|
|
Parašė D. S-S
|
Prancūzų rašytoja Colette vienoje savo knygoje pastebėjo, jog yra labai svarbu žmogui keistis. Svarbu yra ir stebėti keitimąsi kito žmogaus kūryboje.
Pernai, gruodžio mėnesį, po trejų metų laukimo pasirodė naujas Vlado Šlaito eilėraščių rinkinys "Be gimto medžio". Šiuose 23 eilėraščiuose sutinkame jį vėl kaip poetą — mąstytoją: "Gyvenu neskubėdamas: šimtas metų yra tolygus vasaros dienai. šimtą metų galėčiau stovėti vienoje vietoje ir stovėt nepabostų: vis žiūrėčiau, kaip saulė teka ir saulė leidžiasi užmiršimo pasaulin.
(Apie dingusį džiaugsmą, psl. 12.).
Sutinkam mąstytoją, betgi kuris nesiskundžia, kaip ankstyvesniame rinkinyje, kad: žmonių akys ir lūpos žmonių yra iš akmens nutašytos nuo to laiko, kai Dievas mane apleido.
(Ant saulėgrąžos vamzdžio, psl. 38). Dabar jis dažniau kalba apie džiaugsmą, nes: kur mes bebūtume, mes amžinai vis gyventume vieno amžino Dievo meilės širdy. (Morta, Morta, psl. 39).
Meilei sugrįžus į gyvenimą, gamta irgi pasikeičia. Gluosnis tampa nuolankumo simboliu: mėnulis padeda išsakyti nebe kartėlį, bet šviesą ir pilnatvę, kaip eilėraštyje Apie džiaugsmą, psl. 40: Džiaugsmas slypi pilnatvėje. Vienetas yra laimingesnis už pusę. Mėnesio pilnatis yra laimingesnė už mėnesio pusę...
Vlado Šlaito eilėraščių stiprybė glūdi jo kalbos paprastume bei minties aiškume. Jo lyrika yra esminė: be tuščių retorinių pagražinimų.
Jaučiamas tikras išgyvenimas, nostalginė nuotaika ir lyrinis gaivumas. Yra eilėraščių, kuriuose poetas prabyla itin stipriai ir jautriai (Morta, Morta). Naujas bruožas būtų — išminties praregėjimas, pro-giedris, o vietomis — ironija ir aktualija. Formos atžvilgiu jis pasilieka tas pats; rašydamas nekreipia dėmesio į klasikines eilėdaros taisykles. šioje knygoje tad jis ateina į mus kaip bendraveidis, bendrasielis: Galvoju, kiek galėtų ištverti medžio šaka be savo gimto medžio kamieno? Jei būčiau Babilono karalius, pastatyčiau tau kabančius sodus danguj, kad laikas negalėtų išgriauti; pastatyčiau juos taip, kad kasdien tave lankytų gimto krašto saldus dvelkimas. (Be gimto medžio, psl. 8).
Jo džiaugsmai yra mūsų džiaugsmai, jo rūpesčiai — mūsų rūpesčiai, kaip pvz. laiko trapumas, baimė, nelaisvė, vienatvė ir t.t. Knygoje pasitaiko ir silpnesnių vietų. Eilėraštyje "Du ketureiliai apie meilę", psl. 11, antrame ketureilyje viskas yra per aiškiai, per pilnai išsakyta. Pasigendame čia tam tikro paslaptingumo, — ko nors, kas tas eilutes išvestų iš prozos. Taip pat eilėraštyje "Po tūkstančio metų", psl. 15: O! šviesus debesėli, šiltą vasaros naktį šviečiant skaisčiam mėnuliui, noriu tave įrašyti vienan eilėraštin, idant tūkstančiui metų praėjus būsimos kartos vieną šviesią vasaros naktį tave prisimintų.
Čia pagrindine mintis yra poetiškai stipri, bet pačiame kūrinyje trūksta lyriškumo. Daina ir magija, ar tai ne poezijos pradmenys? "Be gimto medžio", 43 psl. D. Britanijos Lietuvių Sąjungos leidinys, Londonas, 1962. D. S-S
|
|
|
|