Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PREL J. LAUKAITIS KALBININKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PR. SKARDŽIUS   
Prel. Juozas Laukaitis yra vienas iš mūsų negausių dvasininkų, kuris per visą savo gyvenimą yra daug rūpinęsis lietuvių rašomosios, visų prima bažnytinės, kalbos tobulinimu. Jis nebuvo koks mokytas kalbininkas specialistas, bet tik mėgėjas praktikas, gana anksti susidūręs su lietuvių raštų kalbos vartosenos reikalu. Pirmiausia jam teko dėstyti lietuvių kalbą (ligi 1910 m.) Seinų kunigų seminarijoj. Dar daugiau jis gavo progos gilintis į lietuvių kalbos dalykus, dirbdamas spaudos darbą: 1906 m. jis drauge su kitais Seinuose įsteigė Šaltinį ir buvo jo pirmuoju redaktorium, o 1908 m. įkūrė Vadovą, mėnesinį kunigų žurnalą. Šalia to jis yra dar išspausdinęs ir visą eilę atskirų dalykų: Mažąjį katekizmą, šv. Agnietės dramos vertimą, Šventąsias mišias ir kt. Visa tai, suprantama, jį vis daugiau skatino susidomėti tais raštų ir ypač maldų kalbos dalykais, kurie anais laikais didžia dalimi dar tebebuvo visai palaidi, nesutvarkyti ir gerokai svetimos įtaikos paliesti.

Viena iš mėgstamiausių prel. J. Laukaičio kalbinės veiklos sričių buvo lietuvių bažnytinės kalbos kultūra. Drauge su kun. A. Dambrausku ir kun. A. Petruliu jis sudarė vadinamąją poterių komisiją, kuri drauge su kalbininkais J. Jablonskiu, K. Būga, J. Balčikoniu ir J. Šlapeliu ištaisė svarbesniųjų maldų kalbą ir 1909 m. Vadovo 9 nr. visuomenės žiniai paskelbė savo darbo vaisius. Visų pataisytųjų poterių kalba buvo palyginti, jau visai žmoniška, be daugelio ankstyvesnių grubių svetimybių. Štai kaip pvz. skambėjo pirmosios redakcijos Angelo pasveikinimas: Sveika Marija, malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi! Tu palaiminta moteryse ir palaimintas vaisius įsčios Tavo — Jėzus. Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirimo valandoje. Amen.

Galutinė poterių redakcija, paskelbta 1909 m. Vadovo 14 nr., kiek skyrėsi nuo anksčiau paskelbtosios; pvz. ankstyvesnės pataisos "Tu palaiminta moteryse", "kad ateitų karaly-bė Tavo", "pasigailėk mūsų", "žemėje", "kasdienės mūsų duonos duok mums šiandieną", "garbinkime Jėzų Kristų", "turėkis įsakymų", "didžiai išganomas", "ar nori pakrikštijamas?" ir kt. buvo pakeistos: Tu palaiminta tarp moterų, kad ateitų Tavo karalystė, susimilk ant mūsų, ant žemės, visų dienų duonos mūsų duok mums šiandieną, tegul būna garbinamas Jėzus Kristus, pildyk įsakymus, didžiai išganingas, ar nori būti pakrikštytas. Dėl to Komisija savo pareiškime šiaip pasisako: "Turėdami akyse visą poterių praeitį ir matydami didelį jų nevienodumą, nesuradome kitokios išeigos, kaip tik visa ką taisyti moksliškai, taip, kaip lietuvių kalbos dvasia reikalauja, bet vienkart laikėme savo priederme atsižvelgti į tai, kad mūsų pataisytieji poteriai būtų suprantami visai Lietuvai ir pilnai išreikštų Bažnyčios mintį. Del tos priežasties kai kuriuose dalykuose nesilaikėme ir ekspertų nuomonės." Ar prel. J. Laukaitis, drauge pasirašydamas galutinę poterių kalbos redakciją, daugiau laikėsi savo kolegų dvasininkų ar ekspertų kalbininkų nuomonės, man yra nevisai aišku.

Bet, šiaip ar taip būtų, prel. J. Laukaitis pasiliko uolus pataisytųjų poterių kalbos gynėjas. Ėmus gausiai reikštis nepalankiai kritikai, jis, kaip minėtosios poterių komisijos pirmininkas ir vienas iš pirmųjų bažnytinės kalbos kultūros pradininkų, suprantama, pirmasis stojo ginti naujai pataisytųjų poterių kalbos. Visų pirma jis smarkiai atsikirto dr. Jonui Totoraičiui, Vadovo 11 nr. "su dideliu įnirtimu" užsipuolusiam poterių kalbos taisymus. Tarp ko kito jis šiaip rašė: "Kas yra skaitęs Puriš-kevičiaus kalbas senajai valstybės tvarkai ginti, tai Vadovo straipsnyje "Nauji poteriai" gali pažinti Lietuvos Puriškevičių, tik kitoje dirvoje — gynime senoviško, netikusio prakilniausio maldų vertimo" (1909 Vadovas, 415 psl.)

Ir prel. J. Laukaitis ne tik ginte gynė, bet ir kaip mokėdamas aiškino, kodėl poterių komisija taip, o ne kitaip pasielgė. Pvz. pagal jį turi būti sakoma: Dievo Motina, melsk (ne: melskis) už mus nusidėjėlius, nes melstis reiškia "melsti ko nors sau arba jau vėlesnėje reikšmėje: kalbėti poterius. Todėl nei Dievo Motinos, nei Šventųjų negalime prašyti, kad jie melstųsi, t.y. melstų ko nors sau arba poterius kalbėtų, bet kad jie melstų (Dievą) už mus."

Kitas būdingas dalykas yra visagalio pateisinimas. Dėl to jis rašo: "Kun. Sragio prieštaravimas prieš žodį visagalis neišlaiko kritikos dėlto, kad 1-o žmonės šį žodį vartoja: Visagaliui Dievui lengva viskas padaryti, garbink Visagalį Dievą (Marijamp. apskr.); 2-o jisai padarytas yra taisykliškai, atsižiūrint į kalbos dvasią; 3-o tiesa, yra tokių žodžių kaip pirma-galis, storgalis . . . Bet visa galįs tai ne vienas, bet du žodžiu, skyrium rašytinu ir turinčiu kitokią reikšmę: visa galįs — kuris tik dabar gali, bet nežinia, ar ir viską galėjo ir galės, o visagalis — toks, kuris visados turi galią. Žmonės sako: jisai tariasi visa ką galįs, visa ką žinąs, bet susidūręs su šviesesniu žmogum pasirodo kvailas esąs."
Naujadarą skaistykla prel. J. Laukaitis šiaip pateisina: Purgatorium — skaistykla (Rei-nigungsort), t.y. vieta, kur Dievas skaistina dūšias, kad jos skaisčios ineitų į dangų. Kaip iš baltinti, žluginti yra baltykla, žlugykla, taip iš skaistinti gali būti skaistykla. Baltykla Suvalkų gub. (Marijamp. apsk.) žmonės vadina vietą, kurioje baltina sutiestus ant žemės audeklus . . . Taip-pat baltykla vadina vietą, kurioje sutiestos arba sumautos ant plonų šatre-lių ir pėdelėmis (kuoliukais) pakeltos nuo žemės bąla sriuogos (tolkos) ataudams. Žlugykla, Vilkaviškio par., vadina vietą, kurioje žlu-gia audeklus arba skalbinius." Panašiai jis galvoja ir vėliau, 1925 m., Tiesos Kelyje: "Kodėl skaistykla, o ne šveitykla? Lietuviai šveičia savo širdį, dvasią, sielą. Purgatorium — tai vieta, kur mirusiųsių vėlės ne šveičiamos, bet valomos, skaistinamos, idant skaisčios įeitų į dangų" (37 psl.).

Ypač įdomiai jis aiškina ir vėliau pritaikina būdvardžių skaistus, grynas ir tyras reikšmes: "Skaistus yra vartojamas kalbant apie gražias šviesias spalvas: skaistgijos — aiškių spalvų gijos, — skaistus veidas — veidas gražiomis, šviesiomis spalvomis (o pięknych kolo-rach) — saulė skaisčiai šviečia — gražiomis, šviesiomis spalvomis šviečia. Kaip skaistus veidas — šviesus, gražus veidas, taip gali būti ir skaisti širdis, dūšia, t.y. šviesi, labai graži.

"Grynas vartojamas yra apie daiktą, kuris pirma buvo su kuo sumaišytas, kuo apkrautas, apdengtas arba apžėlęs, kaip antai: grynos avižos — kurios pirma buvo sumaišytos su pelais; grynas laukas — ant kurio pirma buvo javai, o dabar jie jau nuvalyti; grynas melas — melas, kuriame buvo kiek teisybės, o dabar jos visai nebėra; grynas auksas — kuris pirma buvo sumaišytas su kitu kokiu metalu, o dabar jau nuo jo atskirtas . . .

"Ką-gi tad reiškia žmonių pasakymas: gryna sąžinė? Ne ką kita, kaip tik tą, kad toji sąžinė pirma buvo apkrauta nuodėmėmis, o dabar jau tos nuodėmės nuvalytos (slg. grynas laukas).

"Tyras, a — nepalytėtas, nesuterštas, nesu-biaurintas (nietknęty, nieuprawiany, dziewi-czy). Tyras laukas — pole nieuprawiane, nietknęte, dziewicze; tyras vanduo — nesudrumstas, nesuterštas, nekvarbuotas, be šapų; tyri melai — kuriuose nė kristelio nėra teisybės . . .
"Todėl, mano nuomone, galima sakyti: tyra sąžinė — nieku nesuteršta, nesubiaurinta; tyras kūnas — castus, inviolatus . . .
"Tarp gryna ir tyra sąžinė yra toks skirtumas, kaip tarp grynas ir tyras laukas" (1909m. Vadovas, 403-404 psl.).
Iš šitų kelių pavyzdžių aiškiai matyti, kaip prel. J. Laukaitis kalbiškai galvoja: apie teikiamųjų žodžių ar posakių vartoseną ir reikšmę jis sprendžia iš analogijos pagal žinomuosius pavyzdžius ir savo tuometinį jų supratimą: pvz. skaistykla esanti taip sudaryta iš skaistinti, kaip baltykla iš baltinti arba gryna sąžinė taip skirtina nuo tyros sąžinės kaip grynas laukas nuo tyro lauko ir tt. Kur tos kasdieniškos analogijos trūko, teko naudotis atsitiktiniu tuometiniu savo supratimu. Pvz. 1908 m. Vadovo 413 -14 psl. prel. J. Laukaitis rašė, kad dūšios negalinti atstoti nei vėlė, nei siela, nes "vėlė arba velė, iš kurios kilo vėlinąs (pas Daukšą) ir velnias, kaip dar galima iš gyvos kalbos patirti, reiškia tai-pat, ką lotyniškai manės, lenk. cienie zmarlych", o "siela, kaip matyt iš senovės raštų ir gyvos kalbos, reiškia tai-pat, ką lotyniškai animus, mens", "todėl mes galime vartoti sielą tik tokiuose atvejuose, kada lenkai vartoja dusza sensu metaphorico, kaip antai: duszna narodu, towarzystwa . . ., o taipgi kada lotyniškieji animus, mens reiškia žmogaus dvasią." Vėliau, 1925 m. Tiesos Kelyje, 60 psl., jam siela jau buvo tos pat reikšmės, kaip ir lot. anima ir atrodė bendros kilmės su vok. Seele, panašiai kaip Sohn -— sūnus, Tochter — duktė ir kt. Bet iš tikrųjų šie žodžiai nieko bendro neturi: vok. Seele (sen. saksų seola, ang. soul ir kt.) yra kilusi iš germ. *seiwalo, o mūsų siela "conscientia, sollicitudo, cordolium; (vėliau) anima" (iš čia sielotis, sielvartas) yra gimininga prūsų noseilis "dvasia" (šaknis — *seil-), slva. sila "jėga, stiprybė" ir kt.

Kitas įdomus pavyzdys liaudiškam prel. J. Laukaičio galvojimo būdui pavaizduoti yra pasaulio ir svieto santykis: "Pasaulis, sulig etimologija ir žmonių išmanymu, reiškia vien vietą arba daiktą po saule, vadinas mūsų žemę. (slg. pakriaušis, pakaušis, pakinkis, pastogė. . .). Žmonės sako: pas šventąjį Tėvą iš viso pasaulio daug svieto susirenka; tas ponas yra parvažiavęs visą pasaulį ir daug svieto matęs; daug svieto susirenka į bažnyčią per atlaidus; visas svietas žino jo darbus . . . Bet niekas nepasakys: daug pasaulio susirenka į bažnyčią.
"Taigi lietuvių pasaulis turi kur kas siauresnę reikšmę, negu lotynų mundus, kuris reiškia ir pasaulį ir svietą.


V.K.JONYNAS ŠV.PRANCIŠKUS

"Apie žodžio svietas lietuviškumą, man regis, negali būti nė abejojimo: tai tokios pat bendros kilmės kaip: sniegas, sėmens . . ." (1909 m. Vadovas, 403 psl.).

Prel. J. Laukaitis čia teisingai yra supratęs liaudinę šių žodžių reikšmę, bet jo siūlymas litanijose te vartoti svieto atpirktoj as (arba atpirkėjas) visdėlto nepasitvirtino: su laiku tiek bažnytinėj, tiek bendrinėj kalboj įsigalėjo pasaulis "mundus, world, Welt", kuris ta reikšme jau ir senovinėj mūsų raštų kalboj sutinkamas, o slaviško svieto "men, people, the world, mankind" vietoj dabar daugiausia besakoma žmonės: daug žmonių susirenka į bažnyčią; jis visą pasaulį yra apvažiavęs ir daug žmonių matęs; visi žino jo darbus. Svietas yra toks pat slaviškas skolinys, kaip ir biesas, kuriam lietuvių kalboj atliepia baisas "baisus sutvėrimas, vaiduoklis."

Tais atsitikimais, kai negalėdavo ko paremti savo gyvosios kalbos pavyzdžiais arba savais samprotavimais, prel. J. Laukaitis pasiremdavo kalbininkais: "Įsčia,-čios, anot p. Būgos, esąs tikrai lietuviškas, senovės žodis, padarytas iš int (slg. intėjo int namus) ir galūnės -čia (apačia, pirkčia). Ar šiaip ar taip, bet tam tikro termino lotynų sinus išreikšti neapsieisime, o įsčia turi už save tradiciją ir yra savas žodis. Prieš vidurius šioje vietoje daugybė protestuoja." Ir tai tiesa: įsčia "viduriai" yra labai senas žodis, dar plačiai vartojamas mūsų senovinių raštų kalboje ir turi savo atitikmenį latvių kalboje (iekša "vidus", ds. iekšas "viduriai"), todėl kaip terminas labai gerai tinka seniau plačiai vartotam slav. žyvatui pakeisti. Ir ilgainiui šis žodis, iš numirusių prikeltas, plačiai įsigalėjo mūsų maldų kalboje, ypač kai jis buvo dvasinės vyresnybės patvirtintas.

Bet nevisados yra sekęsi ir su autoritetais. Pvz. dar 1909 m. prel. J. Laukaitis, remdamasis Jablonskiu, Būga bei Šlapeliu, skyrė: Mickevičiaus, Bairono iškala, pradedamoji iškala, bei žemoji, vidurinė mokykla. Taip pat tuo pačiu pagrindu jis tuomet teikė ir triba "granica, kres", aptribotas žmogus "czlowiek ograniczony". Tačiau tam siūlymui nebuvo lemta įvykti: gudiškąją iškalą su laiku visur pakeitė mokykla, o tribos vietoje įsigalėjo riba "siena, gronyčia" (nuo ribėti "mirgėti" ir kt.; plg. riba "spindinti linija miške, spindžius").
Neturėdamas platesnės, gilesnės pažiūros į bendrinės kalbos vartoseną, taip pat dažnai trūkdamas istorinių bei etimologinių žinių ir paprastai remdamasis tik vienu kitu žinomu pavyzdžiu, prel. J. Laukaitis savo kalbiniuose samprotavimuose kartais nueidavo siauru, dirbtiniu takeliu ir nepataikydavo j bendrinės kalbos vartosenos vieškelį. Pvz. seniau jis manė, kad "praktiškas, pagal lietuvių kalbos dvasią, reiškia absurdą, t.y. ne ką nors turintį daug praktikos, bet tiktai tokį, kaip koks ten praktas", ir todėl jo nuomone iš praktika tegalį būti sudaryta praktikingas "mający praktykę" ir praktikiškas "toksai, kaip praktika reikalauja". Tačiau ilgainiui visuotinai įsigalėjo ne praktikiškas (praktikingas), bet praktiškas (prak-tingas), t.y. buvo nueita ne paprastos loginės analogijos, bet patogumo, trumpinimo, keliu; pvz. užuot parapijietis, vargonininkas dabar dažnai jau pasakome ir parapietis, vargoninkas.

Arba štai vėl jis 1925 m. Tiesos Kelyje, 336-37 psl., reiškė nuomonę, kad mūsų kalbai netinka nei dvasiškis, pasauliškis, nei dvasininkas, pasaulininkas: "Lietuvis dvasininkais greičiau pavadintų spiritistus (jiems rūpi dvasios, susižinoti su dvasiomis), bet tarp spiritistų ir dvasinio luomo žmonių nėra nieko bendra". "Pasaulininkas greičiau bus tas, kam rūpi ne viena kuri šalis, bet visas pasaulis, Weltbuerger, kosmopolitas (tautininkas ir pasaulininkas)". "Kalbininkų jau ganėtinai įrodyta, kad dvasiškis, dvasiškija yra netikę naujadarai, niekaip nepateisinami lietuvių kalbos dėsniais". "Pasauliškis yra tokios pat vertės kaip dvasiškis, o pasaulietis reiškia vien pasaulio gyventoją, ar jis būtų kunigas, ar šiaipjau žmogus". Todėl jo nuomone reikėtų iš analogijos pagal tęvoms "sūnus, kuriam tėvas palieka ūkį", ligonis "ligos ištiktas", velionis "nuėjęs pas vėles, vėlių pasaulio žmogus (plg. velė ir vėlė)" ir kt. susidaryti dvasionis "dvasios žmogus", pasau-lionis "pasaulio žmogus", nes "dvasinis, pasaulinis luomas — tai dvasios, pasaulio luomas (plg. rytmečio, rytmetinės maldos"). Iš dvasionis esą jau būtų galima susidaryti ir dvasionija (nomen genericum — pasauliniai kunigai ir vienuoliai, pastoriai, rabinai, mulos). Tačiau šiam siūlymui nebuvo lemta plačiau įsigalėti: dabar daugiausia visdėlto tevartojamas dvasiškis arba dvasininkas, ir tie žodžiai iš tikrųjų nėra tokie prasti, netikę, kaip kad anksčiau buvo manyta: plg. apie tai plačiau 1953 m. Aidų Nr. 5.



Iš visa, kas augščiau pasakyta, galime jau matyti, kad prel. J. Laukaitis, nors ir būdamas tik mėgėjas kalbininkas, visdėlto yra daug gero padaręs mūsų bažnytinės kalbos kultūrai: jis vienas iš pirmųjų yra pradėjęs sielotis tos kalbos trūkumais, jis pirmasis sugebėjo sukelti didelį susidomėjimą jos tobulinimu, ir, kaip jis pats teisingai galėjo konstatuoti 1938 m. Gimt. Kalboje, "visose Lietuvos bažnyčiose ėmė skambėti graži, gryna lietuvių kalba, nė kiek neatsilikusi nuo to meto rašomosios kalbos" (115 psl.), aišku, daugiausia dėl jo, ne dėl kieno kito, pastangų. Pirmąjį platų tos kultūros barą jis yra išvaręs įkurdamas vadinamąja poterių komisiją, joje nuolat dalyvaudamas ir uoliai gindamas arba pateisindamas jos nutarimus, kurie vėliau, su viena kita išimtimi, buvo dvasinės vyresnybės patvirtinti. Kitas kelias, kur jis daug padėjo mūsų bažnytinės kalbos kultūrai kilti, yra jo "Kalbos dalykų" skyrius pirmiau Vadove, vėliau Tiesos Kelyje, jo įvairūs raštai, tikybinių terminų sudarinėjimas ir siūlymas, jo redaguotų žurnalų kalbos taisymas ir kt. Skaitydamas dabar pvz. Vadovą, lengvai gali pastebėti įgudusio kalbininko dvasininko ranką, kuri jo kalbą taisė, dailino, turtino, kaip antai: jos (t.y. dievotos knygos) mus rimtai perspėja . . . apie tikrateisės drausmės įsakinius (šį žodį jis viename "Kalbos dalykų" skyriuje mini iš Prienų par.: aš jam [sakiniu įsakiau, kad naktimis nesivalkiotų); jų balsas žibėtų išminties ar iškalbos pogrožiu; težydi tarp jūsų tyruma, tas prakilniausias mūsų luomo pogro-žis; didis kunigų poaugštis, bet didelis ir griuvimas; bėda kunigui, kuris nemoka užlaikyti savo postovio; kas kartą tokiais nuodais pagirdo savo dvasią, tas juk retai kada išvengia įger-to apipeno jeibės (t.y. įgertų nuodų žalos); juk mums nėra slapta, kad mūsų šv. tikėjimas dabartiniais laikais yra neivojamas (t.y. peikiamas, niekinamas); būsite naudingesni visuomenės gerumai (t.y. gerovei); šiais brangumos (t.y. brangymečio) laikais turtingus vargina daugybė pavargėlių, o tie pavargėliai dar yra labiau savo neturto (šis žodis kirčiuojamas priešdėly. P.S.) varginami; Išganytojas pats buvo neturtėlis; didesnio stebesio yra vertas tvirtas uolumas; veikiamoji arba padedamoji malonė ("ji taip vadinama dėlto, kad V. Dievas per ją mumuse veikia, t.y. padeda mums mūsų darbuose"); protinė malda, nuodėmėta sąžinė, rymiškis valdžiotojas ir kt.

Savo kalbine veikla prel. J. Laukaitis griežtai skiriasi nuo kun. Kazimiero Jauniaus, taip pat savamokslio kalbininko: K. Jaunius buvo nepaprastų gabumų, intuityvus ir didžiai žinin-gas kalbininkas, daugiausia temėgęs probleminį, mokslišką kalbos tyrinėjimo darbą, o praktiniais mūsų kalbos dalykais tiesiogiai beveik visai nesidomėjęs; J. Laukaitis, priešingai, visą savo dėmesį yra nukreipęs į kasdieninę mūsų kalbos praktiką, daugiausia į bažnytinės kalbos reikalus, jos grynumą ir tobulumą, o grynais kalbotyriniais dalykais visai nesirūpino, ir ten, kur jis ką mėgino teoriškai, iš esmės aiškinti, nekaip jam ir tesisekė, todėl etimologiniuose ir pn. dalykuose, savos nuomonės daug nereikšdamas, daugiausia stengdavosi pasiremti tuometiniais žymiaisiais autoritetais. Kasdieniniais mūsų bendrinės ar bažnytinės kalbos dalykais jis domėjosi gyvai ir entuziastiškai. Tai aš gerai galėjau patirti vieną kartą pas jį Seirijuose su prof. V. Krėvė-Mickevičium kelias dienas svečiuodamasis: jis tada mane ištisas valandas kamantinėjo dėl įvairiausių praktinių kalbos dalykų, ir vis su dideliu susidomėjimu bei užsidegimu. Būtų pageidautina, kad daugiau tokių Laukaičių atsirastų.
(Iš M. Krupavičiaus rengiamos J. Laukaičio biografijos)



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai