|
|
Parašė SAINT-JOHN PERSE
|
"King Light's Settlements"
Palmės . . .! Tuomet tave maudė žalių lapų vandeny; ir tas vanduo buvo taip pat iš žalios saulės; ir tavo motinos tarnaitės, augštos ir spindinčios merginos, judino šiltas blauzdas prie drebančio tavęs . . . (Aš kalbu apie augštą padėtį, tada, tarp moteriškų rūbų, šviesų besisukančių karalystėj). Palmės! ir švelnumas šaknų senatvės . . .! Žemė tada norėjo tapti dar kartesnė ir dangus gilesnis ten, kur medžiai per augšti, neaiškaus piešinio išvarginti, jungėsi į neišpainiojamą sandorą . . . (Aš sapnavau šį sapną garbėje: saugi buveinė tarp pakiliai džiaugsmingų drobių). Ir augštos lenktos šaknys šventė išėjimą įstabių kelių, skliautų ir navų išradimą ir šviesa tada, apvaisinta tyresniais žygdarbiais įvesdino baltąją karalystę, kur aš, galbūt, vedžiausi kūną be šešėlio . . . (Aš kalbu apie augštą padėtį, kitados, tarp žmonių ir jų dukterų, kurios kramtė tūlą lapą). Vyrai tuomet turėjo burnas rimtesnes, ir moterų rankos buvo lėtesnės; tada, maitindamiesi šaknimis, kaip mes, didžiuliai tylūs žvėrys tapdavo kilmingi; ir ilgesni virš ilgesnių šešėlių pasikeldavo akių vokai . . . (Aš sapnavau šį sapną: jisai sunaikino mus, nieko nepalikdamas).
2 Ir mano motinos tarnaitės, augštos ir spindinčios merginos . . . Ir mūsų pasakiški akių vokai . . . o, šviesos! o, malonės! Šaukdamas kiekvieną daiktą, deklamavau, kad jis yra didelis, ir kiekvienam gyvuliui sakiau, kad jisai geras ir gražus. O, jūs didžiausios rajos mano gėlės tarp lapų raudonų, praryjančios visus mano gražiausius vabzdžius žaliuosius! Gėlių puokštės sode kvepėjo šeimos kapais. Ir mažytė sesuo gulėjo mirusi: aš turėjau, kvepiantį taip puikiai, jos mahogani medžio karstą tarp trijų kambarių veidrodžių. Ir reikėjo neužmušti paukščio-musės akmeniu . . .Bet žemė pasilenkdavo mūsų žaidimuose, kaip tarnaitė, kuri, mums esant namuose, turėjo teisę kėdėje sėdėti.
. . .O, įkaršti augmens, o, šviesos, o, malonės!. . . Ir tada tos musės, toji musių giminė, į paskutinę sodo pakopą: atrodė lyg šviesa dainuotų! . . .Atsimenu aš druską, atsimenu aš druską, kurią geltona žindyvė turėdavo nušluostyti akių kampuos. Juodas raganius priežodžiavo tarnų kambaryje: "Pasaulis — kaip ta valtis, kuri, sukdamasi vietoje, nebežino, ar vėjas norėjo juoktis, ar raudoti.. ."
Ir veikiai mano akys stengdavosi nutapyti pasaulį, besisupantį virš vandens: atpažindavo švelniai žvilgančiam kamiene stiebą, sargybinio krepšį po lapais, burių skersinius, virvės lianų, kur per ilgos gėlės užsibaigdavo šauksmais papūgų.
3 . . .Paskui tos musės, toji musių giminė, ir paskutinė sodo pakopa . . . Šaukia, Eisiu. . . Aš kalbu su pagarba. — Jei ne vaikystė, tai kas gi buvo, ko dabar nebėr? Lygumos. Atkalnės. Tenai buvo daugiau harmonijos. Ir viskas buvo vien tik šviesios karalijos ir jų ribos spindulingos. Ir šešėlis ir šviesa buvo artimesni tapatybei . . . Aš kalbu apie pagarbą . . Miškų pakraščiuose vaisius galėjo kristi, ir džiaugsmas nesupūdavo prie lūpų krašto. Ir vyrai judindavo tirštesnius šešėlius rimtesnėmis burnomis, moterys daugiau sapnų lėtesnėm rankom. . . .Auga sąnariai ir slegia, amžiumi maitinti! Nebepažinsiu, jog kurios nors malūnų ir švendrynų vietos, vaikų sapnams, buvo dainuojančiam ir gyvam vandeny taip padalintos ... J dešinę atnešdavo kavą, į kairę — manioką (o, sulenkiama drobe, o, pagyrūniški daiktai!). Ir čia būdavo arkliai kaip reikiant pažymėti, ir mulai trumpaplaukiai, o jaučiai — ten; čionai — botagai, o ten — paukščio Annao riksmas, ir dar tenai — švendrų malūne žaizdos. Ir debesis, violetinis ir gelsvas, tartum ikakos vaisius, staiga sustojęs ugniakalnio auksinio vainikuoti. šaukdavo iš gilumos trobelių tarnaites ju vardais! Jei ne vaikystė, tai kas gi buvo, ko dabar nebėr? . . .
4 Ir viskas buvo vien tik šviesios karalystės ir jų ribos spindulingos. Ir bandos lipo įkainiui, ir karvės trenkė cukrašvendrių sirupu . . . Auga sąnariai ir slegia, amžiumi maitinti! Atsimenu ašaras perdaug gražios dienos perdaug dideliame išgąstyje, perdaug dideliame išgąstyje! . . . baltą dangų, o, tyla! kuri liepsnojo kaip karščiuojančiojo žvilgsnis . . . Aš verkiu, kaip aš verkiu senų ir švelnių rankų delnuose. . .
O, tai tyra rauda, nejieškanti paguodos, tik rauda, kuri jau supo mano kaktą, kaip didžiulė rytmečio žvaigždė. . . . Kokia graži, kokia išblyškus buvo tavo motina, kuomet ji, pasilenkusi, tokia pavargus ir tokia augšta, ištiesindavo ant galvos tau sunkią skrybėlę, nupintą iš šiaudų arba iš saulės, ir papuošta sangvino dvigubu lapu, kai, persmeigiantis sapną, pašvęstą šešėliams, muslino žvilgėjimas užliedavo tau miegą! . . . Mano auklė buvo metise ir kvepėjo ricina; aš visados matydavau žvilgančius prakaito perlus jos kaktoje, aplink akis, ir, tokia drungna, jos burna turėjo rožinių obuolių skonį, upėje, prieš vidudienį.
. . .Bet apie gelstančią senelę, kuri mokėjo taip gerai slaugyti uodo įkandimą, pasakysiu, jog kiekviena yra graži, kai dėvi baltas kojines ir kai pro langines ateina išmintingos ugniagėlės prie dramblio kaulo vokų. ... Ir aš nepažinau Jų visų balsų, ir aš nepažinau visų moterų, visų vyrų, kurie tarnavo augštame mediniame name; bet aš ilgai dar atsiminsiu veidus neskambins, papajos ir nuobodulio spalvos, kurie sustodavo mums už kėdžių tarsi užgesę žvaigždės.
5 . . .0! Aš turiu dėl ko pagirti! Mano kakta, geltonomis rankomis liesta, mano kakta, ar tu atsimeni tą prakaitą naktų? tuščius karščiavimo vidurnakčius, cisternos kvapą? ir vidudienio valandą, už uodą zyziantį skardesnę, spalvingos jūros leidžiamas strėles. . .? O, aš turiu! o, aš turiu dėl ko pagirti! Ten, prie krantinės stovėdavo augšti laivai su muzika. Ten būdavo kampechijų iškyšuliai ir plyštantys mediniai vaisiai . . . Bet kur dabar augšti laivai su muzika, stovėję prie krantinės? Palmės . . .! Tada didesnė lengvatikė, jūra, kurioj vaidenosi nematomi iškeliavimai, išsidėsčiusi pakopomis, tarsi dangus virš sodų, buvo persipildžiusi auksiniais vaisiais, violetinėmis žuvimis ir paukščiais. Tada malonesni kvapai, ligi vešliausiųjų viršūnių prasimušę, paskleisdavo šį kito amžaus kvapą, ir vien tiktai žaisme latakmedžio iš mano tėvo sodo o, apsimetimai! didingas žvynais ir ginklais, pasaulis drumstas skendo kliedesy. (. . .O, aš turiu dėl ko pagirti! O, kilniaširde pasakėčia, o, gausybės stale!).
6 Palmės! ir virš namo tokia gausybė ugnies jiečlųl . . . Balsai tie buvo šviesus triukšmas vėjuje . . . Mano tėvo laivė stropiai gabeno dideles baltas figūras: greičiausiai angelus išdrikusiais plaukais; arba gal sveikus žmones, gražiais drobiniais rūbais ir ėglio šalmais (kaip mano tėvas, kurs buvo kilmingas ir kuklus). . . .Nes rytą aš mačiau Vakarų puse, išblyškusiais nuogo vandens laukais žingsniuojant Princus ir jų Žentus, augštakilmius vyrus, puikiai apsirengusius ir tylinčius, todėl kad jūra prieš vidudienį yra Sekmadienis, kuriame miegas priima Dievo kūną, sulenkdamas kelius. Ir fakelai, vidudienį, iškildavo maniesiems pabėgimams.
Ir aš tikiu, jog Arkos, juodmedžio ir švino Salės užsidegdavo kas vakarą ugnikalnių sapnuos tą valandą, kuomet rankas sujungdavo mums priešais stabą iškilmingam rūbe. Palmės! ir švelnumas šaknų senatvės . . .! Pasatų dvelksmas, miškų balandžiai ir sulaukinėjusi katė praplėšdavo karčios lapijos sieną, kur vakaro, dar tebedvelkiančio Tvanu, šiurkštybėj kybodavo žali ir rožiniai mėnuliai, tartum mangos. . . .Taigi Dėdės kalbėjosi patylomis su mano motina. Jų arkliai buvo pririšti prie vartų. Ir namas po plunksnamedžiais išsilaikė.
REGENTO ISTORIJA Tu nugalėjai! Tu nugalėjai! Koks gražus buvo kraujas ir ranka, kuri dviem pirštais šluostė ašmenis! . . . Tai buvo prieš mėnesius. Ir buvo karšta. Aš atsimenu moteris, bėgančias su žaUų paukščių narveliais; besišaipančius paliegėlius; ramiuosius, suverstus į didžiausia šalies ežerą . . .; ir pranašą ant vienaakio kupranugario bėgantį anoje pusėje užtvarų. . . Ir vieną vakarą aplink ugniakurus buvo išlygiuoti sumaniausi iš tų, kurie fleita ir trikampiu dainas išpildyt moka. Ir laužai linko nuo žmogiškų vaisių. Ir nuogi karaliai gulėjo dvelkdami mirtim. Ir kuomet įkarštis apleido broliškuosius pelenus, surinkome mes baltus kaulus, kurie štai maudosi tyram vyne. Išvertė. A. Nyka-Niliūnas
Kęstutis Račkus Formos ekspresija (aliejus) |
|
|
|