Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AUGŠTESNIOJI MOKYKLA JAV PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. MOCKUS   
Kas yra augštesnioji mokykla?

Norint atsakyti į šį klausimą, reikia nustatyti, kada baigiasi pradžios arba elementarinė mokykla. Esame įpratę augštesniąją mokyklą JAV vadinti high school ir manyti, kad high school sudaro 9-12 mokslo metų mokiniai, o pirmųjų aštuonių metų mokiniai nuo pirmo ligi aštunto skyriaus yra pradinės mokyklos mokiniai. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius šiame krašte vyksta plati mokyklų sistemos reorganizacija. Šalia tradicinės pradinės mokyklos išaugo vadinamoji junior high school, kuri apima mokinius nuo septintųjų mokslo metų. Daug kur tos junior high school administraciniu požiūriu sujungiamos su normalia high school. Tokiu būdu mokiniai skaitosi baigę pradinį mokslą per šešerius metus, o nuo septintųjų jau laikomi augštesniosios mokyklos mokiniais. Jie turi į-prastines mokyklos baigimo iškilmes, baigdami šešis skyrius, o nuo septintųjų mokslo metų pradeda darbą augštesnei mokyklai taikomais metodais bei programa.

Pagal 1960 m. statistikos duomenis JAV augštesnės mokyklos procento atžvilgiu skirstėsi taip. Atskirai veikiančios trejų metų junior high school, jungiančios 7-9 skyrių mokinius, sudarė 21 procentą visų augštesniųjų mokyklų ir 25 procentus visų mokinių. (Statistika duodama viso krašto mastu). Atskirai veikiančios senior high school, jungiančios 9-12 mokslo metų mokinius, sudarė 7 procentus visų mokyklų ir 14 procentų visų mokinių. Vienos administracijos apjungtos senior-junior high school sudarė 42 procentus visų mokyklų ir 32 procentus visų mokinių. Mokyklos, kuriose junior high apjungė tik 7-8 skyrių mokinius, o senior high 8-12 klasių mokinius, sudarė 6 procentus visų mokyklų ir 11 procentų visų mokinių. Tais metais tebeveikė įprastinės ketverių metų high school ir aštuonerių metų pradinės mokyklos tik 24 procentai visų mokyklų ir 18 procentų visų mokinių. Vadinasi, 76 procentai visų augštesnių mokyklų jau turėjo mokinius pradedant nuo septintojo skyriaus ir jos apjungė 82 procentus visų mokinių. Iš viso skaitoma, kad 1959-60 mokslo metais augštesnėse high school klasėse (9-12) mokėsi devyni milijonai keturi šimtai aštuoniasdešimt du tūkstančiai mokinių. Prie to pridėjus kitų skyrių junior high school mokinius, viso susidarė 11,251,796 mokiniai. Čia pat reikia pastebėti, kad kai kur yra tendencijos priskaityti prie to, kas angliškai vadinama se-condary education, visus ar daugumą vadinamų junior college ar community college, tų dvimečių mokyklų nelaikant augštosiomis mokyklomis. Pridėjus tų mokyklų mokinius, augštesniųjų mokyklų skaičius dar padidėtų. Skaitoma, kad 1960 metais augštesniąsias mokyklas lankė, viso krašto mastu imant, apie 79 procentai visų jaunuolių. Turint galvoj, kad visose valstybėse šiame krašte jaunuoliai privalo mokytis ligi šešiolikos metų amžiaus, o kai kuriose net ligi septyniolikos, aišku, kad ligi to amžiaus jie pasiekia vyresnes augštesnės mokyklos klases (išskyrus protiniu atžvilgiu labai atsilikusius), ir tik dalis išstoja, nebaigę mokyklų, kai sulaukia nustatyto amžiaus. Bendra tendencija yra stengtis kuo ilgiau išlaikyti mokinius augštesnėje mokykloje, norint, kad jie pabaigtų high school. Žinoma, tai lengviau įvykdyti miestuose, o daug sunkiau retai apgyventose vietovėse, kur dar esama susisiekimo ir kitokių sunkumų. Miestai turi, žinoma, kitokio pobūdžio savo problemas. Iš viso Jungt. Amerikos Valstybės yra pasiekusios augštesniųjų mokyklų tinklo plėtime nuostabių rezultatų. Augštesnioji mokykla prieinama kiekvienam jaunuoliui be lyties ir turto skirtumo. Daugumas mokyklų yra koedukacinės. Maždaug vienodas skaičius berniukų ir mergaičių lanko tas mokyklas. Absoliuti dauguma šio krašto jaunimo mokėsi vadinamose "Public schools". Apie vienas milijonas viso krašto augštesniųjų mokyklų mokinių mokėsi privatinėse mokyklose (1960 m.), kurių daugumą sudarė katalikiškos mokyklos.

Augštesniųjų mokyklų skaičius

Tas skaičius išaugo dešimteriopai per pastaruosius septyniasdešimt metų. 1890 metais visame krašte buvo 2,526 augštesnės mokyklos (high schools). 1930 m. jų jau buvo 22,237, o 1956 m. tas skaičius pasiekė 26,317. Dabar esama tendencijos mokyklų skaičių mažinti, stengiantis apjungti keletą ar net keliolika mažesnių mokyklų į vieną didesnę. Patobulėjus transporto priemonėms, toks dalykas darosi įmanomas.
1954 m. statistika rodo tokius skaičius:
Mokinių skaičius    Skaičius tokių mokyklų
mokykloje
0-9    184
10-24    640
25-49    1,896
50-74    2,311
75-99   2,068
100-199    6,025
200-299    3,103
300-499    3,106
500-999    2,757
1,000-2499    1,536
2,500 ir daugiau    102

Kaip matome, didesnė pusė tų mokyklų neturėjo nė 200 mokinių. 1930 metais apie 60 procentų visų augštesniųjų mokyklų turėjo po mažiau kaip 200 mokinių. Pradėta vykdyti vadinamoji konsolidacijos akcija davė ir tebeduoda savo rezultatus, ir po trisdešimties metų tokių mokyklų skaičius sumažėjo ligi 30 procentų, sujungiant keletą mažesnių į vieną didesnę. Prof. J. B. Conant, studijavęs amerikietiškos high school klausimą su savo suverbuotu personalu, prieš keletą metų paskelbė savo studiją, pavadintą "American High School Today". Joje jis nesiūlo esminio sistemos pakeitimo, bet siūlo eilę pagerinimų, į kurių tarpą svarbioje vietoje įtraukia reikalą ir toliau tęsti mokyklų konsolidaciją, nes mokyklos su mažais mokinių skaičiais negali turėti platesnės programos, atitinkančios šių dienų reikalavimus, ir negali įsigyti reikalingų patalpų ar mokslo priemonių. Koks būtų pageidautinas mokinių minimalus skaičius mokykloje? Dėl to esama nuomonių įvairumo, tačiau gal daugiau pedagogų pasisako už augštesniąją mokyklą, kurioj dirbtų nemažiau, kaip dvylika mokytojų. Labiau pageidautinas mokinių skaičius būtų tarp 400-600 ir daugiau. Tokiose mokyklose mokytojų skaičius jau siekia kelias dešimtis.
Čia reikia pastebėti, kad JAV tik palaipsniui pavyko iškovoti augštesniajai mokyklai visuotinės valdiškos institucijos teises, ir tuo atžvilgiu šis kraštas yra pirmas pasaulyje.

Mokyklų tipai

Ankstybesniais laikais augštesniąją mokyklą, kaip Europoje, taip ir čia, galėjo lankyti tik Ubiau pasiturinčių tėvų vaikai. Išplėtus ją ligi tokio laipsnio, kad daugumas jaunimo be sunkumų ją lanko, savaime aišku, iškilo nelengvų problemų. Atpuolė bet kokia atranka. Tik protiškai atsilikę (retarded children) buvo reikalingi specialių mokyklų. Šiaip ne tik gabus ir tinkąs augštajam mokslui eiti jaunuolis ar jaunuolė pateko į high school, bet taip pat vidutinių ar gerokai žemiau vidutinių gabumų. Pastarieji nėra pajėgūs ir neturi noro siekti augš-tojo mokslo. Taigi ir augštesnėje mokykloje tokiems teko ir tenka duoti labiau praktiškų dalykų, paliekant bendriniais, visiems privalomais tik tokius dalykus, kaip anglų kalba bei literatūra, fizinis auklėjimas, JAV istorija ir iš dalies tai, kas anglų kalba vadinama "Science" vardu. Visi kiti teoriniai dalykai, kaip kalbos, didelė dalis matematikos, fizika, chemija, atitinkamiems pareigūnams padedant, yra pačių mokinių pasirenkami dalykai. Šalia tų dalykų mokyklų programose atsirado ar atsiranda ir tokie, kaip namų ruoša, mašinraštis, stenografija, automobilio vairavimas, technikiniai darbai (in-dustrial arts), buhalterija, ir jie užima labai svarbią vietą. Mokykla stengiasi prisitaikyti prie mokinių pajėgumo su savo programos lankstumu. Tokia mokykla, vyraujanti dabar šiame krašte, paprastai vadinama "comprehen-sive high school" vardu. Ji sykiu yra ir teoretinė ir praktinė, rengianti mokinius augštajam mokslui ir gyvenimui.

Didieji miestai gali savo augštesniąsias mokyklas labiau suspecifinti. Tokiuose miestuose veikia augštesnės mokyklos su specifiniais požymiais, kaip technikos, amatų ir pan. Didesniuose žemės ūkio centruose veikia augštesnės mokyklos su specialiai pabrėžiama žemdirbyste. Tačiau daugumas mokyklų siekia ir turi siekti vidurio ir ta prasme daro gerą pažangą.

Mokyklų administracija

Kaip žinome, laikantis decentralizacijos principo auklėjime, paliekama labai daug galios atskiroms vietovėms, kurios savo iniciatyva steigia ir išlaiko mokyklas. Šito principo laikantis, visame krašte išaugo vadinamasis "school dis-trict". Dideliuose miestuose tokiu district yra ištisas miestas su tūkstančiais mokyklų. Tačiau mažesnės, rečiau apgyventos vietovės, turi savo distriktus, kartais labai nedidelius, bet nepriklausomus nuo kitų distriktų. Dalis jų yra tiek maži, kad nepajėgia išlaikyti jokios augštesnės mokyklos, o turi tik pradinę. Mažų ir didelių distriktų skaičius nesenai dar siekė visame krašte keturiasdešimtį su viršum tūkstančių. Kiekvienas distriktas turi savo pagal atitinkamus nuostatus rinktą mokyklos komitetą ar valdybą (board), ir tas komitetas savarankiškai planuoja savo distrikto švietimą. Tam tikslui paprastai pasikviečia vadinamąjį mokyklų superintendentą ir su jo pagalba privačiu keliu verbuoja mokomąjį personalą, rūpinasi patalpų statyba, mokslo priemonėmis ir panašiai. Tie komitetai išrūpina ar patys surenka ir reikiamas lėšas, gaudami dažniausiai paramą iš savo valstybės, kuri paprastai turi vadinamąjį "Department of Education". Tačiau tas departamentas tik tikrina mokytojų cenzą, duoda bendrinių prerogatyvų, bet neadministruoja mokyklų, neskiria mokyklų vedėjų ar mokytojų, o tik pasitenkina tarpininkavimo funkcija tame reikale. Ogi federalinė valdžia, kaip žinome, neturi specialaus švietimo departamento ir nesirengia turėti. Ji tik pasitenkina lėšų iš federalinių fondų skyrimu mokyklų statybai paremti, įsigyti žemės. Po rusų sputniko susidariusiose nuotaikose federalinė valdžia nutarė padėti mokyklų distriktams patobulinti realiųjų mokslų, įskaitant biologiją, chemiją, fiziką, matematiką, ir svetimų kalbų dėstymą. Kai mokyklos nori įsirengti laboratorijas tiems dalykams, federalinė valdžia apmoka maždaug pusę reikalingų išlaidų. Šiaipjau tebesilaikoma principo, kad auklėjimas turi augti iš apačios, o valdžia neturi stengtis primesti savo valios tėvams ar jų vaikams. Iš esmės, žinoma, amerikietiško j i mokykla ugdo šios šalies patriotus, o savo pedagoginių principų pagrinde tebesilaiko didele dalimi vadinamųjų progresyvistų doktrinos, kurios žymiausiu reiškėju buvo John Dewey. Labai pabrėžiamas reikalas ugdyti iš mažens laisvo protavimo galias, skatinant mokinio iniciatyvą, ugdant jo asmenybę.

Mokyklų vidaus santvarka

Mūsų lietuviškos spaudos skaitytojų, turbūt, didelė dalis tebėra ėję mokslus europietiškoje mokykloje, kuri iš esmės rengė tik kandidatus augštosioms mokykloms ir ta prasme darė atranką. Visi dalykai buvo privalomi. Domėtasi mokiniu ne tik mokykloj, bet stengtasi jį pasiekti ir už mokyklos sienų. Egzistavo mokytojų taryba, sprendusi kiekvieno mokinio elgesį, pažangumą. Čionykščiose sąlygose daug skirtumo. Be ankščiau paminėtų, čia turime pabrėžti, kad didmiesčių gyvenimas padaro beveik neįmanoma tokį priėjimą prie mokinio už mokyklos sienų, kokį stengėmės turėti mažame krašte be didelių miestų. Tuose pačiuose didesniuose miestuose esama nemažai mokyklų su tūkstančiais mokinių ir šimtais mokytojų. Tos aplinkybės savaime verčia kitaip tvarkyti administracinius reikalus, savame padaro neįmanomą funkcionavimą tokios mokytojų tarybos, kaip mes ją pažinome ir t.t. Šalia mokyklos administratorių, kurie be bendro pedagoginio pasirengimo ir pedagoginės praktikos dar paprastai išeina augštosiose mokyklose specialų administratoriams skirtą kursą, dar yra vadinamieji "guidance" tarnautojai, taip pat pedagogai. Tačiau nei administratoriai, nei tie "guidance" žmonės čia klasėse nedėsto. Jie vykdo gana komplikuotas administravimo ir patarimo funkcijas. Jie palaiko ryšį su mokyklų komitetais ir tėvais, kurie, savaime aišku, reikalui esant tariasi ir su mokytojais. Nežiūrint suprantamo amerikietiško pasididžiavimo savo kraštu ir savomis mokyklomis, rimtieji šio krašto pedagogai neneigia, kad europietiškos mokyklos ir šiandien daugeliu atžvilgių pasiekia didesnių rezultatų, yra labiau efektyvios, nors technikiniu atžvilgiu amerikietiškos mokyklos dažnai yra puikiai įrengtos. Tačiau stengiamasi tobulėti ir tikima į tolimesnę pažangą.

Mokyklų patalpos

Didžiuosiuose miestuose didele dalimi tebe-sinaudojama senais, šiandien jau nepatogiais mokyklų pastatais. Kai reikia miestuose iš karto statyti daug naujų mokyklinių pastatų ir kai nėra įmanoma jų iškelti į užmiesčius, susiduriama su finansinėmis ir techniškomis kliūtimis, kurios gana sunkiai duodasi įveikiamos. Tuo atžvilgiu daug toliau yra nuėjusios priemiesčių ar mažesnių vietovių mokyklos. Tų vietovių visuomenė dažnai įdeda daugiau sielos, daugiau rūpesčio į jaunosios kartos auklėjimą. Tos pastangos duoda ir realių vaisių. Yra išdygę tokiose vietovėse daug puikių naujų mokyklinių pastatų su visais techniškais patobulinimais — laboratorijomis, garsiakalbiais bendriniams pranešimams visoj mokykloj, telefonais kiekvienoj klasėj, šviesiais kambariais klasėms ir panašiai. Paprastai naujos mokyklos statomos vieno augš-to su priestatais posėdžių salei, sportui, valgyklai, knygynui ir t.t. Šalia mokyklų išauga sporto aikštės, žaidimų aikštelės. Mokyklos mažesnėse vietovėse statomos nuošaliai, ramioje vietoje ir mokiniai suvežami specialiais autobusais. Daug dėmesio skiriama muzikai, menui. Labai rūpinamasi švara ir tvarka, ir ta prasme kai kur pasiekta įsidėmėtinų rezultatų. Architektūriniu atžvilgiu kai kurie tų pastatų taip pat verti tikro dėmesio. Vis aktualėja problema, kokiu būdu tuo atžvilgiu miestas pajėgs pasivyti priemiestį ar nuošalesnes, mažesnes vietoves. Tai yra šios dienos aktualioji tema šio krašto švietimo darbuotojų tarpe. Prie tų švietimo darbuotojų turime būtinai priskaityti ir tuos gausius komitetų bei valdybų narius, kurių vaidmuo nemažėja, nors 'skaičių pagrįstai stengiamasi sumažinti.

Mokytojų veikla

Jeigu anksčiau pabrėžėme, kad mūsiškai suprantama mokytojų taryba šio krašto aplinkybėse neegzistuoja, tai jokiu atveju nereiškia, kad mokytojai mokyklų gyvenime turi tik dėstymo pareigas ir kad nėra kolektyvinio darbo. Kiekvienos mokyklos mokytojai mažiausia sykį per mėnesį daro oficialius personalo susirinkimus, kuriuose nagrinėjama kokia pedagoginė tema ir aktualijos. Tokiem susirinkimam paprastai vadovauja mokyklos direktorius (principai). Mokytojų kolektyvas čia skirstomas į vadinamuosius departamentus, kurie turi savo vadovus. Ir taip visi mokykloj dirbą anglų kalbos mokytojai sudaro tos kalbos departamentą, socialinių mokslų (istorijos, geografijos, pilietinio auklėjimo) sudaro savo departamentą, vadinamųjų biznio dalykų mokytojai savąjį, ir taip iš viso susidaro apie dešimt ar net daugiau at-

Vanda Balukienė   Laimutė (1955)

skirų departamentų su savo vadovais. Žinoma, priklauso nuo mokyklos dydžio ir apimties. Tų atskirų departamentų mokytojai turi savo posėdžius taip pat ne mažiau kaip sykį per mėnesį ir svarsto daugiau metodinius klausimus. Šalia tų pačios mokyklos vadovybės tvarkomų kolektyvų dar yra taip pat mokyklos vadovybės organizuoti įvairūs komitetai atskiriems mokyklos klausimams svarstyti, įskaitant ūkinius ir administracinius klausimus.

Savo keliu veikia profesinės mokytojų organizacijos. Jos paprastai būna trijų laipsnių. Kiekvieno distrikto mokytojai sudaro savo profesinį kolektyvą, išsirenka valdybą, kuri rūpinasi to kolektyvo profesiniais, finansiniais klausimais, kolektyvo vardu sveikina kolegas, sulaukusius kokios sukakties ar kito linksmo įvykio, reiškia užuojautas liūdesio momentais, ir panašiai. Savo keliu veikia mokytojų organizacijos atskirų valstybių mastu ir taip pat bendrinė viso didžiulio krašto mokytojų organizacija NE A (National Education Association), leidžianti atitinkamą žurnalą. Kai kurių valstybių pedagoginės organizacijos turi savo atskirus pedagoginius žurnalus. Savo keliu organizuojasi mokytojai viso krašto mastu pagal specialybes ir rūpinasi savo srities pažanga, literatūros, žurnalų leidimu, mokslo priemonėmis, kultūriniu bendradarbiavimu. . . Per tas privatines organizacijas vyksta ir platesnio masto bendradarbiavimas viso krašto mastu, naujų idėjų kėlimas ir t.t.

Augštosios ir augštesnės mokyklos

1959 m. visose Jungt. Amerikos Valstybėse veikė 644 valstybiniai ir 1,239 privatiniai universitetai ar kolegijos, viso 1,903 augštosios mokyklos įvairaus tipo ir nevienodo lygio bei nevienodų reikalavimų. Tebėra aktualus klausimas, kokiu būdu tiksliausiai pervesti mokinius iš augštesniųjų į augštąsias mokyklas, kokiu būdu atrinkti pajėgesnius ir jiems, reikalui esant, padėti. Tam daromi įvairūs testai ir veikia viso krašto mastu vadinami College Board egzaminatoriai, kurie atlieka reikalingus testus ir pasiunčia tų testų rezultatus kandidato norimoms augštosioms mokykloms. Kiekviena augštoji mokykla turi savo metodus, kaip atrinkti kandidatus, kurių dažnai būna daugiau, kaip galima priimti. 1959 m. visose JAV augštosiose mokyklose studijavo 3,402,297 studentai. Vyrų buvo 2,173,797, moterų — 1,228,500. Žinoma, ne visi studijuojantieji baigia ir gauna mokslo laipsnius, tačiau augštųjų mokyklų studentų skaičius auga ir auga. Užtat yra reikalas rūpintis mokomojo personalo prieaugliu, patalpų, bibliotekų, laboratorijų statyba ir panašiais dalykais.
Skaitant procentais, studentai skirstėsi tais pačiais 1959 m. tokiu būdu:
Universitetai — 44,1, vadinamosios liberal arts (be technikos ir medicinos) kolegijos 27,8, mokytojų kolegijos (daugiausia išlaikomos valstybių ir rengiančios pradinių mokyklų mokytojus) — 9,9, technologijos specialios mokyklos — 3, kitos profesinės — 2,2, teologinės —1,1. Junior college (augštesnio lygio) sudarė 11 procentų visų augštųjų mokyklų. Jei taip kils, kaip ligi šiol, yra manoma, kad visame didžiuliame krašte 1965 bus keturi ir pusė milijono studentų, o 1970 m. apie šešis ir pusė milijono. Bendradarbiavimas tarp augštesniųjų ir augštųjų mokyklų turės didėti, norint atsiekti efektyvesnių rezultatų, norint išugdyti ne tik atskirų sričių specialistus, bet ir turinčius bendrąjį išlavinimą žmones.

Jaunimo nuotaikos

Šio krašto jaunimo nuotaikos yra didelė ir labai reikšminga problema. Kadangi kraštas yra atsistojęs priekyje laisvojo pasaulio kovoje prieš totalitarizmą, todėl yra labai svarbu išugdyti sąmoningus, laisvę mylinčius ir už  laisvę pasiryžusius piliečius. Kai skaitome spaudoje nuolat gausėjančių kriminalinių nusikaltimų aprašymus, kai stebime jaunimo elgesį ir nuotaikas, turime pagrindo susirūpinti. Tuo susirūpinimo rodo ir didieji šio krašto protai, kurie supranta, kad šis kraštas yra pajėgus suorganizuoti prideramas mokyklas, aprūpinti jas mokslo priemonėmis, tačiau daug sunkiau pajėgia į-kvėpti idealizmo, apsaugoti nuo oportunizmo, uždegti kovai už didžiuosius idealus. Patys tie idealai ne taip jau lengvai duodasi formuluojami. Specialiai sudarytoji NEA (National Education Commission) komisija 1939 m. suskirstė augštesniosios mokyklos tikslus į keturias pagrindines kategorijas, kurias čia trumpai aptarsime.

Pirmiausia pabrėžiamas savęs pažinimo reikalas (self-realization). Į šią kategoriją turėtų įeiti kalbėjimas, skaitymas, rašymas, skaičiavimas, sveikatos klausimai, uždavinių sprendimas, sugebėjimas naudingai praleisti laisvalaikį, grožio pajautimo ugdymas.
Antruoju punktu iškeliamas žmonių santykių klausimas, kurį praplečiant suminima res-pektas humaniškumui, draugystėms, bendradarbiavimui, mandagumui, namų nuotaikai bei aplinkai.

Trečiuoju punktu nurodomas reikalas siekti ekonominio efektyvumo. Čia turima galvoj sugebėjimas rinkti profesinę informaciją, tvarkyti asmeninius ekonominius reikalus, vertinti darbą ir gaminių vartotoją.

Ketvirtuoju punktu pabrėžiama pilietinė atsakomybė, turint galvoj socialinį teisingumą, dalyvavimą visuomeniniame gyvenime, kritiškumą sprendimuose, toleranciją, pagarbą įstatymams, pasiaukojimą demokratijos idealams ir dėmesį pasaulinėms problemoms. Nuo 1939 m. ne daug kas pasikeitė, tačiau labiau išryškėjo reikalas įdiegti priaugančiai kartai ne vien praktiškų žinių bei sugebėjimų, bet ir vidinės ugnies, noro kovoti už idealus.

Kadangi dėl tikybų nepaprasto gausumo bei įvairumo, konstitucijos autoriai įrašė nuostatą, aiškiai atskiriantį valstybinius reikalus nuo bažnytinių, todėl krikščionybės vaidmuo šio krašto viešajame gyvenime ir tuo pačiu mokyklos neturi aiškesnio apipavidalinimo. Esama daug pagarbos ir tolerancijos, esama tais klausimais vis dar aštrių diskusijų ir susidūrimų. Valdiškose mokyklose religija nedėstoma, net dėl maldos iškilo stiprių kontroversijų. Iš tikrųjų daugelyje mokyklų malda (dažniausiai Tėve mūsų ir ištrauka iš Šv. Rašto) yra skaitoma ir dabar. Pats progresyvizmas, nors labai įtakingas, susilaukia kritikos. Kyla naujos srovės pedagogikoj, ir šiandien dar sunku pasakyti, kaip atrodys idėjinis šio krašto veidas po kelių dešimtmečių.

Kiekvienu atveju neturėtume būti per kritiški ir perdaug pesimistiški. Nežiūrint daugelio neigiamybių, moralinio negalavimo, oportunizmo, šiame krašte išauga daug gabių, pajėgių, pasišventusių žmonių. Paties jaunimo tarpe esama ne vien "good time" siekimo, bet ir nemažėjančio susidomėjimo viešuoju gyvenimu, augštesnėmis problemomis. Organizacijų tinklas mokyklose daugiausia ribojasi įvairiais vadinamais klubais, kurių nariais įsirašo daugumas augštesniųjų mokyklų mokinių. Tie klubai ne tik siekia papildyti einamų dalykų žinias bei sukelti jaunimo susidomėjimą platesnio masto problemomis, bet taip pat padeda ugdyti asmeninę iniciatyvą, socialinį jausmą.

Šio krašto mokyklose yra labai prigijęs 'bright" ir "poor" mokinių apibūdinimas. Gal daugumas sudaro vidurį tarp tų dviejų aptarimų, bet būkime tikri, kad yra tikrai šviesių, įdomių jaunuolių, turinčių ir gabumų, ir noro tuos gabumus panaudoti. Šitoji šviesioji "bright" kategorija niekur pasaulyje procento atžvilgiu nebūna labai gausi, bet ji labai įdomi ir daug žadanti. Tikėkimės, kad šis didžiulis, turįs didelę ateitį ir didelę atsakomybę kraštas, sugebės išugdyti pakankamai šviesių asmenybių, kurios išves patį kraštą ir visą pasaulį į ligi šiol nepasiektas ne tik medžiagines, bet ir dvasines augštumas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai