Žmogaus kalba yra ne tik geriausia jo sielos bei dvasios išraiška, bet tuo pat metu ir žymiausia jo gyvenimo bei praeities liudininkė. Analizuodami atskirus kalbos duomenis, mes galime patirti, kaip kuri tauta senovėje yra gyvenusi, su kuo bendravusi, kokia yra buvusi jos kultūra ir t.t. Tad kalba sumaningam tyrinėtojui yra neišsemiamas praeities archyvas, iš kurio jis gali gana daug ką sužinoti. Jis gali net tokių paslapčių atskleisti, kurios kitų šaltinių yra visai nepasiekiamos.
Ypač daug ką apie mūsų senovę ir pirmykštę kultūrą gali mums papasakoti mūsų didžiai senoviška ir savotiška kalba, apie kurią plačiau „Tremties Metuose“ (Tūbingenas 1947), 416—442 psl. jau-yra rašyta. Visų pirma iš seniausių, dar mūsų kalboj užsilikusių indoeuropiškų žodžių galima aiškiai matyti, kad mūsų protėviai jau senų senovėj yra buvę nebe laukiniai klajokliai, bet naminių gyvulių augintojai ir žemdirbiai. Iš jų įaugintųjų gyvulių pirmoj vietoj yra buvę galvijai. Pats šis žodis mūsų kalboje yra visai naujas, su priesaga — i j a s, sudarytas iš galva arba pagal tai perdirbtas iš senesnio veldinio, kurį dar rodo latvių g u o v s „karvė“, sen. vok. aukšt. c h u o, arm. ko v „t. p.“ graikų būs (bous) „galvijai, karvė“, sen. indų gaus „galvijai, jautis, karvė“ ir kt., mūsų kalboj šio žodžio pėdsakų yra dar išlikę tolimesniuose dariniuose, pvz. Guovainiai (vietovardis), guotas „banda, būrys“ ir t.t. Kiti seni rūšiniai galvijų pavadinimai yra tauras (plg.prūsų tauri s „stumbras“, rusų tur „t. p.“, lot. taurus, graikų tauros „bulius...) taip pat telias „teliukas, teliokas“ (plg. lat. , te 1 š iš t e l j a s, ukr., rus. tarm. t e l j a „teliukas“, ds. teljata...) ir kt. Galvijų nauda senovėje turėjo būti gana didelė: jais, pasikinkius į jungą (plg. lot. jugum, sen. indų yugam. gotų juk...), buvo dirbama žemė, važiuojama; iš jų savininkai gaudavo mėsos, pieno, kurį jau seniausiais laikais mokėdavo milžti, arba melžti (plg. sen. vok. aukšt. melc h a n, graikų a m e l g e i n...) ir t.t. Todėl nestebėtina, kad galvijai senovėje buvo laikomi vertybiniu mastu ir mokamąja priemone; pvz. mūsų banda yra ne tik „galvijai, kaimenė“, bet ir „nauda, turtas, nuosavybė“, taip pat „pinigai“; plg. dar lot. pecuaia „nuosavybė; pinigai“ iš p e c u s „galvijai“.
Šalia galvijų kitas didžiai svarbus naminis gyvulys buvo avis, kuriai atliepia latvių avs, lot. o vis, sen. indų avis ir kt. Ji teikė mūsų protėviams ne tik kailių ir mėsos, bet ir vilnų (plg. latvių vilna, čekų vi n a, gotų wulla, flen. indų urna...). Mėsai taip pat buvo laikoma ir k i a u l ė, kurios pirmykštis pavadinimas sūs (lot. sūs, gr. nūs, Avestos hū, sen. vok. aukšt. sū) mūsų kalboj yra jau išnykęs; bet, kaip rodo latvių suvens „paršiukas“ ir iš dalies prūsų seweynis „kiaulių tvartas“ (čia sew — turbūt vietoj suw — parašyta), tatai galėjo būti seniau ir mums pažįstama. Lig šiol mūsų kalboj yra išlikęs kitas rūšinis kiaulės pavadinimas, būtent — paršas, plg. lot. porcus „prijaukinta kiaulė“, sen. vok. aukšt. f ar h ,;paršiukas“, rus. tarm, poros j a ,,t. p.“, prūsų parstian „t. p.“ iš *parsistian — mūsų paršiščias ir kt.
Žymų vaidmenį mūsų protėvių gyvenime yra taip pat vaidinęs ir arklys, vėliau sudarytas senesnio *ašvo arba *ešvo vietoje. Senovinėj mūsų raštų kalboj yra dar pažįstama ašva arba ešva „kumelė“, kuri taip santykiauja su *ašvas, kaip lot. equa su e q.u u s arba sen. indų ašva su ašvas. Iš *ašvo arba ašvos yra sudarytas žem. ašvienis „arklys“ ir prūsų a s w i n a n „kumelės pienas“. Kaip rodo kitų indoeuropiečių tautų proistorė, arklys senovėje veikiausiai ir mūsų protėvių pirmoje vietoje buvo naudojamas ne darbui, bet jojimui, galbūt dar lenktynėms ir kitiems panašiems tikslams. Tik vėliau jis buvo pradėtas vartoti žemei dirbti, todėl tuomet jis nuo arklo ir buvo pavadintas arklys, t. y. į arklą kinkomasis, arklinis.
Pagaliau nuo pat senų senovės buvo mūsų protėviams pažįstamas ir š u o (kilm. š u n ė s, šuns), plg. sen. indų š v a (kilm. šunas), graikų k ū o n (kilm. kūnas), arm. š u n, airių c ū (kilm. c o n) ir kt.
Panašiai kaip naminių gyvulių veisimas, taip pat ir žemės darbas jau nuo pat seniausių laikų buvo gerai pažįstamas. Tai aiškiai dar rodo visa eilė specialių žemdirbystės pavadinimų, pvz. arklas (plg. graikų a r o t r o n, lot. a r a t r u m, airių a r a t h a r, čeku radlo iš *ordlo...), akėčios arba ekėčios (plg. prūsų aketes, Ijatvių e c e š a s, kimrų o c e t, lot. occa...), javai (plg. sen. indų yavas „javai, miežiai“...), šėmu o „sėja“, paprastai ds. sėmens, sėmenys (plg. prūsų* s e m e n, lot. s e m e n, sen. vok. aukšt. šamo, serbų s j e m e...), rugys (plg. latvių r u d z i s, prūsų r u g i s, rusų r o ž, sen. island. rugr...), pūrai „žieminiai kviečiai“ (plg. latvių puri „t. p.“ prūsų pure „dirsė“, graikų pūros „kviečiai, javai“...), aviža (plg. latvių auza iš *a v i z a, lenkų o w i e s, lot. a v ė n a...) ir t.t.
Bet augindami gyvulius ir dirbdami žemę, mūsų protėviai nebuvo jūreiviai, nes. jie marių, arba jūrų, kladp kad mes jas dabar suprantame, senovėj dar visai nepažino: dabartinės mūsų marios, latvių marą, prūsų mary iš tikrųjų yra ne „Meer“, bet „Haff“, o mūsų jūra nėra atskirtina nuo jaura „šlapia, pelkėta žemė, raistas“; plg. sen. vok. aukšt. meri „stovintieji vidaus vandens, bala“, sen. fryzų m ar „tvenkinys, griovys“, sen. olandų maere „pelkė, jūra“ ir kt. Tai reikia aiškinti tuo, kad mūsų protėviai žiloje senovėje nėra gyvenę prie didžiųjų jūrų marių, todėl negalėjo būti tada su jomis ir susipažinę. Todėl ir mūsų laivų pavadinimai (eldija, laivė, luotas, pergas, valtis ir kt.), kurie tereiškia „Kahn, Nachen“, rodo, kad seniau mūsų tik vidaus vandenimis plaukiota, ne didžiosiomis jūromis. Net laivas, ir tas mūsų kalboj daug kur yra ne didelis „Schiff“, bet „Kahn, Boot, Nachen“. Toliau apie tai plg. K. Būga, Kalba ir senovė, 231 t.t.
Dar kitokesnį vaizdą mums teikia metalų vartosena senovėje. Kiek gyvulininkystės ir žemdirbystės svarbesnieji pavadinimai yra pažįstami daugely kitų indoeuropiečių kalbų, tiek metalų vardai įvairuoja atskirose kalbose. Pvz. sen. indai auksą vadino h f r a n y a m , iranėnai z a r a n y a, frigai g l u r o s (glourčis), graikai dhrūsčs, romėnai aurų m, slavai *z o t o (čekai z l a t o rusai z o l o t o...), latviai z e 11 s, vokiečiai G o l d ir kt. Tas įvairumas yra dėl to, kad vienų jis yra vadinamas nuo spalvos (pvz. latvių z e 11 s yra tos pat kilmės kaip mūsų ž e 11 a s „gelsvas“, Avestos zaranya — yra sudarytas nuo z a r i — „geltonas, auksinės spalvos“...), kitų yra iš kitur pasiskolintas (pvz. gr. c h r ū s o s veikiausiai yra kilęs iš semitų kalbų), o kiti yra nevisai aiškios kilmės. Pvz. mūsų auksas, kaip rodo Bretkūno a u ra s ir sen. prūsų ausis, be abejones, yra vėliau su įspraustiniu k kilęs iš senesnio *a u is a s ir tuo būdu atitinka su lotynų a u r u m iš a u s o m. Bet toliau yra neaišku, ar šis žodis yra iš kur nors kitur paskolintas, ar panašiai sudarytas, kaip aukščiau minėtieji žodžiai. Sprendžiant pagal neseniai Rytų Turkestane surastos tocharų kalbos atitikmenį w a s, galima būtų manyti, kad mūsų auksas, kaip ir lotynų a u r u m , tam tikru balsių kaitos laipsniu santykiauja su tochariškiu žodžiu ir senovėj buvo pavadintas nuo kurios nors būdingos jo ypatybės. Ne kitaip yra buvę ir su sidabru: seniausios indoeuropiečių kalbos jį sutartinai vadina nuo „šviesumo, baltumo“ (pvz. sen. indų r a j a t a m, tocharų g r k y a n t lot. argentum, graikų a r g u r o s , armėnų arcath, sen. airių argat šalia tocharų arki „baltas“, graikų argūros „šviesiai spindįs“, sen. indų arjunas „šviesus, baltas“ ir kt.), o germanų, baltų ir slavų kalbose jo pavadinimas įvairuoja be jokios tvarkos, plg. gotų s i l u b r, sen. vok. aukšt. s i l a b a r, prūsų s i -r a p l i s , mūsų sidabras arba sudabras, latvių s u d a b r s arba sudrebs, rusų s e r e b r o ir kt. Todėl yra manoma, kad šis žodis yra ne savas, bet iš kur- nors kitur paskolintas ir vėliau atskirose kalbose kaip tolima svetimybė buvo visaip perdirbtas.
Kiti metalų pavadinimai, kad ir yra seni, tolimesnėse indoeuropiečių kalbose beveik neturi jokių atitikmenų; pvz. mūsų sen. raštų kalbos aivas, latvių a l v s „Zinn“, prūsų a l w i s „Blei“, čekų, rusų o l o v o „Zinn“; geležis arba gelžis, latvių dzelzs arba dzelezs, prūsų g ei s o, rus. žėlė z o...; švinas „Blei“, latvių s v i n s , rusų s v i n ė c; plienas, latvių pliens, prūsų playnis; varias (ir varis), latvių v a r š (iš * v a r j a s), prūsų v a r g i e n (= varjian). Sių žodžių kilmė yra neaiški, tad sunku yra ką tikro pasakyti ir apie jų atsiradimą.
Dėl galėjimo aivas galėtų būti sudarytas iš tos pačios šaknies kaip lot. a l b u s „baltas“ ir kt., bet tikrai negalime įrodyti, nes tam trūksta duomenų. Aiškūs skoliniai yra alavas, bronza, cinas, cinkas, misingis ir kt. Taigi metalų pavadinimai mūsų kalboj, kaip ir kitų baltų kalbose, yra ne senoviniai veldiniai iš indoeuropiečių prokalbės, bet vėliau atskirose kalbose įvairiais keliais atsiradę.
Tokį pat įvairumą kaip metalai rodo ir ginklų bei padargų pavadinimai. Vienas iš seniausių iš jų yra iešmas, (plg. latvių i e s m s, prūsų a y s m i s , graikų ai c hm ė ieties viršūnė ir kt). Taip pat seni žodžiai, ne skoliniai yra ir girnos (vietoj senesnės lyties *girnūs = latvių dzirnus, gotų qu ai r nu s ir kt.), kerslas „lancetas“ (iš *kertslas, plg. prūsų kersle „dviašmenis kirvis“, ukrainiečių čereslo „arklo peilis“...), kirvis (plg. latvių c ir vi s, gudų červ „pjautuvas“...), peilis (plg. latvių peilis, prūsų k ai op e ii i s „kapotė, kaponė“, slavų pila .pjūklas“...), strėla arba strėlė „ataugą, atžala; vylyčia“ (plg. rusų s t re l a „vylyčia; žaibas, Blitz-strahl; kamienas stiebas, kotas“, sen. vok. aukšt. s t r ala „strėla, spindulys“...) ir kt. Kalavijas šalia prūsų kalabian „Schwert“ gali būti kokio nors kito žodžio perdirbinys, nes nepaprastas dalykas yra k a l a v — ir prūsų k a l a b —; kuris normaliu būdu yra neišaiškinamas. Daugelis kitų ginklų bei įrankių yra pasiskolinta iš kitų kalbų; pvz. y l a drauge su prūsų y l o veikiausiai yra kilusi iš germanų kalbų; kardas yra paskolintas iš gudų lenkų kord; šarvas yra vėl kildintinas iš germanų kalbų, oš almas iš slavų ir t.t.
Iš to, kas anksčiau sakyta, galime dabar sau pasidaryti tokią išvadą: mūsų protėviai senų senovėj, kai indoeuropiečiai dar drauge tebegyveno, visų pirma yra buvę gyvulių augintojai ir žemdirbiai, bet su metalais tuomet dar nebuvo susipažinę; jie juos pažino vėliau, kai jų kalbos jau buvo išsiskyrusios ar bent pradėjusios skirtis iš indoeuropiečių prokalbės, todėl ir jų pavadinimai dabartinėse atskirose kalbose taip didžiai įvairuoja. Medžiaginės kultūros raidos atžvilgiu šis bendrasis laikotarpis yra nukeliamas dar į priešmetalinius laikus, t. y. į naujojo akmens amžiaus pabaigą, beveik už pustrečio ar trijų tūkstančių metų prieš Kristų, kada akmeniniai dirbiniai pamažu ėjo iš apyvartos ir juos ėmė pakeisti metaliniai. Tad įdomu yra žinoti, kaip tokiu senyvu laikotarpiu galėjo atrodyti mūsų protėvių kasdieninis vidaus gyvenimas.
Lygindami atskirų indoeuropiečių kalbų atitikmenis ir juos paremdami archeologijos bei kultūros istorijos duomenimis, mes patiriame mūsų protėvius senovėje gyvenus bendruomenėmis, kurių priešakyje stovėjo viešpats, t. y. kaimo arba kiemo valdovas, visos bendruomenes galva, šeimininkas. Savo reikšme ir daryba šis žodis buvo visai tolygus sen. indų v i š p a t i s „šeimininkas, bendruomenės galva“ arba Avestos vispaiti — „kaimo, bendruomenės valdovas, viešpats“: pirmoji jo dalis viš —, vis — iš pradžios buvo tos pat kilmės ir reikšmės kaip čekų ves, lenkų w i e š „kaimas“ iš *v i š —, o antroji dalis p a t reiškė „ponas, valdovas; vyras; plg. sen. indų patis valdovas; vyras“, graikų p o s i s (iš potis) „vyras, Gatte“, lot. p o t i s „galingas“ ir kt. Mūsų kalboje šaknis vi e š — (iš v e i š —) balsių kaitos laipsniu taip santykiauja su viš —, kaip pvz. keisti su kisti, teikti su tik ti ir kt. ir reiškė „kaimas kiemas“. Ši senesnė, reikšmė dar glūdi žodyje viešė, iš kurio yra sudarytas veiksmažodis viešėti „svečiuotis, t. y. viešėje būti“, plg. kieminėti „kieme, t. y. svečiuose būti“. Tai iš dalies patvirtina ir Daukšos kalba, pvz.: užgimė viešėje prie kelio (Daukšos Postilė, 39 psl.); čia viešėjje yra versta iš lenkų w gošcinie. Taigi viešpats iš tikrųjų senų senovėje yra buvęs viešės valdovas, viršininkas, kurio valiai turėjo nusilenkti visi kiti bendruomenės nariai. Pačios tokios bendruomenės iš pradžios yra buvusios ne kas kita kaip didelės šeimynos, kurių nariai su laiku ne išsiskirstydavo, bet gyvendavo drauge. Tai galėjo susidaryti tuo pačiu pagrindu, kaip ir mūsų rytiečių aukštaičių brolavos, kuriose dar neseniai bent keli broliai su šeimomis drauge gyvendavo, o kartais net brolių vaikai pasilikdavo drauge gyventi, kad nereikėtų ūkio skaldyti. Ilgainiui iš tokių didelių šeimynų, esant bendriems reikalams (apsigynimui ir kt.), galėjo atsirasti sudėtingesnės paderminės organizacijos, visai panašios kaip senovės germanų s i b j a (iš čia vok. Sippe) arba pietinių slavų bratstvo „brolija“, o drauge su tuo ir tam tikros valdomosios sritys arba apygardos, kurios senovėje galėjo būti valstimis vadinamos. Tai dar iš dalies rodo latvių v a l s t s (iš v aistis) „bendruomenė, sritis; valstybė“ ir slavų *v o l s t i — (ukrainiečiu v o l o s t' „valsčius, sritis, kraštas“, čikų v l a s t „kraštas, valstybė, tėvynė, gimtinė“ ir kt.). Mūsų kalboje senesnė v a l s t i s (iš * v a l d - t i s), kilm. v ai s tie s galėjo būti vėliau paversta į valsčius „Amtsbezirk“ lygiai taip pat, kaip kad paveldėtinė barnis (kilm. b a r n i e s) yra tarmėse jau išvirtusi į barnius „ginčas, vaidas“. Taigi prieš susidarant platesnei bendruomenei, jau ankščiau turėjo būti susiformavusi šeima „familija“, kurios daugumas narių dar dabar yra vadinami senais ir skirtingais indoeuropiškais pavadinimais, pvz. lot. pater, sen. indų pitar —, sen. airių athir (mūsų kalboj šio žodžio jau nebėra) ir motė (kilm. moleres), lot. m a t e r, sen. indų m a t a r —, sen. slavų m a t i, kilm. mat ere; sūnus, sen. indų sūnūs, gotų sunūs ir duktė (kilm. d u k t e r ė s), prūsų d u c k t i, rusų doč (kilm. dočeri), gotų dauhtar, sen. indųduhitar—jbroter — (žodžiuose broterėlis „brolis“, broterauties „broliautis“), lot. frater, sen. indų bhratar-, sen. vok. aukš. bruoder ir sesuo (kilm. seserės), lot. soror, sen. indų s vašia r — gotų, swistar; nepuotis (dar senovinėje raštų kalboje sutinkamas) „vaikaitis, Enkel“, lot. n e p o s (kilm. n e p o t i s), sen. indų n a p a t — irneptė „Ennkelin“, lot. n e p t i s, sen. vok. aiikšt. n i f t; šešuras „vyro tėvas“, rusų svekor, lot. socer, graikų hekūr6s, sen. indų švašuras in sen. slavų s v e k r y „vyro motina, anyta“, lot. s o c r ū s , sen. indų švašrūs (mūsų kalboj šio žodžio jau»nebėra) ir t.t.
Nuo pat senų senovės šeima buvo nuolat didinama vedybomis, t. y. į vyro arba tėvų namus buvo iš svetur parvedama marti arba jaunoji, todėl vesti mūsų kalboje, kaip ir daugely kitų indoeuropiečių kalbų jau nuo seniai reiškia „eine Frau heim-fūhren, heiraten“; plg. latvių sievu vest „heiraten“, sen. rusų vesti ž e n u , lot. uxorem d u c e r e , graikų gūnaika agesthai, taip pat mūsų ved y s „jaunikis, jaunasis“, vėdlys „jaunikis; vestuvininkas, kuris lydi jaunąją ir kraitį; jaunojo pusės svotas, pabrolys“, vedeklis „vėdlys, jau galįs vesti jaunuolis, jaunikis“, nevedžia „nevedęs vyras, viengungis“, latvių vedama „marti, jaunoji“, sen. rusų v6di-maja „žmona“, sen. indų vadhūs „marti jaunoji“ ir kt. Taigi mūsų apsivesti yra laikytinas vėlyvesniu darinių, kuris yra arba sąmyšio keliu atsiradęs iš vesti ir apsiženyti, arba tam tikrais atvejais savaime susidaręs, plg. karvė apsivedė „pasivaikė, pasilakstė“ ir t.t.
Pačios vedybos, kaip sutartinai rodo istoriniai šaltiniai ir kalbos duomenys, seniau yra buvusios dvejopos — pirktinės ir vogtinės arba grobti-nės. Ypač aiškiai yra paliudyta pirmoji šių vedybų rūšis. Pvz. Vokiečių kronikininkas Petras Dusburgas savo kronikoje mini, kad prūsai buvę pratę sau žmonas pirkti už tam tikrą pinigų sumą: „Secundum antiquam consuetudinem hoc habent Prutheni adhuc in usu, quod uxores suas emunt pro certa summa pecuniae“ (Scriptores rerum Pruss I 54). Dar aiškiau apie tokį pirkimą rašo Mykolas Lietuvis (Lituanus) savo 1615 rašte „De moribus Tartarorum Litvanorum et Moschorum fragmina“ (ed. Grasser Bassileae... MDCXV): „ąuemadmodum et in nostra olim gente solvebatur parentibus pro sponsis pretium, quod Krieno a Samagitis vocatur“ (28 psl.). Cia krieno (sc. pinigai) yra vienaskaitos kilmininkas nuo krienas* „nuotakos kaina, Kaufpreis eines Madchens (-pro sponsis protium)“, kuriam atliepia latvių k r i e n s „dovana jaunajai“ ir kurio šaknis k r i e — yra toliau sietina su veiksmažodine šaknimi kri — „pirkti“, plg. sen. indų kr įnami ,,perku“, sen. airių c reni m „t. p.“ iškrinami, sen. rusų krenuti „pirkti“ (čia šaknis k r e — yra kilusi iš senesnės lyties k r i —) ir t.t.
Taigi mūsų krieno reikšmė, kuri nieko bendro neturi su slavišku skoliniu krienas „Meerrettich“, yra žymiai senesnė, kaip latvių atitikmens: mūsiškis žodis tebeturi išlaikęs pirmykštinę nepakitėjusią pirkimo reikšmę, visai panašiai, kaip sen. vok. aukšt.. w i d u m o, sen. anglų saksų weotuma ir kt. iš pradžios tėra žymėję tik tam tikrą mokestį už mergaitę, o atitinkamo latvių žodžio reikšmė „dovana jaunajai“ jau rodo vėlyvesnių laikų paprotį, kada nebe jaunasis mokėdavo jaunosios tėvams, bet jaunosios tėvai jaunajam ėmė primokėti už savo išleidžiamąją dukterį. Šitas primokėjimo įprotis labai gyvas yra buvęs Lietuvoje net lig pat paskutiniųjų laikų; pvz. prieš pirmąjį pasaulinį karą Rytų Lietuvoj vėdliai dažnai važinėdavo iš vieno kaimo į kitą, ieškodami sau mergaičių su ko didesniu kraičiu ir pas ogu ir, tik su jaunosios tėvais dėl to susitarę, pradėdavo jau ruoštis vestuvėms.
Visai kitos rūšies vedybinis terminas yra tekėti, lot. nubere, rus. vyjti za muž, vok. heiraten (von Frau) „šalia tekyba, tekės tos arba tek estė „ištekėjimas, vychod za muž, Heiraten (der Frau)“. Pats veiksmažodis tekėti seniau tėra reiškęs tik „bėgti, laufen, fliehen“; pvz. Daukša savo postilėje dar rašo: tenai dabar D i e v o p tekame „prie Dievo bėgame“ (79 psl.); plg. dar: tekimas bėga (ši veiksmažodinė lytis yra sudaryta iš lytes *t e k t i „bėgti = latvių tekt „t. p.“ čekų t ė c i „bėgti, tekėti“, panašiai kaip nešinas iš nešti...), taip pat tekėlas „sukamasis galąstuvas“ ir kt. Todėl ir tekėti „eiti už vyro, heiraten“ seniau turėjo būti ne kas kita kaip „bėgti“. Matyti, šalia nuotakų pirkimo senovėj dar buvo praktikuojamas ir jų grobimas, t. y. vėdlio arba jo draugų pagrobta nuotaka seniau tikrai turėdavo , bėgti, arba tekėti, iš savo tėvų namų; šitas pabėgimas vogčiomis iš dalies dar yra vaizduojamas ir mūsų liaudies dainose. Toliau apie vogtines vedybas plg. dar O. Sehrader, Sprachvergleichung und Urgeschichte (Jena 1907), II 3321 t.t.; E. Hermann, Die Eheformen der Urindogermanen (Nachrichten von der Gesellschaft der Wissenschaften zu Gottingen. Phil.hist. Klasse, Band I, Nr. 2), 46 t.t.
Tuo būdu dabartiniuose išblankusiuose vedybiniuose terminuose mes dar aiškiai galime išskaityti gilią senovę, kurią pati liaudis savo tautosakoje dabar tik mihte beprisimena. Bet ne vien tik vedybinėje kalboje ši senovė atsispindi, — mes ją dar randame ir daugely kitų sričių, tik galbūt žymiai daugiau paslėptą ir ne tuojau pastebimą. Pvz. kasdieninė kaina „Preis, Wert“ mums paprastai dabar jau nieko ypatingo nebesako, bet, lyginama su kitų kalbų atitikmenimis ji mums atskleidžia savo be galo įdomią ir tuo pat metu didžiai žiaurią senovę, būtent:-žodis kaina garsų dėsniais yra jungtinas su Avestos k a e n a „kerštas, baus- / mė, atlyginimas“, sen. graikų poine „kraujo kerštas, piniginė bauda, kurią žudikas, norėdamas išvengti kraujo keršto, turėdavo sumokėti nužudytojo giminėms“, vid. airių c a i n „atgaila, t. y. nuostolio atlyginimas, atsiteisimas už teisės sulaužymą arba įžeidimą“ ir—kt. Sitų žodžių reikšmės, kurias patvirtina ir įvairūs istoriniai šaltiniai bei tarpusaviniai vėlyvesnių laikų santykiai, rodo, kad už sunkius nusikaltimus iš vienos pusės senovėj turėjo būti pagal Mozės įstatymą atsilyginama (akis už akį, dantis už dantį), o iš kitos pusės, norint išvengti gresiančio baisaus keršto, buvo galima ir išsipirkti už tai sumokant tam tikrą piniginį atpildą; pvz. Tacitas Germania (Cap 21), rašydamas apie germanus, pastebi, kad net žmogžudybė galinti būti atpirkta tam tikru skaičiumi stambių bei smulkių galvijų (luitur etiam enim homicidium certo armentorum ac pecorum numero recipitųue satisfac-tionem universa domus). Bet mūsų kalboje pirmykštė šio žodžio reikšmė yra visiškai pakitėjusi, būtent — keršto, bausmės arba piniginės baudos vietoje atsirado visai nauja reikšmė „Preis, Wert“, t. y. keršijamasis ir baudžiamasis elementas čia buvo pakeistas vertinamuoju elementu.
Kitas toks įdomus ir su gilia mūsų senove susijęs žodis yra dar senoviniuose mūsų raštuose ir dabartinėse tarmėse sutinkamas vaistas arba vaistras „priemonė, liekarsta, Mittel, Heilmittel, Arzenei“. Kai kuriose ryt, aukštaičių tarmėse vaistas turi tik bendrą reikšmę — reiškia tik priemone, nuo ko nors, pvz. lazda yra geriausias vaistas šunim (atsiginti). Kitur vaistas yra naminė gydomoji priemonė nuo ligų, ir todėl čia yra skiriamas nuo pirktinių liekarstų. Bet vietomis šis žodis turi tą pačią reikšmę kaip ir liekarsta „Arzenei“; taip pat ir Daukšos bei Sirvydo raštuose jis vartojamas tik šia pastarąja reikšme. Tad kokia yra jo kilmė? J. Endzelynas, Annales Academiae Scientiarum Tennicae (Serie B) XXVII 26 mano, kad mūsų vaistas arba v aistra s galėtų būti jungiamas su av. v i š —, gr. los, airių i l „nuodai“, lot: v I-rus „Schleim, Saft, Gift“ ir kt. Bet man ši etimologija neatrodo visai įtikima: viena, vaistais mūsų kalboje, kaip jau minėta, visų pirma yra ne „liekarsta“, bet bendrai „priemonė nuo ko nors“, ir antra, vaistai nėra visados nuodai, todėl nelengva juos iš nuodų ir kildinti. Daug patikimesnė yra K. Būgos etimologija (žr. Trautmann Batt. Slav. Wb. 338), pagal kurią vaistas jungiamas su v a i d — „žinoti“: prūsų waidimai „mes žinome“, gotų wait „aš žinau“ rusų vedat' „žinoti“, sen. indų veda „žinau“ ir kt.; dėl darybos plg. vaistą s“ iš *vaidtas ar * v a i d -stas: prūsų waidimai=varstas „varsna, varsmas“ iš *vart-tas ar *vart-stas: vartyti ir kt. V a i s t r a s šalia vaistas gali būti taip sudarytas kaip gaistras „pašvaistė“ šalia gaisas arba gaisras ir kt. V a i s t o reikšmė „Heilmittel, Arzenei“ lengvai galėjo išriedėti iš „žinojimo“, nes seniau „žiniuonys „kerėtojai, Zauberer“, žinodami paslaptingą žodį, mokėdavo ne tik burti, kerėti, bet ir gydyti.
Dar neseniai užkalbėtojai paslaptingomis maldelėmis rožes bei kitas panašias ligas yra ir Lietuvoje gydę. Todėl sen. slavų kalboje veiksmažodis baj ati reiškia ne tik „pasakoti, užkalbėti“, bet ir „gydyti“, o šalia bąlija „kerėtojas, žiniuonis“ buvo ir balistvo „vaistas, Heilmittel“; toliau dėl to plg. Schrader, Sprachvergl. u. Urgeschichte II1 445 t. Tuo pat būdu šalia v aid — „žinoti“ lengvai ir mūsų kalboje galėjo atsirasti vaistas „priemonė, gydomoji priemonė, liekarsta“.
Dar gilesnę senovę mums atskleidžia vėlė (arba vėlė), kuri seniau tėra žymėjusi tik mirusiojo žmogaus dvasią (arba dūšią). Ją daugiausia mes randame minint mūsų liaudies dainose: pvz. A. Juškevičiaus (Li-tovsk. narod. pesni. Kazan 1882, 144 psl.). Vienoje paskelbtoje dainoje sakoma: atkelk vėlių vartelius, atdaryk v e l i,ų dureles, imk už baltų rankelių, pasodink į vėlių suolelį. Toliau vėlių buvimą paliudija Vilniaus krašto (Joniškio apyl.) vėliai „numirusiųjų sielos“, latvių y e 11 „numirusiųjų dvasios“ šalia mūsų velys „numirėlis“, velionis „t. p.“ ir kt. Čia pat yra priskirtinas ir vėlinąs arba vėly vesnis velnias, t. y. tam tikra dvasia, kilusi iš mirusių žmonių vėlių, arba dūšių. Yra galimas daiktas, kad tos pat giminės yru ir Veliuonos upės bei miestelio pavadinimas. Pagal dar>uą tai labai primena J. Lasickio (De Dii? Samagitatum) minimoji Vielona (t. y. Veliuona „deus animorum“ (žr. W. Mannhard, Letto — Preussische Gotterlere. Riga 1936, 357 psl.). Plg. dar L a s d o n a „deus avellanarum“ (ib) — Lazduona, kurios vardu Lietuvoje yra bent kelios upės vadinamos. Taigi visi aukščiau minėtieji žodžiai turi vieną ir tą pačią šaknį v e l —, kuri aiškiai rodo į mirti. Pet paties veiksmažodžio, kuris reikštų „mirti“, mūsų kalbuj nėra — tai mes randame tocharų kalboje, kur iš šaknies wal — yra sudaroma įvairių lyčių, pvz. bendratis wlassi, part. act, wlas', walma (s), part. praet, walu „miręs“, verb. subst. wlalune „mirties“ ir kt. žr. W. Schulze, E. Sieg und W. Siegling, Tocharische Grammatik (Gottingen 1931) 471 psl. Toliau ši šaknis yra dar pažįstama germanų ir iš dalies kitose ide. kalbose, pvz. sen. island. valr „lavonai kovos lauke“, anglų saksų waęl „kovos lauke pasilikusieji“ ir kt. Taigi vaiksmažodinė indoeuropietiška šaknis v e l — „mirti“, kad ir nėra mūsų kalboj išlikusi, vis dėlto yra palikusi nemaža pėdsakų tolimesniuose dariniuose, kurie net lig šių dienų teberodo gilią senovę.
Pagaliau tokia pat gilios senovės liekana yra mūsų dievas, plg. latvių d z i e w s , prūsų d e i w i s, lot. deus, sen. indų devas ir kt. Nors šis žodis yra vienas iš seniausių mūsų kalbos veldinių, bet jo dabartinė sukrikščioninta reikšmė nėra labai sena. Kaip rodo latvių dainų dievs „dangus“ ir suomių iš baltų (t. y, mūsų bei latvių protėvių) pasiskolintasis tos pat reikšmės t a i v s , seniau, dar prieš priimdami krikščionybę, ir mūsų protėviai dievą bus panašiai supratę. Tai iš vienos pusės patvirtina dar senesnis dievo pirmuonis sen. indų d y 5 ū s (sv. kilm. d i v a s) „dangus, dangaus dievas, diena“, kuriam atliepia graikų Dzeus (kilm. Dios iš D i v o s) ir lot. d i e s sudėtiniame daiktavardyje Diespiter = sen. indų D y aus p i tą „tėvas dangus“' šalia Juppiter=sen. graikų vs. šauksm. D z e u p a t e r ir kt. plg. dar lot. nudiustertius „nun yra trečioji diena“ (čia dius yra kilęs iš *d j ė u s). Iš kitos pusės dievą su „dangumi, šviesa“ - sieja ir etimologinė analizė, būtent: senesnė šaknis „d e i —, čia išplėsta formantu v, toliau yra sutinkama dar tolimesniuose dariniuose mūsų diena (iš *d e i n a), graikų d e e l o s „matomas“ (iš d e i e l o s) ir kt. Taigi dabartinio krikščioniško Dievo vietoj, seniau, apie Kristaus laikus, o gal ir dar vėliau, buvo vartojamas nesuasmenintas dievas „dangus“, šalia kurio dar buvo garbinama visa eilė kitų dievų pvz. žemės deivė Ž e m y n a, griausmo, žaibo ir lietaus dievas Perkūnas, pragaro ir tamsybių dievas P i k u l a s , sodybų dievas Žemėpatis, tekančių vandenų dievas Patrimpą s, šviesos dievas Žvaigždikas, miškų deivė Medeinė, dvasių deivė Veliuona ir daugybė kitų. Kai kurie iš šių dievų dar net XVI amžiuj buvo garbinami.
Tuo būdu trumpai ir visai bendrais bruožais panagrinėję vieną mažą dalį mūsų kalbos lobyno, mes galime aiškiai matyti, kad mūsų kalba iš tikrųjų yra gana žymus mūsų senovinės, tiek medžiaginės, tiek dvasinės, kultūros atspindys. Tuo, žinoma, aš visai nenoriu pasakyti, kad viena kalba visą mūsų senovinę kultūrą su visomis smulkmenomis gali atvaizduoti, — ne, to viena ji negali padaryti. Tam reikalui į pagalbą dar turi ateiti ir tautosaka, ir archeologija, ir kultūros istorija ir kitos artimos mokslo šakos. Bet, tyrinėjant mūsų žiląją senovę ir ypač mūsų senovinę kultūrą, religiją ir kt., niekaip negalima aplenkti mūsų kalbos, vieno iš žymiausių mūsų praeities šaltinių. Todėl K. Būga visai teisingai sako: „Kalba, būdama ne šios dienos žmonių kartos padaras, turi savo praeitį. Kadangi viena pati kalba be žmogaus negyvuoja, tai kalbos praeitį tirdami tuo patim jau mes tiriame ir tąja kalba kalbančio žmogaus gyvenimo istoriją. Kalba prityrusiam kalbininkui yra tikras istorijos šaltinis, nes šių dienų kalboje atspindi praeitasis žmogaus gyvenimas, visa jo senovė. Ir mes kalbininkai, kurie norime pažinti savosios tautos senovę, turime šauktis liudytoju kalbos, kuri viena tegali“ šiandien savo šviesa pratikti tautos arba tautų senovę uždengiančią miglą.“ (Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje. Kaunas 1924. 3 psl.) Gaila, kad kai kurie mūsų praeities tyrinėtojai į.tai per-maža kreipia savo dėmesį. |