Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYTAUTO ALANTO "TARP DVIEJŲ GYVENIMŲ" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Grinius   

(Išleido Lietuviškos knygos klubas, Chicago, 1960. 462 p.)
Pajėgus rašytojas negali vienaip ar kitaip neatsiliepti į savo laiko žmogiškas problemas. Atsiliepiant į visuomenines politines problemas, jam reikalingas nuotolis, kurį gali duoti laikas ir erdve, kad kūrėjo žvilgsnis būtų kaip galima laisvesnis ir platesnis. Vaizduojant lietuvių ginkluotąją rezistenciją prieš komunistinę tironiją, lietuvių rašytojams laisvajame pasauly reikalinga nuotolį savaime suteikia erdve. Be to, lietuvių rezistencija partizanines veiklos formomis 1944-49 metais buvo glaudžiai susijusi su skaudžiomis žmogiškos egzistencijos problemomis apskritai. Del šitų aplinkybių lietuvių partizanų veikla galėjo gana anksti patekti į dailiąją lietuvių literatūrą laisvajame pasauly. Šalia kitų, ją man teko gerokai paliesti jau 1951 m., rašant "žiurkių kameros" dramą. Dar labiau ją palietė V. Landsbergis savo "Penkiuose stulpuose turgaus aikštėje". Bet dėl draminių kūrinių prigimties juose ryškiau tebuvo galima iškelti tik vieną antrą epizodą.
Visai kas kita romanas. Jo rėmuose galima atvaizduoti daugelį tokių reiškinių, kokius dramose tegalima tik priminti. Šitaip plačiai lietuvių rezistenciją prieš sovietinę okupaciją yra pavaizdavęs Vytautas Alantas savo "Tarp Dviejų Gyvenimų" romane, kuris pirmiau buvo spausdintas "Draugo" atkarpoje, o prieš keletą mėnesių išėjo atskira knyga. Ligšiol tai pats stambiausias literatūros kūrinys apie herojiškai tragišką lietuvių rezistenciją, nors autorius ir nebuvo pasistatęs uždavinio atvaizduoti visą garbingą ir skaudų partizaninio laisvės sąjūdžio laikotarpį. "Tarp Dviejų Gyvenimų" romane V. Alantas pasitenkino tik keliais mėnesiais, kai lietuvių partizaninis pasipriešinimas prieš sugrįžusius sovietinius okupantus dar nebuvo išaugęs ir plačiai susiorganizavęs. Tai maždaug 1944 m. liepos-spalio mėnesiai, kai karo frontas buvo perkirtęs Lietuvą, o dalis Suvalkijos ir žemaičiai dar nebuvo užimti Sovietų kariuomenės. Tada okupuotoj didžiojoj Lietuvos pusėj sovietinės administracijos sistema nebuvo stipriai suorganizuota, daugelis lietuvių tikėjo, kad raudonoji kariuomenė bus po kurio laiko nustumta į Rusiją, o lietuviai partizanai tikėjosi sava veikla šitą Lietuvos išlaisvinimą pagreitinti.

Pasiimdamas vaizduoti šitokį laikotarpį, V. Alantas galėjo savo romaną užbaigti optimistiniu ryžtu, nes reliatyvus optimizmas pagrįstas istoriškai. Atrodo, kad daugiau ar mažiau optimistinė romano pabaiga V. Alantui buvo svarbi dviem atžvilgiais — būsimus skaitytojus nuteikti tautiškai pozityviai ir literatūriškai pratęsti lietuvių rezistenciją, kurią dabar su įniršimu niekina komunistiniai rašytojai Lietuvoj. Vėlesnieji partizaninės veiklos metai romano reliatyviai optimistinį galą būtų sunkiau pateisinę. Bet romano nuotaikos (ypač pabaigos) sutapimas su vaizduojamojo laiko nuotaikomis iš tikrųjų dar nereiškia, kad V. Alantas būtų siekęs istorinio tikslumo visuose vaizduojamuose faktuose. Sakysim, iš Daumanto "Partizanų už Geležinės uždangos" žinome, kad ginkluotoji rezistencija išeidavo į puolamąsias kovas prieš MGB 1945 ir 194S metais, o per jas išvydavo, nors ir laikinai, sovietinę valdžią iš kai kurių miestelių, šitokių faktų paliudijimo iš 1944 m. neturim. Bet V. Alantas savo romane tokias puolamąsias (enkavedistų ne-išprovakuotas) kovas ne tik mini, bet ir vaizduoja rytinėje Lietuvoj 1944 metais. Tada tikriausiai taip pat nebuvo nei iškilmingų priesaikų prieš būrio vėliavą, nei karinio apmokymo partizanų stovyklose, nei neseniai iš Rusijos grįžusio Bėrelio atkurtos smuklės. Bet visai tai galėjo būti arba buvo vėliau. Dėl šitokių netikslumų negalima autoriui nieko prikišti, nes jis rašė ne istoriją, bet romaną apie tokį klaikų ir herojišką laikotarpį, kuris gerai žinomas bendrais bruožais, bet kurio atskiri faktai gal niekada nebus išaiškinti.

Sutikant, kad literatūriškai yra visai pateisinamas išplėstos partizaninės veiklos vaizdavimas, joj 1944 m. parodant tokių elementų, kokių tebuvo 1945-47 m., vis dėlto galima pasigesti dviejų dalykų be kurių 1944-49 metų lietuvių ginkluotoji rezistencija neįsivaizduojama. Tai dvasinės ir kasdieninės duonos reikalai. Tiesa, negalima būtų pasakyti, kad V. Alantas savo romane būtų visai užmiršęs religinius dvasinius reikalus. Jis pavaizduoja kalėjime kankinamų lietuvių moterų maldas, o buvusį gimnazijos kapelioną kun. Svyrą įjungia į partizanus, tarp kurių jis dirba iki savo herojiškos mirties. Tas kunigo darbas su partizanais kaip tik ir paskatina kelti religijos reikšmės klausimą lietuvių rezistencijoj, kaip ją vaizduoja romano autorius. Jei, atsidūręs girioje tarp partizanų, kun. Svyrąs pradžioj net perdėtai buvo jautrus dėl kai kurių morališkai neigiamų reiškinių, tai kaip galima paaiškinti to kunigo visišką iniciatyvos stoką religiniu atžvilgiu? Ir vienintelė religinė apeiga, kurią rašytojas pavaizduoja romane, atlikta kun. Svyrui dalyvaujant, būtent, vienos partizanų poros bažnytinės sutuoktuvės, kilo ne iš jo iniciatyvos, bet iš partizanų bendradarbės, sužadėtinės Aneliutės. Tuo tarpu tikrovėje nei kunigai, dirbę su partizanais, nei rezistentų vadovai religinių pareigų nelaikė nereikšmingomis. Daumantas liudija, kad viename dideliame partizanų būry prieš priesaikos davimą prie vėliavos buvo ne tik pamaldos, bet taip pat visi priesaikos dalyviai priėjo išpažinties ir per mišias priėmė Komuniją. Paprastų dienų vakarais, jei partizanams niekas netrukdydavo, jie kalbėdavo rožančių. Be abejo, ši pamaldumo praktika, kuri gali atrodyti tiesiog davatkiška, nevisur buve-vykdoma, bet ji vis dėlto liudija, kad religiniai reikalai lietuvių rezistentams rūpėjo, nes tai buvo demonstratyvi dvasinė rezistenciją prieš komunistų vykdomą religijos niekinimą ir persekiojimą, šito rezistencijos aspekto praleidimo "Tarp Dviejų. Gyvenimų" romane netektų čia autoriui prikišti, jei jo vaizduojamų partizanų būry nebūtų buvę kunigo. Bet jam ir jo praeičiai paskyrus nemažai vietos, kaip padarė rašytojas, religinio aspekto praleidimu lietuvių partizanų gyvenimas išėjo pavaizduotas skurdžiau, negu jis iš tikrųjų buvo.

šalia pastogės viena didžiausių problemų lietuvių partizanams buvo maitinimosi problema. Apie ją Daumantas savo atsiminimuose duoda vieną antrą epizodą, bet šitos problemos jis, atrodo, nemėgsta, nes jos sprendimas nevisada buvo garbingas. V. Alantas apie šią problemą visai tyli. Jam čia jos netektų priminti, jei savo romane jis nebūtų vaizdavęs partizanų komunistų, gausiai valgančių ir geriančių. Suprantama, kad šitaip autorius norėjo parodyti kontrastą lietuvių partizanams, kuriems pirmoj eilėj rūpėjo moraliniai — laisvės — interesai, Ttai tuo tarpu jų priešuose pirmavo materialinės gerovės interesai. Kad partizanų maistas kartais turėjo būti prastas, V. Alantas teprimena tik gydytojo žiogrio pirmaisiais stovyklos pusryčiais, kai jis, gana lepus ponelis, negalėjo nuryti partizanų kavos, pagamintos tik iš karčios cikorijos. Visai problemai šito priminimo per maža.

Vaizdavimas, kaip partizanai apsirūpindavo maistu, tikriausiai romano autoriui nebūtų išėjęs karžygiškas, bet jis rezistentų gyvenimą būtų parodęs realistiškesni ir dramatiškesni. Ir prie šito čia netektų stabtelėti, jei V. Alantas realistinių scenų būtų apskritai vengęs ir jei į savo svarbios herojės Rūtos Radvilaitės lūpas nebūtų įdėjęs šitokių frazių: "Kentėti už tėvynę ne gražu, sako Rūta kunigui Svyrui, bet be galo kieta, sunku ir kartais neišpasakytai šlykštu . . . Jokios poezijos tėvynės meilėje nėra: tėra tik žiauri ir neišvengiama būtinybė ... Ko negalite įveikti raumenimis, įveikite klasta ir suktybe". Tai labai realistiški žodžiai. Jie taip pat atskleidžia, kokia dramatiška buvo rezistentų veikla, kai asmens bei tėvynės laisvę ir žmogiško asmens vertybę neretai reikėjo ginti nemoraliomis priemonėmis, kitaip tariant, nuslysti į nusikaltimus, panašius į savo priešų. Pastebėdamas šitokį realizmą lietuvių partizanų gyvenime, V. Alantas savo romane jį parodyti vengia. Tšskyrus porą scenų, kuriose partizanas Vampyras grubiai meilinasi merginoms, visi stiprieji realistiniai epizodai ir visi nusikaltimai perkelti 3 rusų ir komunistų pusę.

Tiesa, suprantami V. Alanto skrupulai šituo atžvilgiu. Pavaizduoti kokį nors partizanų nusikaltimą jam būtų reiškę tuos nelaimingus, daug -kentėjusius ir mirusius, lietuvius bent iš dalies pasmerkti ir tuo pačiu prisidėti prie komunistinės propagandos, šito autorius negalėjo sau leisti. Eet jis galėjo pavaizduoti, kad partizanų apsirūpinimas maistu nebuvo karžygiškas. Nusilenkimas šiai biologinei būtinybei buvo mažiausia dėmė. Jei per tokį apsirūpinimą maistu, net be nusikaltimo, būtų buvęs parodytas dviejų trijų partizanų žuvimas, rezistentų kasdieninė dilema "gyventi arba žūti" būtų tapusi ryškesnė, o partizaninio sąjūdžio bendram vaizdui būtų buvę suteikta realistinio intensyvesnio dramatizmo. Ir realistinio dramatizmo sustiprinimas nebūtinai turėjo sumenkinti lietuvių rezistencijos herojinį aspektą, kuris autoriui ir mums toks brangus. Taip, kaip rezistencinio sąjūdžio dramatizmas atvaizduotas "Tarp Dviejų Gyvenimų", jis atrodo sušvelnintas ir sušventadienintas.

šituo konstatavimu nenorima pasakyti, kad dramatizmo nebūtų paskirų partizanų gyvenime. Bet sutelktinis kokios nors bendruomenės dramatizmas skiriasi nuo jos narių dramatizmo. Kai V. Alantas parodo "Geležinio Vilko" būrį liūdintį po mūšio, kuriame žuvo kun. Svyrąs ir Rūta Radvilaitė, jis atskleidžia kolektyvinį dramatizmą, nes šitų dviejų veikėjų mirtys nusilpnina būrį dvasiniu ir koviniu atžvilgiais. Tačiau šito ir dar vieno antro panašaus momento priminimo per mažai, kad skaitytojas gyvai pajaustų viso partizaninio sąjūdžio gilų dramatizmą. Tik reikia pridurti, kad V. Alantas jaučia ir žino šitokios vienašališkos idealizacijos silpnybę ir dėl to sąmoningai pabrėžia, kad pavieniai asmens išėjo į mišką partizanauti ne tiek dėl patriotinių motyvų, kiek dėl individualių priežasčių, kurių jie net gėdisi viešai pasakyti kitiems, kai žurnalistas mėgėjas tų motyvų jų įsakmiai klausia. Bet tie pavieniai asmens, suėję į bendrą visuomeninį vardiklį — j vengimą nusilenkti svetimųjų nežmoniškai prievartai ir beveik į instinktyvią meilę laisvei. Bet kadangi laisvė brangi ne tik asmeniui, bet ir visuomenei — šiuo atveju lietuvių tautai, lietuvių partizanų pasipriešinimas prieš laisvės išniekintojus komunistus įgavo plačios visuomeninės (patriotinės) reikšmės, ši teisinga V. Alanto mintis, kuri nekartą jį verčia laisvės žodį parašyti didžiąja raide, jam tokia svarbi, kad autorius stengiasi visą lietuvių rezistentų sąjūdį apsaugoti nuo šešėlių. Bet dėl šito patriotinio autoriaus motyvo bendras sąjūdžio vaizdas nustojo dalies to realizmo ir dramatizmo, kuris tikrovėje buvo ryškus ne tik tuo, kad visi ginkluoti rezistentai buvo už įstatymo ribų, be pastovios pastogės ir maisto, be tinkamos medicininės pagalbos, bet ir tuo, kad jie nekartą negalėjo išvengti tokių priemonių, prieš kurias jie buvo išėję kovoti. Šitų aštrių kampų švelninimas nepasitarnavo lietuvių rezistencijos meninio vaizdo reljefingumui.

Skaudžią dilemą "vegetuoti prievartoje, arba mirti laisvėje" V. Alantas išryškina, vaizduodamas pavienius lietuvių rezistentus. Vidinę įtampą jis parodo taip pat kituose personažuose, minėtos dilemos nesprendžiančiuose. Autoriaus sugebėjimas rasti ir atskleisti vidinius prieštaravimus bei įtampas jam ypač pasitarnavo, piešiant rusų enkavedistus, komunistus bei jų artimuosius. Nors šio fronto veikėjų paveiksluose rašytojui buvo sunku išvengti juodų spalvų ir neigiamų ypatybių pabrėžimo, vis dėlto jie visai nenustojo žmogiškų bruožų, nes jų žuvimą autorius pagrindo vidiniais dramatiniais prieštaravimais, o ne išviršinėmis atsitiktinėmis aplinkybėmis. Pvz. MGB pulkininkas Šuvalovas nužudo savo žmoną Verą ir pats žūva mūšy prieš lietuvių partizanus ne atsitiktinai, bet dėl to, kad būtinai stengėsi išgelbėti savo karjerą ir patogų gyvenimą, kurie buvo jo tikruoju gyvenimo tikslu. Arba dar. Romano pradžioje atrodo, kad MGB leitenantas žerebcovas bus pavaizduotas visai vienašališka baidykle, kuriam girtuokliauti, daužyti snukius, paleistuvauti ir prievartauti moteris yra jo gyvenimo esmė. Tačiau vė-lesnioje romano įvykių tėkmėje paaiškėja, kad ir šis žvėris nėra be vidinių prieštaravimų; pasirodo, kad žerebcovas negali užmiršti "buržujės" Rūtos Radvilaitės, kurią jis buvo anksčiau išprievartavęs, bet kuri veikia rezistentuose. Todėl kovoje prieš lietuvių partizanus svarbiu jo tikslu tampa dar kartą Rūtą pasigauti sau. Su kito MGB leitenanto talka jam tai pavyksta. Bet tuo momentu, kai žerebcovas ruošiasi patenkinti savo aistrą, jis žūva nuo Rūtos paleistų kulkų.

Iš komunistų tarpo vidinių prieštaravimų įtampą ilgiausiai savy turi nešioti lietuvis Jonas Aušrys, kurį palaidas gyvenimas studentavimo metais buvo nuvedęs į komunistų slaptas eiles. Antrosios sovietinės o-kupacijos pradžioje pamatęs atėjūnų siautėjimą, nuo kurio skaudžiai nukenčia jo buvusi simpatija Rūta Radvilaitė ir jos brolis, šis komunistas, Paberžių vykdomojo komiteto sekretorius, atšąla rusų enkavedistų atžvilgiu. Jis stengiasi nežymiai padėti lietuviams ir partizanams, kuriems pradeda vadovauti jo studijų kolega Domas Radvilas. Bet šitą dvilypumą komunistai pamažu nujaučia, mėgina išaiškinti, ir pagaliau enkavedistai suseka. Tada Aušriui nieko nebelieka, kaip mirti. Ir jis žuva nuo žerebeovo rankos, bet jau kovodamas drauge su lietuviais partizanais ir gelbėdamas nuo žerebeovo Rūtą, kuri su Aušrio automatu nušauna tą rusą, o pati pabėga.

Iš lietuvių rezistentų žmogiškiausi ir dramatiškiausi — nenusisekęs poetas Varnalėša, davatka Marė ir Rūta Radvilaitė, kurią jos svainė charakterizuoja, kaip tauriausią lietuvės moters pavyzdį. Per "dvarininkų nu-buožinimą" komunistai, enkavedistų vadovaujami, buvo nužudę jos tėvus, sudeginę jos tėviškę, o žerebcovas ją pačią išprievartavęs ir peršovęs koją. Del to šitoji išmokslinta ir labai savaranki mokytoja pasijunta sutrypta ir išniekinta visoj savo žmogiškoj būtybėj. Jos gydymasis ir veikimas rezistentų būry tapo beveik nuolatinėmis pastangomis išsivaduoti iš išniekinimo ir atsiteisti prievartautojams. Su Aušrio pagalba Rūtai pavyksta atkeršyti žerebcovui, bet netrukus ir ji pati miršta su kulkosvaidžiu rankoje, kaip viena paskutiniųjų kovotojų susprogdintame sovietinių granatų bunkery, per jo skylę mirties momentą dar išvys-dama Lietuvos danguje šviesią žvaigždelę. Iš savo išniekinimo Rūtą išsivadavo ginklu, bet nuo jo ir pati žuvo. Jos vadavimasis yra simboliškas ir daugeliui lietuvių rezistentų. Rūta. dramatiškesnė ir už A. Mickevičiaus Gražiną ir už Šatrijos Raganos Živilę. Rūtos brolis Domas Radvilas, buvęs advokatas ir partizanų būrio vadas, neatrodo toks dramatiškas. Nors jo tėvai komunistų nužudyti, tėviškė sudeginta, sesuo išprievartauta, o jis pats sunkiai sužeistas, bet jam padaryta skriauda nėra tokia gili, kaip jo seseriai. Norėdamas parodyti Domo vidaus dramatinę įtampą, autorius keliais atvejais primena mirštančio Domo tėvo šauksmą: "Sūnau, atkeršyk". Bet tik kai enkavedistai įkalina Domo žmoną Adą, jo vidinė įtampa tampa natūralesnė ir intensyvesnė. Visai be vidinių prieštaravimų įtampos parodyta Domo Radvilo žmona Ada. Su didele simpatija autorius ją vaizduoja išmokslintą, švelnią, jautrią žmonių vargams, atsidėjusią gydytojos profesijai iki tokio laipsnio, kad ji beveik instinktyviai pajunta pareigą padėti net savo priešams, rusiškiems enkavedistams.

"Tttrp Dviejų Gyvenimų" V. Alanto yra suplanuotas trijose plotmėse -politiškai visuomeninėje, psichologinėje ir veiksminėje. Kad nė viena jų nenukentėtų ir neįgautų pirmenybės, autorius yra priverstas jieško-ti kompromisų. Bet reikia pripažinti, kad kompromisų bendras rezultatas išeina gana patenkinamas. Politiškai visuomeninės priežastys, pažadinusios lietuvių rezistencinį sąjūdį, parodytos vaizdžiai; romano veikėjų žygiai ir veiksmai taip susieti, kad juos skaitytojas seka su dideliu dėmesiu. Antra vertus, jie nėra gryni nuotykiai, nes rašytojas juos stengiasi pagrįsti gyvenimiškomis būtinybėmis ir veikėjų psichiniais bruožais. Veikėjų atvaizdai, kurių vardais galima priskaityti iki 20, yra individualūs ir ryškūs. Be abejo tai nereiškia, kad jiems neturėtume pageidavimų — vienų personažų psichinį gyvenimą norėtųsi matyti vis-pusiškęsnį ir subtilesnį, o antrų — gilesnį. Kai nevienas veikėjas yra pastatytas tarp gyvenimo ir mirties, šitoj egzistencialistų vadinamoj kraštutinėj situacijoj, buvo gera proga žvilgterėti apskritai į žmogišką būtį ir jos prasmę. Nusileidimas į sielos gelmes ir filosofinis žvilgsnis į žmogišką būtį būtų pritikęs Rūtai, kuri vaizduojama labiausiai sukrėsta, o intelektu ir būdo stiprumu gal pranašesnė už kitus. Tam tiko ir kun. Svyrąs. Tačiau ir vieną ir antrą rašytojas paliko lyg pusiaukely iki sielos gelmių. Rūtos psichinis gyvenimas daugiausia atsiskleidžia savo vitaline sfera, kaip ir daugumo romano veikėjų.

Psichinės analizės gilumu malonią išimtį sudaro beveik trečiaeilis personažas — Vera Suvalovienė, visai surusėjusi lietuvaitė. Jos tėvai buvo kilę iš Paberžių apylinkės, kurioj sukoncentruotas romano veiksmas. Nuo kapinių pagrobtai partizanų, jų stovykloje Verai didelį įspūdį palieka lietuvių šviesuolių —kun. Svyro, Rūtos ir Domo Radvilų — idealizmas ir humaniškumas, kokį ji ankstėliau buvo pastebėjusi Adoj Radvilienėj, gydžiusioj Suvalovų vaiką. Tie trumpi susitikimai su lietuvių šviesuoliais padeda Verai Suva-lovienei staiga dvasiniu žvilgsniu pamatyti moralinę prarają tarp rusų enkavedistų ir jų persekiojamų lietuvių. Šitoj oportunistiškai hedonistinėj motery įvyksta toks didelis dvasiškai pasaulėžiūrinis lūžis, kokio nepergyvena nė Aušrys (nors ir išeidamas prieš rusų enkavedistus, jis vis dėlto dvasioje pasilieka komunistu), šitaip Vera Suvalovienė (buvusi Verutė Beržinaitė) atvaizduota dinamiškiausiu ir vienu iš įdomiausių personažų. Jos atsivertimo bei mirties trumpas epizodas yra viena gražiausių romano vietų.

Atskleisdamas kitų veikėjų psichiką daugiausia vitalinėje sferoje ir grįsdamas jų būdus bei poelgius, V. Alantas dažnai trumpai papasakoja jų praeitį. Vaizduodamas Rūtą, Domą ir Adą Radvilus, jis papasakoja apie jų tėvus, nors šie tik prabėgomis teparodyti romane. Todėl ir kyla klausimas, kodėl rašytojas ne-praskleidžia praeities rusų žerebco-vo ir šuvalovo, kurie romane atlieka žymiai didesnį vaidmenį, negu Rūtos ir Ados tėvai. Skaitytojas supranta rašytojo simpatijas Radvilų šeimai (galima manyti, kad Radvilų tėvams, darbštiems ir kultūringiems ūkininkams, davusiems šviesių asmenybių lietuvių tautai ir gal turintiems ryšį su pačio autoriaus tėvais-bei artimaisiais, V. Alantas statė literatūrinį paminklą drauge su paminklu lietuvių rezistentams), tačiau meniniu atžvilgiu būtų buvę naudinga, jei per tų dviejų rusų praeities praskleidimą jis būtų vaizdžiau pagrindęs žerebcovo gyvuliškumą ir šuvalovo oportunizmą.

Rašytojas to nepadarė ir į kitų savo personažų psichines gelmes nesileido tikriausiai dėl to, kad turėjo jieškoti kompromiso tarp psichologinės ir veiksminės plotmių romane. Leidžiantis į psichines gelmes ir nenorint perdaug plėsti romano (ir dabar jis 462 psl.), būtų reikėję atsisakyti kai kurių veiksmų bei žygių, kurie tokie būdingi rezistentų rizikingam gyvenimui ir privalomi herojiško pobūdžio romanui. Šito V. Alantas negalėjo atsisakyti. Be to, savo gausių personažų veiksmus bei žygius jis taip pat turėjo pateisinti ir logiškai susieti, kad jie netaptų atsitiktiniais, kaip dažnai būna nuotykių romanuose. Tų nuotykių "Tarp Dviejų Gyvenimų" romane nestinga, kaip jų buvo gausu partizanų gyvenime. Pvz., buvusio šaulių būrio vado Miko Genio kelionė aplankyti savo mylimą Aneliutę ir bėgimas su ja. į partizanų stovyklą yra grynai nuotykinio pobūdžio, šituo atžvilgiu panaši ir Domo Radvilo kelionė į tolimas Augustavo girias aplankyti ten gyvenančią žmoną Adą, kai jai iškyla pavojus patekti į MGB pareigūnų rankas. Tačiau šitie nuotykiniai epizodai pagrįstai įjungti į bendrą intrygos prasmę — pasipriešinti okupantų saviyaliai ir gelbėti savo artimuosius. Tik vienas nuotykinis epizodas šitokio pateisinimo neturi. Tai Domo Radvilo ir gydytojos Ados kelionė iš ligonės žiemos naktį bei jų kova su vilkų gaujomis Augustavo giriose. Nors šis epizodas paaiškina Domo ir Ados suartėjimą, pasibaigusį vestuvėmis, bet iš partizanės veiklos rato jis visai iškrenta.

šituo vilkų epizodu rašytojas pakenkia ir savo romano kompozicijai. Apskritai ji yra aiški ir piramidiš-ka, nors apima daug veikėjų ir įvykių. Jų centre pastatytas "Geležinio-Vilko" būrio vadas Domas Radvilas. Šalia jo žemesniame laipsny stovi jo sesuo Rūta buvusi mokytoja, ir jo žmona Ada, gydytoja. Aplink šiuos veikėjus sutelkti rezistentai, jų priešai ir abejų pagelbininkai. Panašiai suorganizuoti ir romano įvykiai. Jų pradinis ir pagrindinis — krauju ir ugnimi Radvilų "nubuožinimas", iš kurio vos gyvi išlieka Rūta ir Domas, šis žiaurus veiksmas duoda impulso lietuvių partizanams, tarp kurių atsiranda Rūta, Radvilų tarnautojas Mikas Genys ir partizanų iš
arešto išlaisvintas Domas, šie asmens žymiai sustiprina ir išplečia rezistencinę veiklą. Reaguodami į tą veiklą, kuri rimtai graso Paberžių apylinkių komunistams, galą gauna visi Radvilų židinio sunaikinime aktyviai dalyvavę priešai. Taigi, kaip Radvilų naikinimu romanas pradėtas, taip paskutinio Radvilų priešo, Šuvalovo, mirtimi romanas baigiamas. Jo atskirose dalyse rašytojas duoda sau laisvės ir nesilaiko vienos schemos— čia jis vaizduoja įtemptą veiksmą, čia papasakoja veikėjų praeitį, čia atskleidžia ramią sceną su dialogais, čia duoda prakalbą su moraliniais bei politiniais samprotavimais, čia vėl įpina rizikingą nuotykį ir tt. Absoliuti dauguma epizodų ir scenų gerai įderinti į bendruosius kompozicijos rėmus. Tik trys epizodai kompozicinės darnos atžvilgiu atidžiam skaitytojui gali sukelti abejonių. Vienas jų — jau minėta grumtynė su vilkais žiemos naktį Augustavo giriose. Antras, nors ir mažiau atšoksiantis iš logiškos visumos — kun. Svyro prisiminimas apie jo iškylą su mokytoja Rūta Radvilaite dar prieš sovietinę okupaciją. Trečias epizodas, kuris prašosi laiko mažos korektūros — tai komunistinio seksoto (šnipo) Niurkos ir jo suviliotos Petru-tės epizodas. Jį perskaičius, atrodo, kad komunistėlio Niurkos antras mėginimas šnipinėti lietuvių partizanus turėjo įvykti už kokių trijų dienų po pirmojo (jam tebeskaudėjo iš-tarkuota sėdynė). Tuo tarpu antras mėginimas ir jo mirtis įvyko po kokių dviejų savaičių (Domas jau buvo pasveikęs iš gilių žaizdų). Romane pasitaiko ir kitokių smulkių netikslumų. Bet tai tokios nežymios smulkmenos, kad dėl jų daugeliui skaitytojų nekils abejonių, ypač po keleto metų, kai sovietinės Lietuvos okupacijos pradžia bus nuėjusi į tolimesnę praeitį.

Kai V. Alanto romanas "Tarp Dviejų Gyvenimų" bus įdomiai skaitomas ne tik dabar, bet ir ateity, nėra abejonių. Nors jo kalba nėra tokia sugestyvi ir vaizdi, kaip, sakysim, V. Ramono kalba, bet rašytojo frazė lengva ir sklandi. Tiesa, yra sudėtingų konstrukcijų sakiniuose, bet tie tepasitaiko prakalbose ir samprotavimuose. Jų romane nedaug, o ilgesni sakiniai juose minties eigos nesulaiko. Kadangi tų statinių svarstymų nedaug, o aplinkos ir net gamtos aprašymų V. Alantas vengia, pasitenkindamas vienu antru sakiniu, tai visas vaizdavimas bei pasakojimas atrodo sklandus ir judrus. Įvykiai, žmonės, jų mintys, jausmai ir veiksmai prabėga pro skaitytojo vaizduotės akis gana greitu tempu ir įtraukia jį į dramatišką ir fatališką kovą tarp lietuvių rezistentų ir jų persekiotojų komunistų. Skaitytojas ten pamato skirtingų temperamentų, įvairių socialinių kilmių ir išsilavinimų lietuvius, sujungtus neapykantos priespaudai ir meilės laisvei, pačių laisvės priešų išprovokuotus stoti į nelygias grumtynes, kuriose tegali būti tik trumpas atsikvėpimas ir prabėganti pergalė. Nors autorius sąmoningai vengė ryškinti pačio rezistencinio sąjūdžio realizmą bei dramatizmą, tačiau romane yra pakankamai pavieninių asmeninių nelaimių ir kentėjimų, kuriems skaitytojas negali likti abejingas. Jis bus dėkingas ir už stiprinantį herojinį romano aspektą, nes šiais laikais jis toks retas literatūroj. Gerai, kad V. Alantas nepasidavė dabarties konformizmui skendėti pesimistiniame nihilizme. Nors šis atrodo gilesnis, tačiau herojinė nuotaika nėra nė kiek mažiau žmogiška. Ji tik retesne ir pozityvesnė. Nors ir tragiškai liūdnai pasibaigė lietuvių ginkluotoji rezistencija prieš sovietinius okupantus, tačiau jos pozityvi reikšmė lietuvių tautai matuotina ne šia diena. Todėl gerai, kad pirmąjį literatūrinį paminklą lietuvių rezistencijai romano forma V. Alantas pastatė taip pat ne pagal šios dienos literatūrines nuotaikas.
Dėkojant autoriui už gerai apgalvotą, ryškių personažų, įvairių veiksmų, pozityvios nuotaikos romaną, išleistą laiku atminti lietuvių rezistencijos 20 metų sukakčiai, norėtųsi, kad ir kiti mūsų dailiosios prozos rašytojai nepabijotų pakartoti rezistencinės temos. Ji tokia turtinga, kad joj galima rasti įvairių aspektų, kurių V. Alantas negalėjo išvystyti.

Ados Korsakaitės pieštas knygos aplankas dailus, tik sudraikytos titulo raidės apsunkina jo skaitymą.
J. Grinius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai