Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FILOSOFIJOS KELIU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   
Biografinė nuotrupa pokalbiui su jaunesniaisiais
Tęsinys iš Aidų nr. 10,1978

3. Santykis su kalba
Filosofija, kaip ir poezija, yra suaugusi su kalba pačia savo išraiškos lytimi: ji interpretuoja būtybę žodžiu. Tai, ką H. G. Gadameris yra pasakęs apie lyriką, tinka ir filosofijai, būtent: lyrikoje "kalba išeina aikštėn kaip kalba . . . Lyrinis eilėraštis apreiškia kalbą jos gryna esme" (Wahrheit und Methode, Tūbingen 1975, p. 557). Todėl, pasak Gadamerio, 4 juo labiau lyrika artėja prie poėsie pure idealo, juo sunkiau ji darosi išverčiama" (t. p.). Pakeitę šiuose sakiniuose žodį 'lyrika' žodžiu 'filosofija', nusakytume tikrąjį filosofijos santykį su kalba: filosofija būtybę taria. Ji taria ją kalbesiu. Ji taria ją sakydama. Ir juo filosofija yra savitesnė, juo sunkiau yra ir ją išversti. Užtat filosofo žodis didžiai skiriasi nuo mokslininko žodžio. Šiojo idealas, kaip knygoje minėta (plg. FKP, 146, 288-89), yra bendrinė formulė, vadinasi, daiktas, išreiškiamas sutartiniu ženklu. Tuo tarpu filosofo žodis stengiasi būti visados vienkartinė jo paties raiška, kurią visi supranta, kurios betgi niekas negali kitaip nusakyti (pvz., liet. 'buvimas' yra nenusakomas jokia kita kalba).

Į tai atkreipė dėmesio ir jaunieji mano pokalbininkai, pastebėdami, kad savas mintis aš dėstąs "gryna lietuvių kalba, kone visai net be tarptautinių terminų" (dr. K. Girnius, A 74); dar daugiau: aš net kuriąs "lietuvių kalbą. Retai sutinkami lotyniškosios kilmės tarptautiniai terminai, nes beveik visur Maceina stengiasi nukalti lietuviškąjį" dr. K. Skrupskelis, A 70). Dr. Skrupskelis net mano, esą manųjų raštų kalba "turėtų domėtis kalbininkai bei žodynų sudarinėtojai" (t. p.). Tai tas pat, ką lygiai prieš 10 metų esu girdėjęs ir iš L. Dambriūno, vadinusio mane vienu "iš filosofinės kalbos praktinių kūrėjų", nebegalinčių "išsiversti senaisiais filosofinės kalbos ištekliais", todėl kuriančių "ne tik veikalus, bet ir filosofinę kalbą", nors ši kalba, pasak Dambriūno kaip kalbininko, dar ir būtų nevisur nuosekli ir filologiškai tvirta (Gimtoji kalba, 1968, Nr. 1-2, p. 1; plg. p. 4-6). Taigi: kalbos grynumas, svetimžodžių vengimas ir naujadarų teikimas esančios mano raštų, ypač pastarųjų, kalbinės savybės, krintančios skaitytojui į akį.

Nesididžiuodamas jomis, nes laikau jas privalomomis kiekvienam rašto žmogui, norėčiau čia tik atkreipti dėmesį į šių savybių kilmę: gimtoji kalba reikalauja tam tikrų sąlygų, kuriomis ji tarpsta. Gali šios sąlygos būti susidėsčiusios savaime, gali jos būti kuriamos sąmoningai, kiekvienu tačiau atveju jos turi būti, kitaip kalba sūsta ir žūsta. Be abejo, kalbos šaknys keroja tautinės dvasios gelmėse. Bet jos reikalauja būti puoselėjamos, kad leistų lapus ir krautų žiedus.

a. Kalbos jausmas
Apylinkė, kurioje man teko gimti bei augti, yra turbūt lietuviškiausias mūsų šalies kampelis; lietuviškiausias ta prasme, kad, būdamas toli nuo didesnių miestų ir svetimų sienų, nėra buvęs paveiktas nei lenkiškosios, nei rusiškosios, nei vokiškosios kalbos ar kultūros. Tai nevisai taisyklingas ketvirtainis: Pakuonis - Prienai - Šilavotas -Veiveriai - Išlaužas - Pakuonis. Šioje erdvėje (Bagrėnuose) išvydau pasaulio šviesą, šioje erdvėje (Klebiškyje) leidau vaikystę, šioje erdvėje (Prienuose) mokiausi. Didžiausias čia 'miestas' yra Prienai, mano metu teturėję per tris tūkstančius gyventojų, kurių gal koks ketvirtadalis buvo žydai. Rusų, lenkų ir vokiečių Prienuose tebuvo pavienės šeimos. Todėl nors Prienuose gyvenau ilgokai (1919 - 1924), buvinėdamas čia vėliau beveik kiekvienų vasaros atostogų metu, tegirdėjau tik lietuvių ir žydų kalbas. Žydų kalba (jidiš) nedarė, žinoma, jokios įtakos: juk negirdėta, kad lietuviukas imtų žydžiuoti, net jei su žydukais ir žaistų ar būtų su jais susidraugavęs, kaip A. Kairio romane Radvila su Gordonu. Artime s nioj oje gi mano giminėje nebuvo nė vieno asmens, kuris būtų kalbėjęs lenkiškai ar rusiškai, išskyrus mano paties tėvelį, praleidusį ketverius metus Petrapilyje ir pramokusį rusų kalbos. Vėliau jis buvo mėginęs ir mane jos pramokyti, tačiau ši jo pastanga baigėsi vaikiškomis pasakėlėmis, kaip "žila byla babuš-ka" . . . Rusų kalbos, kaip ir keletos kitų, pramokau jau suaugęs. Trumpai sakant, nei lietuviškoji tarsena, nei žodynas, nei sintaksė nebuvo mano vaikystėje įtaigaujami kurios nors svetimos kalbos. O kadangi minėto ketvirtainio žmonių tarmė maždaug atitinka bendrinę rašomąją kalbą, išskyrus vieną kitą dzūkybę Prienų apylinkėse, tai ir mokykloje lietuvių kalbos sunkenybių beveik nejaučiau.

Betgi čia pat turiu pabrėžti, kad lietuvių kalbos kaip mokslo objekto niekad nesu studijavęs. Tiesa, Teologijos - filosofijos (kaip ir Humanitarinių mokslų) fakultete visi turėjome išeiti keturių semestrinių valandų lietuvių kalbos kursą, mano laikais dėstytą prof. J. Balčikonio. Bet tai buvo grynai praktinis kursas — taisyti dažniausiai pasitaikančias kalbos klaidas, kurių Balčikonis buvo prisirankiojęs iš mūsų spaudos. Šiuos taisinius buvau išmokęs, dar prieš stodamas į universitetą. Mat, mano lietuvių kalbos mokytojas Prienų gimnazijoje kun. A. Astrauskas, prof. Balčikonio pažįstamas, buvo parsivežęs iš šiojo visą krūvą lakštelių, kuriuose kaip tik ir buvo surašytos anos kalbinės klaidos su jų pataisomis. Vieną vasarą, jau būdamas kunigų seminarijoje, pasiskolinau šiuos lakštelius iš kun. Astrausko ir visus juos nusirašiau; paskiau nuolat juos vartodavau, dėdamasis į galvą tai, kas atrodė man dar nežinoma. Tuo būdu, pradėdamas lankyti Balčikonio lietuvių kalbos kursą, buvau jau tiek 'apsišvietęs', jog galėjau įtikti jam tiek rašomaisiais darbais, tiek klaidingų sakinių taisymais lentoje.

Pats kalbotyros mokslas manęs netraukė. Užtat praktiniai kalbos klausimai domino mane visą laiką ir tebedomina ligi šiol. Ir dabar su didele atida skaitau kalbos kertelę "Draugo" ar "Laiškų lietuviams" skiltyse, čia papildinėdamas, čia patai-sinėdamas, čia patikrinėdamas savas kalbines žinias. Tuo būdu yra susikūręs vad. 'kalbos jausmas' arba kalbinė nuojauta, kurie pasako, kas kalbiškai tinka ir kas netinka. Į senatvę šis jausmas arba nuojauta yra manyje stipriai paaštrėję. Gal tai nesužaloto jaunystės kalbiškumo atbalsis, o gal tai atveika į kalbiškai nelietuvišką dvasią, vis įžūliau bylojančią iš mūsų raštų tremtyje.

Kas yra 'kalbos jausmas' pats savyje, gražiai paaiškina J. Lohmannas, sakydamas: "Gimtosios kalbos jausmas . . . yra visų gyvųjų kalbos lyčių dabartis, buvojanti kalbančiajame vienalaikiu neiš-sklaidytos visumos pavidalu" (Philosophie und Sprachwissenschaft, Berlin 1975, p. 95). Kitaip tariant, kalbos jausme kalba buvoja visa kartu. Kalbos jausmas nėra studijų pasekmė, o pirmykštis pavidalas, įgytas jau vaikystėje ir ugdomas visą gyvenimą. Jis apima ne kalbos istoriją, o kalbos dabartį. Jis nėra gramatikos žinių gausa, o dvasinė nuojauta kaip pagrindas kalbiniam našumui. Gimtajai kalbai ši nuojauta yra šaltinis, iš kurio plaukia jos skleidimasis naujais žodžiais bei naujomis lytimis. Be abejo, kalbinė nuojauta taip santykiauja su pačia kalba, kaip intuicija su filosofija: abi yra vaisingos sava gelme, tačiau abi reikalingos patikrinti savo išdavomis. Intuicija filosofijoje reikalinga logikos, nuojauta kalboje reikalinga gramatikos. Todėl rašant, gramatika ir žodynas visados man guli parankiui, ir kartais reikia ilgokai juos vartalioti, kol išsklaidai kilusią abejonę ar pateisini kildinamą žodį. Gramatika ir žodynas yra ne kas kita, kaip kalbinė savistaba arba atsi-grįžimas į kalbos kategorijas bei taisykles, sąmonės atrastas kalbinėje visumoje. Kas tad šių kategorijų bei taisyklių neatitinka, negali būti kalbiškai priimama, nors kasdienoje ir būtų vartojama šimtus kartų. Kalbinės kasdienos prieštaravimas kalbos jausmui yra nususinęs ir sugadinęs nevieną kalbą. Teisingai tad kai kuriose šalyse esama įstaigų (pvz., Prancūzijoje Acadėmie Francaise), kurios net oficialiai rūpinasi, kad kalbos išsivystymas nežalotų kalbos jausmo. Šiuo atžvilgiu dabartinėje Lietuvoje mūsų kalba yra niokojama gana stipriai, kildinant aibę žodžių bei lyčių, kurios atitinka ne lietuviškąjį, o rusiškąjį kalbos jausmą (plg. sudėtinį veikalą "Lietuvių kalba tarybiniais metais", Vilnius 1967; J. Pikčilingis, Lietuvių kalbos stilistika, Vilnius 1971; šioje knygoje taisomos klaidos kaip tik ir yra kilusios rusų kalbos įtakoje).

Kalba, kaip ir kiekvienas gyvas dalykas, reikalinga daug rūpesčio, kad augtų savo lytimis, liktų švari savo žodynu ir tapati savo sintakse. Gimtosios kalbos mokymasis ir jos tobulinimas yra vyksmas, trunkąs visą gyvenimą. Ypač rašant, reikia visados klausti save, ar sakinys iš tikro jau yra toks, jog iš jo dvelkia mūsų kalbos dvasia. Gimtajai kalbai nepakanka nedaryti gramatinių klaidų, jai reikia, kad ji pati prabiltų mūsų žodžiais. Šiuo atžvilgiu mes nesykį nusikalstame, netaisydami ar per maža taisydami savo raštus. Piloto dėsnis "quod scripsi, scripsi" yra gimtosios kalbos žūtis. Jauniesiems mano pokalbininkams patarčiau savo raštų kalbą taisyti bei gerinti patiems, neieškant 'kalbininkų'. Kai jie kiekvieną savo raštą pertaisys ir perrašys tris kartus — tai mano paties įprotis —, tuomet nereikės mums baimintis, esą lietuvių kalba tremtyje virstanti kažkokiu 'rumuniškuoju' mišiniu. Tai patarimas ne tik filosofams, bet ir literatams, nes ir šiųjų kūriniuose mūsų kalba tapo beveik pastumdėle: didžiausia rašytojo nuodėmė yra kalbą darkyti, užuot ją kūrus.

b. Žodžio kilimas
Kalbos jausmas kaip kalbinės visumos dabartis žadina klausimą, ar iš tikro esu filosofinės kalbos 'kūrėjas'. Tai ne tiek biografinis, kiek filosofinis klausimas, būtent: ar atskiras žmogus pajėgia kurti žodį? Kas yra kalbinis naujadaras? Kokia prasme jis yra naujas? — Pamėginkime atsakyti į šiuos klausimus konkrečiu pavyzdžiu.

L. Dambriūnas priskiria man naujadarą 'samprata', kuris esąs "jau daugelio vartojamas" ir kurį jis laiko klasiškai geru (plg. op. cit., p. 1-2; 4). Šiandien net nežinočiau, ar šis žodis yra mano 'pasigamintas', kadangi jį randame ir "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" (Vilnius 1972, p. 680). Bet ne tai čia svarbu. Čia svarbu tik, ar jis iš tikro yra pasidarytas? Ar galima pasidaryti žodį, kurio nėra buvę? Ar kartais kalbos mokslininkai nežiūri į kalbą, tarsi ji būtų tokia pat 'gamybos' žaliava, kaip, sakysime, vilna (kasmet nauji drabužiai), oda (kasmet nauji batai), geležis (kasmet nauji automobiliai). Juk kas gi yra žodis 'samprata'? Tai veiksmažodžio 'suprasti' vedinys. Veiksmažodžių, turinčių priešdėlį 'su-' mūsų kalboje esama aibės, ir dažnas iš jų yra pajėgus virsti daiktavardžiu, keisdamas priešdėlį 'su-' į 'są-', 'sam-, 'san-' ir gaudamas atitinkamą galūnę (a, ė, as, is ys), pvz., suversti — sąvarta, sumišti — sąmyšis, suplakti — samplaika, subrėkšti — sambrėškis, sunerti — sąnarys, sukabinti — sankaba . . . Toksai šių veiksmažodžių pajėgumas kaip tik ir įgalina mąstytoją savaime tarti daiktavardine lytimi veiksmažodžio reiškiamą pasekmę: kas sujaukta, yra sąjauka; kas sustatyta eilėn, yra sąstatas; kas yra susibėgę, yra sanbėga; kas subūna, yra sambūvis; kas susiderinę, yra sandara; kas susiglaudę, yra sanglauda; kas susikerta, yra sankirtis; kas susikryžiavę, yra sankryža; kas suplyšę, yra samplaika ir t.t. Nevisi šie vediniai gal net būtų galima rasti įprastame žodyne, tačiau visi jie yra mums suprantami, nes visi jie, tarsi šaukiami, savaime išnyra iš mūsų kalbos gelmenų nešini aiškia prasme. Todėl, tiksliai kalbant, jie yra ne 'pasidaryti', o 'gimę': jie yra greičiau 'naujagimiai', o ne 'naujadarai'. Jiems tinka krikščioniškojo tikėjimo formulė, kuria nusakomas Amžinojo Žodžio (Verbum) kilimas, "genitum, non factum", arba K. Bradūno eilėraščio posmelis:

Žodis guli po Širdim . . .
Aš jį šūkteliu beveik negirdomis,
Ir jis keliasi ir bėga
(Alkana kelionė, p. 13)

Žodžio nebuvėlio atsirasti negali. Kiekvienas kalbinis vedinys ar darinys esti kildinamas jau iš esančio atitinkamo kamieno, buvojančio kalboje kaip sudedamasis jos pradas.

Vargu tad ar galima prasmingai kalbėti apie naujų žodžių 'kūrimą' ar 'kalimą'. Šitoks 'kūrimas' bei 'kalimas' yra įmanomas tik moksle, bet nieku būdu ne filosofijoje ar poezijoje; įmanomas todėl, kad mokslas žodžio iš viso neturi: jis turi tik terminą. "Kas gi yra terminas?" klausia H. G. Gadameris ir čia pat atsako: "Tai griežtai aprėžtos prasmės žodis" (op. cit, p. 392). Terminas visados yra vienaprasmis. Nes kitaip moksle nė būti negali. Jei 'trauka' arba 'gravitacija' nebūtų savo prasme griežtai aprėžta, fizikai nesusikalbėtų, kaip nesusikalbėjo Babelio bokšto statytojai, ir fizikos mokslas būtų negalimas. Tik vienaprasmis termino pobūdis mokslą įgalina — tiek jį kurti, tiek perteikti kitiems. Štai kodėl mokslo galima mokyti ir mokytis, ką Kantas neigė filosofijos atžvilgiu.
Bet kaip tik šis vienaprasmiškumas nuskurdina žodį, virtusį terminu. H. G. Gadameris vadina terminą "dirbtiniu dalyku" (t. p.), kuris yra arba iš tikro padirbtas (pvz. Alka, Altas, Balfas, Vlikas), arba iš prasmės įvairumo išimtas ir pagal vieną kryptį sukirptas (pvz., deguonis, garlaivis, trūkis). Terminas yra apiplėštas žodis, kadangi netekęs prasmės platybės. Kiekvienam kalbos žodžiui yra būdingas, kaip tai pastebėjo jau W. v. Hum-boldtas, "prasmės svyravimas" arba, mūsiškai tariant, reikšmės atšvaitų gausa. Retas gyvos kalbos žodis teturi vieną reikšmę. Kas tad 'kala' terminą, neišvengiamai naikina žodžio reikšmės gausą, teikdamas jam vieną vienintelę prasmę ir tuo už-skleisdamas jo atvirumą vienos reikšmės rėmuose.

Kaip labai terminas skurdina žodį, gali paliudyti keletas mūsų kalbos pavyzdžių. Sakysime: akis anatomijoje reiškia tik kūno organą, pačioje gi kalboje šis žodis turi net devynetą reikšmių (plg. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, p. 8); kampas geometrijoje reiškia tik tam tikrą linijų sanbėgą, gi kalboje jis turi septynetą reikšmių (plg. op. cit., p. 290); kelmas botanikoje ir miškininkystėje reiškia tik medžio liekaną su šaknimis (žemėje ar išrautą), kalboje gi jis turi septynetą reikšmių (plg. op. cit, p. 295); skaudus medicinoje reiškia tik tam tikrą organo įjautrinimą, kalboje gi šis žodis turi devynetą reikšmių (plg. op. cit, p. 706); vanduo chemijoje yra aiškiai apibrėžtas skystis, kalboje gi jis turi penketą prasmių (plg. op. cit, p. 916); versti filologijoje reiškia tik žodį ar sakinį nusakyti kita kalba, pačioje gi mūsų kalboje 'versti' turi net septyniolika reikšmių (plg. op. cit., p. 929); vienas matematikoje reiškia tik pirmąjį dešimtainės skaičiavimo sistemos

skaitmenį, kalboje gi jis turi septynetą reikšmių plg. op. cit, p. 934); žemė astronomijoje yra tik saulės sistemos planeta, kalboje gi ji turi net aštuonetą prasmių (plg. op. cit., p. 959); žvaigždė astronomijoje reiškia tik tam tikrą dangaus kūną, kalboje gi šis žodis turi penketą reikšmių (plg. op. cit, p. 972). Net tokie iš sykio atrodą viena-prasmiai žodžiai, kaip 'atimti' (5), 'būti' (10), daryti' (9), 'duoti' (10), 'leisti' (21), 'prigerti' (5), primušti' (7), 'užkrėsti' (6), 'virti' (5), 'žiūrėti' (7), 'akmuo' (4), 'banga' (4), 'darbas' (5), 'kelias' (5), Vyras' (5), 'sausas' (7), 'žalias' (6), iš tikro yra daugiareikšmiai: skliausteliuose pažymėti skaičiai nurodo, kieka reikšmių šie žodžiai yra kalboje vartojami. Mokslui tokia kieka yra nepakenčiama, todėl jis ją siaurina, versdamas žodį terminu, teturinčiu vieną prasmę. Moksle tai yra būtina, filosofijoje gi tai neįmanoma ir nepakenčiama, nes filosofija ne žymi aprėžtą daiktą ar jo savybę, o taria atvirą būtybę. Nuosekliai tad filosofija terminų tiesiogine šio žodžio prasme nė neturi (plg. FKP, 292-94).

Todėl nesijaučiu visiškai suprastas, kai jaunieji mūsų pokalbio dalyviai giria mano raštų kalbą, esą ji esanti beveik "be tarptautinių terminų" (dr. K. Girnius, A 74); jų vietoje "beveik visur" aš stengiąsis "nukalti lietuviškąjį" (dr. K. Skrupskelis, A 70). Iš tikrųjų mano paties 'naujadarų' arba 'naujagimių' yra labai maža. Svarbiausia gi, kad jie nėra tokie, jog atstotų tarptautinius terminus: manieji žodžiai neturi termino savybių. Tai gana vaizdžiai parodo, sakysime, žodis 'sklaida'. Jis tikrai yra mano paties 'pašauktas' iš lietuvių kalbos gelmių, kuriose slypi ir kiti šios rūšies žodžiai: bristi — brasta, dengti — danga, eiti — eiga, kimšti — kamša, keisti — kaita, nešti — našta ir naša (derlius), segti — saga, tad ir skleisti — sklaida. L. Dambriūnas laiko 'sklaidą' (kaip ir 'sampratą') geru vediniu (plg. op. cit, p. 4). Šis žodis yra mano vartojamas vietoje filosofinės prasmės tarptautinio žodžio 'analizė'. Betgi tai anaiptol nereiškia, kad 'sklaida' galėtų atstoti 'analizę' ir kaip mokslo terminą. Galima visiškai prasmingai kalbėti apie Platono pažiūrų sklaidą, apie žmogiškosios būties sklaidą, net apie loginę sąvokų sklaidą. Tačiau būtų nesusipratimas sakyti "vandens sklaida", "kraujo sklaida", "miltų sklaida" . . . Pirmuoju atveju 'analizė' net netiktų. Posakiai "Platono pažiūrų analizė" ar "žmogiškosios būties analizė" skambėtų išpūstai ir truputį net juokingai. Tuo tarpu antruoju atveju 'analizė' negali būti pakeičiama jokiu lietuviškuoju naujadaru: tik "vandens analizė", "kraujo analizė", "miltų analizė" tiksliai išreiškia tą veikmenį, kurį mokslas čia atlieka. Chemijos moksle 'analizė' yra jau terminas, vadinasi, griežtai vienaprasmis žodis, tuo tarpu filosofijoje 'sklaida' yra likęs savo prasme marguliuojąs bei svyruojąs, vadinasi, gyvas kalbos žodis.

Tokio pobūdžio yra visi žodžiai, kurie yra arba mano paties 'pagimdyti', arba pasiimti iš mūsų kalbos lobyno, kad pakeistų lotyniškuosius, kaip tai pastebi dr. K. Skrupskelis (plg. A 70). Nes lotyniškieji žodžiai, būdami mirę, yra jau beveik virtę formulėmis, sukaustančiomis atvirą filosofinę mintį. Lietuviškieji gi žodžiai, išlaikę prasmės gausą, kaip tik saugo filosofiją nuo sustingimo. Gyvas lietuviškas žodis tebeslepia savyje aną Humboldto minimą "prasmės svyravimą", be kurio filosofija būtų neįmanoma, nes neleistų prabilti asmeniui, kaip to neleidžia mokslas. Tik žodžio atvirybė prasmės gausai įgalina asmenį tarti savas pažiūras vienkartine savo paties žyme. Štai kodėl, mano pažiūra, lietuviškieji žodžiai ir turi pirmenybę, norint filosofuoti. Sakysime: lietuviškoji 'samprata' yra žymiai atviresnė ir todėl lankstesnė, negu lotyniškoji 'koncepcija'; lietuviškoji 'tikrybė' reiškia kur kas daugiau, negu lotyniškasis 'faktas'; lietuviškoji 'pakanta' nurodo į pakenčiamojo pažeminimą žymiai ryškiau, negu lotyniškoji 'tolerancija': žmogus nekenčia to, kuris jį pakenčia. Regėdamas šią pirmenybę, aš ir teigiu, kad tikrai filosofuoti arba kurti savitą filosofiją galima tik gimtąja kalba.
™ (Bus daugiau)



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai