pačių dailininkų žmonos ar numylėtinės. Bažnyčia gana nepalankiai žiūrėjo į šį reiškinį, tačiau ilgą laiką toleravo šį dalyko stovį ir būtent tik apie XVII a. vidurį įvedė vienodą ritualinį Dievo Motinos tapymo būdą. Šiuos klausimus V. Europoje aptarė tarp kitų Johan Huizinga, o kai dėl Lenkijos, tai išsamiai šį reiškinį analizavo W. Tomkievvicz. Rašydamas apie pirmosios XVII a. pusės religinę tapybą jis teigia: "To laikotarpio lenkų Madonos įvairybė aiškiai liudija opoziciją šabloniškumui.


Taip, pvz., aiškiai portretinius bruožus turi "Matka Boska Szkaplerna" parapinėj Sierakowo bažnyčioj, ar "Matka Boska Gromniczna" Domininkonų bažnyčioj Lvove (...). Pocistersinėj Koprzyw-nicos bažnyčioj yra altorinis Marijos paveikslas iitųjų tarpe: Madona turi aiškių karalienės Marijos Liudvikos bruožų, vienas iš šventųjų, Florijonas, — karaliaus Jono Kazimiero, antras, atrodo, vietinio abato". Tas pats mokslininkas informuoja, kad Liubomirskių rinkiniuose Wis-nicziuje buvo rastas prancūzės ponios Gabriant portretas kaip Madonos.
Šių faktų šviesoje Vilniaus Paveikslo nuta-pymas pagal gyvą modelį, turint galvoj anuometinius santykius, buvo dalykas paprastas. Tai, kad Madona primena Barborą Radvilaitę, liudija ne tik mūsų cituotosios nuomonės. Negalima išjungti galimybės, kad modele buvo pasirinkta į karalienę panaši moteris, betgi mums atrodo, kad paveiksle norėta pavaizduoti Madoną, o podraug ir įamžinti karaliaus žmoną. Reikšminga, kad Vilniaus Madona yra be kūdikio, kas anais laikais, nors ir retai, bet pasitaikydavo. Šis momentas norom nenorom liepia prisiminti Barboros bevaikiškumą, taigi gal ir norą pavaizduoti ją kiek galint autentiškiau. Antras reikšmingas bruožas — tai gracingai gražios, rūpestingai moduliuotos, savotiškai eksponuotos Madonos rankos. Čia vėl prisimename faktą, jog Radvilaitė garsėjo ypatingo grožio rankomis.

Manau, kad pradžioje ketinta pakabinti paveikslą kokioj sakralinėj vietoj (ir tik laikinai jis tapo patalpintas ant Vilniaus tvirtovės mūrų), o po kelių metų jį perkelti į specialią koplyčią. Veikiausiai Žygimantas Augustas liepė nutapyti paveikslą tokio didelio monumentalaus formato, nes norėjo jį iškabinti kaip tik perstatytoj vėlyvosios gotikos stiliumi Šv. Onos bažnyčioj, tikrame architektūros perle. Žinome taipgi, jog ir pats karalius buvo išreiškęs norą ten būti palaidotas, jeigu jam tektų mirti Lietuvoje.

Bažnyčios perstatymo darbai baigti po Žygimanto Augusto mirties, gi paveikslas dėl arčiau nežinomų priežasčių atsidūrė ne bažnyčioj, o palyginti kuklioj tuomet koplyčioj. Tai buvo paveikslas didelio formato ir aukšto meninio lygio, tad nuostabu, kad jis nebuvo patalpintas didesnio rango šventykloj, taigi savaime kyla mintis, jog to nepadaryta dėl panašumo su Radvilaite. Gal tokia buvo pačios karalienės Onos Jogai-laitės valia, nes ji labai nemėgo Barboros, be to, buvo didžiai dievota ir pasaulietiškų motyvų religiniame mene panaudojimo priešininkė. Vilniaus bažnvčia ji galėjo domėtis dar ir todėl, kad ji


Kauno teatre pastatytosios "Barboros Radvilaitės" režisierius Jonas Jurašas, Barboros vaidmens atlikėja Rūta Staliliūnaitė ir dramos autorius Juozas Grušas. Apačioje — scena iš šios dramos: Žygimantas Augustas (K. Genys) ir Barbora (R. Staliliūnaitė)

turėjo jos Patronės vardą. Kai dėl prototipo, kuriuo pasinaudojo paveikslo kūrėjas, tai galima spėti, kad modeliu jam buvo ne tiek pati Barbora asmeniškai, kiek gal vienas iš jos atvaizdų, nors dailininkas, be abejo, pažinojo karalienę iš au-topsijos. Kaip minėjau, paveikslas nutapytas greičiausiai Barborai Radvilaitei jau mirus, gal todėl Madonos veido išraiškoj tas ypatingas liūdesio, melancholijos ir žmogiško skausmo tonas. Dailininkas sukūrė vieną gražiausių Madonos paveikslų, pasižymintį kerinčiu subtilumu, kuris vienkart buvo idealizuotu, stilizuotu Barboros Radvilaitės atvaizdu.

Visa tai, aišku, prielaidos, klausimas ir toliau lieka atviras. Neginčytina betgi yra tai, kad garsioji Madona iki šiai dienai šviečia veidu panašiu į Barboros veidą. Jeigu priimsime ir likusias hipotezes, tai drąsiai galime prieiti išvados, kad jokios kitos Lenkijos - Lietuvos valstybėje moters atminimas netapo taip aukštai iškeltas, kaip Žygimanto Augusto mylimosios, jokiai kitai neteko tokia simboliška pomirtinė pergalė.
Iš lenkų k. išvertė Juozas Kėkštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai