Iš įsibėgėjimo didžiuojamės moderniąja epocha, jos nuostabiais techniniais laimėjimais bei išaugusia žmogaus galia. Modernumo žodis tapo magiškas visose srityse ir tuo savo magiš-kumu pritrenkia žiūrinčius senovėn. Rašytojas «r mintytojas, išeinąs viešumon, nepasiekia savo žmonių, jei pasirodo senumo skraiste prisidengęs. Tai mūsų amžiaus ženklas, su kuriuo visiem tenka skaitytis. Jis reiškia savitą ma-tyseną, jauseną bei galvoseną, susidariusią nau-iu idėjų ir laimėjimų plotuose. Tai ne kas kita kaip dvasinė linkmė, atspindinti gyvenamos epochos veidą.
Tokį savitą veidą yra turėjusios visos epochos. Pvz. klasikinė epocha buvo paženklinta formos dailumu bei pilnumu. Jos žmogui rūpėjo įpavidalinti save kalos-agathos derinyje. Viduramžių žmogus pasižymi savo santykio su Dievu iškėlimu, savo kylančiomis katedromis ir atitinkamu gyvenimo formavimu. Naujųjų laikų žmogus apsiribojo žeme ir pasinešė gamtos apvaldymo linkme; iškėlė gamtos mokslus, matematiką, techniką, organizaciją ir sukūrė neregėtą viešpatiją, kurioje gimsta stebuklai, svaiginą ne tik žmones, bet ir jų išradėjus. Liko atpalaiduota ligšiol neprieinama gamtos jėga, kuri prašoka nuostabą ir verčia nuogąstau-ii jos kosmine galybe.
Ties šia viršūne sustoja nevienas dabartinis mintytojas ir pastebi naujos epochos pradžią. Modernioji epocha, pasireiškusi staigiai kylančia galybe ir vis naujai gimstančiu naujumu, užleidžia vietą sekančiai epochai, kurios vardas dar nesurastas. Vieni bando ją vadinti "Nach-Neuzeit" — pomoderniąja epocha, kiti atomine, treti — elektronine, ketvirti — raketine. Kultūros žurnaluose tai gana dažnai prisimenama bei svarstoma. Tai ženklas, kad iš tikro gyvenama brėkšmę epochos, kurios aiškių kontūrų dar neapčiuopiame. Ir gal teks dar ilgai laukti, kol jie išryškės, nes epochos slenkstis niekad nėra tiksliai apčiuopiamas, juoba, kad epochos klostosi šalia viena kitos. Dar nepasibaigus vienai, gimsta kita, kuri tiesia savo kelius ateitin, nors gyvenamoji epocha nėra visai išsekusi. Be to, atgyventos epochos laikosi dar labai ilgai ariergarde ir veikia naujai gimstančias. Pvz. Europos pietuose dar užtinkama klasikinės epochos gyvų pėdsakų, o kai kuriuose kraštuose tebėra gyva viduramžių epocha. Primityviose tautose dar ir dabar užtinkama akmens ar bronzos epochų. Todėl nenuostabu, kad ir dabar nevienas mintytojas jaučia moderniosios epochos baigmę ir naujosios pradžią, nors niekas negali tiksliai nurodyti ribos. Visiems betgi aišku, kad gyvename metą, kuriame modernioji epocha daro paskutines išvadas iš savo sukrauto lobyno. Iki šiol modernusis žmogus didžiavosi savo jėgos iškėlimu, realizuotu technikoj. Joje jis matė savo pergalę prieš gamtos jėgas, jų apvaldymą ir kartu džiaugėsi, nes šiame vyksme įžiūrėjo ir savo būties prasmę. Dabar gi, naujos epochos sąvartoj, jis ima netekti šios jausenos. Vyravęs būties tikrumas bei pastovumas buvo sukrėstas pačių moderniosios epochos padarinių. Dabarties žmogus vėl susimąsto, klausdamas save, ar nuolatinis jėgos didinimas neveda į savęs sunaikinimą? Visuotinis būties prasmės klausimas, iki šiol pridengtas didėjančios mokslinės — techninės pažangos magijos, atbunda iš naujo. Mąstantieji protai ima įžvelgti, kad ir didžiausia technikos pažanga, pasiekusi savo viršūnę, neteikia atsako į pasaulio būties prasmės klausimą. Jie mato, kad iš vienos pusės dabartis reikalauja ne techninės jėgos didinimo, o jos palenkimo bei galutinio apvaldymo, iš kitos — plačiosios sintezės atsakymo į visuotinės prasmės klausimą. Iš to reikalavimo kyla atitinkami bandymai, ir tai globalinio masto. Norima visus ligšiolinius mokslo laimėjimus suvesti į vieną sintezę, kuri apimtų ne tik patirtinę, bet ir antpatirtinę sritį. Jeigu ligšiol vyravo Vakarų kultūra su savo hegemonija, tai dabar išeina pasaulio arenon ne tik Vakarų mokiniai, bet ir kitos kultūros, nešamos naujų tautų su laukiniu gaivalingumu. Jos jau ima keisti senąjį pasaulio veidą, ir ateityje jų svoris bus lemiantis. Dar neseniai buvo keliamas klausimas, kam priklausys 20 šimtmetis? Vieni manė — Amerikai, kiti — Kanadai, treti — Rusijai. Jau aiškėja, kad naujoji epocha nepriklausys nei vienai iš jų. Prisimenant Spenglerio pranašystes, galima pridurti nuomonę, kad ji esą priklausys gelto-najai rasei arba iš viso nebalta j ai. Stebint naujosios epochos brėkšmę, vis dėlto atrodo, kad ji priklausys visam pasauliui. Su išbujojusia technika visa žemės planeta ima tapti vienu pasauliu. Seniau žemėje vyravo daugelis pasaulių, kurie gyveno vienas šalia kito visiškoj arba dalinėj izoliacijoj. Dabar gi visos planetos suėjimas vienan pasaulin yra eigoje, ir visos žmonijos sąmonė kaip žmonijos, atsakingos už savo būtį, ima kristalizuotis.
Su naujos epochos brėkšme kyla klausimas: kurios idėjos yra ir bus vyraujančios pasauly? Kaip minėta, žemės planetos gyventojai eina apsijungimo linkme, bet tas procesas daugiau yra stumiamas biologinių ir techninių motyvų — žmonių daugėjimo ir jų suartėjimo techninių priemonių pagalba. Aišku, to nepakanka. Neišvengiamai tame procese esminės reikšmės turi idėjos, nes žmogus negali būti apspręstas vien biologinių, ūkinių, techninių ir panašių pradų. Jo biologiškai dvasinė prigimtis gali būti realizuojama tiktai dvasinių vertybių bei idėjų priėmimu. Kaip seniau, taip ir dabar žmonės telkiasi ne vien apie įmones, krautuves . . . Didžiausi jų telkiniai susidaro apie didžias idėjas, kurios įkvėpia, patraukia ir gyvenimą įprasmina. Jų dėka kyla ištisos viešpatijos, kurios suveda savon darnon didžiules mases žmonių. Šiuo metu galime pastebėti tris tokias viešpatijas: marksistinę, humanistinę ir krikščioniškąją. Jos yra gimusios skirtingose epochose, turi skirtingas gimimo metrikas, bet daug bendro turi savo užsimojimuose. Visos jos siekia užvaldyti naująją epochą, duoti jai savo turinį ir sutelkti pasaulį savon darnon.
Marksistinė viešpatija
Naujos epochos gimimą marksizmas — ir socialistinis ir komunistinis — aiškiai jaučia ir stengiasi atliepti jos dvasiai. Jis skuba persimest jon ir įsiausti globaliniu mastu visose gyvenimo srityse bei tapti spiritus movens. Jis nesiriboja viena tauta, vienu žemynu ir savo mesianizmą ištiesia visan pasaulin, stengdamasis ir prisitaikyti ir užvaldyti ne tik kraštus, gyventojus, bet ir jų sielas. Jis tiki savo paskirtimi ir skleidžia teoriją, kad komunizmo įsigalėjimas pasaulyje esąs neišvengiamas. Gyvenimas žengiąs nuolatos priekin deterministiniu būtinumu, ir todėl komunizmo įsigalėjimas tesąs laiko klausimas. Komunizmo žengsmą gali-jna esą prilaikyti, sulėtinti, padaryti jį labiau skaudų, bet neįmanoma sulaikyti, sustabdyti. Tai esąs istorijos žengimas, kurio nesulaiko-mumą rodanti ligšiolinė komunizmo plėtros patirtis. Išmintingam žmogui esą telieka viena išeitis — priimti komunizmą gera valia ir tuo išvengti nereikalingų aukų.
Ši aklo determinizmo teorija randa šalininkų šviesuomenės tarpe — ir Europoj ir Amerikoj. Net diplomatinėse tarnybose yra augšto rango asmenų, tikinčių ta spąstine teorija, laikančia istoriją akla ir vienalinkme evoliucija. Net toks rašytojas Heine, buvęs Markso draugas, anaiptol nekomunistas, tikėjo šia linkme ir masių pergale. Prancūzijoj ir kituose kraštuose yra vadovaujančių šviesuolių, kurie yra įtikėję į šį procesą ir meta jin savąjį svorį. Masių iškilime jie mato ženklą, reiškiantį naujos, ir tai kolektyvizmo, epochos atėjimą, kurį artina nuolatinis pramonės augimas visuose kraštuose. Aiškiai marksistinės ideologijos šalininkai jame mato dialektinį vyksmą, kuriame kertasi priešingybės, stumdamos evoliuciją priekin. Į tą dialektinį vyksmą jie metasi visu svoriu, tikėdami, kad aktyvus prisidėjimas gali pagreitinti marksistinės viešpatijos atėjimą. Užtat jie skelbia klasių kovą, streikus, sukilimus, nes jie sudaro dialektinio vyksmo elementus. Jų determinizmas, galėtume sakyti, nėra pasyvus fatalizmas, bet organizuojamasis. Kadangi tikrovė, jų supratimu, yra materialinė bei empirinė, visai dialektinis vyksmas turi atsiremti į ūkines sąlygas. Sudarius naujas ūkines sąlygas, esą susidarys pagrindas ir naujam žmogui ir naujai viešpatijai. Tai raktas, duodąs kryptį visam VYTAUTAS KASIULIS LIEPOS 14-TOJI: PRANZŪZIJOS TAUTINĖ ŠVENTĖ Aliejus
(Paryžiaus Moderniojo Meno Muziejus)
evoliuciniam vyksmui, kuriame keičiasi paskiras žmogus ir visuomenė, įsirikiuodama į ko-lektyvnę viešpatiją. Todėl nenuostabu, kad marksistinės viešpatijos kūrėjai pagrindan deda ūkinės — socialinės struktūros esminį pakeitimą. Jų įsitikinimu, tai pakeis žmogų iš esmės, nes jis — ūkinio gyvenimo padaras, o jo vadinamasis kultūrinis — dvasinis gyvenimas tėra anstatas, priklausomas nuo medžiaginės tikrovės. Mesdamiesi revoliucinėn veiklon, radikalieji marksistai siekia sugriauti senąją ūkinę santvarką ir įvesti naują, nes tik tuo būdu esą galima pakeisti žmogų. Anot Erenburgo, "mes taip giliai pakeisime žmones, kad jie nepažins savęs."
Taigi, marksistinei viešpatijai rūpi ne vien socialinės santvarkos pakeitimas, ne vien ūkinio gyvenimo pertvarkymas, bet ir naujo žmogaus išugdymas. Pasak K. Markso, reikia sunaikinti visus dievus ir žmogų padaryti augš-čiausia būtybe. Tai prometėjiškas uždavinys, kurio ėmėsi radikalieji marksistai. Per keturias dešimtis su viršum metų jie entuziastingai kūrė naują sovietinį žmogų, pritaikytą kolektyvinei viešpatijai, tačiau ir naujasis kalba ta pačia marksistine kalba apie pakeitimą. Ir juo daugiau jis keičiasi, juo labiau lieka savo esmėje tas pats. Tiesa, pasikeitė jo pažiūros, psichologija, bet ji pasikeitė ir kitų santvarkų žmonėse. Tai nėra esminis žmogaus perkeitimas, kurio siekia radikali marksistinė santvarka. Ji" ir toliau pasilieka siekiamuoju uždaviniu, kurio vykdyti eina ir visas sovietinis prievartinis auklėjimas, panašus į didžiulę mašineriją, automatiškai vykdančią formavimo darbą. Marksistinė teorija tebėra įsitikinusi tokio perkeitimo galimumu, nes dalinį — psichologinį pasikeitimą laiko esminiu, ateityje ryškiau pasirodysiančiu. Jie skelbia žmogaus iškėlimą, jo padarymą augščiausia būtybe, tačiau praktiniame gyvenime jis tapo didelės mašinerijos rateliu, milžiniško kolektyvo numeriu, nuliu begalinėje masėje. Jo perkeitimas palinko ne vertikaline, o horizontine linkme, ir todėl jis buvo ne iškeltas, o nustumtas žemyn ir pajungtas didžiajai mašinerijai. Asmens vietoje iškilo kolektyvas, savo mašinerija ap valdąs masę ir ją palenkiąs savo tikslams. Individas joje bereikšmis, o kolektyvas — visagalis, kurio jėgą saugo atitinkami valstybės rėmai. Jų centre sutelkta įsakomoji galia, kuri gali mobilizuoti visą kolektyvą ekspansiniam žygiui, pasiryžusiam nešti savo viešpatiją toli už savo geografinių sienų.
Tas jo žygis nėra vien užkariavimas, kokį nekartą yra vykdę pvz. didieji Lietuvos kunigaikščiai, o ir idėjinė plėtra. Marksistinės viešpatijos plitimas nėra paprastas užkariavimas, imperinis žygis, o ir idėjos nešimas — ginklu ir propaganda. Jį būtų galima palyginti su vidurinių amžių ordinais ta prasme, kad abeji naudojosi ginklu idėjai nešti. Sovietinė valstybė šiuo metu yra "Glaubensstaat", nes savo "tikėjimą" laiko valstybės pagrindu ir dargi jį skleidžia moderniausios technikos bei ginklų jėga. Tai būdinga marksistinei viešpatijai. Pastaroji didžiuosius savo pasistūmėjimus yra padariusi karine jėga. Jinai ja didžiuojasi ir grasina sutriuškinti jai nesilenkiančius. Idėjinis jos pajėgumas yra žymiai menkesnis. Savo filosofiniuose pagrinduose, nežiūrint jai teikiamo mokslinio pobūdžio, turi daug dirbtinumo ir nepasižymi tvirtumu. Marksistinės viešpatijos patrauklumas glūdi jos tikėjime, mesianizme, mistikoj. Ji nuolat rodo ateitin, kuri esą neišvengiamai bus jos pusėj, ir telkia entuziastų būrius jos atėjimui pagreitinti. Tie "misijonie-riai" atkakliai dirba bei kovoja idėjinėje srityje, kol vienu ar kitu būdu paima politinę krašto valdžią, iš kurios nebesitraukia. Tuo būdu marksistinė viešpatija plinta ir yra pasiryžusi tapti visuotine.
Humanistinė viešpatija
Šalia marksistinės plėtojasi ir humanistinė viešpatija. Ji yra daug senesnė savo amžiumi, bet silpnesnė savo agresyvumu. Ir tai ne dėl to, kad ji būtų persenusi, bet dėl to, kad ji iš esmės nepakenčia agresyvumo. Plėtojimasis pasaulyje jai yra natūralus individo laisvės augimas. Humanistinė viešpatija tik tada griebiasi jėgos bei ginklo, kai jos ginamoji laisvė yra puolama ir grasinama pačiuose pagrinduose. Josios centre stovi žmogus kaip individas, laisvas savo apsisprendimuose, skelbiąs tą pačią laisvę visiems, tačiau savo mokslo nenešąs ginklo jėga. Humanistinės viešpatijos žmogus tiki evoliucija — vis didėjančiu žmogaus išsilaisvinimu iš visokio pobūdžio vergijų bei varžtų. Tik jo evoliucija nėra aklai determinis-tinė, o greičiau pažanga, stumiama natūralaus troškimo būti laisvu. Jo įsitikinimu, laisvės veržlumas yra neužtvenkiamas visiems amžiams, lygiai kaip nepakeičiama pati žmogaus prigimtis. Laisvės troškimą esą galima laikinai sukliudyti, suveržti, bet negalima jo sunaikinti. Todėl humanistinė viešpatija yra linkusi savo plėtotę grįsti ne staigiais užkariavimais, o savaimingu augimu. Be to, ji tiki žmogaus gerumu. Anksčiau ar vėliau esą jis ateis sąmonėn, susipras ir gyvens kaip laisvas individas. Jo paklydimas esąs laikinio pobūdžio dalykas, ne tik nesunaikinąs geros prigimties, bet dargi prisidedąs prie jo sąmonėjimo. Patyręs vergiją bei priespaudą, žmogus pakyla kovon ir prasiveržia laisvo individo gyveniman. Tuo būdu humanistinis žmogus tiki irgi savotiška dialektika, kuri esą veikia laisvės naudai.
Iškeldama žmogų gyvenimo viršūnėn, humanistinė viešpatija ryžtasi ir plėstis tik per jį. Jei marksistinė viešpatija remiasi valstybiniu kolektyvizmu, tai humanistinė — paskiru žmogumi. Pastarasis jai, tiesa, nėra eremitas, o visuomeninis padaras, tačiau jis neprapuola visuomenėje. Jis egzistuoja kaip individualus balsas, kurio paiso valdžia, jo prisidėjimu sudaroma. Jo laisvės yra saugomos bei respektuojamos, nes valdžia—jų saugotoja. Humanistinis žmogus tuo didžiuojasi ir dažnai nueina taip toli, kad užmiršta savo gyvenimo turinį, jo prasmę ir padaro jį laisvės šėlsmu. Tada jo laisvė tampa sau tikslu, lieka irracionaliai panaudojama ir kompromituojama. Ir tai todėl, kad humanistinė viešpatija neturi visus apjungiančio ir į-kvepiančio idealo bei turinio.
Gyvenimui įprasminti laisvės neužtenka — reikia jį užpildančių vertybių, kurių nevisi pajėgia susirasti. Pvz. vieni telkiasi ties praktine nauda, kiti — ties gyvenimo saugumu, treti — medžiagine gerove ir t.t. Pasitempti iki augš-tesnių vertybių daugelis nepajėgia, juoba, kad humanistinėj viešpatijoj nėra šia linkme vadovaujančio centro. Tiesos klausimas paliekamas paskiram žmogui. Jeigu jis pajėgia susirasti savo tiesą, ji pagerbiama, o jei nepajėgia — paliekamas j ieškojimui arba suburžuazėjimui. Pažiūrų įvairybės humanistinis žmogus nebijo ir nevengia. Jis labiau vertina įvairumą nei pažiūrų teisingumą. Sugyvenimas jam labiau rūpi nei savo pažiūrų skleidimas ar jų gynimas. Tai humanistinės viešpatijos patrauklumas ir kartu silpnumas. Ji tuo bruožu rodosi patraukli, nes leidžia reikštis visokiom pažiūrom, neuždeda varžtų ir sudaro sąlygas galimai darnesniam sugyvenimui nuomonių įvairybėje. Didi jos silpnybė — turinio bei tiesos neturėjimas. Žmonių gi telkinys be jo tampa labai palaida mase, nepajėgia atsispirti įtakoms, einančioms iš kitų šaltinių. Pvz. šiuo metu marksistinės viešpatijos nešėjai lengvai randa kelius į humanistines mases; viena, jie naudojasi visuotine laisve, antra — turi aiškų idealą ir tikslą. Tuo tarpu humanistinė viešpatija tokios doktrinos neturi ir negali nieko prieš tai pastatyti. Atskiros jos grupės ar sektos nepajėgia užimponuoti masėms savoj pusėj, juo labiau anoj. Paskirų individų įtaka toli gražu negali atsverti vieningu frontu skleidžiamų idėjų.
Humanistinė viešpatija, iškėlusi individo laisvę ir nedavusi jai atitinkamo turinio, pastūmėjo žmones eiti savais j ieškojimo keliais. Vieni jų susirado tiesą kitur, kiti gi pasuko be-prasmybėn, nes nepajėgė jos rasti. Pasaulis jiems pasirodė beprasmė viešpatija, kur laisvė tampa sauvale ir kur žmogus gyvena laisvės svaiguliu, einančiu iki anapus gėrio ir blogio. Tokią viešpatiją pvz. pavaizdavo J.P. Sartre sceniniame veikale "Le diable et le bon Dieu". Ten pagrindinis veikėjas Goetz yra brutalus sukilėlis, vadovaująs kariniams būriams, apgulusiems Wormso miestą, valdomą arkivyskupo. Wormso gynėjas — Goetzo brolis Konradas. Pastarasis nužudomas, miestas — pavojuj. Wormso bankininkai siūlo vesti derybas dėl miesto perdavimo, nes jie tiki visuotine pinigų galybe. Goetzas triumfuoja ir savo laisvei parodyti imasi blogų darbų, nes gerus esą Dievas padaro. Vėliau jis metasi visai priešingon pusėn ir ryžtasi vien geriems darbams, nes blogis esąs perdaug jau visiem bendras. Jis nusprendžia steigti saulės viešpatiją su pavyzdinga visuomene: "Mano dėka, dar nė metų galo nesulaukus, ant dešimties tūkstančių akrų žemės viešpataus laimė, meilė ir dorybė. Ant savo žemės noriu pastatydinti Saulės Viešpatiją, o tu nori, kad iš jos padaryčiau žmogžudžių prieglaudą" (p. 139). Goetzas atiduoda savo žemes ūkininkams, atsisako meilužės, bučiuoja raupsuotuosius, atgailoj a ir rodosi didžiausiu filantropu. Savo rankose padaro žaizdas — stigmas ir deklamuoja, kad tai Kristaus žaizdos. Atsiranda jo gerbėjų, bet netrukus griūva visa viešpatija — sukyla kaimynai, ir saulės viešpatija neatsilaiko, nes atsisako gintis ginklu. Goetzas padaro išvadą, kad vienintelė neapgaunama tikrovė yra žemė, kurios valdovas yra žmogus jo, Goetzo, tipo. Žvelgdamas atgal, Saulės Viešpatijon, jis sako: "Aš tebuvau: aš vienas apsprendžiau blogį ir tiktai aš išradau gėrį. Aš apgaudinėjau, aš dariau stebuklus, aš dabar kaltinu save ir aš pats sau galiu atleisti — aš, žmogus. Jei Dievas yra, žmogus yra niekas; jei žmogus yra . . ." (p. 267). Pagaliau Goetzas išreiškia savo nusivylimą ir jame glūdintį pasiryžimą: ". . .aš pasiliksiu vienas su tuščiu dangumi virš galvos, nes nėra kito kelio būti su visais. Belieka tik šis karas ir aš jį kariausiu" (p. 282).
Kaip matyti, saulės viešpatijoj žmogus pastatytas pačiame centre: "Esi laisvas, rinkis, tai yra — išraski". Bet jo laisvė yra siautėjimas čia vienoj, čia kitoj pusėj. Nėra pagrindo, ant kurio galėtų laikytis pastovi viešpatija ir iš kurio plauktų racionalios normos. Tiesa, saulės viešpatijoj kyla užsimojimas idealinio gyvenimo, bet jis tėra ambicija, kuri imasi radikalių priemonių, imituojančių Kristų. Užsimojimas baigiasi nesėkme, nes paremtas apgaule, siekiančia įgyvendinti Kristaus viešpatiją be Kristaus Šis bruožas yra būdingas visokio tipo humanistinei viešpatijai. A. Camus yra sakęs, kad šiuo metu didžioji problema yra — ar galima būti šventu be Dievo. Šią problemą humanistinė viešpatija siekia įgyvendinti jau nuo seno —atskirti krikščioniškumą nuo Kristaus, šventumą — nuo Dievo ir padaryti naujosios viešpatijos pilietį — žmogų visko mastu. Esą žmogus pasiekė etapą, kad krikščionybė jam nebereikalinga, nes jis tapo tobulesniu už ją pačią. Jei seniau reikėjo grumtis su ja, eiti aktyvion kovon, tai šiandien esą užtenka žvelgti į ją kaip istorinę liekaną, kaip atgyventą tarpsnį, vedusį augštesnėn pakopon. Humanistinėn viešpatijon esą pereina krikščioniškieji pradai, jau netekę savo pirminės reikšmės, o pati krikščionybė imama laikyti tik studijų objektu lygioj plotmėj pvz. su helenizmu. Jai pripažįstami praeities laimėjimai, jos įnašai kultūrai, bet tyliai paneigiama jos gyvybinė, formuojamoji galia. Humanistas žavisi krikščionybe kaip praeities tarpsniu ir kartais sudaro krikščionies įspūdį, tačiau tikrovėje jis lygiai žavisi ir graikų mitologija. Antiklerikalizmas jam irgi yra atgyventa forma, nes nebereikalinga. Ignoruojama krikščionybė esą greičiau nyksta bei transformuojasi humanistinėn viešpatijon nei viešai puolama.
Kaip ir marksistinė, humanistinė viešpatija yra visuotinio pobūdžio. Kad ir lėtai, ji pasiryžusi plėstis visome pasaulyje, ir tai nesi-imant jėgos priemonių. Ji mato, kad kelias ilgas, tačiau neabejoja jo tikrumu ir sėkmingumu. Ji pasitiki kultūrine, moksline, technine pažanga, kuri esą aprėps visą pasaulį, jį apjungs ir padarys globaline viešpatija laisvam jos valdovui bei piliečiui — žmogui.
Krikščioniškoji viešpatija
Su Kristaus atėjimu pasaulin atėjo ir nauja galimybė — krikščioniškoji viešpatija, civi-tas Dei. Ji ir savo pobūdžiu, ir apimtimi, ir sąranga, ir turiniu pasirodė visai skirtinga nuo humanistinės, juo labiau, marksistinės viešpatijos. Nuo pat savo užuomazgos ji ėmė reikštis kaip originalus kūrinys, imponuojąs savo apimtomi bei užsimojimu, bet niekad nepermatomas. Net ir beveik po 2000 metų ji tebėra mįslinga, nuolat skelbianti Kristų ir laukianti Jo viešpatavimo. Žmogiškai žiūrint, atrodo, kad per tiek šimtmečių krikščioniškoji viešpatija turėjo arba įsigalėti visame pasaulyje, arba sunykti. Neįvyko nei viena, nei kita. Ir tai ne dėl to, kad ji būtų nepajėgi. Buvo laikotarpių, kad jos įsigalėjimas Europos kraštuose buvo ryškus ir labai pajėgus; jos tarnybon buvo įsijungusios didelės jėgos, organizuotos valstybiniu mastu. Tos jėgos suiro, bet Kristaus viešpatija nežlugo. Išryškėjo, kad ji negali būti įgyvendinama jėgos priemonėmis, nes yra visai kitos prigimties nei humanistinė ar marksistinė viešpatija. Šios pastarosios savo apimtimi yra globalinės, bet jos telpa šiame pasaulyje. Galutinis jų tikslas yra žmogaus įsigalėjimas žemėje bei jos pavertimas saulės viešpatija. Krikščioniškoji viešpatija turi visai naują dimensiją, būtent, antgamtinę, ir todėl ji negali tilpti vien šioje žemėje. Galutinis jos tikslas yra žmonijos pratęsimas anapus žemiškosios ribos, jos perkeitimas bei paruošimas tokiai egzistencijai, kur atsiveria pilnatis ir kurios nei "akis neregėjo, nei ausis negirdėjo. . ." Šis gyvenimas tėra paruošiamoji egzistencija, siekianti, bręstanti ir laukianti, bet niekad neišsipildanti. Tik antgamtinėj dimensijoj ji išsiskleidžia taip, kad gali gyventi visišku atbaigimu. Tokioj dimensijoj iškyla atbaigtoji visuomenė, vadinama šventųjų bendrija, sudaranti ir krikščioniškosios viešpatijos atbaigimą. Laiko plotmėje krikščioniškoji viešpatija yra nuolat keliaujanti, kenčianti, kovojanti. Ji yra taip įsiaudusi į istorinį vyksmą, kad tas jos antlaikinis pradas sunkiai duodasi pastebimas, tačiau niekad nenykstantis. Jis auga drauge su istoriniu vyksmu kaip garstyčių grūdas, lenkdamas jį krikščioniškojon viešpatijon bei jį taurindamas, nors žemiško rojaus nepranašauja. Ir tai dėl to, kad ši tikrovė iš esmės nerojiš-ka. Joje galima tiktai civitas hominis, bet ne civitas Dei pilnuoju savo turiniu. Marksui, He-geliui, Comte'ui istorinis vyksmas yra vienintelė tikrovė, niekad nesibaigianti, bet vienos dimensijos. Todėl jų viešpatija laike prasideda, bet virš laiko neprasitęsia. Tuo tarpu krikščioniškoji viešpatija yra dviejų dimensijų: prasideda laike bei istorijoj ir išsipildo antistorinėj bei antlaikinėj egzistencijoj. Tai organiškas kelias visuotinio Kristaus organizmo, vadinamo Mistiniu Kristaus Kūnu, kuris apima ir laikinę ir antlaikinę tikrovę. Pastarosios centras yra Die-važmogis Kristus, į kurį atsiremia ir kurin gra-vituoja visa egzistencija.
Vis dėlto ši gravitacija, kad ir yra organiška, nėra evoliucinė plėtotė, automatiškai vedanti į visatos centrą Kristų. P. Teilhard de Char-din (L'Avenir de l'Homme; Le milieu divin), įrodinėdamas evoliucijos plėtotę pasaulyje, kelia nuomonę, kad žmonijos evoliucija esanti nuolat kylančia linkme einąs vyksmas, vedąs vis tobulesnėn pakopon, ir ateisiąs laikas, kad žmonija, sąmonėjanti ir visuomenėjanti, pasieksianti viršūnę Omega, apie kurią teiksis visi kaip apie centrą. Toji viršūnė būsianti Kristus, kuris laikų pabaigoje išeisiąs iš savo tylaus buvimo ir apsireikšiąs pasauliui bei viską įjungsiąs savo viešpatijon.
Kad Kristaus viešpatija, prasidėjusi laiko tikrovėje, turi augti iki antlaikinio atbaigimo, netenka abejoti. Abejonė kyla, kai ji yra susiejama su visuotine evoliucija, turinčia privesti prie tokio brandos taško, kuris įgalina krikščioniškosios viešpatijos atbaigą šioje tikrovėje. Išeitų, antlaikinė dimensija nebereikalinga, natūralinė evoliucija gali įgyvendinti Kristaus viešpatiją. Tokia išvada peršasi pvz. kad ir iš tokio P.T. de Chardin sakinio: "Vienintelis pasaulio rūpestis — tai fizinis tikinčiųjų įjungimas Kristun, kuris yra Dievui. Ir šis pagrindinis darbas vyksta natūralinės evoliucijos tiesumu bei darna" (L'Avenir de l'Homme, 1959, p. 396). Tokia nuomonė, remiama natūralizmu,
VYTAUTAS KASIULIS NATIURMORTAS (Aliejus. Paryžiaus Moderniojo Meno Muziejus)
nesiderina su pačia Kristaus viešpatijos esme, kuri atbaigą bei pilnatį perkelia antgamtinėn plotmėn. Jei Kristaus viešpatija būtų įmanoma įgyvendinti evoliucijos keliu, ji šiuo požiūriu nesiskirtų nuo marksistinės ir humanistinės, kurios nepretenduoja į transcendentinį pobūdį, esminį krikščioniškajai viešpatijai. Kaip skirtinga yra pastarosios esmė, taip skirtingas turi būti ir jos įgyvendinimas. Tai rodo ir praeities bandymai, kai vieni norėjo įgyvendinti Kristaus viešpatiją teokratiniu keliu — per Ek-lezijos valdžią, kiti — antropokratiniu, vien žmogiška galia.
Krikščioniškosios viešpatijos įgyvendinimo klausimą iškėlė nekrikščionis Fr. Hochwaelder dramoje "Das heilige Experiment" (Emsdetten, Westf. 1953). Joje autorius vaizduoja ispanų jėzuitus, įsteigusius Paragvajuje savo valstybę. Medžiagą jis ėmė iš istorinės praeities ir ją meniškai apdorojo. Pasak jo, jėzuitai įsteigę "Dievo valstybę", kurioje piliečiams indėnams buvo gera gyventi. Visi buvo pakrikštyti, viskuo aprūpinti, taip kad jų valstybėn neįsijungę prašyte prašėsi priimami. Ispanijos imperatorius betgi nebuvo patenkintas, kad jo imperijoj įsisteigė kita imperija, o aplinkiniai ispanų kolonistai priekaištavo, kad negali išsiversti — darbininkai bėga pas jėzuitus ir dvarininkai negali išlaikyti ūkinės konkurencijos. Atvyksta tirti reikalo imperatoriaus siųstas vizitatorius Miura. Jis patiria, kad priekaištai neteisingi bet įsako provincijolui perduoti savo valstybę imperatoriaus valdžiai. Provincijolas nesutinka ir įsako suimti vizitatorių. Iš Romos slaptai atvyksta jėzuitų generolo pasiuntinys Querini, apsirengęs civiliniais drabužiais, ir įsako provincijolui atsisakyti savo įsteigtos valstybės su visa kariuomene ir turtais. Jis pareiškia: "Mes, gerai žinodami esą bejėgiai, siekdami išorinio pasisekimo, įsipainiojom jėgos tinkluosna — mes, kurie nežiūrėdami partijų, visose šalyse turime paruošti kelius prispaustiesiems, kenčiantiesiems ton viešpatijon, kurion mus visus tik mirtis išleis. Tenai Kristus teis prispaudėjus bei piktadarius, tenai bus nubausti persekiotojai ir atlyginti kantrieji. Šis pasaulis netinka Dievo viešpatijai" (p. 82-83). Po ilgoko svyravimo provincijolas sutinka paklusti ir įsako perduoti valstybę imperatoriaus valdžiai. Valdiniai bando priešintis imperatoriaus atstovams, įvyksta ginkluota kova, kurią bemalšindamas provincijolas buvo sužeistas. Šimtmetinės pastangos baigiasi tragiškai — "Dievo valstybės" griuvimu.
Ši drama, kad ir neduodama sprendimo, parodo, kad Kristaus viešpatija negali būti įgyvendinama teokratiniu keliu, kurio centre atsistoja kunigystė, pasigaunanti antropokratinių priemonių, būdingų valstybiniam aparatui. Kunigystė skirta sakralinei misijai — skleisti Kristaus dvasiai, žodžiui, meilei, aukai, o ne kariuomenei, prekybai, pramonei organizuoti. Jos įsipainiojimas medžiaginiuose dalykuose tolina nuo tiesioginio uždavinio ir lenkia materiokra-tijon, kuri sukelia pavydą, kovą ir veda griuvimam Dramoje prasmingai iškelta, kad Kirstaus viešpatijos įgyvendinimas gali eiti tiktai dvasiniu keliu, kuris nuolat turi susitikti su pasaulio kliūtimis, darančiomis visą vyksmą tragišku. Dramos autorius betgi neparodo to tragizmo prasmės, nes neatsiremia į antgamtinę krikščionybės dimensiją, kurioje žemiškas sudužimas tampa išsipildymu. Jis tik padaro išvadą, kad šis pasaulis netinka Kristaus viešpatijai. Taigi jis neparodo, kokia reikšmė tenka medžiaginiam — organizaciniam pradui bei apskritai krikščionių pastangoms. Juk šis pasaulis yra Dievo kūrinys, Jo duotas plotas, kuriame turi prasidėti Kristaus viešpatija, apimanti visą žmoniją. Jei ši viešpatija turi pasireikšti pasaulyje, privalo naudotis ir jo priemonėmis. Ji ateina pasaulin ne jo smerkti, o įprasminti bei perkeisti. Jos rūpestis — ne atšaukti žmones iš pasaulio, o juos uždegti Kristaus dvasia ir ją paskleisti pasaulyje, kad pastarasis būtų paruoštas galutinei Kristaus viešpatijai ne fataline evoliucija, o malonės lydima branda. Todėl krikščioniui rūpi ir nuolat rūpės, kad pasaulyje būtų įgyvendinta maksimum teisingumo, meilės, taikos. Tai horizontinis Kristaus viešpatijos bruožas, kuris negali būti ignoruojamas. Jis priklauso jos esmei, ir todėl kiekvieno krikščionio pastangos šia linkme turi savo reikšmę, jeigu jos derinamos su vertikaline viešpatijos linkme. Jos atlieka paruošiamąjį vaidmenį, atidaro laisvus kelius į egzistencijos centrą Kristų, kurio dvasioje bei malonėje darosi galimas žmogaus perkeitimas ir jo brandinimas galutinei pilnačiai.
Šis perkeitimo vyksmas yra pagrindinis krikščioniškosios viešpatijos uždavinys. Be jo žmogaus įvesdinimas šion viešpatijon nėra įmanomas. Pirma jis turi būti pakeltas į augštes-ni lygį. 1 tokį santykį su Kristumi, kuriame būtų išgyvenamas sūnaus — „Tėvo intymumas. Vien žinojimo apie Kristų neužtenka. Apie Jį daug žino ir netikintieji, tačiau savo gyvenimu Jin neįsijungia. Jie lieka nepaliesti nei krikščioniškai žmogiškos šilimos, nei dieviškojo intymumo — malonės. Pastaroji gi yra tas fermentas, tas perkeitėjas, paruošiąs žmogų Kristaus viešpatijai. Nei marksistinė, nei humanistinė viešpatija to nepripažįsta. Jos tiki į žmogaus perkeitimą, bet visai kitokį — natūralistinį. Jų viešpatijoms žmogus paruošiamas arba ūkinių — socialinių sąlygų pakeitimu arba nuolatiniu auklėjimu bei evoliucija. Krikščionybė neatmeta šių veiksnių, bet jų nelaiko pakankamais ir juos integruoja malonės plotmėn. Tik šitokiu perkeitimu žmogus gali būti paliestas savo gelmėse, savo egzistencijoj ir paruoštas dalyvavimui krikščioniškoj viešpatijoj.
Tokios dvasios žmogus tampa dvasinės energijos spinduliu, veikiančiu aplinkos formavimo linkme. Teisingai pastebi Chr. Dowson, sakydamas: "Krikščioniui užtenka būti, kad keistų pasaulį, nes jo buvimo akte yra sutelkta antgamtinio gyvenimo misterija. Skleisti šią dieviškąją sėklą yra Eklezijos uždavinys, kad išaugtų ne tik geri, bet ir dvasingi žmonės, kitaip tariant, antžmogiai. Ir kiek Eklezija atlieka šį uždavinį, tiek perteikia pasauliui nuolatinę dvasinės energijos srovę. Jei ši druska išblėsta, pasaulis grimsta suirutėn ir mirtin, nes nedva-singa krikščionybė nieko nepajėgia keisti, tai pats nelemčiausias išblėsimas, nes nepasitarnauja nei natūralinei, nei dvasinei tvarkai. Bet Eklezijos gyvastingumas niekad neišsenka, nes joje glūdi nesibaigianti atsinaujinimo jėga. Ji yra išorinis organas, per kurį Dvasia įeina į visuomeninį vyksmą ir kuria naują žmoniją" (Christianity and the New Age, London 1931, p. 110-111).
Krikščioniškoji viešpatija, pergyvendama istorinius sukrėtimus, tragiškus lūžius ir niekad nebūdama laisva nuo smūgių bei žaizdų, gyvena nuolatinėje viltyje. Viena, ji slepia savyje atsinaujinimo išteklius, antra, ji žino, kad galutinis jos likimas ne dabar ir ne čia, o laikų pabaigoje ir antrojoj — antgamtinėj dimensijoj. Savo esme, būdama dvasinio pobūdžio viešpatija, transcendentinė ir imanentinė, ji nesutampa nė su viena valstybe, nė su viena val-dymosi forma, nė su viena galybe. Ji yra ant-valstybinė, ir negriūva kartu su ja. Ji yra virš bet kokios galybės, ir neišnyksta drauge su jomis. Ji pajėgia gyventi bei skleistis ir persekiojimų ir laisvės laikotarpiais. Jos ribų niekas negali nei nustatyti, nei išmatuoti, nes tai žemėje sklindanti dieviškoji misterija, kurios žaizdotas žmogiškas veidas nereiškia artėjančios mirties. Savo vidiniu dinamizmu, įkvepiamu malonės, ji siekia apimti ir tuos plotus, kuriuose yra įsigalėjusios kitos viešpatijos — marksistinė ir humanistinė. Pasak T. de Char-din, krikščioniškoji viešpatija evoliucijos eigoje suartėsianti su marksistine — neohumanistine; beasmenis kolektyvizmas užsikrėsiąs krikščioniška meile, ir Kristaus viešpatija absorbuosianti neohumanistine, pakeldama ją krikščio-niškon plotmėn (plg. L'Avenir de l'homme, 1959, p. 346-349). Tai viena galimybė. Antra —kad krikščioniškoji viešpatija pragyvens dabartines sau priešingas viešpatijas ir matys jų griuvimą bei sunykimą, kaip jau yra mačiusi praeityje. Kuri galimybė taps tikrove — nebe žmogaus galioje numatyti. Žiūrint šio pasaulio ir krikščioniškosios viešpatijos prigimties, atrodo, kad iki laikų pabaigos žmogus pasiliks žmogumi ir kad Kristaus viešpatija bręs nuolatinės kovos, žaizdos, laukimo ir vilties ženkle.
VYTAUTAS KASIULIS Apreiškimas (Spalv. litografija)
|