Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVILGSNIS Į PERNYKŠTĘ MŪSŲ VEIKLĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. R. - D.   

Naujų metų angoje įprasta pažiūrėti atgal, pasverti, kas atlikta per prabėgusius metus, kuo galima pasidžiaugti ir dėl ko tektų susimąstyti. Tad ir mes pabandysime mesti žvilgsnį į pernykštį mūsų triūsą ir pasidalinti viena kita pastaba.

1. Kultūrinėje srityje
Mokslo fronte pernai reikšmingas įvykis buvo penktasis Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimas Čikagoje rugsėjo 1, 2 ir 3 d. Jisai pasižymėjo ir dalyvių gausumu ir paruoštų paskaitų apimtimi. Iš Europos atvyko prof. J. Eretas, prof. Z. Ivinskis ir prel. L. Tu-laba. Organizacinių suvažiavimo darbų priekyje stovėjo P. Maldeikis, o posėdžiams vadovavo dr. J. Meškauskas. Be plenumo, buvo ir tokių sekcijų, kaip teologijos, filosofijos, socialinių mokslų, istorijos ir kitų posėdžiai su paskaitomis. Iš šių paskaitų susidarys stambus suvažiavimo darbų tomas, kuris jau ir ruošiamas. Kai kurie pranešimai savo tūriu verti ir atskiros knygos. Buvo pasigesta lietuvių kalbos ir literatūros sekcijos, ir tai sudarė spragą. Žinoma, ryšium su tuo pasigirdo ir kaltinimų. Reikia tikėtis, kad ateityje šis plyšys bus pataisytas, ypač kad pajėgų lietuvių kalbai ir literatūrai atstovauti nestokojame, tik tektų jas suderinti.

Pernai Romoje pasirodė Akademijos suvažiavimo darbų ketvirtas tomas, turįs įdomios medžiagos su plačiu biografijų skyriumi. Tomą redagavo prof. kun. A. Liuima, S.J.

Kitu stambiu įvykiu reikia laikyti naujus Lietuvių Enciklopedijos tomus. Enciklopedija metų būvyje įžengė į raidę R. Visas šis darbas sudaro vieną iš šviesiųjų lietuvių kultūrinio gyvenimo įnašų, — ne tik šiandien, bet ir apskritai. Kaip tokiame dideliame užsimojime, enciklopedijoje pasitaiko ir vienas kitas apsirikimas. Tačiau tai nemažina viso jos įdomumo ir vertės. Ypač tai sudaro didelį aruodą įvairiai lituanistinei medžiagai. Tenka pasigėrėti, kad įmanoma tiek jos sutelkti svetur. Antra vertus, beliktų apgailestauti, kad enciklopedija pagal savo nuopelnus vis dėlto pasiekia per mažą skaitytojų ratą. Tokis leidinys turėtų atsirasti pas kiekvieną lietuvį, kuris save laiko vienokiu ar kitokiu inteligentu.

Iš kitų periodinių mokslo darbų tektų priminti tolyn varomą profesorių A. Senno ir A. Salio "Lietuvių Rašomosios Kalbos Žodyną". Savo svarbos Turi ir A. Ružancovo leidžiama "Knygų Lentyna" mūsų bibliografijos reikalui. Nors tai kita jau sritis, bet iš periodinės spaudos reikia atžymėti studentų nuopelnais atsiradusį "Lituanus", kuris pasiekia ne tik Amerikos, bet ir kitų kraštų bibliotekas, skleisdamas žodį apie Lietuvą. Pernai vienas iš jo numerių buvo skirtas M.K. Čiurlionio sukakčiai ir turėjo svarių straipsnių anglų kalba.
Iš mokslo veikalų daugiausia dėmesio susilaukė aktuali dr. J. Girniaus knyga "Tauta ir tautinė ištikimybė". Atrodo, šis leidinys jau beveik išpirktas, — tai sudaro malonią staigmeną mūsų knygų praktikoje. Vėliau pasirodė dr. Pr. Gaidamavičiaus studija "Didysis Nerimas", liečianti opias nūdienos problemas. M. Krupavičius davė storą savo veikalą apie "Kunigą Tautos ir Bažnyčios Tarnyboje".

Kaip seniau, netrūko atsiminimų literatūros. Tai R. Skipičio pirmas tomas apie Lietuvos nepriklausomybės ankstyvuosius metus, B. Žukausko atsiminimai iš Voronežo dienų ir nemaža medžiagos periodinėje spaudoje. Šios srities meistras M. Vaitkus baigia ruošti pora naujų savo atsiminimų knygų. Prof. Ignas Končius išleido du "Žemaičio šnekų" tomus, kurie yra pusiau atsiminimai, pusiau etnografinių aprašų pluoštas.

Prancūzų Akademija pernai vieną iš savo premijų paskyrė meno istorikui Jurgiui Baltrušaičiui už jo "Reveils et Prodiges". J. Baltrušaitis savo veikalais iš meno istorijos yra laimėjęs didelio autoriteto vardą, — ne tik Prancūzijoje, bet ir už jos ribų.

Jungtinių Valstybių ir kituose laisvojo pasaulio universitetuose dėsto keliasdešimt lietuvių profesorių. Tai turėtų sudaryti palankią dirvą ir jų moksliniams veikalams pasirodyti. Bet dalis šių profesorių rašto lyg bodisi. Pernai teko pastebėti profesoriaus F. Gudo didoką veikalą anglų kalba ir prof. V. Mankeliūno ispanų kalba. Šiek tiek lietuvių galima užtikti svetimųjų akademiniuose leidiniuose arba enciklopedijose. Be to, lietuviai bendradarbiauja ir kai kuriuose kolektyviniuose užsieniečių veikaluose. Pavyzdžiui, plačioje pasaulio literatūros apžvalgoje prancūzų kalba rado vietos ir lietuvių literatūra.

Dr. J. Balys išleido naudingą lituanistinės bibliografijos veikalą "Lithuania and Lithuanians". Dr. K. Jurgėla davė studiją anglų kalba apie Tannenbergo arba Žalgirio kautynes.

Sibiro lietuvaičių maldaknygė buvo išversta į olandų kalbą. Prieš metų pabaigą Amerikos Balsas iš šios lietuvaičių maldaknygės paruošė programą ispanų kalba į Pietų Ameriką, pakartodamas ją keliose laidose. Programa nuskambėjo tikrai Įspūdingai.

"Aidų" mokslo premija atiteko J. Kariui už jo knygą "Senovės lietuvių pinigai". Iš perspektyvos žiūrint, šios premijos nevisai pasiekė savo tikslą — praskinti kelią mūsų mokslo darbams į skaitytojus. Kai kurie premijuoti veikalai tebeguli rankraščiuose, — ir įdomūs veikalai.
Kitos premijos: Bendruomenės premiją už dramą laimėjo B. Pūkelevičiūtė už savo kūrinį "Aukso žąsis". Vinco Krėvės premiją gavo V. Ramonas už savo novelių rinkinį "Miglotas Rytas". Rašytojų draugijos premija pernai taip ir nunyko, — matyti, nepavyko surinkti reikiamos sumos. Visados gyvai laukiamą "Draugo" premiją už romaną nusinešė Al. Baronas, kurio "Lieptai ir bedugnės" paskui pasirodė atskira knyga. Šiemet tą premiją gavo J. Krali-kauskas.

Čia reikėtų pastebėti, kad atsirado savotiška premijų diskriminacija: paskelbtos dar kitos premijos už romaną, "Dirvos" ir "Giedros". Tokis romano kėlimas neša skriaudą kitiems žanrams. Menui ir lietuvybei geriausiai būtų galima pasitarnauti, skelbiant ne specialiai romano, bet apskritai grožinės literatūros konkursus ar premijas. Tada būtų lygiai puoselėjamos visos mūsų grožinės literatūros sritys. O praktika parodė, kad romanas vis dar nėra stiprioji lietuvių literatūros šaka. Todėl išeina taip, kad geresni apysakų, novelių, poezijos ar dramos veikalai pasilieka be nieko, kai tuo tarpu laurų vainikas dedamas kartais ir ant gana menko romano galvos. Todėl reikia sveikinti Draugo šiemet paskelbtą naują premiją — poezijai.

Pernai Alė Rūta davė naują romaną "Broliai", o Pr. Naujokaitis — "Įlūžę tiltai". Antanas Tulys pernai paskelbė savo novelių rinkinį "Tūzų klubas", nors ant jo data uždėta 1960 metų.

Poezijoje pernai įdomiausias įvykis buvo maždaug visos V. Mačernio kūrybos išleidimas. K. Bradūnas, surinkęs V. Mačernio "Poeziją", parodė daug iniciatyvos ir kruopštumo. Patsai leidinys tačiau nepridėjo nieko naujo prie V. Mačernio, kaip kūrėjo. Geriausia jo raštų dalimi vistiek reikia laikyti jau iš anksčiau pažįstamas "Vizijas".

Bernardas Brazdžionis pernai davė naują savo lyrikos knygą — "Vidudienio sodus". Poezijos rinkinius pernai paskelbė J. Augustaitytė-Vaičiūnienė, Jonas Mekas, Alfonsas Gricius, A. Radžius, D. Paškevičiūtė ir šių metų sąvartoje — A. Tyruolis (Sacra Via), kaip pernai metų angoje pasirodė H. Nagio "Mėlynas Sniegas". Naujai įsisteigusi leidykla Romuva spėjo išeiti su S. Lauciaus tomu, Antano Baranausko "Anykščių Šileliu", Pr. Lapės gražiai iliustruotu, ir Jono Aisčio rinktine, kurios vardas — "Poezija".

Žiūrint naujai sukurtos literatūros mastu, pernai metai atrodo apslūgę. Rašytojams nesisekė ir kitu atžvilgiu: lietuvių literatūra neteko dviejų reikšmingų savo atstovų, kai rugsėjo vienuoliktą tragiškai žuvo Antanas Škėma, o po dviejų mėnesių širdies smūgio neatlaikė Juozas Tysliava.

Teatro srityje tenka išskirti A. Landsbergio "Penkių stulpų turgaus aikštėje" pastatymą anglų kalba Čikagoje ir New Yorke. Įvairiose vietose, net ir tolimojoje Australijoje, būta lietuviškų dramų pastatymų. Tačiau knygų rinkoje naujų lietuviškų dramos veikalų beveik kaip ir nepasirodė. Čia premijos gal būtų opesnis reikalas, negu romanams. Kaip vertingą naujieną reikia pažymėti Montrealio lietuvių dramos teatro ir B. Pūkelevičiūtės rūpesčiu išleistą plokštelę vaikams "Žirginėlius". Tomis pačiomis pastangomis metais anksčiau buvo į tris

Paskutiniai rudenio lapai

plokšteles įrašyta Balio Sruogos "Milžino Paunksmė". O poetas Jonas Mekas pagamino eksperimentinio pobūdžio filmą "Šautuvai medžiuose", kuris buvo rodomas Spoleto festivalyje Italijoje ir dar kitur.

Pernai metus reikia laikyti gana našiais mūsų dailės meno srityje. Įvyko nemaža parodų tokiuose miestuose, kaip Baltimore, Philadelphija, New Yorkas, Ročesteris, Čikaga, Bostonas ir kitur. Parodose savo darbus išstatė visa eilė dailininkų. Tai V. Vizgirda, V. Petravičius, T. Valius, A. Rūkštelė, J. Bagdonas, A.Kiskus, J. Paukštienė, A. Dargis, Sandra Čipkuvienė, E. Urbaitytė, K. Žoromskis, A. Vitkauskaitė-Merker, A. Kašubienė, A. Tamošaitienė, V. Ignas, J. Mieliulis, J. Akstinas, V. Remeika ir kiti. Melburno mieste Australijoje nemažo pasisekimo turėjo H. Šalkauskio paroda. Taip pat su dideliu pasisekimu praėjo Jono Rimšos paroda Brazilijoje. Tarpamerikinėje parodoje Meksikoje atžymėjimą laimėjo R. Viesulas už vieną savo grafikos darbą. New Yorke dėmesio susilaukė M.K. Čiurlionio parodėlė, suruošta A. Rannito rūpesčiu. Tai keletas bruožų iš gan gyvos mūsų menininkų veiklos.

Metant žvilgsnį į meninį lietuvių gyvenimą, negalima nesidžiaugti kūrybingu prieaugliu. Kai kas iš šių jaunų pajėgų gražiai įsijungė į platesnę mūsų veiklą, kaip Aldona Simutytė, įdomiai iliustruodama "Eglutę". Tokis prieauglis sudaro kontrastą mūsų grožinei literatūrai, kur jaunų pajėgų kaip ir nematyti, o tie, kurie neseniai atstovavo naujiesiems balsams mūsų raštuose, jau spėjo susilaukti širmo plauko. Po jų pasigirdo vienas kitas bandymas, tačiau bėda, kad beveik visi jie pasibaigė su pirmaisiais daigais. Todėl lietuvių literatūros svoris ir toliau gula ant vyresniųjų ir ant tų "jaunųjų", kurie spėjo perkopti keturiasdešim-tę.

Lietuvių muzikos gyvenime prieauglio problema yra šviesesnė. Atsiranda naujų dainininkų, kompozitorių, pianistų ir kitų. Rankų nenuleidžia ir vyresnieji bei veteranai. J. Kačinskas Bostone, V. Marijošius Hartforde ir dar vienas kitas kitur sėkmingai reiškėsi ir amerikiečių tarpe. J. Žilevičius savo gausų muzikos archyvą sukoncentravo Čikagoje, o K.V. Banaitis privedė prie pabaigos savo ilgesnių metų triūsą — operą "Jūratę ir Kastytį", už ją gaudamas Ohio lietuvių gydytojų skiriamą tūkstančio dolerių premiją. Dailininkas Adolfas Valeška paskyrė tokio pat dydžio sumą parašyti kantatai apie šv. Kazimierą. Pernai metų eigoje vėl pasirodė keletas lietuviškų plokštelių. Reiškėsi įvairūs chorai, kurių sutelktinis pasirodymas buvo Jungtinių Valstybių ir Kanados lietuvių Dainų šventė, įvykusi Čikagoje liepos antrą dieną. Šioji šventė ir sudarė vieną iš iškiliausių viršūnių lietuvių gyvenimo horizontuose pernai metais šalia Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos suvažiavimo.

2. Visuomeninėje veikloje
Visuomeninėje praėjusių metų veikloje būtų galima suskaityti daug įvykių bei sukakčių, jeigu būtų svarbu tik skaičiai bei statistika. Mums betgi svarbu, kiek tie įvykiai bei sukaktys svarbūs lietuvybės požiūriu ir kiek jie yra reikšmingi dabarčiai. Tuo atžvilgiu pirmoje vietoje tenka paminėti Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, o ypač jos JAV padalinį, kuris tais metais atžymėjo savo dešimtmečio sukaktį, išrinkdamas naują tarybą bei sudarydamas naujus vykdomuosius organus. Per tą laiką JAV LB atliko daug organizacinio darbo, sustiprėjo ir nemaža nuveikė kultūrinio darbo srityje. Ypač daug dirbo buvusioji valdyba, nors rezultatai gal ir nėra proporcingi jos pastangoms. Pasirodo, kad mases išjudinti nėra taip lengva. Tokiame pvz. Vašingtone ir dabar dar apylinkės nėra, o iš 90 asmenų, kuriems buvo išsiųstos balsavimo kortelės, atsiliepė apie 10.

Mat, balsuojant reikėjo pasiųsti ir porą dolerių, dėl to kvietimas balsuoti buvo nukreiptas į krepšį, bet su kvietimu | pobūvius taip nesielgiama. Tam nesigailimu ir didesnių sumų. Taip kai kurie "inteligentai" patriotinę pareigą "vykdo" praktiškai. Naujoji valdyba turės pagalvoti apie vaistus šiai ligai gydyti, ir tai bus vienas iš svarbiųjų jos uždaviniu. Čia tėra tik dvi išeitys: arba ligonis turi būti pagydytas, arba mes patys užsikrėsime ta liga ir mirsime. Vienu iš svarbiausių praėjusių metų darbų Bendruomenėje tenka paminėti milijoninio Lietuvių Fondo steigimo paruošimą. Belieka laukti tik jo įstatų patvirtinimo. Šio fondo augimas praktiškai parodys lietuviškos visuomenės patriotizmą bei susipratimą.

Kaip seniau, taip ir pernai plačiai minėta Vasario Šešioliktoji. Praėjusiais metais keletas Amerikos lietuvių organizacijų paminėjo reikšmingas savo veiklos sukaktis, kaip Lietuvių Romos Katalikų Susivienijimas Amerikoje 75 metų, o Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacija 55 metų sukaktį. Praeityje abi jos yra atlikusios didelių darbų tiek išeivijai, tiek ir pačiai Lietuvai. Eilinius metinius suvažiavimus turėjo daugumas organizacijų, kaip Amerikos Lietuvių Katalikių Moterų Sąjunga, Lietuvos Vyčiai, Ateitininkų organizacijos, Tautinė Sąjunga, Studentų Sąjunga, Skautai, Neo-lithuanai ir kt.

Eilė asmenų praėjusiais metais atžymėjo savo ilgo ir vaisingo gyvenimo sukaktis. Kompozitorius Aleksandras Aleksis sulaukė 75 metų amžiaus, o po 70 susilaukė poetai Faustas Kir-ša, Juozas Mikuckis, prelatas Pranas Juras ir kanauninkas Juozas Končius. Čia tenka paminėti ir liūdnus įvykius. Tais metais netekome tokių žymių žmonių bei aktyvių darbininkų, kaip redaktoriai Adolfas Šapoka, Bronius Dirmeikis, Juozas Tysliava, rašytojas Antanas Škėma, dainininkė Vladislava Grigaitienė, profesorius Karolis Zaikauskas, Amerikos Lietuvių Susivienijimo veikėjas Matas Vinikas ir kt.

Visuomeninėje ir kultūrinėje srityje netrūko ir daug tylių darbininkų, — šeštadieninėse mokyklose, šalpos veikloje, spaudoje, jaunimo stovyklose, vietinėse organizacijose ir panašiai.
Pagaliau čia dera priminti ir keletą mūsų religinio gyvenimo įvykių. Pernai vasarą Kunigų Vienybės suvažiavimas Marianapolyje nutarė ruošti 1964 m. lietuvių religinį kongresą New Yorke. Pranciškonų vienuolynas Brook-lyne gruodžio mėnesį paminėjo savo įsikūrimo dešimtmetį. Metų pabaigoje pasiekė žinia, kad prel. Kazys Salatka skiriamas vyskupu koadjutorium Grand Rapids diocezijoje. Tai pir-m?s kirtas, kai Amerikos lietuviui atitenka tokia garbė.

3. Politinėje srityje
Politiniu atžvilgiu pernai metai mums buvo taip pat ypatingi. Tais metais minėjome svarbius, istorinius mūsų tautai įvykius — mūsų tautos genocido pradžią ir tautos energingas pastangas atgauti laisvę. Prieš 20 metų pradėtos masinės lietuvių deportacijos į Aziją yra tik epizodas rusiškos imperializmo pastangose išnaikinti mažąsias kaimynines tautas. Tai darė rusai carai, tai daro ir rusai komunistai. Carai pravoslavino ir rusino, komunistai komunistina ir rusina. Kaip rusų carai, taip rusų komunistai naikina pavergtose tautose tai, kas žmogui brangiausia — jų tikybą ir tautybę, prievarta brukdami savąją "tikybą" ir rusiškumą. Skirtumas tik tas, kad pastarieji tai daro daug žiauriau, daug brutaliau trempia žmogaus sąžinę ir nepaklusniuosius baudžia masiniais . trėmimais į katorgą. Masiniai trėmimai tai tikras ruso komunisto išradimas, ko iki šiol niekas nežinojo. Suprantama, kad pirmas masinis trėmimas, kaip tautos genocido pradžia, yra minėtinas, nors tokių trėmimų vėliau buvo ir daugiau.

Tačiau ne mažiau svarbus faktas ir dėl to ne mažiau vertas minėjimo ir tautos ryžtingas žygis atgauti laisvę. Tai nebuvo pirmas žygis. Lietuviui su rusu okupantu teko kovoti jau daug kartų ir anksčiau. Tik 1941 metų sukilimas nuplėšė okupantui melo kaukę, kuria jis bandė pridengti okupaciją, vadindamas ją laisvu įsijungimu į Rusijos imperiją, tartum galėtų būti laisvas pasivergimas. Ir 1941 metų sukilimas buvo iš tikrųjų nemenkesnis už ankstesnius sukilimus, pareikalavęs net daugiau aukų, negu kovos dėl nepriklausomybės. Tai buvo pirmas masinis tautos sukilimas prieš rusišką okupantą bolševiką, — sukilimas, prasidėjęs tą patį mėnesį, kaip ir masinis lietuvių trėmimas. Jis davė pradžią vėlesniam pogrindžio sąjūdžiui prieš naują okupaciją ir dar vėliau partizaniniam karui antros rusų okupacijos metu. Tos okupacijos pradžioje pasireiškusi tautos rezistencija gyva ir šiandien.

Kaip šie įvykiai buvo paminėti? Altas ir Vlikas, varžydamiesi dėl "teisių", skelbė atsišaukimus, kviesdamas visuomenę minėti, bet tik deportacijas. Apie tautos sukilimą prieš okupantą, tik ką deportacijas įvykdžiusį, atsišaukimuose nebuvo nė žodžio. Sukilimą iškilmingai paminėjo Aktyvistų fronto žmonės, buvę sukilimo dalyviai ir visuomenė. Tokie minėjimai buvo Čikagoj, New Yorke, Clevelande ir kitur. Vliko raginimas, kad birželinės deportacijos būtų minimos "viešomis demonstracijomis miestų gatvėmis su atitinkamais plakatais", berods niekur nebuvo vykdomas. Altas minėjimuose siūlė kalbėti apie Sovietų kolonializmą, o atsišaukimą baigė aukų prašymu. Spaudoje buvo klausiama, kodėl mūsų veiksniai, kurie sakosi kalbą tautos vardu, vienus tautai svarbius įvykius ragino minėti, o apie kitus net neužsiminė. Žmonių psichologijos žinovai teigia, kad veiksniai, sudaryti partijų pagrindu, neišvengiamai ir į tautos reikalus turi žiūrėti partijos požiūriu. Veiksnių žmonėms ar jų atstovaujamoms grupėms, matyt, atrodė "nepatogu" tą faktą paminėti, todėl ir neminėjo. Nenuostabu, kad šitaip elgiantis, veiksniams tenka skųstis, kad jie nepakankamai remiami, kad ne visos grupės juose dalyvauja, kad jaunimas jų veikla ne perdaug tesidomi.

Tačiau metų pabaigoje buvo galima pastebėti ir šviesesnių reiškinių mūsų veiksnių galvosenoje. Paskutinės Vliko sesijos (1961.11.25-26) rezolicijose pasisakoma už "reikalą suburti visas lietuvių jėgas Lietuvos laisvės kovai vesti ir koordinuoti. . . kontaktuoti suinteresuotas tuo reikalu organizacijas ir paruošti planą vieningam Lietuvos laisvinimo darbui įgyvendinti". Šios sesijos posėdy dalyvavo Bendruomenės ir akademinio jaunimo atstovai. Jų dalyvavimas rezoliucijose labai vertinamas. Taip pat pareikštas pageidavimas Vliko ir Alto "nesklandumas" išlyginti. Jei visa tai įvyktų, tada gal išnyktų reikalas kiekvienam veiksniui skelbti savo atsišaukimą ir savo grupės reikalus statyti augščiau už visos tautos reikalus.

Tačiau minėjimas susirinkimuose nėra pats reikšmingiausias svarbių sukakčių atžymėjimo būdas. Jis yra trumpalaikis priminimas patiems sau žinomų dalykų ir reikšmingas tik tiek, kiek jis ką nauja pasako ar parodo anų įvykių nepergyvenusioms jaunesnėms kartoms. Daug reikšmingesnis sukakties atžymėjimas yra tas, kuris minimus įvykius atžymi pastovesniais darbais. Tokių darbų tarpe pirmoje eilėje laikytini leidiniai tiems įvykiams uždokumentuoti ir vispusiškai nušviesti. Jie reikalingi mums patiems — būsimoms kartoms, bet taip pat ir visiems tiems, kurie norės mums pagelbėti mūsų kovoje dėl savo tautos teisių.

Dvidešimt metų nuo pirmųjų trėmimų praėjus, būtų jau laikas išleisti knygą, kurioje būtų surašyti visi tremtiniai, išvežti per pirmąsias birželines deportacijas. Latviai tokią knygą — tremtinių sąrašą jau seniai yra išleidę. Dabar mes tik kalbama apie trėmimus, o knyga parodytų konkrečiai ir kas buvo tremiamas. Tai būtų dokumentalus, amžinas kaltinamasis aktas nusikaltėliui. Toliau reikėtų knygos apie lietuvių tremtinių golgotą Vorkutoje, Sibire ir kitur. Dabar turime tik vieną Armonienės-Nasvy-čio knygą anglų kalba, bet lietuvių kalba jokios. Reikėtų išleisti bent tai, kas spaudoje (Dirvoje, Tėviškės Žiburiuose, Darbininke ir kt.) buvo paskelbta atskirų asmenų. Sukilimui atžymėti reikėtų taip pat išsamaus dokumentuoto veikalo, kaip lygiai ir aprašymo lietuvių rezistencijos vokiečių okupacijos metais. "Partizanų už geležinės uždangos" naują laidą, kiek girdėti, jau ruošiamasi išleisti. Pagaliau išleidžiama ir partizanų dainų knygą. Tokią knygą jau seniai teko matyti suredaguotą. Bene reikalingiausias yra leidinys anglų kalba apie Lietu-

Pėdsakai sniege

vą rusų okupacijoj, apie Lietuvos rusinimą, ko-munistinimą, ekonominį išnaudojimą bei kitokį lietuvių' tautos naikinimą. Tenka apgailestauti, kad šių sukakčių proga niekas tokių knygų neparuošė, o ypač informacinių leidinių apie tai, kas rusų-bolševikų per tą laiką Lietuvoje padaryta ir tebedaroma. Dabar kam nors paprašius tuo reikalu literatūros, neturime ko pasiūlyti.

Lietuvos Laisvės Komitetas per dešimtį savo gyvavimo metų galėjo, rodos, ir turėjo paruošti bent vieną informacinį leidinį apie dabartinę okupuotos Lietuvos padėtį. Deja, išskyrus V. Vaitiekūno darbą apie "Sovietų teisingumą", bei keletą straipsnių spaudoj, nieko rimtesnio nepadaryta, nors sąlygas tam darbui jie, berods, turi geresnes, negu kiti. Altas turi net informacijos biurą, bet ir jis nieko neparuošė. Vlikas tenkinasi smulkia informacija per Eltos biuletenius keliom kalbom. Tiems biuleteniams leidėjai, atrodo, skiria daug reikšmės. Iš tikrųjų gi tų biuletenių reikšmingumas labai abejotinas, nes jie nieko ar beveik nieko naujo nepasako ir negali pasakyti, kas laisvajame pasauly nebūtų žinoma. Apie Sovietų imperializmą bei kolonializmą, apie jų strategiją bei taktiką tiek yra jau prirašyta išsamių, dokumentuotų veikalų, kad viena kita detalė iš mažo tos imperijos kampelio negi gali būti vakarų pasauliui reikšminga. Trumpai kalbant, mūsų politiniai veiksniai per keliolika metų jokių išsam informacinių leidinių neparuošė ir ne-, r.n upino, kad kas paruoštų. Vietoj to Vlikas paskutiniame savo posėdyje (1961.11.25) nutarė "pavesti Vliko prezidiumui paruošti platesnį brandumą apie Sovietų Sąjjungos agentų padarytus tarptautinius nusikaltimus prieš Lie-i Vadinas, dar vienas memorandumas, ir lUgiau nieko. Tokį memorandumą lapkričio ėnesį Jungtinių Tautų Visumos "Susirinkimo imiikui Mongi Slim įteikė Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplomatiniai atstovai Vašingtone, prašydami dėti pastangas, kad šiems kraš-ms būtų grąžinta nepriklausomybė. Pabaltie-| komitetas, kuriame dalyvauja ir mūsų Al-taa, lapkričio mėn. savo posėdy nutarė "ištirti 'lunybę išleisti bendrą veikalą apie pavergtas latvių ir lietuvių tautas". Taigi dar bus tik tiriamos galimybės.
Malonu užtat pažymėti, kad tai, ko nepa-i iro veiksniai, savo iniciatyva vykdo pavieniai tnenys. Turiu galvoj tokius leidinius, kaip A. T.uulio "Soviet Policy toward the Baltic States", Alg. Nasvyčio "Leave your Tears in Mos-POW", St. Zobarsko paruoštus lietuvių pasakų bei prozos kūrinių vertimus ir kt. Be šių, ge-i imsi informaciniai leidiniai tebėra jau seniau p.įruošti nelietuvių, kaip E.J. Harrisono "Lithuania's Fight for Freedom", C. A. Manningo The Forgotten Republics" ir kt. Pastaruoju metu, berods, veiksnių rūpesčiu išleistas mažas leidinukas "Rūda ir rauda", kuris betgi gali pa-litarnauti tik netinkamo leidinio pavyzdžiu. Kada eilėraščių ir dainų iš okupuotos Lietuvos vr.i tūkstančiai, leidinuko leidėjai iš spaudos surinko vos 21 ir žada daugiau išleisti panašiais sąsiuvinukais. Mat, kiti "leidėjai. . . nebūtų pajėgę išleisti". Sąsiuvinuko leidėjų žodis, "skaitytojo" įvadas, jų kalba bei stilius yra klasiškas nuosmūkinio darbo pavyzdys.

Be informacinio darbo, svarbiausias veiksniu uždavinys yra Lietuvos bylos aktualinimas. Žymiausias tuo atžvilgiu laimėjimas būtų jos iškėlimas Jungtinėse Tautose. Deja, mes dar, turbūt, nesame vienos tuo klausimu nuomonės. Praėjusiais metais kai kas net spaudoje kėlė abejonę, ar verta mūsų bylą kelti Jungtinėse Tautose, kur nesą vilties laimėti daugumos pri-i H imą. Kiti norėtų kelti, bet nežino kaip. Vieni siekia paramos JV Kongrese, kiti Valstybės Departamente. Pasidalina ne tik nuomonės, bet ir veiksmai. Kai senatorius T.H. Kuchel ir kongresmanas G.P. Lipscomb pateikė Lietuvos laisvės reikalu rezoliucijas, kurias remia daugumas lietuvių, atsirado, deja, tam opozicija (Naujienose) iš pačių lietuvių veikėjų tarpo. Nors, kaip spaudoje buvo skelbiama, Vliko pirmininkas ir vicepirmininkas yra šios rezoliucijos rėmėjų tarpe, tačiau paskutiniame Vliko posėdy apie šią rezoliuciją nieko nebuvo kalbama. Vadinas, ir Vliko nusistatymas su visuomenės pastangomis nesiderina. Eilinis pilietis galvoja, kodėl negalima būtų remti visas bet kieno pastangas Lietuvos bylai kelti Jungtinėse Tautose. Juk jeigu kas remia T. Kuchelio rezoliuciją, tai tuo dar neužkerta kelio kitiems prašyti ir Valstybės Departamento paramos. Tegul eina, kas tik gali ir kur gali. Daug kas galvoja, kad mums nesiseka kaip tik todėl, kad nemokame savo pastangų suderinti. Juk ar ne keista, kad ne tik Vengrijos ir Alžerijos, bet ir Tibeto bei Angolos klausimas Jungtinėse Tautose svarstomas, bet Pabaltijo valstybių ne. Ir ar nėra dar keisčiau, kad atsiranda mūsų veikėjų, kurie teigia, kad šį klausimą kelti tame pasaulio forume dar per anksti. Ar belaukiant neateis momentas, kada paaiškės, kad jau per vėlu? Dėl to reikia teigiamai vertinti paskutinio Vliko posėdžio nutarimą "dėti pastangų, kad Lietuvos suvereninių teisių atstatymo klausimas būtų iškeltas Jungtinėse Tautose ir koordinuoti tuo reikalu vedamą akciją". Belieka pageidauti, kad tai neliktų tuščiu pažadu, kokį girdėjom dar J. Matulionio Vlike buvimo laikais ar dar anksčiau.

Be Lietuvos laisvės bylos, yra dar mažesnės svarbos aktualijų, kurios betgi vertos dėmesio. Viena jų tai deportotųjų į Sibirą ir kitur klausimas. Keistoka, kad ryšium su deportacijų dvidešimtmečio minėjimu niekas nei specialios rezoliucijos nepriėmė, nei plačiau apie tai kur rašė. Atrodo, lyg mums būtų svarbu, kas buvo, bet ne tai, kas yra, kokios dar tebėra deportacijų pasekmės. Tik vienas nelietuvis — senatorius Tomas Kuchelis savo rezoliucijoj reikalauja "grąžinti visus pabaltiečius tremtinius iš Sibiro kalėjimų, vergų darbo stovyklų". O ką mes patys darysime? Ir toliau tylėsime, laikydami tai "išspręstu" klausimu?

Antra aktualija tai sustiprintas Lietuvos rusinimas bei komunistinimas. Mūsų spaudoj apie tai buvo informuojama, bet tik informuojama kaip apie eilinį Lietuvos gyvenimo įvykį, nors jis yra visai ne eilinis. Nekalbėta apie tai ir veiksnių suvažiavimuose. Bet užtat spaudoj ir suvažiavimuose daug kalbėta apie kultūrinių ryšių su Lietuva žalingumą. Iš šalies žiūrint, tai primena pasaką apie katinuką, kurį išgąsdino ant uodegėlės nukritęs lapelis. Katinukui pasirodė, kad dangus griūva. Vienas mūsų vyrukas panoro pasirodyti originalus ar drąsus ir šūktelėjo apie kultūrinius santykius. Visi išsigando ir pradėjo bėgti ir rėkti spaudoj bei susirinkimuose, kad dangus griūva, nors iš tikrųjų niekas nieko konkrečiai nei iš čia, nei ten nei siūlė, nei siūlo. Bijodami kultūrinių ryšių, mūsų laikraštininkai, atrodo, bijo visko, kas iš Lietuvos, net komunistinės spaudos. Beveik vienintelis mūsų laikraščių informacijos apie Lietuvą šaltinis yra Eltos biuletenis, kuris pateikia ištraukų iš "Tiesos", su savo dažnai nevykusiais komentarais. Atrodo, kad mūsų laikraščių redakcijos sovietinės spaudos negauna ir dėl to, žinoma, turi tenkintis informacija apie Lietuvą tokia, kokios joms kas nors iš šalies atsiunčia. Iš to joms savo nuomonės susidaryti neįmanoma. Užtat mūsų laikraščiai yra gerokai su-amerikonėję. Jie daugiau rašo apie Amerikos vidaus gyvenimą, kaip čia tarpusavy kovoja liberalai bei antikomunistai, negu apie Lietuvą. Mūsų laikraščiuose neteko pastebėti komentarų apie tai, ką pasakė Chruščiovas paskutiniame kompartijos suvažiavime apie nerusiškų tautų rusinimą, kaip tai ataidėjo Sniečkus bei kiti pakalikai ir kaip tai atsiliepia Lietuvos gyvenime. Nenutautęs lietuvis norėtų daugiau informacijų apie Lietuvą, bet mūsų laikraščiai, deja, stengiasi jį amerikoninti pirmoje eilėje amerikinėmis žiniomis, kurių jis pasiskaito ir amerikiečių laikraščiuose. Lietuvoje lietuviai prieš rusinimą kalbėti negali; mes čia galime, bet nekalbame, nors turėtume šaukte šaukti visam pasauliui. Gal tas kiek ir gelbėtų. Bet pirma reikia gerai žinoti, kas ten dedasi. Tai ypač turi žinoti tie, kurių pareiga kitus informuoti. Todėl teigiamai vertintinas Vliko nutarimas "organizuoti atskirų šakų žinovų ir suinteresuotų asmenų pasitarimus dabartinei Lietuvos būklei išaiškinti įvairiose srityse, kaip literatūros, meno, ūkio, teisės ir t.t.". Vienų pasitarimų, žinoma, per maža, reikia ir darbų, bet ir šis tas yra geriau, negu nieko.

Visa sutraukiant, pageidavimus ateičiai galima būtų formuluoti kad ir šitaip:
1. Baigti tarpveiksnines varžybas dėl garbės, o tautos reikalus statyti augščiau už grupinius reikalus. Kitaip, veiksniai bus remiami tik jų šalininkų, bet ne visos visuomenės.
2. Svarbių įvykių dvidešimtmečiui atžymėti neužtenka smulkių biuletenių, memorandumų ar brošiūrėlių; reikia išsamių informacinių leidinių apie dabartinę Lietuvos padėtį bei rusų vykdomą genocidą.
3. Politinėje veikloje neužtenka budėti, kad Valstybės Departamento nuomonė nepasikeistų Lietuvos klausimu; reikia Lietuvos bylą kelti tarptautiniame forume. Šiame darbe remtinos visų pastangos, nežiūrint į kokias institucijas jos būtų nukreiptos.
4. Reikia stipriau reaguoti į šiuo metu Lietuvoje vykdomus sustiprintus persekiojimus ir tebevykdomą lietuvių kankinimą Sibire.
A. R. - D.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai