Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMAS ČIKAGOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. BALTINIS   
1. L.K. Mokslo Akademijos suvažiavimo tikslas.

Jau penktą kartą įvyksta L.K. Mokslo Akademijos suvažiavimai. Pirmieji trys įvyko nepriklausomoje Lietuvoje, jos laikinojoje sostinėje, Kaune. Ketvirtasis suvažiavimas buvo Romoje, Italijoje, kur gyvena centro valdyba ir žymesnieji akademikai. Penktasis suvažiavimas buvo sušauktas pirmą kartą J.A.V., Čikagoje. Daugumui iš mūsų dalyvavimas šiuose suvažiavimuose yra virtęs tradicija. Suvažiavimai paprastai šaukiami kas treti metai ir visados buvo gausiai lankomi. Neatsiliko nuo jų ir šis penktasis.

Kas treti metai mes keliaujame į Akademijos suvažiavimus šiais tikslais: kad susilies-tume su savo dvasios gyvenimo ir mokslo pirmaisiais šaltiniais ir semtumės iš ten stiprybės, kad prisijungtumėm prie lietuviškosios bendruomenės ir atnaujintumėm ryšius su ja, kad išsilaisvintumėm iš kai kurių klaidų bei abejonių.

L.K. Mokslo Akademijos suvažiavimų svarbiausias tikslas yra prisiminti ir išsiaiškinti, kas mes iš tikrųjų esame, išlaikyti mus dvasia gyvus kaip krikščionis ir kaip lietuvius, neleisti mums sunykti mus apsupančiame svetimajame pasaulyje, prarandant dvasinius ryšius tarp savęs ir su visos Būties šaltiniu. Todėl tai, ką mums šis suvažiavimas davė, ką jame matėme ir girdėjome, nebuvo galvota pirmoje eilėje kaip mūsų aktualiausių ir naujausių laimėjimų paradas, bet kaip iškėlimas tų simbolių ir tradicijų, kuriuos mūsų tauta yra sukūrusi praeityje ir kurie savo ruožtu yra perkeitę mus, padarydami iš mūsų tai, kas mes dabar esame. Todėl, pamiršdami šį šventąjį ir brangųjį turtą, mes prarastumėm bendrą atmosferą, kuria kvėpuojame, ir nustotume būti viena tauta. Kiek mes norime ir pajėgiame išsilaikyti kaip tautinė bendruomenė, mes galime tai, tik remdamiesi mūsų bendros kultūros pagrindais, remdamiesi tuo, kas sukurta mūsų tautos per ilgus šimtmečius, nes iš tikrųjų kas teigia mūsų kultūrą, tas tuo pačiu teigia visą mūsų praeitį, kaip mūsų tautos pagrindą.

2. Suvažiavimo darbų eiga ir jų apibūdinimas.

L.K. Mokslo Akademijos centro valdyba nutarė penktąjį suvažiavimą sušaukti JA.V., Čikagoje 1961 metais rugsėjo mėn. 1,2 ir 3 dienomis, — išryškinti toms kultūros ir mokslo problemoms, kurios iškyla, mūsų tautos daliai esant išeivijoje. Suvažiavimas vyko Jaunimo Centre, Kongreso viešbutyje ir Marijos augš-tesniojoje mokykloje.

Suvažiavimą atidarė L.K.M. Akademijos Čikagos židinio pirmininkas P. Maldeikis Jaunimo Centre, pabrėždamas, kad Lietuvoje mokslo laisvę panaikinus, kiekvienas lietuvių mokslininkų laisvas suvažiavimas laikytinas visos lietuvių tautos reikalu, ir pasidžiaugė, kad suvažiavimas susilaukė didelio dėmesio. Prel. L. Tulaba invokacijai parinko šv. Povilo žodžius, kur prašoma leisti pažinti Kristaus meilę,vir-šijančią visokį žinojimą. Suvažiavimą pravesti pakviestas dr. J. Meškauskas, o į sekretarijatą — kun. dr. J. Prunskis, V. Skrupskelytė ir Č. Grincevičius. Į garbės prezidiumą pakviesti vysk. V. Brizgys, Lietuvos atstovas J. Kajeckas, Akademijos vicepirm. prof. dr. Z. Ivinskis, prof. dr. J. Eretas, prel. dr. L. Tulaba, Akademijos mecenatai prel. P. Juras, kun. J. Karalius ir inž. A. Rudis, vienuolyno atstovai T. J. Jančius MIC, T. B. Markaitis SJ, T. J. Vaškys, OFM ir Sesuo Adorata. Perskaitytas kard. G. Piz-zardo sveikinimas suvažiavimui. Po to kalbėjo centro valdybos vicepirmininkas prof. dr. Z. Ivinskis, supažindindamas su Akademijos atliktais mokslo darbais ir ateities planais, tarp kurių žymią vietą užima Lietuvos istorijos tyrinėjimai. Pranešė, kad į Akademijos narius mokslininkus pakelti prof. dr. A. Maceina, kun. prof. St. Yla, prof. dr. Pikūnas, kun. dr. P. Rabikauskas SJ, Akademijos mecenatais ir garbės nariais išrinkti prel. P. Juras, kun. J. Karalius ir inž. A. Rudis, kuris parėmė visą penktąjį suvažiavimą.

Į suvažiavimo programą buvo įtraukti iš viso 24 klausimai, padalinti tarp trijų plenumo posėdžių ir septynių sekcijų. Pagrindinė suvažiavimo tema buvo krikščioniškoji kultūra ir jos uždaviniai dabartiniame amžiuje. Ją skaitė

L.K.M. Akademijos suvažiavimo dalyviai pirmajame posi'dy. Pirmoj eilėj iš kairės: dr. S. Biežis, J. Jasaitis, dr. J. Girnius, kun. V. Dabušis. Antroj eilėj matyti prel. M. Krupavičius, kun. A. Baltinis, kun. St. Yla ir kt.

prof. dr. J. Eretas, atvykęs čia iš Šveicarijos. Jis pabrėžė, kad kultūra ir religija iš esmės skirtingi dalykai, todėl geriau kalbėti apie įvairias krikščionių kultūras, negu apie vieną krikščioniškąją kultūrą, nes kultūra gali žlugti ir užleisti vietą kitai, o religija gali išlikti. Dabar gyvename metą, kada žlunga Vakarų kultūra, ir mes turime įsijungti į naujos krikščioniškosios kultūros kūrimą, į kurią galėtų atsiremti pasaulis ir mūsų tauta.

Į šią pagrindinę paskaitą gerai įsijungė rntroji plenumo paskaita, kurią skaitė dr. J. Girnius: Krikščioniškoji atsakomybė istorinėje laikų tėkmėje. Dr. J. Girnius iškėlė mintį kad žmogaus uždavinys ne tik patverti laike, bet jį kūryba pripildyti. Kūrybos santykis su krikščionybe buvo skirtingas įvairiais laikais, tačiau jos kelias nėra nei konservatyviškas sustingimas, nei vien revoliucinis naujumų j ieškojimas. Turime išlaikyti atvirumą savo laikams, bet neturime užmiršti ir to, kas amžina. Mes patys nešame atsakomybę už ateitį ir todėl turime kūrybiškai įsilieti į pasaulio pažangą, sujungdami ją su krikščionišku atsinaujinimu. Tame kely— Dievas visko matas ir istorijos Vadovas.

Gerai į šias dvi paskaitas įsiderino kun. prof. St. Ylos paskaita: L.K. Mokslo Akademijos nueitas kelias ir žymieji jos akademikai. Čia prelegentas iškėlė, kaip katalikų tarpe brendo mokslo akademijos mintis, kaip buvo įkurta Vilniuje 1997 m. Lietuvių Mokslo draugija ir kaip po pirmojo pasaulinio karo nepriklausomoje Lietuvoje buvo įsteigta L.K. Mokslo Akademija, kuri stengėsi atspėti ir įvykdyti krikščioniškosios kultūros uždavinius ir jausti atsakomybę už tos kultūros kūrimą ir jos linkmę.

Po plenume posėdžių vyko sekcijų posėdžiai. Teologijos sekcijai vadovavo kun. dr. J. Gut uskas. Joje vyks. V. Brizgys skaitė apie pasauliečių dalyvavimą Bažnyčios misijoje ir prel. L. Tulaba apie naujos šv. Rašto interpretacijos sampratą.

Filosofijos sekcijai vadovavo dr. J. Girnius. Joje paskaitas skaitė kun. dr. P. Celiešius — Egzistencializmas ir krikščionybė, kun. dr. A. Baltinis — Modernusis žmogus ir tikėjimas į Dievą, ir prof. dr. J. Pikūnas — Žmogaus uždaviniai mokslo šviesoje.
Istorijos sekcijoje, kuriai vadovavo V. Liu-levičius, paskaitas skaitė dr. K. Jurgėla — Lietuviai Amerikoje prieš masinę emigraciją ir tautinį atgimimą, dr. A. Kučas — Amerikos lietuvių ryšiai su tėvyne, ir prof. dr. Z. Ivinskis — Lietuvos istorija naujųjų šaltinių ir pokarinių tyrinėjimų šviesoje.

Sociologijos sekcijai vadovavo dr. Z. Smilga. Čia paskaitas skaitė kun. V. Bagdanavičius MIC — Santykiai tarp žmonių komunizme, prof. G. Galva — Socialinės santvarkos krizė, ir kun. dr. K. Matulaitis MIC — Lietuvių vienuolijų įnašas mūsų išeivijai.

Pedagogikos sekcijai vadovavo P. Maldei-kis, Čikagos židinio pirmininkas. Čia paskaitas skaitė dr. A. Šerkšnas — J.A.V. ir Sov. Sąjungos auklėjimo tendencijos, ir kun. dr. R.C. Jan-čauskas SJ — Tautinės kultūros galimumai JAV. mokyklose, kur diskusijose dalyvavo dr. A. Liaugminas, P. Maldeikis, inž. A. Rudis ir A. Šerkšnas.

Tiksliųjų bei gamtos mokslų sekcijai vadovavo prof. St. Kolupaila, o paskaitas skaitė dr. Č. Masaitis — Istorinis determinizmas ir atsitiktinumas, dr. A. Liulevičius — Matematika ir realybė, prof. J. Rugis — Ar atomo tyrinėjimai pradeda naują erą?, dr. V. Litas — Evoliucijos teorija ir krikščioniškoji pasaulėžiūra, ir prof. dr. A. Darnusis — Chemijos kelias į gyvosios ląstelės sintezę.
Medicinos sekcijai vadovavo dr. Z. Danilevičius. Paskaitas joje skaitė prof. dr. J. Meškauskas — Gimdymo kontrolės problema, ir dr. A. Balčytė-Gravrogkienė — Antibiotikai modernioje medicinoje.

Tai pagrindiniai dalykai sekcijų posėdžiuose. Ten iškelti klausimai vienu ar kitu būdu derinosi su bendrąja suvažiavimo tema ir ją išryškino įvairiais atžvilgiais, todėl susidarė apytikris vaizdas, kur mes dabar stovime ir kokie yra mūsų ateities uždaviniai išeivijos gyvenimo sąlygose. Tarp visų aktualių ir gerai paruoštų sekcijų paskaitų išskirtina čia buvo vysk. V. Brizgio paskaita apie pasauliečių dalyvavimą Bažnyčios misijoje, į kurią turėtų įsigilinti visi mūsų tikintieji lietuviai, ir prof. dr. Z. Ivinskio apie Lietuvos istoriją naujųjų tyrinėjimų šviesoje, kur profesorius iškėlė labai svarbių dalykų, kaip turėtų būti rašoma mūsų istorija, kokios sritys joje labiausiai apleistos ar iškreiptos, kurias ištirti yra būsimųjų Lietuvos istorikų uždavinys. Įdomių originalių klausimų buvo iškelta ir visų kitų sekcijų paskaitose. Pilną šių klausimų įvertinimą bus galima padaryti tada, kai bus išleisti suvažiavimo darbai, kur bus išspausdintos visos paskaitos ir kiti mūsų dabartį liečiantieji aktualūs klausimai. Mėginimas suburti vienos minties mokslo darbininkus ir apjungti juos į L.K. Mokslo Akademiją yra labai svarbus veiksnys mokslo meilei kelti ir lietuviškajai kultūrai ugdyti.

3. Suvažiavimo reikšmė lietuvių kultūrai.
Bet atsiras mūsų tarpe, ypač tarp čia mokslus baigusių, ir tokių, kurie jaus ir galvos kitaip. Bus gal tokių, kurie, visai nekalbant apie priemones, kaip geriausiai apsaugoti ir išlaikyti mūsų kultūrą ir jos lietuviškumą, visai radikaliai suabejos dėl reikalo šią kultūrą išlaikyti. Jie tvirtins: mes gyvename tarp senų ir augštos kultūros tautų, ir koks mums čia reikalas išlaikyti savo kultūrą? Ar ne paprasčiau būtų, kad tos kultūros, kurios išeivijoje mus supa, pilnai pradėtų mūsų gyvenimą formuoti? Tokį pasiūlymą, nors jis būtų psichologiškai ir galimas, tik tada būtų galima priimti, jei sutiktume, kad žmogaus asmenybė ir jos savybės neturi jokios vertės, ir kad geriau yra, kad visi pilnai niveliuotųsi, kaip tai bando atsiekti komunistai. Bet sunku įsivaizduoti, kad kas nors norėtų atsisakyti savo asmenybės ir jos giliausių šaknų, kuriomis remiasi visa jo kūryba ir gyvenimas.

Šis klausimas savo esme visai prilygsta klausimui, kodėl vaikui reikalinga motina, ar jį lygiai gerai negalėtų išauginti ir išauklėti pamotė, ar prieglaudos vedėja, kuri gal mokytes-nė ir švelnesnė, kaip tikroji motina? Mūsų tauta į šį klausimą yra atsakiusi visa savo kūryba ir gyvenimu: pamotė niekad negali atstoti motinos. Pamotė, ypač jei ji svetimtautė, nepajėgia ir dažnai ir nenori suprasti auklėjamojo vaiko ypatybių, kurios pirmu žvilgiu gali pasirodyti kaip nevertybės. Ji norės jį padaryti panašų į save ir išraus iš jo dvasios visa, kas ten kitokio, ir ji lenks jį taip, kaip įprasta jos aplinkumoje, bet ne kaip to reikalauja įgimtos vaiko savybės ir jo būdas. Taip ir tos svetimosios kultūros, tarp kurių esame priversti gyventi ir kurios nori mus globoti, yra mums tik pamotės, kurioms mes nerūpime, bet kurioms tik rūpi jų pačių reikalai ir kurios nenori ir nepajėgia domėtis mumis, mūsų skirtingu būdu ir kūrybos savumais. Jos nori padaryti mus panašius į tų kraštų žmones, kuriuose yra užaugę jie, o ne mes, — ir taip mes turime prarasti savo asmenybę ir patys save sunaikinti. Pagaliau, jei mes atsižadėtume patys savęs, savo įgimtų ypatybių ir savo kultūros, mes blogai patarnau-tumėm ir tam kraštui, kuriame esame prisiglaudę, atimtume jam galimybę tapti dvasiniu atžvilgiu turtingesnių. Mes turime sugebėjimų ir savybių, kurios gal kaip tik šiam kraštui reikalingos, iš kurių jis galėtų daug ko išmokti ir pasisavinti.

Svarbiausia čia tai, kad mes, nors ir būdami senos kultūros tauta, esame daug jaunesni ir sveikesni už vadinamųjų senos kultūros tautų žmones. Mes dar nesame susidėvėję dvasią naikinančiose industrinės kultūros aplinkybėse. Ji, būdama pati mechaniška, stengiasi žmones paversti mechanizmais, užsuktais laikrodžiais, kurie, praradę kūrybinę iniciatyvą, gyvena kaip automatai, siekdami tik medžiaginių gėrybių ir sekdami tik matomų ar nematomų vadovų nurodymais. Mes esame dar arčiau gamtos, Dievo ir gyvenimo pirmykščių versmių, todėl turtingesni gilesniais jausmais, augštesne dvasios kultūra. Todėl mes pajėgiame gyventi pilnutinesnį ir turtingesnį gyvenimą ir medžiagiškai blogesnėse sąlygose, negu daugelis moderniose sąlygose esančių žmonių. Mumyse, galima sakyti, yra tobuliau išsilaikiusi žmogiškoji esmė, kurios sunykimu skundžiasi beveik visi industrinės kultūros tyrinėtojai, kilę iš tos pačios aplinkos o laimingų aplinkybių ar į-gimto talento dėka nepraradę įžvelgimo galimybių.

Mes tad turime užtenkamai pagrindo išlaikyti save ir savo skirtingą kultūrą, tiek patys savęs, savo tobulesnio gyvenimo dėlei, tiek mus priglaudusių svetimų tautų dėlei, kad jas pra-turtintumėm, kaip tai pripažįsta ir mus priėmusių kraštų atstovai.
Norėdami išsilaikyti patys, neturime visai iširti ir virsti dulkėmis — mums būtina išlaikyti mūsų bendruomenę, tą žmonių grupę, su kuria tik santykiaudami mes galime tikrai būti tai, kas mes esame, galime išvystyti visas savo galimybes, sukurti savo ypatingas vertybes, o tai reiškia, mes turime išlaikyti savo kultūrą.

Tai ir būtų pats svarbiausias uždavinys, kurio siekia L.K. Mokslo Akademija: ugdyti mūsų žmoniškumą, atremiant jį į krikščioniškąją ir lietuviškąją gyvenimo sampratą, pasinaudojant filosofija ir mokslais, kurių pagalba galima atskleisti būdingus krikščioniškai lietuviškosios dvasios bruožus, susikūrusius praeityje ir besikuriančius dabar, kuriuos suvokia, išgyvena ir išsako žymesnieji mūsų mokslų ir filosofijos atstovai. Dalyvavimas mokslo žmonių suvažiavimuose stiprina mūsų žmoniškumą ir lietuviškumą.

Bet skeptikai gali klausti, kiek ilgai tai galėtų tęstis, ar tai nėra beprasmiška kova su likimu? Į tai turime atsakyti, kad kiekvienos tautos likimas, jei nevisai, tai bent didele dalimi jos pačios rankose. Nelaimės gali ištikti tiek atskirą žmogų, tiek tautą nelauktai ir prieš jų norą, bet kaip jos pakeliamos, tai priklauso nuo pačių žmonių ar tautų. Defetizmas čia yra pats

Kalba prof. Zenonas Ivinskis (V. Maželio nuotrauka)

blogiausias pasirinkimas. Antra, niekas nežino nei mūsų, nei kitų tautų likimo, ir niekas negali žinoti, ar tie, kurie dabar yra pirmieji, nepasidarys paskutinieji, o tie, kurie dabar paskutinieji, gali būti pirmieji. Pasaulis dabar yra didžiausių pasikeitimų konvulsijose ir jo kryptis eina į tautų išsilaisvinimą, nors pavergimo pradai galingai reiškiasi. Turime būti pasiruošę didelėms permainoms ir turim patys būti pasirengę viską sutikti, ir todėl už viską svarbiau mums išsilaikyti kaip tautai.

Visa tai didele dalimi, kaip jau minėta, priklausys nuo mūsų nusistatymo, bet šio nusistatymo išraiška bus tai, kiek mes turime ir kiek dar turėsime žmonių, kurie jaus atsakomybę už visa, kas vyksta aplink mus, kurie jaus ir žinos, kad mes neturime leistis srovės nešami ir blaškomi į nežinią. Tai yra pagrindinis skirtumas tarp minios ir kokios nors tautos narių, kad paskutinieji visada jaučia savo ryšį su tauta ir jaučia atsakomybę už bendrą gyvenimą.

Visi ženklai rodo, kad, nežiūrint į mūsų dažnai griežtą savęs kritiką, mes daugiau priklausome pirmosios rūšies žmonėms: mes turime asmenų, kurie jaučia atsakomybę už tai, kas atsitinka su lietuviais. Vienas iš ryškiausių įrodymų tam yra L.K. Mokslo Akademijos suvažiavimas, kurio paruošimas reikalavo tiek daug darbo ir rūpesčio iš rengimo komiteto, visų narių ir dalyvių, bet kuris, nežiūrint to, gerai pavyko ir savo dalyvių skaičiumi ir iškeltųjų klausimų svarumu bei geru parengimu mūsų dabarčiai suprasti, nors sąlygos labai nepalankios: lemiantį vaidmenį čia suvaidino įsitikinimas, kad jis mums reikalingas, kad jo sušaukimas kyla iš atsakomybės pajautimo už savo tautą ir jos išlaikymą. Kiek tokiems suvažiavimams netrūksta pritarimo ir paramos ir iš plačios visuomenės, kuri mielai lanko tokius suvažiavimus, rodo, kad ir ji nėra atsidūrusi minios padėty, bet jaučia ryšį su savo tauta, o tai reiškia: jaučia ir atsakomybę už tai, kad šis ryšys būtų išlaikytas. Galima sakyti, kad L.K. Mokslo Akademijos suvažiavimas yra išraiška mūsų noro likti krikščionimis ir lietuviais. Kol šioks noras yra ir randa tokią puikią išraišką, koks buvo šis mūsų penktasis suvažiavimas, mums yra tvirtas įrodymas, kad mes dar nesame žuvę nei kaip žmonės nei kaip tauta.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai