Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MINDAUGAS A. KAIRIO DRAMŲ TRILOGIJOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Grinius J.   
ANATOLIJUS KAIRYS, Karūna, istorinė trilogija — poema. "Dialogo" leidinys, Chicago, 1974. 318 psl., $6.50.
Laimingas turėtų jaustis karalius Mindaugas, jeigu jo tautiečių dėmesys jam dar turi kokios nors reikšmės, nes nė vienas kitas Lietuvos valdovas nėra susilaukęs iš mūsų rašytojų tiek kūrinių, kiek anas pirmasis sujungtos Lietuvos viešpats. Juk dviem atvejais prie jo buvo stabtelėjęs Vincas Krėvė ("Šarūne" 1911 m. ir "Mindaugo mirtyje" 1935 m.), daugiausia Mindaugu bei jo epocha tremty domėjosi Juozas Kralikaus-kas, parašydamas keturis romanus ("Titnago ugnį" 1962 m., "Mindaugo nužudymą" 1964 m., "Vaišvilką" 1971 m. ir "Tautvilą" 1973 m.), iš okupuotos Lietuvos atsiliepė Justinas Marcinkevičius "Mindaugo" dramine poema (1968 m.) ir pagaliau pernai apie pirmąjį Lietuvos karalių bei jo epochą stambią triloginę poemą, vardu "Karūna", paskelbė Anatolijus Kairys. Jei turėsime galvoje, kad šis pastarasis kūrinys yra trigubas, t. y. sujungia tris dramines poemas, su nustebimu turėsime konstatuoti, kad per 12 metų apie Mindaugą bei jo epochą buvo paskelbti 5 romanai ir 4 dramos. Kuris tat kitas Lietuvos senovės tarpas yra buvęs lietuvių rašytojų taip "ariamas ir akėjamas", kaip mindauginis?

Tačiau vieno istorinio laikotarpio uolus literatūrinis "išakėjimas" gali tapti vilkaduobe tam rašytojui, kuris pasirodo paskiausiai su savo kūriniu, vaizduojančiu taip pat to "išakėto laikotarpio" problemas. Ar prie šitokios vilkaduobės nėra atsidūręs A. Kairys su savo "Karūna'*, nes su šiuo stambiu kūriniu į mindauginę epochą jis ateina šiuo tarpu paskutinis? Tiesa, šios istorinės trilogijos autorius savo baigiamose pastabose pažymi, kad jis "Karūną" rašęs keturiolika metų. Šitos pastabos, be abejo, nereikia suprasti raidiškai, nes rašytojas nori pasakyti, kad savo draminę poemą apie Mindaugą ir jo Laikus jis buvo pradėjęs rašyti prieš J. Kralikausko romanus ir Just. Marcinkevičiaus dramą ir, protarpiais pri-s ėsdamas prie savo kūrinio, jį baigė tik 1974 metų pavasarį knyga, turinčia 300 didelių puslapių eiliuoto teksto. Jis sudėtas iš trijų dalių; pirmoji jų yra trijų veiksmų istorinė legenda "Karūnos pavasaris" (86 psl.), antroji — trijų veiksmų istorinė drama "Karūnos žiedai" (104 psl.), trečioji — trijų veiksmų istorinė tragedija "Karūnos vaisiai" (112 psl.). Šios trys dalys sudaro tą istorinę trilogiją - poemą, vardu "Karūna", kuri turi devynis veiksmus, dvidešimt septynis paveikslus, prologą ir epilogą. Kad ir nežinotume šios draminės poemos apytikrės gimimo datos, vien technikinė sąranga, kuri primena didžiųjų graikų tragikų trilogijas, mums bylotų, kad "Karūna" nek savo pobūdžiu, tiek savo apimtimi yra išskirtinis kūrinys tarp to paties autoriaus nemažo skaičiaus kitų dramų bei komedijų, parašytų ne istorinėmis temomis.

Tačiau pripažįstant "Karūnai" išskirtinę vietą A. Kairio draminių kūrinių tarpe ir stebintis tuo didžiuliu darbu, kokio pareikalavo ši draminė poema, bei ta neabejotine drąsa, kokią parodė poemos autorius, stodamas į literatūrines varžybas su V. Krėve, J. Kralikausku, Just. Marcinkevičium ir V. Alantu, vis dėlto negalima palikti nuošaly savaime kylančio klausimo: kiek apskritai originali yra "Karūna" lietuvių literatūroje? Kuo ji išskirtina tarp kūrinių jau suminėtų rašytojų, kurie taip pat vaizdavo Mindaugą bei jo dramatiškus laikus?
Be abejo, recenzinis straipsnis tegali būti tik mėginimas atsakyti į suminėtus klausimus. Pavyzdžiui, kai klausiame, kokiam literatūriniam žanrui atstovauja "Karūna", atsakymas neatrodo sunkus: pats autorius savo kūrinį tituliniame knygos puslapy vadina poema (tiksliai — "istorinė trilogija — poema"). Tačiau atsivertus tekstą, tuojau matyti, kad ši poema parašyta draminiu būdu: suskirstyta veiksmais bei paveikslais, kurių pagrindinis vaizdavimo būdas — veiksmas ir dialogai, taisyklingai sueiliuoti, gyvi, dažnai dramatiški dialogai, nors tarp jų pasitaiko retkarčiais epinių pokalbių, epinių bei lyrinių monologų. Taigi šitaip "Karūna" nėra grynas epas (poema), nei gryna drama, nors ir parašyta dramai charakteringa technika, t. y. pirmiausia dialogais. Šituo ji yra panaši į Just. Marcinkevičiaus "Mindaugą", kuris taip pat sukurtas jambiniais dialogais ir pavadintas dvilypiu vardu "drama - poema".

Šitaip charakterizuodami savo kūrinius žanriniu atžvilgiu, ir vienas, ir antras rašytojas, atrodo, mums nori pasakyti du dalyku: viena, kad jų kūriniai nėra grynai realistiniai, nes turi panašumo su klasikinėmis tragedijomis; antra, kad jų draminėse poemose yra epinio elemento, kuris atmiešia dramas, lyg pastatydamas jas riboje tarp draminio ir epinio žanro. Kai kyla klausimas, katrame šitų dviejų kūrinių epinis elementas yra stipresnis, reiktų atsakyti "Karūnoje", nes "Mindaugo" autorius savo dramoje — poemoje vis dėlto atrenka tokius bruožus, kurie sutelktai vaizduoja politiko - despoto ir žmogaus konfliktą, tuo tarpu A. Kairys savo "Karūnoje" eina į platumas ir į detales, vaizduodamas Mindaugo veiklos aplinkybes ir žmones aplink jį ir po jo.

Sakysim, Just. Marcinkevičiaus draminė poema teturi tik 18 veikėjų, kai tuo tarpu Kairio trilogijos viena vidurinioji dalis, pavadinta "Karūnos" žiedais", neapsieina be 28 veikėjų, o visa trilogija jų turi net 40 vien vardais pažymėtų. Tik šis veikėjų skaičiaus palyginimas jau nurodo, kad A. Kairys savo draminėje poemoje į epinį plotį skečiasi daug labiau negu Marcinkevičius. Tą patį pasako ir puslapių skaičius: Just. Marcinkevičiaus kūrinys išsitenka mažuose (in 16°) 118 puslapių, o A. Kairio "Karūnai" prireikia beveik 300 didelių (in 8°) puslapių.
Kodėl A. Kairys savo dramų trilogijoje yra labiau palinkęs į epinį žanrą, paaiškina to autoriaus uždaviniai, kurie pasirodo žymiai platesni negu Just. Marcinkevičiaus. A. Kairys savo trilogijos tituluose ir tekste pabrėžia karūnos terminą, nes karališkas vainikas jam nėra tik valdovo išskirtinis, tarptautiškai pripažintas ženklas, bet dar labiau simbolis savarankiškos valstybės, ypač krikščioniškos valstybės, kuri nesunyksta, vienam karaliui mirus. Todėl, nužudžius Mindaugą trilogijoje - poemoje, pirmojo Lietuvos karaliaus vainiką paveldi jo sūnus krikščionis VaiSvilkas, o šis pastarasis jį atiduoda krikščioniui Švarnui, tačiau po šio mirties karūną perėmęs Traidenis nebesi-deda jo ant savo galvos, bet numeta į ugnį, nes ketina atgaivinti Lietuvoje pagonišką valstybę su stabmeldiškais aukurais. Tiek išplėstinė (krikščioniška) karūnos reikšmė, tiek skausmingos konvulsijos, kurios lydėjo Lietuvos susiformavimą į savarankišką valstybę, nukreipė A. Kairio dialogus į epines platumas, kurios turėjo pavaizduoti ir pailiustruoti Mindaugo laikų politinę areną, kurią Kairys nužymėjo istorinėmis datomis ir istoriškai žinomais bei spėjamais vardais.

Kadangi karūna A. Kairiui pirmiausia reiškia vieningą savarankišką valstybę, autorius ieškojo lietuviškos valstybės pradų bei jos susidarymo priežasčių dar prieš Mindaugo įsigalėjimą. Todėl pirmojoje trilogijos dalyje "Karūnos pavasary", kur persipina naudos, garbės, moters, paveldėjimo, jėgos, vienybės ir laisvės motyvai tarp Mindaugo varžovų, rašytojas nemažai dėmesio skiria Lietuvos valstybės susiformavimo aplinkybėms, kurioms iliustruoti reikia pavienių faktų. Šitaip A. Kairys išėjo į literatūrines varžybas su J. Kralikausku, kuris savo "Titnago ugnies" romane taip pat vaizdavo Lietuvą prieš Mindaugą ir jam įsigalint. "Karūnos" autorius varžėsi taip pat ir su Vincu Krėve, ypač su jo epiškai dramišku "Šarūnu" ir, gal būt, su istorikais, tarp kurių toksai rusas Pašuta yra rašęs apie Lietuvos valstybės pradžią. Šitokie istoriški tikslai nurodo, kad A. Kairys savo "Karūnoje" yra užsimojęs labai plačiai, teisingiau per plačiai, nes savo trilogijoje jis vaizduoja ne tik Mindaugo dramą, bet taip pat Lietuvos valstybės pradžios kruvinus skausmus, kuriuose pirmasis visų lietuvių viešpats tėra centrinis, bet ne vienintelis dramos aktorius.

Šis platus A. Kairio užmojis, be abejo, liudija didelę autoriaus meilę lietuvių valstybei bei Lietuvos senovei, jo didelį įsijautimą į Lietuvos valstybės konvulsingą pradžią, bet taip pat atskleidžia jo kaip rašytojo klaidą: ne draminio kūrėjo uždavinys yra konkuruoti su istorijos mokslininkais ir su epikais - romanistais, aiškinant bei vaizduojant priežastis bei aplinkybes, bet vaizdingai atskleisti daugiau ar mažiau likiminius konfliktus žmoguje. Nežinia, ar rašydamas savo "Karūną", rašytojas prisiminė V. Krėvės "Šarūną", ar ne, bet jis pakartojo savo trilogijoje tą pačią klaidą, kokios nebuvo išvengęs V. Krėvė savo "Šarūne". Aiškindamas ir vaizduodamas Lietuvos valstybės susiformavimą etnografiniais, psichologiniais, sociologiniais ir politiniais pradais, V. Krėvė tada parašė tokį kompromisinį epo bei dramos pakaitalą, kad "Šarūnas" šių dienų jaunuolį tiesiog užmuša savo nuobodumu. Nors "Karūna" taip pat epo ir dramos kompromisinis vaisius, ypač jos pirma dalis "Karūnos pavasaris", tačiau ji yra gerokai lengvesnė už "Šarūną" gal todėl, kad eiliuota ir palyginti trumpa.

Geriausias vis dėlto trilogijos vidurys, "Karūnos žiedai", kur dramatinė Lietuvos situacija atvaizduota sutampanti su jos valdovo Mindaugo dramatiniu stoviu, t.y. kur epinis elementas klastingai nebestabdo draminio veiksmo eigos. Šitoje dalyje iškyla gana majestotingas patrioto Mindaugo paveikslas, nors jame nestinga nė tamsių dėmių, tokių kaip žiaurus kerštas (sakysim, prieš pat savo karūnacijos iškilmes įsako pakarti tris didikus, sąmokslininkavu-sius prieš jį kaip didįjį kunigaikštį). "Karūnos žieduose" šalia Mindaugo išryškėja ir du jo išmintingi patarėjai — kunigaikštienė Gilvė -Morta, jo žmona, ir vyriausias jo žinys Parnus, gilus žmogus, bet diplomatas. Jų patariamas kritiškoje situacijoje Mindaugas ir pasiryžta priimti lotynišką krikštą, nors pačiam valdovui "dievai — savi ar svetimi — ... daug nereiškia" (p. 177).
Šitoje "Karūnos" dalyje autorius taip pat yra sugalvojęs vieną originalią ir efektingą sceninę išmonę, turinčią didelės reikšmės Parnui. Kai Mindaugas vadovauja kovai prieš kalavijuočius, apsupusius Vorutos pilį, jo žinys Parnus tris kartus kreipiasi į Perkūną klausiamu šūksniu: "Mirtis ar krikštas? Atsakyk, Perkūne!" (p. 172). Į šį klausimą Perkūnas kiekvieną kartą atsako žaibais. Tik tretįjį kartą jo žaibų smūgis krinta taip arti Pamaus, kad sudaužo jo kankles, užmuša du vaidilas, o patį žinį apsvaigusį pertrenkia ant žemės. Sąmonę atgavęs Parnus šitą "stebuklingą" įvykį suprato kaip Perkūno pritarimą priimti krikštą. Tiesa, kad ši sceninė priemonė labiau tiktų misterijai negu dramai, tačiau negalima jai nuginčyti nei efektingumo, nei išradingumo. Tačiau mažiau skoninga bei efektinga, nors ir originali Mindaugui įtikinti "stebuklinga" priemonė — kunigaikštienės Mortos rožančius, kuris, palaikydamas šarvus, neva apsaugo didįjį kunigaikštį kovoje nuo sužeidimo strėle. Ar be šio "stebuklo" protingam valdovui nebūtų užtekę Mortos ir Pamaus patarimo priimti krikštą?

Draminės poemos paskutinėje dalyje, "Karūnos vaisiuose", A. Kairys vaizduoja liūdną karaliaus Mindaugo gyvenimo pabaigą ir jo sukurtos valstybės likimą. Nors šioje tragedijoje stipriai išryškėja Mildos Dau-mantienės fatališka reikšmė karaliaus mirčiai, tačiau šios dalies tris paskutiniuosius paveikslus autorius vėl yra paskyręs politinei istorijai, kuri šį kartą vaizduojama ne tiek realiomis scenomis, kiek iliustruojama -išreiškiama simboliniais vaizdais. Ties jais skaitytojas labiau negu ties kitais trilogijos epizodais klausia, kas vertė autorių tiek daug dėmesio skirti Lietuvos politiniams įvykiams. Šis klausimas gal taip nesismelktų į galvą, jei A. Kairys nebūtų žinomas dideliu polinkiu naujoviškoms dramos apraiškoms, kurios kartais atrodo lyg snobiškų madų pritaikymas vargingam lietuvių teatrui išeivijoje. Turėdamas tai prieš akis, vėl imi klausti: ar rašytojas nepastebėjo, kac didelio dėmesio skyrimas Lietuvos politinei senovei jam trukdė "Karūnoje" susitelkti prie herojų charakterių? Juk argi įmanoma tokiai daugybei veikėjų (40) sukurti pakankamai individualių psichinių bruožų, suteikiančių gyvybės personažams? Ar nenumatė trilogijos autorius, kad didelė oolitinės istorijos dozė lyg atriboja jo draminę poemą nuo visažmogiškų problemų, padarydama jo didelio darbo kūrinį tesvarbų tik tiems lietuviams, kuriems dar įdomi senosios Lietuvos permaininga ir labai kruvina pradžia?

Statant šiuos klausimus, vis dėlto būtų neteisinga tarti, kad A. Kairys savo trilogija būtų norėjęs užsidaryti tik senoviškame Lietuvos pasauly. Ne. Matyti visai aiški pastanga įvesti skaitytoją į visažmogišką problematiką, parodant Mindaugą bei jo likimą glaudžiai susietą su dviem moterim, dviem seserim Živibun-taitėm. Jų vyresnioji, Gilvė, svarbiausia dėl racionalių - pragmatinių (žemės paveldėjimo) motyvų tampa Mindaugo žmona, o jauniausioji, Milda, kuri be žemės dalios tėvo buvo skirta į vaidilutes, pamilsta Mindaugą impulsyviai jausmu, į kurį jai panašiai atsiliepia pats kunigaikštis. Rami ir humaniška Gilvė greit pakrypsta į krikščionybę. Sumaniai veikdama, ji suartina savo vyrą su Livonijos (kalavijuočių) ordino pareigūnais ir pagaliau jį nuveda, Parnui pritariant, į lotyniškąjį krikštą, pati tapdama Morta. Todėl net galima tarti, kad per ją Mindaugas laimi karališką vainiką.

Visai kitokios reikšmės jam turi impulsyvioji pagonė Milda. Netapusi vaidilute, ji ilgokai mergauja, o, ištekėdama už Daumanto, ji nenustoja mylėti Mindaugo. Ji taip pat lieka fanatiškai ištikima seniesiems pagoniškiems dievams, todėl — priešinga Mindaugo krikštui. Bet ji pati nekviesta, apsiginklavusi atvyksta oas Mindaugą jam padėti, kai jis grumiasi lemtingose kautynėse prieš Livonijos ordiną. Tačiau karalius stipriai pakrypsta į Mildą, kai jam pradeda nebesisekti su vokiečių ordinu, o jo išmintingoji žmona Morta sirguliuoja ir miršta. Tada sename Mindauge atgyja jaunystės aistra Mildai, kuri stengiasi savo karalių -dievą susigrąžinti prie pagoniškųjų aukurų. Šitai pastangai nepavykus, antru kartu apsivylusi Milda paprašo savo vyrą Daumantą: "Galvos! Aš noriu Mindaugo galvos!" (p. 267). Šitaip ji susideda su sąmokslininkais Daumantu ir Treniotu. Bet, kai likusi viena su Mindaugu, ji puola jį durklu, karalius Mildą pasmaugia, o pats rezignuoja, nujausdamas, kad mirties nebeišvengs. Tačiau šituo Mildos pa-smaugimu bei Mindaugo rezignacin-ga atgaila ir atsisveikinimu su savo karūna autorius kažin kaip pseudo-meniškai susilpnina aną stiprios į-tampos, vieną dramatiškiausių scenų visoje trilogijoje, kai Milda pareikalauja karaliaus galvos.

Iš čia atpasakotų Mindaugo santykių su dviem seserim matyti, kad jo iškilimas į Lietuvos karaliaus sostą bei jo tragiška mirtis tarp dviejų moterų, kaip šitokį stovį atvaizdavo A. Kairys, buvo pakankama medžiaga didelei dramai ar net tragedijai, kad ji būtų įdomi bet kokios tautos žmogui. Deja, "Karūnos" autorius, užuot sukoncentravęs pagrindinį savo dėmesį į draminį aiškinimą Mindaugo likimo tarp dviejų jam artimų moterų, šituos jo santykius atmiešė politine istorija ir pagaliau juos paskandino meniškai sunkiai įmanomuose istorijos aiškinimuose bei jos simbolinėse iliustracijose paskutinis "Karūnos" veiksmas arba trys jo paveikslai). Tai pažymint, negalima neapgailestauti, kad veiklusis ir produktyvusis dramų kūrėjas išeivijoje nepaisė šios dienos lietuvių rašytojams privalomo įsakymo: savo brangų laiką skirdamas lietuviškai žodžio kūrybai, rašyk taip atvirai, kad tavo kūriniai būtų daugiau ar mažiau suprantami ir įdomūs bet kurios tautos žmonėms, o ne vien tik Lietuvos istorijos mėgėjų saujelei; atsimink, kad ta lietuviška medžiaga, kuri bus suprantama svetimtaučiui, bus brangi lietuviui.

Be abejo, galima suprasti, kad savo draminėje poemoje A. Kairys norėjo pasigalynėti su ankstesniais Mindaugą vaizdavusiais autoriais bei atskleisti savo istorinį patriotizmą, kuris sustiprintų skaitytojuose ir žiūrovuose nepriklausomos Lietuvos mintį. Bet ar labiau atviras, nuo politinės istorijos labiau apvalytas kūrinys būtų buvęs nepatriotiškas? Tikriausiai ne, nes taip, kaip "Karūnos" autorius pavaizdavo Lietuvos valsty-vės pradžią, ji neatrodo įkvepianti: joje daug savanaudiškų kivirčų, prievartos, išdavysčių ir dar daugiau kraujo (reiktų tik suskaityti, kiek "Karūnos" veikėjų žūsta atviroje scenoje). Mažiau skiriant dėmesio valstybei, gal būtų buvę išvengta ir tokių šokiruojančių, hibridiškai skambančių vardų kaip "Karūnos pavasaris", "Karūnos žiedai", "Karūnos vaisiai". Tiesa, kad analogiškos konstrukcijos darinių kartais sutinkame mūsų dienų pamaiviškų autorių raš tuose. Bet argi karūna — šiuolaikinis simbolis? Kam jį darkyti naujoviškai, ypač kad autorius, be jokios abejonės, nori lietuvišką karūnuotą praeitį pagerbti?

Tačiau, priekaištaujant "Karūnos" autoriui dėl jos temų bei problemų ir dėl trilogijos dalinių vardų, būtų neteisinga užmiršti, kad joje yra stiprių draminių epizodų, individualių veikėjų, tarp kurių originaliausia — impulsyvi, ekstravagantiška ir karinga Milda. Toje draminėje poemoje yra taip pat sublizgančių draminių dialogų ir neblogų monologų, kurių vieni gražūs, nors draminį veiksmą sulėtinantieji, antri mažai tereikalingi dramai, o treti retoriški arba pseudolyriški. Tie dialogai ir monologai sueiliuoti be priekaištų sklandžiai, tobulais jambais pagal klasikinės eilėdaros taisykles. Tai gal pats maloniausias šios draminės poemos aspektas. Nors tie eiliuoti dialogai ir monologai neatskleidžia tokios emocionaliai spalvingos autoriaus vaizduotės, kokia pasirodo B. Sruogos dramose, bet vis dėlto "Karūnoje" yra nemažai poetiškai vaizdingų posakių. Vieni jų, glaudžiai sutapę su veikėjų charakteriais, vaizduoja jų emocinį stovį, skatinantį į veiksmą, o kiti kartais išvirsta į beveik nepriklausomus vaizdus. Šitokia pasirodo nirštančios Mildos replika seniui Mindaugui:
Kaip sausas medis tavo sostas braška,
o karūna, lyg žiedas po šalnos,
vos laikosi ant seno stagaro (p. 275)

Kartais trilogijos vaizdingos replikos yra prisotintos patarlių išminties, c kartais jos kupinos emocinės dinamikos. Antai, Treniota savo karštą norą pamatyti Mindaugą atsipalaidavusį nuo sąjungos su vokiečių ordinu iš-reiškia šitokia replika: Kad Mindaugas suprastų mūsų norma ir prakalbėtų kaip karalius laisvas, iš džiaugsmo, broliai, vandenys ir į dangų šoktų su dievais kartu (p. 232) Nors svarbiųjų veikėjų dialoginėse replikose sumirga vaizdingi posakiai, tačiau jų dažniausiai pasitaiko Mindaugo lūpose. Jose jie ne kartą suskamba kaip aforizmai. Antai: Ugnis ir moteris — kerštingos lyguti, jos niekam neatleidžia niekados (p. 255 | Ne pirmą kartą mirtimi užsidega kardai ir vyrai, geisdami kovos ip. 164). Suprantama, kad recenzinio straipsnio rėmuose neįmanoma pacituoti nei Mindaugo, nei kitų veikėjų net pačių vaizdingųjų posakių replikose. Tačiau reikia pridurti, kad jos paliktų dar stipresnį įspūdį, jeigu trilogijos pagrindiniai veikėjai būtų mažiau iškalbūs, t. y. taupesni m žodžiais.

Baigiant mintis apie "Karūną . šį paminklą Lietuvos valstybės dramatiškai pradžiai, kai dėl laisvos Lietuvos vienybės ir galybės įvairiai grūmėsi pirmasis didysis kunigaikštis ir karalius Mindaugas, reiktų pasakyti, kad kritiško skaitytojo estetinis pasitenkinimas būtų didesnis, jei šios istorinės trilogijos autorius nebūtų daręs kompromisų tarp epinio ir draminio meno žanrų bei nebūtų leidęs istorijos politiniams momentams ne kartą nustelbti individų visažmogiškas problemas ir konfliktus, kurie sudaro pagrindą tikriesiems draminiams kūriniams.
Dr. Jonas Grinius









 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai