|
|
Milano kardinolo „Baltoji knyga“ |
|
|
|
ĮVYKIAI IR ŽMONĖS
1943 m. italų gyvenime buvo laimingi: buvo nuverstas fašistų, režimas, Badoglio persimetė į anglų pusę, buvo nutraukta ginklo brolybė su vokiečiais. Ypač neaiškus tuo metu santykiai susidarė šiaur. Italijoje, kur italų tautiniam gyvenime tuo metu svarbų vaidmenį teko suvaidinti aukštesniems Bažnyčios dignitoriams.
Romoje gyventojai tuo metu aiškiai žinojosi neliksią be Apaštalų Sosto globos. Kai 1943m., rugsėjo 8 d. karalius ir Badoglio pabėgo pas Santarvininkus, gausiai susirinkusios Romos gyventojų minios pradėjo prašyti šv. Tėvo, kad vėl būtų atstatyta bažnytinė valstybė, į kurią blogiausiu atveju įeitų bent Roma su artimiausiomis apylinkėmis. Netenka nė aiškinti, kiek tokie, nors ir gražiausiai pareikšti, gyventojų pageidavimai turėjo realios vertės. Tačiau tai, iš kitos pusės, negali vis dėlto nuneigti fakto, jog romėnai dabar popiežių laikė savo tikrąja galva, kuriam ypač spontaniška pagarba ilgai nesibaigiančiomis ovacijomis buvo pareikšta jam belankant smarkiai per bombardavimus nukentėjusias Romos bažnyčias.
Panašus vaidmuo yra tekęs kitose Italijos vietose kitiems italų episkopato nariams. Tokiu būdu, pavyzdžiui, pavyko Florencijos arkivyskupui Kard. Della Cortai, Venecijos patriarchui kard. Piazzai, Milano arkiv. kard. Susteriui ir kt. ne tik, tarpininkaujant tarp kariaujančių šalių, išsaugoti minimuosius miestus nuo sunaikinimo, bet ir išgelbėti tūkstančių nekaltų žmonių gyvybių. Jų padėtis buvo juo sunkesnė, kadangi susidariusi vadinamoji „neofašistinė vyriausybė“ ėmėsi prieš partizanus tiesiog drastiškų priemonių, o besitraukiančios vokiečių kariuomenės dalys dar pagausino grobimus. Apie tos tat rūšies veiklą ir byloja prieš kiek laiko išėjęs Italijoj iš spaudos dokumentų rinkinys (I. Cardinale Schuster, Arcivescovo di Milano, Gli netimi di un regime. La via, Milano), paties kardinolo Susterio vadinamas „baltąja knyga.“
Toj dokumentų knygoj yra įdėtas jo susirašinėjimas su Mussoliniu ir vokiečių įstaigomis, kur kardinolas prašė pasigailėti pasmerktų mirti partizanų, pasisiūlydamas popiežiaus intervencija milijoninį miestą aprūpinti maistu, kad nemirtų iš bado, griežtas protestas prieš neo-fašistinės vyriausybės sauvaliavimą bei siautėjimus, reikalavimas tučtuojau palaidoti vienoj iš svarbiausių Milano aikščių sušaudytus 24 pogrindinio judėjimo dalyvius, paliktus miniai įbauginti ir pasityčioti, šiaip grasino, jis eisiąs ir juos palaidosiąs, smarkūs susikirtimai su vienu iš fašistų vadų, būtent — Farinačio, mėginimu sukurti šiaur. Italijoje „tautinę katalikų bažnyčią“, kuri nusisuktų nuo „politikuojančio popiežiaus“, etc. Po paskutinės savo garsiosios kalbos Mussolinis su besitraukiančiais vokiečių kariuomenės daliniais visur, kur tik žengė jų pėda, žadėjo palikti „pelenais virtusią žemę“, tuo būdu žydinti Lombardija turėjo virsti griuvėsių krūva. Kard. Susteris nesnaudė ir čia. Dar 1944 m. jo ir jo kurijos iniciatyvo buvo užmegsti tarp kariaujančių pusių ryšiai. Jis pats parašė Mussoliniui laišką, įrodinėdamas, kad „jei norima išgelbėti Italiją, turi būti išgelbėta Lombardija“. Jo iniciatyva buvo rūpinamasi italų žemėje dar prieš karo pabaigą sudaryti specialią karo paliaubų sutartį, kuri būtų įgalinusi palikti tą kraštą galutinai nenuteriotą. Ir iš tikro, pietų-rytų kariuomenės daliniai sudėjo savo ginklus dar prieš karo pabaigą. Tam tikslui su didžiausiu slaptumu vestos derybos vyko Šveicarijoje. Panašūs tos rūšies pasitarimai su maršalo Aleksanderio įgaliotiniais ėjo ir Milane, kur jiems vadovavo pats kard. Susteris. Galiausiai jo kurija virto derybų centru tarp vokiečių ir partizanų. Šveicarijoj sutarta kapituliuoja ir buvo įvykdyta tuo būdu, kad vokiečių daliniams buvo duotas įsakymas nesprogdinti pastatų ir nekovoti, o jie be ginklų buvo pažadėti praleisti grįžti namo. Pats Milanas buvo išgelbėtas vien dėlto, kad vokiečių vadovybė atsisakė įvykdyti Hitlerio įsakymų ir pakluso Susterio bei partizanų įtikinėjimams.
Dokumentų rinkiny yra įdėtas aprašymas to dramatiško pasikalbėjimo, kuris įvyko prie kardinolo akių balandžio 25 d. tarp Mussolinio ir italų rezistencinio sąjūdžio vadų.
Tuo būdu buvo norima sudaryti proga baigti niekam nenaudingą brolių žudymą, o pasirašyta su partizanais sutartimi būtų buvusi garantuota jam ir jo šalininkams gyvybė. Mussolinis pasižadėjo savo atsakymą gerai pagalvojęs duoti per parą laiko, teigiamu atveju, kad įtūžusi minia jo neužmuštų būtų globą radęs kardinolo bute, kur būtų palaukęs atžygiuojančios Santarvininkų kariuomenės. Tačiau tai neįvyko. Kas dėl to kaltas, sunku pasakyti, tačiau Mussolinis, greičiausiai, bus paklausęs paskutinio fašistų partijos sekretoriaus Pavolinio patarimo trauktis su vokiečiais.
Todėl jis, užuot grįžęs į arkivyskupo kuriją, kaip galvos netekęs pasileido bėgti į šiaurę, bet pakeliui prie Comos ežero pakliuvo partizanams į rankas ir, kaip kad dabar paaiškėjo iš italų komunistų partijos vado Togliačio prisipažinimo, jo įsakymu buvo Dongo miestely sušaudytas. Apie paskutinį savo pasikalbėjimą su duče kardinolas įrašė tokią pastabą: „Dučė pasirodė kaip vyras, kuris neįstengia priešintis ir eina į savo likimą nekovodamas.“ Tuo Milano kardinolo „baltoji knyga“ ir baigiama. Bendrumas? Milašius ir pats to gerai nežinodamas, atskleidė 11 skaitmens paslaptį — to saulės ritmo, kuris pažymi kruvinuosius istorijos periodų pulsavimus. Napoleono I, Napoleono III ir Hitlerio gyvenimas lygiai yra gaubiamas 11 skaitmens paslaptingos jėgos. Napoleonas I išeina iš revoliucijos griuvėsių: 1793 metai jo pirmoji didžioji data. 1793 + 11 = 1804: Napoleonas paskelbiamas imperatorium. 1804+11—1815 Waterloo katastrofa. Napoleonas III iškyla iš antrosios Europos revoliucijos 1848 m. 1848 + 11 = 1859: pergalė Italijoje. 1859 + 11 = 1870: Sedano katastrofa.
Hitleris, ruošdamas nacionalsocialistinę revoliuciją, 1923 m. mėgina Bavarijoj sukelti perversmą. 1923 + 11 = 1934: Hitleris — vienintelis Vokietijos valdovas. 1934 +11 = 1945: Berlyno katastrofa, kurios griuvėsiuose jis ir pat žūva. (,,Destins“, Paryžius).
|
|
|
|