Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ENCIKLIKOS "MATER ET MAGISTRĄ" MINTYS IR BRUOŽAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS BRAZYS, M.I.C.   

Proga ir turinys
Naujoji popiežiaus Jono XXIII socialinė enciklika "Mater et Magistrą", datuota šių metų gegužės 15 d., atžymi 70 metų nuo pirmosios socialinės Leono XIII enciklikos "Rerum nova-rum". Joje Bažnyčia papildo savo socialinį mokslą ir autoritetingai pasisako svarbiausiais mūsų dienų ūkinio ir visuomeninio gyvenimo klausimais. Toks brandus, rišlus ir aiškus yra tas pasisakymas, kad geriausias jo komentaras yra jis pats. Bažnyčia čia neapeina opiųjų visuomenės klausimų ir nesitenkina miglotomis bendrybėmis. Su motinišku rūpestingumu ir moko-višku taiklumu ji skaido sudėtingą atskirų žmonių, grupių, tautų ir viso pasaulio reikalų są-raizgą, nurodo konkrečius socialinius uždavinius ir duoda aiškias gaires jiems spręsti.

Enciklika turi trumpą įžangą ir keturias dalis. Pirmoji yra įvadinė ir apžvelgia Bažnyčios socialinio mokslo vystymąsi nuo "Rerum novarum" ligi mūsų laikų. Iškeliama Pijaus XI socialinė enciklika "Quadragesimo anno", Pijaus XII 1941 m. Sekminių Kalba ir per paskutinį dvidešimtmetį įvykę pasikeitimai bei perversmai mokslo, technikos, ūkinio, visuomeninio ir politinio gyvenimo srityse. Antroje dalyje pagilinamos ir papildomos "Rerum novarum" direktyvos ypačiai privatinės ir visuomeninės iniciatyvos srityje, pasisakoma dėl naujos visuomenėj imo apraiškos, patikslinami darbo atlyginimo ir gėrybių paskirstymo reikalavimai. Trečioje dalyje aptariami naujieji socialinio klausimo rūpesčiai: pusiausvyros atstatymas tarp žemės ūkio ir pramonės sektorių, tarp daugiau ar mažiau išsivysčiusių sričių ir kraštų, tarp gyventojų prieauglio ir pragyvenimo reikmenų; tarp medžiaginės ir dorinės bei religinės pažangos. Ketvirtoje dalyje pabrėžiamas Bažnyčios socialinio mokslo aktualumas ir duodamos katalikų socialinio švietimo auklėjimo bei veikimo gairės.

Ši apžvalginė naujosios enciklikos apybraiža turės dvi skirtingas dalis. Pirmoji, dalinama į keturis skyrius, atitinkančius keturias enciklikos dalis, apžvelgia pagrindines "Mater et Magistrą" mintis. Antroji dalis iškelia būdinges-niuosius enciklikos bruožus ir aptaria jos įnašą į krikščioniškąjį visuomenės mokslą.

A. PAGRINDINĖS ENCIKLIKOS "MATER ET MAGISTRĄ" MINTYS

Enciklikos įžanga
Enciklika prasideda prasmingais žodžiais "Mater et Magistrą", kurie kaip ir atstoja jos antraštę. Visuotinė Kristaus Bažnyčia yra Motina ir Mokytoja visų tautų ir viso žmogaus. "Krikščionybė mat, tarsi, jungia žemę su dangumi, nes apima visą konkretų žmogų su siela ir kūnu, protu ir valia . . . Todėl nors pirmasis šventosios Bažnyčios uždavinys yra pašvęsti sielas ir perteikti joms antgamtinės tvarkos gėrybes, tačiau jai rūpi taip pat ir kasdieninio žmonių gyvenimo reikmės, liečiančios ne tik jų pragyvenimo ir buities sąlygas, bet ir gyvenamajam laikotarpiui būdingą medžiaginės bei kultūrinės gerovės lygį.

Kaip Kristui, kuris yra "pasaulio šviesa" (Jon. 8, 12), jo "kelias, tiesa ir gyvenimas" (Jon. 14, 6), buvo gaila alkanos minios plg. (Mork. 8 2),taip ir Bažnyčiai, nuo pirmųjų diakonų įsteigimo ligi mūsų dienų, rūpi gyvas, konkretus žmogus, su visa savo prigimtimi, pasauliu ir kūryba įimtas į mistinį Kristaus Kūną.

Vienas iš pačių raiškiausių šito dvitūkstant-mečio Bažnyčios rūpesčio įrodymų yra magistralinė Leono XIII enciklika "Rerum novarum", kuri paskelbė krikščioniškuosius principus darbininkų buičiai pakelti ir kurios nurodymai, deramai papildyti, tampa gairėmis ir iš mūsų dienų socialinių santykių klampyno išbristi.

I. NUO "RERMUM NOVARUM" LIGI PIJAUS XII
1. Leono XIII laikai
Savo encikliką Leonas XIII rašė ekonominio liberalizmo eroje, kuri baigėsi pirmuoju didžiuoju karu. Liberalizmui ekonominiai dėsniai buvo visiškai nepriklausomi nuo dorinių. Augščiausias ūkinio gyvenimo dėsnis esanti laisva ir nieku neribota konkurencija. Prekių kainas ir darbo atlyginimą turėjo nustatyti tik laisvoji rinka. Valstybė turėjo visiškai nesikišti į ūkio sritį.

Toks ūkinio gyvenimo samprotis vedė prie ūkiškai stipresniųjų diktato silpnesniųjų nenaudai. Nežymi mažuma greitai turtėjo, o darbo masės vis giliau brido į skurdą dėl nežmoniškų darbo sąlygų ir badmiriško atlyginimo. Tokia padėtis kurstė nepasitenkinimą ir ruošė dirvą kraštutiniškoms teorijoms, kurių siūlomi vaistai buvo pavojingesni už pačią ligą.

2. "Rerum novarum" gairės
Iš šios klaikios padėties skriaudžiamųjų gelbėti išėjo Leonas XIII su savo enciklika "Rerum novarum". Tai nebuvo pirmasis Bažnyčios išėjimas į areną silpnųjų ginti. Tačiau tai buvo pirmoji sisteminga katalikybės "Summa socialis". Daugis nustebo pamatę, kad Bažnyčia nė nemano skelbti rezignacijos vargdieniams ir labdaros turčiams. Ji reikalavo teisybės. Reikalavo, kad darbas būtų vertinamas ne kaip kokia prekė, bet kaip betarpiškas žmogiškojo asmens po-reiškis, kuris, kaip vienintelė daugumos pragyvenimo priemonė, turi būti atlyginamas ne pagal loterišką rinkos svyravimą, bet pagal teisingumą ir teisybę.

Privati nuosavybė, neišskiriant nė gamybos įrankių, yra kiekvieno prigimtoji teisė, tačiau su esmine pareiga tarnauti ne tik savo, bet ir visuomenės gerovei.

Valstybė, skirta tarnauti bendrajam laikinam gėriui, turi skatinti pakankamą medžiaginių reikmenų gamybą ir saugoti visų piliečių, ypačiai gi silpnesniųjų (vaikų, moterų, darbininkų) teises bei gerinti jų būvį. Jos pareiga yra budėti, kad darbo sąlygos atitiktų asmens orumą ir higienos reikalavimus.

Prigimtoji teisė leidžia steigti tiek vienų darbininkų, tiek darbininkų ir darbdavių organizacijas. Darbdavių ir darbėmių santykius turi įkvėpti žmogiškasis solidarumas ir krikščioniškoji brolybė, o ne džiungliška klasių kova ir kainiška neapykanta.

Šitie aiškūs ir drąsūs "Rerum novarum" nuostatai turėjo teigiamos įtakos tolimesnei ūkinio ir socialinio gyvenimo raidai. Daugelyje kraštų jie įkvėpė socialinius įstatymus ir davė pradžią ligi tolei beveik negirdėtai darbo teisei. Neveltui todėl ją imta vadinti mūsų laikų socialinio atgimimo "Didžiąja charta".

3. Enciklika "Quadragesimo anno"
Pirmasis pasaulinis karas sukrėtė ūkinio ir visuomeninio gyvenimo pagrindus. Liberalisti-nio kapitalizmo sauvalės sukelti, visur pradėjo pūsti nauji socialistiniai vėjai. Daugelyje kraštų ūkinį ir socialinį gyvenimą pradėjo kontroliuoti dažniausiai tautinių inspiracijų socializmas. Dar beveik feodalinė Rusija tapo komunistinio kolektyvizmo eksperimentų auka. Nenuostabu, kad ir katalikų tarpe stiprėjo nusistatymas prieš liberalistinį individualizmą ir net atsirado pavojingų nukrypimų į priešingus kraštutinumus ypačiai privačios nuosavybės, darbo sutarties, valstybinės intervencijos bei sociali-zacijos srityse.
----------------
1 Citatos, kurių šaltiniai atskirai nenurodomi, yra paimtos iš atitinkamos "Mater et Magistrą" vietos. Visi jose pasitaiką pabraukimai yra mano. Skliausteliuose paduodami romėniškieji skaitmenys nurodo enciklikos dalį, a ab'šlrieji — tos dalies skyrių pirmojoje šios apybraižos dalyje.
-------------

Norėdamas užkirsti kelią visoms klaidoms ir abejonėms dėl "Rerum novarum" principų pritaikymo, Pijus XI 1931 m. gegužės 15 d. išleido socialinę encikliką "Quadragesimo anno". Jau buvo praslinkę 40 metų nuo "Rerum novarum" pasirodymo ir 13 metų po pirmojo didžiojo karo. Turėdamas prieš akis naują ūkinio ir visuomeninio gyvenimo sanklodą, Pijus XI primena kiekvieno prigimtąją teisę į privačią nuosavybę, kuriai tačiau yra esmingas ir visuomeninis vaidmuo. Apmokamasis darbas nėra prieš prigimtį, tačiau moka turi būti nustatoma pagal socialinį teisingumą, kuriuo deramai atsižvelgiama tiek į darbininko ir jo šeimos reikmes, tiek į įmonės bei viešosios gerovės reikalavimus. Tačiau reikia, kad esamose sąlygose darbo sutartis būtų papildoma atitinkamais bendro viniais elementais, kurių dėka "darbininkai ir tarnautojai galėtų dalyvauti įmonės nuosavybėje, jos tvarkyme arba pelne".

Popiežius Jonas XXIII

Pijus XI pabrėžia, kad tarp komunizmo ir krikščionybės prieštara yra radikali. Katalikams jokiu būdu nevalia dėtis net ir prie nuosaikaus socializmo, kurio gyvenimo samprotis neigia amžinybę, dvasios primatą ir antgamtinę autoriteto sankciją.

Visuomeninių santykių atstatymui Pijus XI siūlo tarpines ekonominio bei profesinio pobūdžio sąjungas, kurios neturi būti valstybės primetamos, bet laisvai pačių jos narių steigiamos ir valdomos.

Visą Pijaus XI enciklikos įnašą galima suvesti į du pagrindinius nuostatus. Pirmasis liečia augščiausiąją ūkinio gyvenimo normą, kuria negali būti nei atskirų individų ar grupių interesai, nei laisva konkurencija ar ekonominė persvara, nei pagaliau tautinis prestižas ar galybė, bet teisingumas ir meilė. Antrasis liečia tos normos pritaikymo būdą tiek atskirų valstybių viduje, tiek ir tarptautinėje plotmėje: "Pastovių viešoje ar laisvoje pobūdžio institucijų pagalba reikia siekti tokios socialiniu teisingumu paremtos tautinės ir tarptautinės teisinės santvarkos, kurioje atskiri ūkiniai veiksniai savuosius interesus galėtų derinti su bendrojo gėrio reikalavimais".

4. Pijaus XII 1941 m. Sekminių kalba
Praslinkus 50 metų nuo "Rerum novarum" pasirodymo, 1941 m. birželio 1 d. Pijus XII pasakė per radiją labai reikšmingą kalbą, kurioje pabrėžė "neabejotiną Bažnyčios kompetenciją spręsti, ar kurios socialinės santvarkos pagrindai derinasi su ta nekintamąja tvarka, kurią pasaulio Tvėrėjas ir Išganytojas yra nurodęs prigimtosios teisės ir apreiškimo pagalba". Ta proga Pijus XII papildė Bažnyčios mokslą apie tris pagrindines visuomeninio ir ūkinio gyvenimo priežastis: medžiaginių gėrybių naudojimą, darbą ir šeimą.

"Naudotis medžiaginėmis gėrybėmis savo būviui palaikyti yra pirmoji žmogaus teisė ekonominėje srityje, pirmesnė už pačią privačios nuosavybės teisę." Tiesa, kad privačios nuosavybės teisė yra taip pat prigimta, tačiau Dievo nustatytoji tvarka reikalauja, kad jinai jokiu būdu netaptų užtvara, kliudančia patenkinti "neatšaukiamą reikalavimą, kad visų labui sutvertos medžiaginės gėrybės deramai pasiektų visus žmones pagal teisingumo ir meilės reikalavimus".

Darbas yra ne tik kiekvieno asmeninė pareiga, bet ir teisė. Seka, kad pirmoje eilėje pačių tiesiogiai suinteresuotųjų dalykas yra tvarkyti savo darbo santykius. Valstybė tik tada gali įsikišti į darbo davimą bei paskirstymą bendrosios gerovės ribose, kai patys suinteresuotieji nenori ar negali to atlikti.

Šeimai privati nuosavybė yra tarytum gyvybinė erdvė. Šeimos tėvui ji suteikia reikiamą laisvę savųjų fizinėms, dvasinėms ir religinėms reikmėms aprūpinti. Prireikus, šeima turi teisę ir emigruoti. Emigracinės ir imigracinės valstybės, sutartinai keldamos atskirų šeimų gerovę, tuo pačiu kelia ir bendrąjį savo kraštų labą.

5. Paskutinio dvidešimtmečio perversmai ir naujoji enciklika
Nuo Pijaus XII Sekminių kalbos jau vėl praėjo audringas dvidešimtmetis, palikęs naujų gilių permainų atskirų politinių bendruomenių viduje ir jų tarpusavio santykiuose.

Ūkio, technikos ir mokslo srityje pasirodė pirmieji branduolinės energijos pritaikymai karo ir taikos reikalui. Atsivėrė neribotos galimybės sintetinėje pramonėje. Žymiai pažengė pramonės ir viešųjų tarnybų automatinimas. Žemdirbystė modernėja. Susižinojimo technika, ypačiai radijo ir televizijos dėka, beveik visai nugalėjo nuotolį. Kasmet greitėja susisiekimo priemonės, ir jau prasideda varžynės dėl tarppla-netinių erdvių užkariavimo.

Visuomeninėje srityje išsivystė socialinio draudimo ir socialinio saugumo sistemos, visuomeninis sindikatų brendimas, pradžios mokslo kilimas, vis platesnių sluogsnių turtėjimas, klasių lygėjimas. Iš neigiamų reiškinių pažymėtinas pusiausvyros sutrikimas tarp žemdirbystės ir pramonės bei viešųjų tarnybų sektorių, tarp daugiau ar mažiau ūkiškai išsivysčiusių sričių valstybinėje ir tarpvalstybinėje plotmėse.
Politinėje vis daugiau įvairios socialinės padėties piliečių dalyvauja viešojo gyvenimo tvarkyme; vis plačiau ir giliau įsigali valstybė ūkinėje ir socialinėje srityse. Tarptautinėje plotmėje kolonialiniai kraštai tampa nepriklausomomis valstybėmis. Atskirų valstybių santykiai ir jų tarpusavio priklausomybė didėja. Plinta antvalstybinės ūkinio, socialinio ir kultūrinio pobūdžio organizacijos bei tarybos.

Naujoji socialinė enciklika, panašiai kaip ir Pijaus IX "Quadragesimo Anno", siekia dviejų pagrindinių dalykų: papildyti svarbesniuosius socialinius "Rerum novarum" nuostatus ir duoti direktyvų mūsų laikų socialinėms problemoms spręsti.

II. "RERUM NOVARUM" NUOSTATŲ PAPILDYMAS
1. Asmeninė iniciatyva ir valstybinė intervencija ūkyje
Visi esame liudininkai, kaip valstybinis to-talizmas vis labiau grobia jau ne tik ūkinį, bet ir kultūrinį, ir religinį, ir pagaliau visą viešąjį gyvenimą. Todėl šiandien viena iš pačių svarbiausių ir opiausių problemų yra nustatyti deramą asmeninės ir valdinės iniciatyvos santykį tobuloje visuomenės santvarkoje.

Naujoji enciklika griežtai atmeta socialistinį dirigizmą ir liberalistinę sauvalią kaip dvi kraštutinybes. Pirmiausia ji pabrėžia seną Bažnyčios dėsnį, kad ūkio sritis priklauso asmeninei iniciatyvai, kuri gali reikštis tiek atskirai, tiek organizuotai. Juk medžiaginės gėrybės yra būtinos gyvybei palaikyti, o gyventi yra kiekvieno pirmoji įgimta teisė. Tiesa, kad žmogus yra visuomeninė būtybė, tačiau nereikia užmiršti, kad "individas yra senesnis už visuomenę". Todėl ir asmeninė atsakomybė turi pirmenybę prieš visuomeninę ir bendrovinė prieš valstybinę. Valstybei čia taikintinas jau "Quadragesi-mo anno" suformuluotas pagalbiškumo,' arba subsidiariškumo principas: valstybė gali ir turi kištis į ūkinę sritį tik tada ir tiek, kada ir kiek to negali arba nenori atlikti atskiri piliečiai arba jų sambūriai. Valstybės pareiga yra ne gniaužti ir perimti laisvą privačią iniciatyvą, bet ją "globoti, skatinti, derinti, pavaduoti ir papildyti".

Tačiau enciklika pabrėžia, kad mūsų laikais mokslo ir technikos pažanga duoda valstybiniams ir antvalstybiniams veiksniams žymiai daugiau galimybių pusiausvyros sutrikimams tarp įvairių gamybos sektorių išlyginti ir iš to kylančiam nedarbui pašalinti, negu bet kada praeityje. Jų pareiga yra išnaudoti visas tas galimybes, tačiau nepažeidžiant kiekvieno teisės ir atsakomybės pačiam pasirūpinti savimi ir savo šeima.

2. Visuomenėjimas
Visuomenėj imas, arba socialėjimas, yra viena būdingiausių mūsų laikų gyvenimo apraiškų. Jis reiškiasi nuolatiniu bendravimo santykių gausėjimu, sukuriančiu vis naujas bendruomeninio gyvenimo bei veikimo lytis su atitinkamom teisinėm institucijom. Pagrindinė šitos raidos priežastis yra mokslo ir technikos pažanga, gamybos našumas ir paties gyvenimo kultūrėjimas.

Visuomenėjimas tuo pačiu metu yra ir priežastis ir sekmuo vis didėjančio visuomeninių veiksnių kišimosi į pačias jautriausias gyvenimo sritis: į sveikatos priežiūrą, jaunuomenės auklėjimą, profesijos pasirinkimą, nedarbingųjų bei neveiksniųjų globą ir t.t. Tačiau kartu jis yra natūralus ir beveik nesulaikomas žmogaus linkimas organizuotai siekti tikslų, kurie viršija atskirų asmenų jėgas ir išteklius. Ryšium su tuo ir atsirado visa eilė įvairiausių klubų, draugijų, sąjūdžių ir įstaigų, tarnaujančių įvairiems ūkiniams, kultūriniams, visuomeniniams, sportiniams, pramoginiams, profesiniams ir politiniams tikslams tautinėje ir tarptautinėje plotmėse.

Gyvenimo visuomenėjimas daugeliu atžvilgių yra naudingas. Jis kelia gyvenimo lygį ir plečia jo akiratį. Tačiau kartu jis daugina visuomeninius potvarkius ir siaurina asmeninės laisvės bei atsakomybės sritį. Jis sukuria aplinkas, kuriose sunku turėti savo nuomonę ir iniciatyvą ir lengva virsti automatu.

Kaip natūrali gyvenimo apraiška, visuomenėjimas yra vertintinas teigiamai. Tačiau reikia budėti, kad sambūrių vadovybės turėtų sveiką bendrosios gerovės samprotį, deramai atsižvelgiantį į vispusiško asmens išsiskleidimo reikmes. Taip pat reikia žiūrėti, kad visi tie susivienijimai ir draugijos būtų tikros tarpinės bendruomenės su pilnateisiais nariais ir veiksminga savivalda; kad jųjų veikla būtų tikslingai suderinta tiek tarpusavy, tiek ir su visų bendrąja gerove. Autonomija ir veiksmingas bendradarbiavimas yra tos sąlygos, kurios gyvenimo visuomenėj imą gali ir turi padaryti teigiamu veiksniu asmens ir bendrosios gerovės tarnyboje.

3. Darbo atlyginimas
Enciklika primena karčią tiesą, kad dar daugelio kraštų ir net ištisų kontinentų darbininkai yra priversti gyventi nežmoniškose sąlygose dėl visiškai nepakankamo darbo atlyginimo. Jų skurdą rėksmingai pabrėžia ribų nežinanti turtuolių prabanga. Bet pasitaiko, kad ir ūkiškai pažengusiuose kraštuose darbo atlyginimas šlubuoja. Kartais už visai abejotinos vertės tarnybą duodamas labai augštas atlyginimas, kai tuo tarpu ištisos sunkiai dirbančiųjų kategorijos turi tenkintis atpildu, kuris visai neatitinka nei jų tikrąjį įnašą bendrajai gerovei kelti, nei įmonės pelną, nei pagaliau valstybinio ūkio visetą.

Dėl visų šitų priežasčių Bažnyčia reikalauja, kad būtų siekiama teisingo darbo atlyginimo, kurį turi nustatyti ne svyruojanti rinka ir ne savavalė sutartis, bet teisingumas ir teisybė (iustitia et aeąuitas).

Atlygio nustatymo taisyklė visur ir visada bus ta pati, tačiau jo laipsnis neišvengiamai įvairuos pagal kiekvieno krašto turimų gėrybių kiekį ir kokį. Tačiau reikia budėti, kad socialinė pažanga neatsiliktų nuo ūkinės ir kad visų bendromis pastangomis pagaminamų gėrybių kiekis proporcingai pasiskirstytų tarp visų piliečių pagal teisingumo ir teisybės reikalavimus. Tautos turtingumas ne tiek priklauso nuo gėrybių gausio, kiek nuo jų teisingo paskirstymo, laiduojančio asmeninę bendruomenės narių pažangą.

4. Gamybos santvarka
Ne tik gėrybių paskirstymas, bet ir jų gamyba turi vykti pagal teisingumo ir teisybės reikalavimus. Pati gamybos sandara neturi versti žmogaus bukaprotišku automatu. Priešingai, turi kelti jo savimonę ir skatinti jo asmeninę iniciatyvą, atsakomybę ir savarankiškumą. Šiam tikslui enciklika siūlo jau Pijaus XII teiktąją smulkiąją ir vidutinę nuosavybę žemdirbystėje, amatininkystėje, verslininkystėje, prekyboje, pramonėje. Viešųjų veiksnių pareiga yra skatinti ir remti šeiminės apimties versla-mones visiems prieinamomis bendrojo bei techniškojo paruošimo mokyklomis, mokesčių, paskolų ir socialinio draudimo lengvatomis. Profesinių organizacijų ir kooperatyvinių susivienijimų dėka smulkieji verslininkai gali pasiekti visų tų gamybinių pirmenybių, kuriomis naudojasi stambieji verslovininkai.

Norint apsaugoti darbininko asmenybės orumą ir jo žmogiškųjų vertybių išsiskleidimą vidutinėse ir stambiosiose įmonėse, reikia siekti, kad tiek privačios, tiek ir viešosios įmonės taptų lygiaverčių asmenų bendruomenėmis, pagrįstomis visų tarpusavio pagarba, susipratimu, solidariu bendradarbiavimu ir interesais. Darbininko vaidmuo nėra būti tik "nebyliu vykdytoju". Jo kultūrinė ir profesinė pažanga reikalauja didesnės atsakomybės pačios darbo įmonės tvarkyme ir vystyme.

Tačiau darbininkų balsas turi būti išgirstas ir už jų įmonės ribų ne tik valstybės viduje, bet ir ant valstybinė j e plotmėje. Juk atskiros įmonės ir net stambiosios verslovės gyvybiškai yra surištos su atitinkamų politinių bendruomene ūkinio bei visuomeninio gyvenimo visuma, ir todėl visi svarbesnieji sprendimai negali būti daromi atskirų įmonių ribose, bet priklauso nuo valstybinių ir net antvalstybinių veiksnių. Profesinių ir sindikatinių sąjungų uždavinys yra pasiekti ir atitinkamai paveikti visus tuos veiksnius. Enciklika kviečia katalikus veik-laiu įsijungti į šituos darbininkų sąjūdžius ir iškelia Tarptautinės Darbo Organizacijos (ILO: International Labor Organization) nuopelnus šioje srityje.

5. Privačioji nuosavybė
Žinia, kad pastaraisiais dešimtmečiais atsakingieji didžiųjų ekonominių bendrovių valdytojai dažniausiai jau nėra jų savininkai. Taip pat žinia, kad šiandien vis daugiau žmonių savo ekonominę ateitį stengiasi užsitikrinti jau netiek nuosavybės įsigijimu, kiek apsirūpindami socialiniu draudimu ir profesiniu išsilavinimu. Visa tai yra geri pažangos ženklai, nes labiau pabrėžia darbą, kaip betarpišką žmogiškojo asmens poreiškį, o ne kapitalą, kuris turi tik įran-kinę prasmę. Tačiau kaip tik dėl šitos priežasties nevienam kyla abejonių, ar kartais Bažnyčios taip ginamas privačios nuosavybės principas nėra atgyvenęs savo amžiaus?

Tikrai ne. Privati net ir gamybinių reikmenų nuosavybė yra pastovi, nes prigimta kiekvieno teisė, pagrįsta atskiro asmens būties ir tikslo pirmumu prieš visuomenę. Šią tiesą naujoji enciklika paremia labai aiškiu, pačios gyvenimo patirties prikišamai ir nesugriaunamai liudijamu įrodymu, kad be privačios nuosavybės nėra ir negali būti tikros laisvės. "Būtų tuščias dalykas reikalauti laisvos asmeninės iniciatyvos ūkio srityje tenai, kur nėra pripažįstama galimybė turėti savo žinioje būtinų priemonių šiai iniciatyvai pareikšti. Istorija ir kasdieninė patirtis liudija, kad kur tik politinė santvarka nepripažįsta privačios taip pat ir gamybinių reikmenų nuosavybės, ten pagrindiniai laisvės poreiškiai esti slopinami ir naikinami. Todėl drąsiai galima teigti, kad privačios nuosavybės teisė garantuoja ir remia asmens laisvę."

Štai kodėl vis daugiau socialistinių sąjūdžių, kurie dar taip neseniai griežtai neigė Bažnyčios ginamą privačią gamybinių reikmenų nuosavybę, šiandien, patirties pamokyti, jau keičia savo teorijas ir pripažįsta, kad privačios nuosavybės teisė visai nėra didžturčio ginklas prieš vargdienį, bet esminės asmens laisvės ir visuomeninės tvarkos laidas.

Jau pats darbo vaisingumas yra pagrindinė privačios nuosavybės versmė. Mokslui ir technikai vis žengiant pirmyn, auga gamybos našumas, o su juo didėja ir uždarbis, kuris veda prie santaupų, prie nuosavybės.

Tačiau jeigu privati nuosavybė yra visų prigimta teisė, tai pagrindinė viešųjų veiksnių pareiga yra galimai visus ja aprūpinti. Ūkinė ir visuomeninė politika turi skatinti ir sudaryti palankias sąlygas galimai visiems įsigyti nuosavą butą, sklypą, šeiminės apimties verslamo-nės ar ūkio įrangą, vidutinių ir stambiųjų gamybinių bendrovių akcijų, duodančių teisę dalyvauti jų pelne, ir t.t.

Privati nuosavybė neneigia viešosios nuosavybės teisės tiek įvairioms tarpinėms, tiek ir politinėms, arba valstybinėms bendruomenėms. Tačiau ir čia griežtai taikintinas tas pats pagalbiškumo dėsnis: valstybė ir kitos viešosios teisės įstaigos nuosavybės įsigijime neturi peržengti bendrosios gerovės ribų ir jokiu būdu neskriausti ir nesisavinti privačios nuosavybės vaidmens. Viešosios nuosavybės valdymas turi būti pavestas kompetentingiems, patikimiems ir atsakingiems asmenims, kurie turi duoti griežtai kontroliuojamą apyskaitą.

Pagaliau nereikia užmiršti, kad privačiai nuosavybei yra esminė ir socialinė funkcija, kuri nepaliauja nė tada, kai valdinės ir kitos viešosios teisės įstaigos vis labiau perima tiesioginį visų piliečių socialinio saugumo ir gerovės aprūpinimą. Ne tik atiduoti savo duoklę valdinėms bei savišalpinėms įstaigoms, bet ir betarpiškai kiekvienas yra įpareigotas pagal savo išgales vykdyti socialinio solidarumo, gailestingumo ir meilės darbus. Išganytojas pripažino privačią nuosavybę, bet kartu įspėjo, kad "beturčių jūs visados turėsite su savim" (Mat. 26,11). Dievo teisme kiekvienam reikės duoti apyskaitą ypačiai iš šitos socialinės naudotų gėrybių paskirties: "Iš tikrųjų, sakau jums, kiek kartų jūs tai padarėte vienam šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte" (Mat. 25,40).

III. NAUJIEJI SOCIALINIO KLAUSIMO ATŽVILGIAI
1. Pusiausvyros atstatymas tarp žemės ūkio ir pramonės
Šiandien beveik visur metasi į akis darbininkų bėgimas iš žemės ūkio į pramonę. Tai vyksta ne tiek dėl ekonominės pažangos, kuri visuomet mažina dirbančiųjų skaičių žemės ūkyje ir didina pramonėje, kiek dėl bendro žemdirbystės sektoriaus nuosmukio, kurio priežasčių tenka j ieškoti gamybinės technikos atsilikime, darbo nenašume, gyvenimo lygio žemu-me, didesnių ateities perspektyvų nebuvime.

Teisingumas ir teisybė reikalauja, kad žemdirbiai turėtų tas pačias sąlygas savo asmenybei vystyti, kaip pramonės darbininkai ir tarnautojai. Viešųjų veiksnių pareiga yra pakelti žemdirbių gyvenimo lygį, gerinant kelius, susisiekimą, butus, sveikatos priežiūrą; aprūpinant vandeniu, elektra; keliant pradžios mokslo ir techninio bei profesinio paruošimo laipsnį; skatinant gamybinės technikos pažangą ir sudarant geresnes sąlygas sporto, pramogos, kultūros ir religijos gyvenimo poreiškiams.

Šito pusiausvyros atstatymo reikia siekti pirmoje eilėje atitinkama ekonomine politika, kuri turi apimti mokesčių paskirstymą, paskolų teikimą, socialinį draudimą, socialinį saugumų, kainų apsaugą, vietinės pagalbinės žemės ūkio pramonės (produktų perdirbimo, konservavimo, transporto) skatinimą, kad žemės ūkio neabsorbuojamieji šeimos nariai čia pat galėtų gauti darbo ir papildyti savo pajamas.
Ūkio sandara turi taikytis prie vietos ir krašto sąlygų. Tačiau prigimtąjį ir krikščioniškąjį žmogaus bei šeimos idealą geriausiai atitinka šeiminės apimties ūkis. Taip pat toks ūkis, kurį sudaro lygiateisių asmenų bendruomenė pagal teisingumo ir teisybės reikalavimus. Kad šitokios sandaros ūkis galėtų būti pakankamai pelningas ir įstengtų laiduoti reikiamą pragyvenimo lygį, reikia, kad žemdirbiai gautų tinkamą apmokymą ir profesinę pagalbą, kad neatsiliktų gamybinėje technikoje, kad turėtų savo kooperatyvines bei profesines organizacijas ir kad galėtų dalyvauti taip pat ir viešojo gyvenimo tvarkyme.

Būtina, kad patys žemdirbiai taptų ekonominės, socialinės ir kultūrinės žemės ūkio pažangos pionieriais. Šiam tikslui pirmiausia turi siekti daugiau mokslo, daugiau profesinės savimonės, daugiau savitarpio solidarumo, daugiau atsakingo kooperacinio, profesinio, sindikatinio bendradarbiavimo, kuris grupės interesą pajungia bendrojo labo tarnybai pagal teisingumo ir teisybės reikalavimus. Tik šiuo būdu bus galima išnaudoti naujausius mokslo ir technikos laimėjimus, apginti gaminių kainas ir pasiekti pramonės darbininkų bei tarnautojų gyvenimo lygį.

V.DOBUŽINSKIS MIESTAS (V. Augustino nuotr.)

2. Pusiausvyros atstatymas tarp nelygiai išsivysčiusių sričių.
Dažnai pasitaiko, kad toje pačioje valstybėje yra daugiau ir mažiau ekonomiškai pažengusių sričių. Teisingumas ir teisybė reikalauja, kad viešieji veiksniai atitinkama ūkine ir visuomenine politika stengtųsi pakelti mažiau išsivysčiusių sričių gyvenimo lygį: gerindami kelius, butus ir mokyklas; skatindami vietinę pramonę ir gyventojų persikėlimą į kitas sritis, mažindami mokesčius ir suteikdami paskolas ypačiai mechanizacijos reikalui. Bet ir čia valdinė politika neturi užmiršti visame galiojančio pa-galbiškumo principo, kuris reikalauja duoti pirmenybę privačiai iniciatyvai ir laiduoti laipsnišką, darnų bei vienalaikį visų trijų pagrindinių sektorių — žemės ūkio, pramonės ir viešųjų tarnybų — vystymąsi. Atsilikusių sričių kėlimas, kiek tai yra įmonoma, turi būti vykdomas tų sričių piliečių iniciatyva ir atsakomybe.

Enciklika pripažįsta didelius Jungtinių Tautų žinioje esančios Mitybos ir Žemdirbystės Organizacijos (FAO: Food and Agriculture Organization) nuopelnus ekonomiškai atsilikusių sričių žemės ūkiui sumoderninti ir jų gyventojams maisto produktais aprūpinti.

3. Pusiausvyras atstatymas tarp ekonomiškai atsilikusių ir pažengusių kraštų.
Gal pati opiausioji mūsų laikų socialinė problema yra santykiai tarp augšto ir žemo ūkio išsivystymo kraštų. Visos žmonijos solidarumo pareiga reikalauja, kad augštesnį gyvenimo lygį pasiekusieji kraštai neliktų abejingi skurdą ir alkį kenčiančių kraštų atžvilgiu. Jiems teiktina dvejopa pagalba: proginė ir nuolatinė.

Proginė pagalba tinka bėdos atvejui ir liečia betarpiškos reikmės gėrybes. Kraštai, kuriuose dėl pažengusios gamybinės technikos susidaro didesnės maisto sankaupos, jokiu būdu neturėtų jų naikinti kainų palaikymo sumetimais, bet nukreipti į nepritekliaus ir bado paliestus kraštus. Kad dėl tokios labdaros nesutriktų kainų ir algų pusiausvyra, ekonominė krašto politika turi paskirstyti naštą tarp visų gamybos sektorių.
Nuolatinė pagalba turi reikštis planingu bendradarbiavimu mokslo, technikos ir finansų srityse, keliant bendrąjį ir profesinį švietimą, gerinant gamybinę techniką, suteikiant ilgalaikes paskolas. Reikia džiaugtis, kad šito bendradarbiavimo reikalas vis plačiau ir giliau įsisą-monijamas, tačiau tai tik gera pradžia. Bet svarbu, kad nuo pat pradžios būtų išvengiama kai kurių praeities klaidų. Pirmiausia reikia budėti kad vienkart ir planingai būtų vystomi visi gamybos sektoriai ir kad kartu su ūkiniu kilimu žengtų ir socialinė pažanga, įgalinanti pagamintas gėrybes lygiai pasiskirstyti po visus visuomenės sluogsnius.

Labai svarbu, kad pagalbos nešėjai nepažeistų šelpiamųjų kraštų savitumo ir kad ūkinė pagalba nebūtų naudojama ūkiniam ar politiniam pirmavimui išplėsti, nes tai būtų tik nauja maskuoto kolonializmo lytis.

Galop reikia atsižvelgti ir į vertybių hierarchiją, kuri kai kuriuose ūkiškai pažengusiuose kraštuose yra daugiau negu sujaukta, nes medžiaginė gerovė yra iškelta į vienintelę gyvenimo prasmę. Nešti ūkinę pažangą, neikinant augštesniąsias dvasines ir religines vertybes, yra dirbti nusikalstamą ardomąjį darbą ir griauti tikruosius kultūros ir pastovios gerovės pagrindus.

Bažnyčia, pačia savo esme būdama visuotinė, gerbia kiekvienos tautos savitą prigimtį ir skatina pilnutinę pažangą į augščiausiąjį sudievinto žmogaus idealą. Krikščionėdama, kiekviena tauta negali nedaryti pažangos taip pat ir visuomeninėje bei ūkinėje srityse, nes pati palaipsniui ima jausti reikalą keisti viso savo privataus ir viešojo gyvenimo sąrangą ir derinti ją prie paties augščiausiojo žmogaus ir jo gyvenimo sampročio. Katalikų vedamos bendrojo ir profesinio pobūdžio mokyklos, universitetai, ligoninės misijų kraštuose ir jų teikiama pagalba iš ūkiškai pažengusių kraštų kalba apie didžiulį Bažnyčios įnašą atsilikusių tautų gerovei kelti.

4. Pusiausvyros atstatymas tarp gyventojų prieauglio ir pragyvenimo reikmenų
Demografinio ir ūkinio augimo pusiausvyros išlaikymas ypačiai atsilikusiuose kraštuose yra vis labiau aktualėjanti mūsų laikų problema. Pagal kai kurių apskaičiavimus, gyventojų prieauglis esąs didesnis, negu gyvenimo reikmenų gamybos kilimas. Padėtį dar labiau komplikuojąs higienos sąlygų gerinimas atsilikusiuose kraštuose: jo dėka mažėja ypač kūdikių mirtingumas ir didėja gyventojų prieauglis bei jų amžiaus vidurkis. Todėl iš neišvengiamai artėjančios skurdo ir bado grėsmės esanti vienintelė išeitis: mažinti gimimų skaičių visomis veiksmingomis priemonėmis.

Enciklika nesutinka su tokiomis išvadomis. Pirmiausia ji pastebi, kad tikrų specialistų apskaičiavimai neduoda pagrindo panikai. Juk nevisi sulaukia vedybinio amžiaus, nevisi sukuria šeimas, nevisos šeimos turi vaikų. Kita vertus, mokslo ir technikos pažanga taip pat ir maisto produktų gamyboje yra neribota. Bažnyčia puikiai žino, kad dėl ūkinio atsilikimo ir dėl nepakankamo tarptautinio solidarumo gali atsirasti ir iš tikrųjų atsiranda rimtų problemų. Tačiau ji visai neabejoja, kad kiekvienu atveju sprendimo reikia j ieškoti ne žmogaus orumą ir dorą pažeidžiančiose priemonėse, pateisinamose tik "grynai materialistiniu paties žmogaus ir jo gyvybės sampročiu", bet ūkinėje ir socialinėje pažangoje.

Enciklika iškilmingai pabrėžia, kad žmogiškoji gyvybė natūraliai gali būti perteikiama tik šeimoje ir tik valingu asmeniniu veiksmu. Visi kultūrinio ir religinio auklėjimo veiksniai sutartinai turi auklėti jaunųjų kartų atsakingumą visame, bet ypačiai šeimos ir gyvybę perteikiamojo akto atžvilgiu. "Veiskitės, dauginkitės, pripildykite žemę ir apvaldykite ją" (Gen. 1, 28) — yra du žmogui duoti Dievo įsakymai, kurie papildo vienas kitą: žemės apvaldymas turi tarnauti gyvybei, o ne ją žudyti. Apvaizda numatė pakankamai priemonių deramam visų gyvybinių problemų sprendimui. Prigimties prievartavimas nelygstamą asmens ir gyvybės neliečiamumą pažeidžiančiomis priemonėmis jokiu atveju negali būti doras ir nekenksmingas.

5. Bendradarbiavimas pasaulinėje plotmėje
Mokslo ir technikos pažanga daugina ir plečia tautų tarpusavio santykius ir priklausomybę. Kiekviena svarbesnė techninio, ūkinio, visuomeninio, politinio ar kultūrinio pobūdžio problema šiandien gali būti sprendžiama tik tarptautinėje ar net pasaulinėje plotmėje.
Šito akivaizdoje lengva suprasti, kodėl šiandien vis platesniuose sluogsniuose bręsta tarptautinio susitarimo ir bendradarbiavimo sam-protis. Tačiau tikrovė yra visai kitokia. Kelią į susitarimą pastoja ne mokslinės ar techninės ir ūkinės kliūtys, bet savitarpio nepasitikėjimas, įtarimai, baimė. Milžiniški energijos ištekliai nukreipiami ginklavimosi lenktynėms, statančioms visos žmonijos likimą grėsmingo klausimo ženkle.

Nėra jokios abejonės, kad į šitą slogią padėtį žmoniją įstūmė jos atskilimas nuo Dievo ir iš to kyląs dorinis pakrikimas. "Teisingumas" ir "teisingumo reikalavimai" šiandien dar yra visų lūpose, tačiau tų žodžių prasmė jau ne visiems tą patį reiškia. "Todėl pakartotiniai ir aistringi apeliavimai į teisingumą bei teisingumo reikalavimus ir vis nauji kvietimai susitikti ir tartis tik dar labiau didina visuotinį sumišimą, aštrina priešingumus, įkaitina ginčus. Viso to išdava yra stiprėjąs įsitikinimas, kad savo teisėms ir interesams apginti nebėra kitos išeities, kaip imtis prievartos priemonių, didžiausių blogybių šaltinio".

Enciklika kviečia grįžti prie Dievo, be kurio suyra dorinė tvarka, o be doros paisymo negali būti nė savitarpio pasitikėjimo. Jeigu kam atrodė, kad mokslo ir technikos amžiuje žmonės patys vieni gali statyti savo kultūros pasaulį, tai šiandien vis labiau aiškėja, kad mokslo ir technikos pažanga griežtai reikalauja tolygios dorinės ir religinės pažangos, be kurios greitai pasaulinėm virstančios tarpusavio santykių problemos patenka į užburtą mirties šokio ratą.

Nūdien augštos medžiaginės gerovės pasiekusiuose kraštuose vis labiau nusiviliama dėl svajotojo rojaus žemėje. Jau pradedama suprasti, kad medžiaginės gėrybės tėra pagalbinės reikšmės ir kad pirmoje eilėje reikia statyti nelygstamąsias asmens teises su dvasinėmis vertybėmis. O tai jau yra kelias atgal prie tikrojo visų problemų sprendimo: prie visų vertybių ištakos ir tikslo — Dievo.

IV. TARPUSAVIO SANTYKIŲ ATSTATYMAS TIESOJE, TEISINGUME IR MEILĖJE
1. Klaidingos ideologijos ir Bažnyčios socialinio mokslo aktualumas
Moderniaisiais laikais išgalvota daug įvairiausių ideologijų socialiniams klausimams spręsti. Vienos jau spėjo išnykti, kitos daugiau ar mažiau spėjo pasikeisti, trečios dar tebebando savo vienašališkus, prievarta vykdomus kėslus.

Visų jų pagrindinė klaida yra laikyti religiją jausmo ir vaizduotės poreiškiu, kurį reikia pašalinti kaip klaidinančią viltį ir tikrosios pažangos stabdį. Kiekviena klaida yra kenksminga, tačiau ši principinė sugriauja pačius tvarkos pagrindus. "Todėl, nežiūrint visos techninės ir ūkinės pažangos, pasaulyje nebus nei teisingumo, nei taikos, kolei žmonės negrįš prie tvarinių ir Dievo sūnų savimonės, prie Dievo, kuris yra Jo sutvertosios visatos pirmąja priežastimi ir galutiniu tikslu. Atsietas nuo Dievo, žmogus tampa nežmoniškas su savim pačiu ir su sau lygiais, nes žmonių sugyvenimo santykiai neišvengiamai priklauso nuo deramo asmeninės sąžinės santykio su Dievu, tiesos, teisingumo ir meilės šaltiniu".

Jau dešimtmečiais tęsiasi žūtbūtinė kova prieš religiją. Visom įmanomom moralinės ir fizinės prievartos priemonėm stengiamasi įvesti jau ne Dievu ir dora, bet medžiaga ir jėga pagrįstą visuomenės santvarką.

Tačiau gyvenimo prasmės ir Dievo alkis nenumaldomai kyla iš pačių žmogiškosios dvasios gelmių. Jo negalima sunaikinti, nesunaikinant paties žmogaus. Todėl tuščios pastangos tų, kurie dirba be Dievo: "Jeigu Viešpats nestatys namo, veltui darbuojasi tie, kurie jį stato" (Ps. 126,1).

Vytautas Kašuba Vaikelis Jėzus
Pranciškonų vienuolyne Kennebunkporte
Vyt. Maželio nuotrauka

"Katalikų Bažnyčia skelbia visuomet aktualų visuomeninio gyvenimo samprotį", pagal kurį "visuomeninės santvarkos pagrindas, priežastis ir tikslas yra atskiri žmonės, kokie jie yra ir turi būti pagal savo visuomeniškąją prigimtį ir antgamtinį pašaukimą". Iš šito grindžiamojo, asmens neliečiamybę saugančio pradmens Bažnyčia, ypačiai pastarojo šimtmečio būvyje, šviesuolių kunigų ir pasauliečių padedama, išvystė pilnutinį — ir todėl visiems priimtiną — socialinį mokslą, pilnai atitinkantį tiek pačią žmogaus prigimtį, tiek ir nuolat kintančius laiko bei vietos reikalavimus.

Tačiau socialinis Bažnyčios mokslas turi būti visų pažintas, pasisavintas ir gyvenime vykdomas ne tik katalikų, "bet ir visų geros valios žmonių."

2. Socialinis švietimas ir auklėjimas
Enciklika primygtinai pabrėžia, kad "krikščioniškasis visuomenės mokslas yra neatskiriama krikščioniškosios gyvenžiūros dalis". Todėl yra būtina, kad ne tik įvairiuose institutuose, bet ir visose seminarijose ir visų laipsnių katalikiškose mokyklose būtų įvestas sistemingas krikščioniškojo visuomenės mokslo dėstymas. Taip pat jis turi būti įvestas ir į parapijų bei pasauliečių apaštalavimo draugijų religinio apmokymo programas. Jį reikia skleisti visomis moderniškomis priemonėmis: periodine spauda, populiariomis brošiūromis, mokslinėmis studijomis, paskaitomis, per radiją ir televiziją. Didelė užduotis čia tenka katalikams pasauliečiams, kurie ir patys turi jį gerai pasisavinti ir pasiruošti jį kitiems vykusiai perduoti, kas geriausiai vyksta ne teoriniais išvedžiojimais, bet praktiškais pritaikymais konkrečioms gyvenimo problemoms spręsti.

Socialinį švietimą turi lydėti krikščioniškas socialinis auklėjimas. Krikščioniškasis auklėjimas turi būti pilnutinis, apimąs visų rūšių pareigas. Tikintieji turi giliai įsisąmoninti ir į prasti taip pat ir ūkinėje bei visuomeninėje srityje elgtis ir veikti krikščioniškai. Perėjimas iš krikščioniškosios teorijos į praktiką visada yra sunkus, ypačiai gi socialinėje srityje, kur tiek įsišaknijusio egoizmo, materializmo, ignoranci-jos ir prietarų; tiek nelauktų sunkenybių pritaikyti teisingumo ir teisybės reikalavimus konkretiems gyvenimo atvejams.
Todėl krikščioniškasis visuomeninis auklėjimas būtinai turi apimti ir praktinę saviauklą. Auklėjamieji turi aktyviai lavintis socialiniame veikime, ypačiai pasauliečių apaštalavimo sąjūdžiuose bei organizacijose, skirtose vieno ar kito viešojo gyvenimo sektoriaus sukrikščio-nijimui.

Toliau enciklika duoda keletą svarbių nurodymų socialinio auklėjimo praktikai. Pirmiausia įspėja, kad visi visuomeninio gyvenimo apaštalai, kokio laipsnio ar rango jie bebūtų, turi pasiruošti kovai su pačiu klastingiausiu krikščionėj imo priešu — pagoniškuoju hedonizmu, kuris labai įsišaknijęs moderniajame žmoguje, gyvenimo prasmės jieškančiame sielai ir kūnui pražūtingame smaguriavime ir aistrų siausme. Visi viešojo gyvenimo krikščionijimo planai virs tuščiomis iliuzijomis, jeigu jų vykdytojai nepasižymės sąmoningu krikščionišku santūrumu, valinga savitramda, aukos ir atgailos dvasia.

Kitas labai praktiškas socialinio auklėjimo uždavinys yra įpratinti savaimingai stebėti, spręsti, veikti. Stebėti savo aplinką ir suvokti tikrąją jos padėtį. Spręsti ir vertinti ją krikščioniškųjų socialinių principų šviesoje. Ryžtis vykdyti tai, kas galima ir turi būti daroma pagal principų, padėties ir aplinkybių reikalavimus.

Trečias nemažiau svarbus dalykas yra išmokti tikslingai elgtis tada, kai tarp pačių ir geriausios valios katalikų atsiranda nuomonių skirtumų dėl krikščioniškųjų principų taikymo konkrečioms socialinėms problemoms spręsti. "Tokiu atveju būtinai reikia išsaugoti tarpusavio pagarbą ir gerą vardą ir nuoširdžiai j ieškoti bendrų taškų, kurie visus jungia, kad tuojau būtų galima prieiti prie tuo momentu tinkamiausios akcijos. Jokiu būdu neeikvoti jėgų nesibaigiantiems ginčams, kad, įsikibus į tai, kas dingojasi esant geriau ar geriausia, nebūtų praleista atlikti to, kas yra galima ir todėl privalu".

Galop socialinis auklėjimas turi paruošti bendradarbiavimui ir su skirtingos gyvenžiūros veikėjais. Čia katalikams reikia būti nuosekliems ir jokiu atveju neiti į kompromisus religijos ir doros srityje. Tačiau tuo pačiu metu turi parodyti kuo daugiausia kitų pažiūros supratimo, savimaršos, tikro noro bendradarbiauti visame, kas savaime yra gera arba gali tarnauti geram. "Tačiau kai dėl kurio nors dalyko jau yra pasisakiusi Bažnyčios hierarchija, visų katalikų pareiga yra prisitaikyti prie jos nurodymų, nes Bažnyčia turi teisę ir pareigą ne tik saugoti religijos ir doros principus, bet taip pat ir autoritetingai spręsti apie tų principų pritaikymą konkretiems žemiškojo gyvenimo atvejams."

3. Daugiariopa veikla ir atsakomybė
Nuo socialinio švietimo ir auklėjimo enciklika nuosekliai pereina prie socialinio veikimo. Šita pareiga pirmoje eilėje tenka pasauliečiams, kurių pašaukimas yra rūpintis laikinojo gyvenimo reikmėmis ir santvarka.

Siekiant šito taip augšto tikslo, pasauliečiams reikia ne tik gerai nusimanyti savo profesijose, bet ir boti krikščioniškųjų socialinių principų bei bažnytinės valdžios nurodymų. Kai to nebojama, "ne tik nusikalstama pareigai ir dažnai pažeidžiama artimo teisės, bet kartais net diskredituojama ir pats katalikų socialinis mokslas, tarsi jis būtų kilnus savyje, bet nepritaikomas gyvenimo praktikoje".

Mūsų amžiui būdinga yra nuostabi mokslo bei technikos pažanga ir pasibaisėtina paties žmogaus atžanga. Stengdamasis apvaldyti ir perkeisti medžiaginį pasaulį, žmogus užsimiršta patį save. Fizinėje ir laikinėje plotmėje jis virsta milžinu, dvasinėje ir antlaikinėje — nykštuku.
Katalikų pareiga yra budėti, kad savo veikloje visuomet turėtų aiškų vertybių hierarchijos supratimą ir jos niekuomet nepažeistų.
Bažnyčia džiaugiasi mokslo ir technikos pažanga ir medžiaginei gerovei pripažįsta didelę, tačiau pagalbinę vertę. Visos medžiaginės gėrybės tėra priemonės dvasiniam žmogaus tobulėjimui prigimtojoje ir antgamtinėje tvarkoje.

Šitos vertybių tvarkos ramstis yra trečiasis Dievo įsakymas šventąją dieną švęsti (plg. Išėj. 20, 8). Bažnyčia Dievo vardu reikalauja, kad viešieji veiksniai, verslininkai ir darbininkai saugotų sekmadienio šventimą, taip būtiną fiziniam bei dvasiniam poilsiui, šeimos suartėjimui, moralinių ir religinių vertybių ugdymui.

4. Tarnauti Dievui pasaulyje
Tačiau laikytis vertybių hierarchijos jokiu būdu nereiškia trauktis iš laikinųjų pasaulio reikalų ar jų neboti. Prašydamas Bažnyčiai vienybės, Kristus kreipiasi į savo Tėvą: "Aš neprašau atimti juos iš pasaulio, bet apsaugoti juos nuo pikta" (Jon. 17,15). Nėra jokio prieštaravimo tarp dvasinio tobulėjimo ir veiklos pasaulyje. Priešingai, beveik visų kelias į tobulybę veda per kasdieninį darbą laikinojoje gyvenimo plotmėje.
"Šiandien Bažnyčia stovi prieš milžinišką uždavinį: duoti žmogišką ir krikščionišką toną moderniajai kultūrai", kuri darosi vis labiau pavojinga pačiam žmogui. Šito Bažnyčia siekia per pasauliečius, kurie turi jaustis įpareigoti eiti savo profesines pareigas kaip Dievo tarnybą. Atsiverdama amžinosioms vertybėms, žemiškoji veikla ir santvarka saugiau bei pilniau patenkina ir laikinąsias gyvenimo reikmes, nes Kristus neklydo, sakydamas: "Jieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jos teisybės, o visa tai bus jums pridėta" (Mat. 6,33).

Atsisakydamas tarnauti augštesniosioms vertybėms, individualinis, klasinis ir rasinis egoizmas tampa grėsme ne tik bendrajam labui, bet ir sau pačiam. Tik kai egoizmo variklį pakeičia Kristaus teisingumas, teisybė ir meilė, tada atsiranda tikroji savitarpio vienybė, ir kitų reikalai, kentėjimai bei džiaugsmai virsta savais.

5. Visi į šventą Kristaus mistinio Kūno žygį
Enciklika baigiama augščiausiąja krikščioniškojo gyvenimo tiesa, kad visi esame gyvi Kristaus mistinio Kūno nariai (plg. 1 Kor. 12, 12). Esame tarsi vienas asmuo su Kristumi, kaip vynmedžio šakos su savo kamienu. Todėl ir visoks mūsų veikimas yra neatskiriamas nuo Kristaus veikimo, be kurio mes nieko negalime, nes juk veikimas seka buvimą. "Aš vynmedis, jūs vynmedžio šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas neša daug vaisiaus, nes be manęs jūs nieko negalite padaryti" (Jon. 15,5).

Bet būdami tarsi vienas asmuo su Kristumi, mes tampame tarsi vienas asmuo ir tarp savęs: vienas Kristaus mistinis Kūnas. Šitoje vienybėje mes veikiame jau ne tik savo, bet ir Kristaus, ir vienas kito vardu. Kaip Kristus gyveno, kentėjo ir mirė už mus, t.y. mūsų vardu, taip ir mes dirbame, kenčiame ir mirštame Kris-tras vardu ir už vienas kitą. Kiekvienas kad ir menkiausias mūsų darbas tampa Kristaus darbu, dalyvaujančiu pasaulio atpirkime, siekiančiame "atnaujinti Kristuje visa, kas yra danguje ir kas žemėje" (Efez. 1, 10).
(Bus daugiau)




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai