Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ KULTŪRINIO VEIKIMO GAIRĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. JONAS GRINIUS   
PASKAITA PLENUMO POSĖDY

Antrą kartą susirenkame į Kultūros Kongresą apsvarstyti lietuvių kultūros reikalų. Susirinkome tokiu laiku, kai lietuvių kultūrą prievarta naikina klastingas sovietinis okupantas Lietuvoje, o Vakarų pasaulis kėsinasi ją tyliai paskandinti savo laisvose bangose. Tačiau niekas mūsų nenori paskęsti svetimoj jūroj ir mirti be garso ir be aido. Mes visi norime likti kultūriškai gyvi, nes mes visi su savo vaikais norime būti pilnaverčiai asmenys bei prisidėti prie Lietuvos prisikėlimo ir prie kultūrinės gerovės tų kraštų, kuriuose gyvename. Todėl ir šios paskaitos žodžiai pirmiausia skiriami tiems lietuviams, kurie savo tautinio paveldėjimo bei lietuvių tautos ateities neketina parduoti nei už raudonos sagutės iliuzijas, nei už trupinį aukso, nei už gardaus valgio šaukštą.

Eidami prie kultūrinio veikimo gairių svarstymo, nesileisime į akademines diskusijas apie kultūros ir civilizacijos ryšį bei jų skirtumus. Tepriminsime trumpai, kad kultūra suprantame kaip sumą asmeninių polinkių bei įpročių pastoviai veikti prigimtį—gamtą pagal augštesnę žmogišką idėją, o civilizacija suprantame daugiau ar mažiau objektyvuotus tos kultūros rezultatus arba sukurtas gėrybes. Tačiau trumpumo ir patogumo reikalui čia tevartosi-me kultūros terminą. Į jį talpinsime polinkius bei įpročius pastoviai veikti prigimtį—gamtą ir to veikimo rezultatus arba civilizaciją, iš jos teišskirdami tik ūkį ir techniką, nors šie taip pat yra kultūrinių veiksmų konkrečios pasėkos. Taigi pagal mūsų sampratą kultūra yra įvairių žmogiškų sąmoningų veiksmų suma bei jų pasėkos, o kiekvienas kultūrinis veikimas, sąmoningai veikdamas prigimtį bei gamtinę aplinką, yra iš esmės susitikimas su kliūtimis ir jų nugalėjimas. Kiekvienas kultūrinis veiksmas iš esmės yra nugalėjimas pasipriešinimo, kurį žmogui ir jų grupėms yra pastačiusi prigimtis— gamta bei aplinka, kai norime įkūnyti augštesnę idėją, reikalingą žmogui, žmonių grupei ar visai bendruomenei. Kai skulptorius kala statulą iš granito, jis nebijo nei akmens pasipriešinimo, nei skeveldrų, nei žiežirbų, nes statula svarbiau. Todėl kultūrinis veikimas visada reikalauja žmogiškų pastangų — individualių, grupinių, kolektyvinių pastangų. Be pastangų nėra kultūrinio veiksmo, nėra kultūrinės kūrybos, o tik žmogaus vardo nevertas vegetavimas. Kiekviena kultūrinė kūryba yra susieta su pastangomis, kad būtų nugalėta inercija, kliūtys ir pavojai, kad žmogaus gyvenimas žemėje būtų prasmingas gyvenimas, kad žmogus netaptų turtuolių ir nematomų diktatorėlių pastumdėliu.

Ir Amerikos kontinento lietuviai, jeigu jie nenori būti sibaritais, bet turi gražių ambicijų būti garbingais piliečiais ir gerbiamais žmonėmis, negali atsisakyti kultūrinio veikimo arba kultūrinės kūrybos, nors ji būtų jiems sunkesnė negu kitiems JAV ir Kanados piliečiams.

Kultūrinis veikimas turi būti tęsiamas įvairiuose laipsniuose, turi būti stiprinamas ir keliamas tiek individualiai, tiek kolektyviai. Tai reikalinga dėl šių motyvų:
1.    Tai reikalinga, kad gyvas lietuvis būtų arba subręstų pagarbos vertu, kaip galima visapusišku žmogum — kad jis būtų šviesaus proto, stiprios valios ir jautrios širdies asmenybė, sugebanti prasmingai gyventi sau ir visuomenei.
2.    Kultūrinis veikimas arba kultūrinė kūryba reikalinga JAV ir Kanados lietuviams, kad jie bei jų vaikai būtų garbingi gyventojai ir piliečiai to svetingo krašto, kuriame jie, jų tėvai ir vaikai rado saugų gyvenimą nuo persekiojimo, kuriuos vykdo sovietiniai okupantai Lietuvoje. Jie turi įnešti pozityvią dalį tam kraštui, nors kai kam ir atrodytų tai tik lašai. Atsiminkim, kad tik bespalviai lašai lieka bespalviais ir bereikšmiais. Tik spalvoti lašai — geltoni, žali ir raudoni lašai — bespalviame ežere gali būti pastebėti ir tapti reikšmingais.
Intensyviai spalvoti savo individualios ir tautinės kultūros ypatybėmis galime tapti įdomūs ir prasmingi sau bei kitiems. Bespalviais nuliais pilkoje minios masėje tenori būti silpni, bailūs ir negabūs asmenys, o sąmoningos, valingos ir stiprios asmenybės susiliejimą pilkoje masėje atmeta, kaip neprasmingą ir nereikalingą veiksmą. Todėl garbė tiems lietuviams tėvams, kurie patys, per eilę metų sunkiai dirbdami ir vargdami, savo vaikų neatidavė gatvei, bet auklėjo ir mokė juos savo žodžiu ir pavyzdžiu, kad jų vaikai išeitų augštuosius mokslus su magistro ir daktaro laipsniais. Šitokios pastangos neturi būti užmirštos nei sulėtintos ateityje. Tik reikia labai norėti, kad iš lietuviško jaunimo atsirastų daugiau rašytojų, dailininkų, kompozitorių, literatų, istorininkų, kunigų, mokytojų. Juo daugiau atsiras šviesuolių humanistinėse srityse, juo bus lengviau kultūriškai veikti, juo bus žymesnis ir didesnis įnašas ir į gyvenamojo krašto kultūrą. O kol humanistinių sričių šviesuolių prieauglis per mažas, įvairių specialiųjų mokslų atstovai turi užpildyti spragą savo pridedamomis pastangomis humanistinėse srityse.

Kad tai suprastumėme, reikia priminti JAV prezidento Kennedžio kalbą 1962 m. lie-

pos 4 dieną, kada jis prikišo savo piliečiams pasitenkinimą ir uždarumą savy ir prašė tarpkon-tinentinio žvilgsnio, reikalingo grasomai laisvei apginti. 1962 m. pradžioje prez. Kennedy yra atlikęs ir kitą reikšmingą žingsnį. Būtent, į Baltuosius Rūmus jis pasikvietė Nobelio premijų laureatus. Šituo pakvietimu prezidentas priminė visiems piliečiams mokslo svarbą kultūroj. Bet Amerikos kontinentui nemažiau reikalinga augs ta estetinė, dorovinė ir visuomeninė kultūra. Be šitos kultūros JAV negalės sėkmingai vadovauti laisvajame pasauly, nes komunizmas puola ir kaltina Ameriką atsilikimu bei išsigimimu dorovės, teisės, dailės, ypač socialinio gyvenimo srityse. O šitose srityse lietuviai ir jų vaikai gali ir turi įnešti savo dalį, pozityviai kurdami tų sričių kultūrines vertybes.

3. Kultūrinis veikimas arba kultūrinė kūryba svarbi ne tik svetimiesiems. Ji labiau reikalinga lietuviams apsisaugoti nuo nuosmukio bei sustingimo ir apsaugoti savo vaikus. Sustojimas tame, kas pasiekta kai kuriose kultūrinėse srityse, atsisakymas naujų sveikų idėjų ir pažangos negali patenkinti jaunimo, ypač tokiuose kraštuose, kur matoma technikinės civiliza-
 
Adomas Galdikas    Tempera Nr. 2

cijos pažanga. Dar didesnis nuosmukis gresia tiems tautiečiams ir jų vaikams, kurie galvoja apie susiliejimą su pilka mase. Toks susiliejimo mėginimas išeiviams ir pirmosios kartos vaikams yra visada dorovinis nuosmukis ir įpilietinimas menkavertiškumo be jokios naudos pil-kajai masei, kuri ir be to didelė ir stabdo krašto pažangą. Tik atviras ir drąsus savęs teigimas ir atviras prisipažinimas prie savo euro-piškos tautinės bendruomenės tėra ištikimybė. Tai ištikimybė tam tikriems labiau pabrėžtiems idealams, be kurių kultūrinė kūryba nežinoma. Atsisakymas idealų ir ištikimybės jiems vardan naudos ir patogumo visada yra moralinis nuosmukis. Galima nuo jo pasislėpti masės pilkumoje, bet negalima pasislėpti nuo savo sąžinės. O ji, nori ar nenori, bylos apie neištikimybę ir gimdys menkavertiškumą, nenaudingą nei pačiam asmeniui nei pilkajai masei. Nuo šitos iliuzijos saugotis ir reikalinga kultūrinė kūryba bent  savoj  tautinėje  bendruomenėje,  nes  tik kultūrinė kūryba yra asmens didesnio ar mažesnio pajėgumo liudytojas.

4. Pagaliau lietuvių kultūrinis veikimas reikalingas Lietuvai ir lietuviams Europoje, Australijoje ir kitur, nes Amerikos šiaurinėj daly yra didžiausia lietuvių tautos laisva dalis. Jos veikimas reikalingas kaip vaistas ir pagalba lietuviams, ypač pavergtiesiems patriotams paliudyti laisvės prasmei. Būdami nelaisvėje, jie gaudo žineles apie laisvųjų lietuvių didesnius darbus ir jų autorius. Jei tie darbai ir nepasidarytų tuoj žinomi Lietuvoje, jie bus reikalingi jai, kaip naujo atgimimo sėkla ir atžala, kai Lietuva taps laisva. Kas gi tai niekintai ir nuskriaustai lietuvių tautai parodys ištikimybę ir išties jai pagalbos ranką? Tik tie, kurie ją paliko ir pažadėjo jai padėti. Jos dvasiniam atgimimui ir turi būti skiriamos mūsų individualinės ir kolektyvinės kultūros pastangos. Be jų ir mūsų politinės pastangos galėtų greit išsekti.

Kad ketveriopi kultūrinio veikimo suminėti uždaviniai būtų lengviau įvykdyti, lietuviai išeiviai ir tremtiniai turi stengtis sudaryti tokias veikimo sąlygas, kokios jiems būtų patogiausios — duotų laisvės ir laiko.

Adomas Galdikas    Tempera Nr. 3

Nors Amerika yra politinės ir pasaulėžiūrinės laisvės kraštas, bet ekonominiu ir socialiniu atžvilgiais jos žemieji ir viduriniai sluogs-niai, tarp kurių lietuviams tenka gyventi, laisvės teturi per mažai. Jie daugiau galėtų laimėti tos laisvės, jei lietuviai drauge su kitais pa-baltiečiais ir visais europiečiais aktyviau paremtų tuos Amerikos ir Kanados socialinius sąjūdžius bei organizacijas, kurie kovoja dėl geresnio ir pažangesnio socialinio draudimo, ypač ligos atvejais, — dėl draudimo, privalomo visiems žemesniųjų ir vidurinių kategorijų darbėmiams. Kada ties jų galvomis nustos grasinti dviašmenis ligos ir senatvės Damoklo kardas, tada lietuviai pasijus saugesni, laisvesni ir laimės daugiau laiko kultūrinei veiklai. Todėl kova dėl pažangaus bent tokio socialinio draudimo, koks yra Vokietijoj ir Prancūzijoj, ligos ir senatvės atvejais yra viena sąlygų kultūrinei veiklai palengvinti.

Kol šitoks lygis bus išsikovotas drauge su visais žemesniųjų ir vidurinių kategorijų darbėmiais, daugelis lietuvių Amerikoje ir Kanadoje galėtų įsigyti daugiau laisvės ir laiko, saugodamiesi nuo apsvaigimo daiktinėmis gėrybėmis arba nuo pasivergimo daiktams. Tuo niekas nemano neigti daiktų vertės. Gyvenamieji namai, drabužiai, automobiliai, namų apyvokos mašinos, baldai reikalingi normaliam gyvenimui. Bet kai panašūs daiktai padaromi lenktyniavimo, klasinio prestižo, tuščios puikybės priemonėmis, arba net gyvenimo tikslais, jie pavergia žmones, susendina ir pirma laiko nuvaro į kapus, kur visos technikinės prašmatnybės taps nevertos nė cento. Kai visokie pirkliai bei jų agentai braunasi pro duris į namus, siūlydami visokias prekes skolon, reikia turėti drąsos pasakyti: ne! Eilė mažesnių ir didesnių skolų, išdėstytų per ilgesnį laiką, daugeliui žmonių tampa vergijos botagais ir vampyrais, čiulpiančiais fizines ir dvasines jėgas. Kovojant prieš tą iš-čiulpimą, prisimintinas senasis posakis: "Omnia mea mecum porto" (visa, kas tikrai mano, su savim nešuosi). Tai protinga direktyva. Vykdoma gyvenime, ji ne vienam lietuviui gali suteikti daugiau laisvės ir laiko, reikalingo vienai ar antrai kultūrinei veiklai. Tik šitaip susikurto gyvenimo nereikia išsvaidyti įvairiems menkniekiams, kurie susmulkina ir susendina dvasią.

Trečia sąlyga, Įmanoma kiekvienam lietuviui Amerikoje — mažiau valgyti ir gerti. Tuo tarpu atrodo, kad gėrimo ir valgymo gėrybėmis pertekęs kraštas Amerikos ir Kanados daugelį lietuvių yra priartinęs prie Lietuvos senųjų bajorų, kurie pravalgė ir pragėrė savo dvarus ir visą Lietuvą. Be abejo, dabar tokie lietuviai Amerikos ir Kanados nepragers, bet jie lengvai gali pravalgyti ir pragerti savo sunkiai uždirbtas santaupas, savo sveikatą, savo šeimas ir vaikus, savo laisvę ir gyvenimo prasmę. Kai pasiskaitai laikraščių ir pasiklausai pasakojimų apie privačius pobūvius, apie gimtadienių bei vardinių, krikštynų, vestuvių, įvairių nereikšmingų sukakčių puotas, gali pamanyti, kad Amerikos lietuviai yra pasiryžę tapti gomurio ir skilvio didvyriais. Bet kas tai per didvyrys-tė, jei ji duoda daug darbo gydytojams bei gra-boriams ir daug dolerių biznieriams? Jei privačių ir viešų puotų, kurios liudija žemą kultūrą, negalima apdėti mokesčiais, tai šviesūs ir padorūs lietuviai tokias puotas turėtų boikotuoti, o laikraščiai nespausdinti tokių puotų fotografijų. Niekas nemano pasakyti, kad susiėjus nereikia pasivaišinti. Ne. Bet kai mažas skilvio maišiukas tampa didvyriu, tada žmonių dvasia tampa vergu. O pavergtos dvasios žmogus netinka kūrybai. Jis tuščiai snaudžia. Štai akcija už saiką valgyme ir gėrime yra viena sąlygų kultūriniam veikimui pakelti.

Pereinant prie kultūrinio veikimo formų, pirma reikia atsakyti į principinį dažnai girdimą klausimą: ar nedidelei lietuvių visuomenei yra prasminga kultūrinė veikla tokioj aplinkoj, kuri kėsinasi visus suniveliuoti ir padaryti minios nuliais ? Principinis atsakymas į šį klausimą tėra vienas ir labai aiškus: prasminga! Kad ir kaip galingos bebūtų niveliuojančios tendencijos, kultūrinis veikimas arba kūryba lieka visada prasminga, kol žmogus nori būti Dievo paveikslas, žmogaus vardo vertas asmuo arba asmenybė. Tas veikimas prasmingas, nes kultūrinio veikimo objektas ir subjektas yra psichofizinis žmogus, nes kultūros centras ir siela yra žmogaus siela. Taigi, kiekvienas, kuris žmogui arba asmeniui pripažįsta nelygstamą vertę, tas laiko prasmingu darbu kovoti su visomis tendencijomis ir jėgomis, kurios kėsinasi individualią asmenybę suniveliuoti ir paversti masės arba kolektyvo įrankiu.

Bet kas pripažįsta žmogui nelygstamą vertę, tas taip pat turi pripažinti ir dar du svarbiu veiksniu: pasaulėžiūrą ir bendruomeninius junginius, be kurių asmuo negali augti, subręsti ir pasireikšti.
Ugdyti savo asmenybę žmogus tegali, atsakydamas į savo gyvenimo bei likimo prasmės klausimus. O atsakus į šituos klausimus jam padeda surasti religija, filosofija ir gyvenimas, trumpai tariant, pasaulėžiūra. Todėl kiekvienas žmogus praktiškai turi savo pasaulėžiūrą, nors ir sakytųsi jos neturįs. Antra vertus, niekas ir niekieno nėra įgaliotas nepripažinti jam teisės į savo pasaulėžiūrą, nes tai būtų kėsinimasis į jo sąžinę. Tiesa, galima kito pasaulėžiūrines klaidas kritikuoti, tačiau iš principo užgniaužti kito asmens pasaulėžiūros teisę, būtų užgniaužimas teisės į asmenybę ir kultūrinę kūrybą. Tačiau lietuviams, norint būti viena bendruomene, reikia pripažinti ir Lietuvos bendrą paveldėjimą, krikščioniškos etikos normas. Tai pagrindas bendrai veikti, bendrai kurti ir išpažinti kai kurias bendras vertybes, kaip asmens nelygstamą vertę ir jo priklausomybę nuo visuomenės.

Pripažįstant asmenį ir jo pasaulėžiūros teisę, reikia pripažinti ir bendruomenes, didesnius ar mažesnius bendruomeninius junginius — šeimines, religines, profesines, etnines bendruomenes, nes asmuo ten bręsta, ten atsiskleidžia jo pašaukimai ir talentai. Ir asmens kultūrinis veikimas pradeda skleistis iš šeiminės, iš vienodų interesų artimųjų ratelio, iš pasaulėžiūrinės ir tautinės bendruomenės. Iš tų mažų bendruomenių asmuo pradeda spinduliuoti į aplinką. Ir juo šeima, vienodų interesų rateliai, pasaulėžiūrinės ir tautinės grupės būna kultūriškai aktyvesnės, juo asmuo gauna daugiau kūrybįnių paskatų. Todėl mažų bendruomenių kultūrinis aktyvumas turi pirmaeilės reikšmės kiekvienos tautos ir kiekvieno krašto kultūrai. Kur tokių kultūra spinduliuojančių bendruomenių arba būrelių per mažai, ten indiferentiška, be palankaus atgarsio masė paskandina talentus. Ten ir kultūrinis gyvenimas yra lėkštas ir sustingęs. Iš to išeina, kad ir lietuvių, mažomis grupėmis išsklaidytų po Amerikos kontinentą, kultūrinis veikimas yra prasmingas ir reikalingas.
Pripažįstant įvairių bendruomeninių junginių prasmę bei reikšmę kultūrai apskritai, pir-

V. Vizgirda      Poeto Fausto Kiršos portretas

moj vietoj iškyla šeima, kaip pagrindinė bendruomenės kultūros celė — ląstelė. Jei kultūra serga ir smunka, tai reiškia, kad ten serga šeimos, nes jaunam bręstančiam asmeniui šeimos niekas negali atstoti. Kokia šeima, kokie tėvai, tokie ir vaikai. Tai pagrindinė taisyklė, iš kurios tėra tik labai nedaug išimčių. Iš to išeina kita taisyklė: savo gyvenime tėvai turi būti tokie, kokius nori išauginti savo vaikus. Jei kas nori išauginti lietuviškų, dorų pareigingų, religingų, mokslą ir meną mylinčių savo vaikų, pirmiausia tokie turi būti tėvai, abu tėvai. Jie tokie turi būti nuo tada, kai jų vaikas pradeda krykštauti lopšy — nuo lopšio vaikas nesąmoningai įsisiurbia tėvų elgesį, pomėgius, įpročius ir nesąmoningai pradeda susidarinėti savuosius. Todėl šeimoj tėvai patys turi išmokyti savo vaikus lietuviškai kalbėti, lietuviškai melstis, jieškoti lietuvių draugystės, skaityti lietuviškas knygas ir pamėgti kitas lietuviškas tradicijas. Ko neatliks šeimoj tėvai, kurie vaikams išeivijoj yra gyva Lietuva, to nepajėgs atlikti ir gera mokykla. Ji dažniausiai tegali patobulinti arba pagadinti, kas tėvų įdiegta vaikystėj.

Kadangi vaikystėj pabunda ir formuojasi žmonių sąžinė, lietuviškieji vaikų darželiai ir aikštelės turėtų būti didieji lietuvių tėvų talkininkai. Lietuviškus vaikų darželius steigti, juos išlaikyti, į juos siųsti savo vaikus reikia daugiau pastangų, negu jų buvo ligšiol Kanadoj ir Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Ir darželiuose bei aikštelėse ne tiek svarbu jų auklėjamoji sistema, kiek pati darželio mokytoja. Jei daržely mokytoja mėgs savo darbą ir mylės vaikus, ji padarys daugiau, negu gali pasiūlyti geriausios teorijos ir sistemos. Bet kiekvienas turi vengti svetimtaučių darželių, jei savo vaiką nori išsaugoti ir lietuvių tautai.

Pabrėžiant reikalą, kur tik įmanoma, steigti lietuviškus darželius vaikams, jokiu būdu neužmirštinos nei šeštadieninės, nei kitokios lituanistinės mokyklos, nei pedagoginis institutas. Visa tai reikalinga, ypač geri mokytojai, patys mylį savo dėstomąjį dalyką. Tačiau gal didesnių pastangų ir didesnio spaudimo reikia į tas parapines ir augštesniąsias mokyklas, kurios turi prisisegusios neva lietuvių vardą, bet kurios vaikų lietuviškai nemoko. Jei tokiose mokyklose neįmanoma lietuvių tėvų vaikams gauti lietuvių kalbos reguliarių pamokų, dėstomų su meile, į tokias mokyklas geriau vaikų neleisti. Tai daugiau ar mažiau renegatiškos mokyklos. Jos gali greičiau vaikus nutautinti, negu išugdyti juose ištikimybės jausmus tėvams, jų papročiams ir jų kultūriniams idealams. Renegatiški asmenys yra paprastai psichiškai sužeisti ir nešioja neapykantą. Kad ir būtų jie geri mokytojai, tačiau dažniausiai jie yra prasti auklėtojai. Todėl šitais atvejais geriau lietuvių vaikus leisti į tokias mokyklas, kurios pinigams žvejoti lietuvių vardu nesidangsto. Verčiau parinkti svetimą mokyklą su vokiečių ar prancūzų kalbų įtaka, nes ten bus mažiau vienašališko spaudimo. Ten lietuvių vaikas galės susidurti su neviena oficialia tautybe, pripras prie platesnio žvilgsnio, susidarys sveikesnę tarp tautų bendradarbiavimo nuotaiką.

Kalbant apie augštesniąsias mokyklas, atrodo, reikalinga stipriau negu iki šiol paremti Tėvų Pranciškonų gimnaziją. Ligšiol tai gera mokykla. Nors laikytojai nori susilaukti kandidatų pranciškonų ordinui, tačiau niekas nekliudo abiturientams pasirinkti pasaulietišką pašaukimą. Bet, be abejo, tai neišsprendžia lietuvių noro Čikagoj turėti mišrią lietuvių gimnaziją, kurioj būtų išeinama europietiška programa, kad tos gimnazijos abiturientai kolegijose ir universitetuose būtų pirmaujantieji studentai. Tačiau lietuvių gimnazijos Čikagoj klausimo neįmanoma išspręsti be specialaus tyrinėjimo. Be to, šis sprendimas beveik niekuo nepasitarnautų Kanados lietuviams.
Jei tik Toronto lietuvių šeštadieninė mokykla turi apie 500 mokinių, aišku, kad Kanados lietuviai turi nemažai kandidatų augštajam mokslui. Jiems paruošti reiktų geros lietuvių gimnazijos. Patogiausia jai vieta atrodytų Torontas. Tačiau šis lengvesnis sprendimas nebūtų pats geriausias. Žiūrint visų lietuvių ir pavergtos Lietuvos bendrų interesų, tinkamiausia vieta lietuvių gimnazijai būtų Quebeco Montrealis. Nedėstysiu visų motyvų. Tepasakysiu tik vieną: lietuvių gimnazija Montrealy išleistų abiturientų, kurie mokėtų tris kalbas — lietuviškai, prancūziškai, angliškai. Tai svarbiausias motyvas, žiūrint lietuvių kultūros ir Lietuvos laisvės bendrųjų interesų — tik dvi svetimas kalbas mokąs šviesuolis tegali laisvai veikti tarptautinėj kultūrinėj ir politinėj plotmėse. Šviesuolis su viena svetima kalba visada liks supančiotas. Todėl ta lietuvių organizacija arba tas lietuvių būrys, kuris įsteigtų lietuvių gimnaziją Quebe-co Montrealy, įgytų nemirštamą nuopelną lietuvių tautos istorijoje. Bet Montrealio lietuviai šito neatliks. Jie labiau vertina žvejojimą ir medžiojimą negu augštos kultūros pastangas. Tokių reiškinių apstu ir kitur.

Tačiau, kol Tėvų Pranciškonų gimnazija tebėra nepakankamai išplėsta (žinoma, jei ji ne-nutaus), o kitokių gimnazijų nėra, reikia stiprinti ir remti lietuvių jaunimo silpnesnius židinius — lituanistinius studentų bendrabučius, tokius kaip Putnamo seselių vedamą bendrabutį, šeštadieninės mokyklas, skautų bei ateitininkų organizuojamas įvairių laipsnių stovyklas ir studijų savaites. Aišku, kad šitokie židiniai neatstos gimnazijų ir kolegijų; bet jų kultūrinė reikšmė didelė, nes nukreipta į gyvas priaugančias lietuvių jėgas. Tik liūdna, girdint skundus, kad nei ateitininkai sendraugiai, nei skautų filisteriai nepakankamai paremia jaunesnių idėjos draugų bei brolių pastangas, nepakankamai parodo inteligencijos ir intereso augštesnei kultūrai, kai tuo tarpu aktyvesnis sendraugių ir filisterių dalyvavimas bei rėmimas padėtų užlyginti tą tarpą, kuris atsiranda tarp jaunesniųjų ir vyresniųjų kartų. Tie senesnieji nemažai pasitarnautų jaunųjų lietuvių formavimui, jei įsteigtų Amerikoj ir Kanadoj dvi ar tris stovyklavietes tokias, kaip yra "Dainava" netoli Detroito. "Dainavos" įsteigėjų bei tobulintojų gražus darbas yra sektinas pavyzdys kitiems.

Kalbant apie kultūros židinėlius, turėtume pasakyti, kad didelį vaidmenį galėtų atlikti lietuvių parapijos, jeigu ne tarp visų lietuvių, tai bent tarp tikinčiųjų. Deja, žymi dalis tų parapijų neatlieka kultūriškai religinių lietuvių uždavinių — nevienoj vietoj nebepajėgia lietuvių vaikų išmokyti lietuviškai melstis ir prieiti pirmosios išpažinties ir komunijos. O tie, kurie nebesimeldžia lietuviškai, greit nuskęs konformiz-

Eleonora Marčiulionienė                      Vaza (keramika)

mo jūroj be naudos ir be garso. Ir eilė lietuvių parapijų miršta ne dėl to, kad senieji lietuviai miršta, o naujieji pabėgėliai įsikuria toli nuo lietuvių parapijų. Jos labiau miršta dėl to, kad jų vadovai — klebonai dažnai jau yra mirę lietuvių kultūriniam veikimui ir kultūrai apskritai. Ar to nerodo faktas, kad į lietuvių paskaitas ir koncertus kunigų atsilanko labai mažai?

Gailintis šitų mirštančių parapijų, kurioms laimėti senieji lietuviai yra padėję daug jėgų, galima pritarti vysk. Vincento Brizgio paraginimui nebėgti nuo senųjų lietuvių parapijų. Tačiau kartu reikia reikalauti, kad tokių parapijų vadovai laikytųsi popiežiaus "Exul familiae" enciklikos. Reikia reikalauti, kad tų parapijų mokyklos nebūtų renegatiškos, kad parapijų vadovai būtų gyvi, kad nebūtų dirbtinio atsitvėri-mo tarp kunigų ir pasauliečių, kad pasauliečiai lietuviai nebūtų laikomi savotiškais pastumdėliais, teturinčiais teisę tik klauptis ir atidaryti savo piniginę. Tos parapijos turi tapti gyvais kultūros židiniais, kokiais yra Cicero, Toronto ir kai kurios kitos lietuvių parapijos. Tik tokias kultūriškai veiklias parapijas, kurių vadovai turi artimo meilės lietuvių rūpesčiams ir Lietuvos skriaudoms, lietuviai, pirmiausia lietuviai katalikai, turėtų remti, joms gausiau aukoti, aplink jas spiestis, nepagailėti pusvalandžio ar daugiau laiko kelionei šventadieniais, kad su savo šeimos nariais — vaikais galėtų dalyvauti savo parapijos pamaldose, arba jos kultūriniuose pasireiškimuose. Tik laikantis do ut des dėsnio galima kai kurias parapijas atgaivinti.

Kur parapijų atgimimo nebeįmanoma pasiekti abipuse gera valia, ten lietuviai turėtų kurtis taip, kad bent kelios lietuviškos šeimos būtų kaimynystėj ir sudarytų mažus susitikimo židinėlius savo vaikams. Prie parapijų nepritampantiems lietuviams labiau negu kitiems reikia spiestis į lietuvių organizacijas bei draugijas ir aplink Lietuvių Bendruomenės namus. Užuot eikvoję jėgas ir lėšas nebegyvoms parapijoms išlaikyti, lietuviai turėtų steigti bendrus namus, kurie bent iš dalies galėtų atlikti tokį kultūrinį vaidmenį, kokį atlieka Jaunimo Centras Čikagoje. Vienas tokių bendruomenės namų turėtų tapti centriniu. Jame turėtų tilpti centrinis archyvas, meno galerija ir centrinė biblioteka, kuriai savo knygas ir rankraščius galėtų palikti tie kūrybingi lietuviai, atsisveikiną su pasauliu.

Kai jėgų, ypač kultūrinio darbo jėgų, yra nedaug, tai organizacijų tinklą reikia siaurinti. Geriau jų mažiau, bet gyvų. Atsisakius smulkių, praeities reminiscencijomis paremtų draugijų, gyvųjų dabarties organizacijų kultūriniai pasirodymai turėtų būti geresnės kokybės, vengiant šablonų ir siekiant originalumo formose ir turiny. Tai liečia ir mūsų tautines šventes. Kodėl Vasario 16-tai dienai, tai brangiai šventei nepaskirti daugiau pastangų, kad tos šventės programa būtų patraukli? Kodėl jos proga nepastatyti originalių vaidinimų, oratorijų bei kantatų? Kodėl birželio įvykių dienas vis laistyti deportacijų ašaromis? Juk Lietuvos sukilimas prieš sovietinius okupantus duoda gerą progą švęsti lietuvių vienybės ir laisvės ryžto dienas. Tai būtų susieta su ateities viltimi ir šilčiau prabiltų į lietuvių jaunimo širdis.
Kalbant apie lietuvių organizacijų ir jų Švenčių koncentraciją, kad pakiltų jų kokybė, reiktų, kad veiklios ir gyvos draugijos specia-lizuotųsi, pasiimtų specialius uždavinius, kurių negali atlikti Lietuvių Bendruomenė. Kodėl, pavyzdžiui, Lietuvių Bendruomenė turi steigti Švietimo Tarybą? Ar rūpestį vaikų darželiais, šeštadieninių mokyklų programomis ir vadovėliais negalėtų pasiimti Lietuvių Mokytojų Sąjungos centro valdyba? Dirbdama kontakte su Lietuvių B-nės valdyba, Mokytojų Sąjunga taptų gyvu organizmu. Kitaip jos buvimas vargiai pateisinamas, ypač kad į ją lieka neįtraukti aktyvūs mokytojai, mokslus išėję Amerikoje ir Kanadoje.

Kad ir su labai dideliais vargais, gražiai jaunimą auklėja ateitininkai ir skautai. Bet kodėl šitų federacijų sendraugiai arba filisteriai negalėtų apsiimti rūpintis skaitybine literatūra visam lietuvių jaunimui? Tiesa, kai kurios vaikų literatūros knygelės iš Lietuvos pasitaiko be komunistinės propagandos. Jomis reikia pasinaudoti. Bet vaikams jų vistiek bus per mažai. Todėl vaikų literatūros leidimui negali likti abejingi nei lietuvių tėvai, nei lietuvių rašytojai, nei Lietuvių Bendruomenė, nei lietuvių jaunimo organizacijos. Ateitininkų ir skautų sendraugių bendri planai leisti knygeles lietuvių vaikams būtų nemažas pasitarnavimas visai lietuviškai kultūrai.

Visi gerai žinome, kad Amerikos kontinente yra lietuvių gydytojų ir inžinierių sąjungos. Bet kokį vaidmenį jos atlieka visai lietuvių bendruomenei? Tiesa, kad develando gydytojai kasmet skiria 1,000 dolerių premiją už žymų kultūrinį darbą. Tai gerai ir gražu. Bet ar mažiau girdime apie inžinierių ir gydytojų prašmatnius balius ir privačius pobūvius? Ar mažiau girdime apie inžinierių ir gydytojų žmonas, kurios išmaišo viso miesto madų salionus, kad savo prašmatniomis suknelėmis išspaustų pavydo ašaras konkurentėms naujojoj buržuazinių bajorų klasėj? — Nemanom, kad tos visos ponios tetiktų būti manekenais, nes žinom inžinierių ir gydytojų šeimų šviesių pavyzdžių. Bet jų reikia daugiau, ypač prisiminus gydytojų pradėtą steigti Lietuvių Fondą. Juk ligšiol jis tebėra pradinėj stadijoj. Jei ligšioliniu tempu jis būtų vystomas, jis savo tikslą tepasiektų tik po 20 ar 25 metų. Tuo tarpu kai išgirdome apie Lietuvių Fondo steigimą, tikriausiai visi pamanėme, kad Lietuvių Fondas yra lietuvių gydytojų ir inžinierių garbės reikalas, jų ekonominio pajėgumo ir profesinio pažangumo įrodymas. Bet ką dabar galime manyti apie pajėgumą ir profesnį sėkmingumą tų 400 Kanados ir Amerikos lietuvių inžinierių ir 300 lietuvių gydytojų, kurių daugelis nepajėgia įnešti į fondą nė vieno tūkstančio? Jei per 3-5 metus milijoninis fondas netaptų realybe, neliks nieko kito, kaip tartis su ligšioliniais fondo aukotojais, kad jie leistų Lietuvių Fondą paversti judamu arba susijungti su Kultūros Fondu. Tik šito fondo, arba Lietuvių Fondo parama turėtų tekti visoms lietuvių kultūros sritims, neišskiriant nė mokslo veikalų apie Lietuvą ir jos civilizaciją svetimomis kalbomis. Šitokie veikalai ir kitos lietuvių knygos turėtų būti planingai užsakomos ir leidžiamos pagal specialistų gerai paruoštą planą, bet ne atsitiktinai.

Suglaudžiant mintis apie lietuvių organizacijas, lieka pasakyti, kad jos tiek remtinos, kiek jos atlieka bendrų patarnavimų didžiajai lietuvių daliai išeivijoj. Būtų labai pravartu, kad kiekviena draugija ir kiekvienas ko nors sumanytojas savo naujus planus registruotų Lietuvių Bendruomenės centro valdyboj išvengti dviejų ar kelių planų paralelizmo, kad visų būtų sutaupytos lėšos ir laikas. O kad Lietuvių


Telesforas Valius    Scena VIII (Spalvota tipografija)

Bendruomenė pasijustų atjaunėjusi, kad jai išaugtų natūralių vadų, reiktų statutuose padaryti išimtį  ir  į  Lietuvių  Bendruomenės  tarybą studentų sąjungų atstovus įvesti pilnateisiais nariais.

Niekas neabejoja, kad didelė kultūrinė priemonė yra spauda — laikraščiai, žurnalai, knygos, knygelės, brošiūros. Tačiau susmulkėjimas joje yra didelis. Daug yra periodinių ir neperiodinių leidinių, kurių reikalingumas ir vertė abejotini. Mūsų šūkis turėtų būti — neleisti nebūtinų knygelių ir laikraštėlių. Kaip draugijų srity, taip ir spaudoj reikalinga didesnė koncentracija, savanoriškas susiglaudimas, kad liktų daugiau jėgų, laiko ir lėšų pirmos rūšies darbams, kad pakiltų jų kokybė, ypač kad visuose leidiniuose būtų vartojama taisyklinga lietuvių kalba, kurios neprašytų darkytojų Amerikoj ir Kanadoj yra perdaug. Be to, mūsų spaudos leidėjai, atrodo, yra pamiršę leidimą dailininkų reprodukcijų ir dailininkų atvirukų.
 
Tiesa, jie leidžia kalėdines korteles, tačiau lietuvių dailės populiarinimui ir pagyvinti ryšiams su tautiečiais pavergtoj tėvynėj tie atvirukai su dailininkų paveikslais reikalingi.

Viešas mišrus susirinkimas nėra kompetentingas svarstyti dailės, muzikos, grožinės literatūros ir kitokių menų bei mokslų problemų. Viena, jų sprendimas priklauso nuo kūrėjų asmenybių; antra, meno mėgėjai turi savo individualinių pomėgių ir pažiūrų, iš kurių plaukia skirtingi reikalavimai. Nors tiems visiems skirtumams sunku rasti bendrą vardiklį, tačiau vieną antrą pastabą galima suformuluoti.
Viena tų pastabų yra kokybės reikalavimas. Kilti kokybėje visiems — meno mėgėjams — skaitytojams, klausytojams, žiūrovams — ir kilti įvairių sričių meno kūrėjams. Verčiau mažiau koncertų, bet kad jie būtų geri, su retai girdimais, arba originaliais kūriniais. Geriau rečiau pavienių dailininkų arba jų grupių parodų, tačiau tose parodose daugiau stiprių kūrinių, kurie būtų skirti ne snobams ir konformistams, bet imponuotų dailininkų asmenybių vidine jėga. Verčiau mažiau pilkų ištęstų romanų, bet gerų romanų, kurių problematika ir forma galėtų patraukti jaunus skaitytojus ir kurie būtų suprantami svetimtaučiams, jei būtų išversti.

Bet kokybės reikalavimas tiek visuomeninėj kultūroj, tiek įvairiose meno šakose neįgyvendinamas be kritikos. Kritika reikalinga, nes joks visuomeninis, pedagoginis, meninis ar mokslinis darbas niekada nėra tobulas, nors jis būtų padiktuotas geriausių pastangų ir atliktas nemažo talento. Todėl pozityvi, gero linkinti kritika, kaip valgy druska, yra reikalinga. Jos paliestas asmuo neturėtų užsigauti ir laikyti savo darbo niekinimu, jei kritikas netuščiažodžiauja, bet savo išvadas pagrindžia faktiniais argumentais. Kas iš anksto bijo kritikos, tas bijo tikrovės ir užsitrenkia duris pažangai. Bet, antra vertus, kritikas turi mylėti tiesą, siekti gėrio ir kritikuoti pirmiausia atliktą viešą darbą arba kūrinį ir vengti puolimų prieš darbų autorius, neturėjusius blogos valios.

Gerai, kad lietuviai dailininkai ir muzikai sukuria rimtų kūrinių, kuriuos teigiamai įvertina kitataučių visuomenė. Gerai, kad mūsų rašytojai sunkiausiose aplinkybėse stengiasi parašyti gerų apysakų, romanų, dramų. Bet ar jie visi nėra perdaug rimti? Ar jau nebėra tokių rašytojų, kurie prisimintų vaikų žaismingą pasaulį ir jų nuotykius? Ar, užmiršus mažuosius skaitytojus, nepristigs rašytojams ir rimtųjų skaitytojų? Ar mūsų kompozitoriai, kurie rašo simfonijas ir sonatas beveik be vilties jas išspausdinti, yra užmiršę, kad yra didelė lengvosios muzikos sritis, kuri visuomenei reikalinga? Kur naujos dainos, naujos melodijos, kurias mūsų jaunimas galėtų dainuoti ir niūniuoti pakaitomis su žinomomis dainomis? Kur tų žinomų, tapusių tautinėmis, melodijų transpozicijos styginiams instrumentams ir orkestrams? Ar tokios mažesnės — melodijų, dainų ir giesmių — kompozicijos negalėtų pasiekti Lietuvos ir tapti tiltu tarp lietuviško jaunimo šiapus ir anapus geležinės uždangos?

Mažai, turbūt, tėra lietuvių, ypač Čikagoje, kurie nesidžiaugtų lietuviškos operos spektakliais. Tačiau šitų pastatymų reikšmė sumažėja prisiminus, kad Amerikos lietuviai neturi pastovesnio dramos ir komedijos teatro. Šita spraga labiausiai jaučiama Čikagoj. Kodėl šitaip yra? Ar būtų užmiršta, kad dramos ir komedijos teatras tautinei kultūrai reikalingesnis negu opera? Ar jau nebėra tarp lietuvių tokio energingo vyro, kuris suburtų aplink save jaunesniuosius teatralus ir mėgėjus? Ar jie Čikagai ir jos artimiesiems miestams nebepajėgtų suorganizuoti dviejų-trijų dramų ir komedijų pastatymų per metus? Atrodo, kad Lietuvių Bendruomenės Čikagos apygarda turėtų laikyti vienu iš pagrindinių uždavinių suorganizuoti laisviesiems lietuviams maždaug pastovų dramos ir komedijos teatrą, kad komunistai negalėtų tyčiotis iš laisvųjų lietuvių kultūrinių darbų.

Įvairius kultūrinius darbus vykdant, neužmirština tai, kas buvo sakyta pradžioje — jie reikalingi lietuviams ne tik Amerikos kontinente — jie reikalingi pavergtai Lietuvai dabar ir laisvai Lietuvai ateity. Kad jie reikalingi, tai liudija sovietinių komunistų puolimai prieš Amerikos ir Kanados lietuvius, kurie esą nutautę, pardavę savo sielas kapitalistams, patys pūna šitame mėšlyne ir ten pūdo savo vaikus. Siekiant atremti šitokius komunistų puolimus ir kad jie netaptų tiesa, gyvos dvasios lietuviai neturi būti vienašališki. Nors komunistai Lietuvoj padaro daug blogo, tačiau nereikia užmiršti, kad nevisi žmonės Lietuvoj yra komunistai. Joje atliekama darbų ir sukuriama kūrinių, kurie nėra skirti pavergėjų intencijoms ir verti viešo pripažinimo. Tarp tokių nemažai yra muzikos kūrinių. Todėl ne paneigimas en bloc, bet atskyrimas ir pripažinimas gerų darbų Lietuvoj yra tiesos reikalas. Jis tarnauja lietuvių patriotizmui anapus ir šiapus geležinės uždangos. Tą abiem tautos dalim naudingą patriotizmą dera puoselėti individualiais laiškais ir kitais diskretiškais būdais. Reikia pasiinformuoti apie vienų ir antrų darbus ne tuščiam smalsumui, o abipusei paskatai. Bet menkos būtų paskatos lietuviams anapus geležinės uždangos, jei šiapus kultūrinis kūrybinis darbas nusilptų.

Tuos kultūrinius darbus reikia tęsti ir tobulinti tiek savo pačių prasmingam gyvenimui, tiek Amerikos kontinento labui, tiek Lietuvos laisvės rytojui. Kada išauš tas rytojus, nežinom. Tačiau pasirinkom laisvę sau ir savo vaikams ne tam, kad ja piktnaudžiautume ir ją išduotume. Pasirinkimas laisvės mus įpareigoja. Įpareigoja dvejopai: būti kūrybingais piliečiais tuose kraštuose, kurie priglaudė, ir būti kūrybingais tautiečiais visiems, ypač pavergtai Lietuvai. Šitą įsipareigojimą garbingai vykdyti kultūrinės kūrybos priemonėmis yra visų laisvųjų lietuvių gyvenimo uždavinys.

A. EIskus  Uolos (aliejus)





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai