|
|
KOMUNIZMO KOVA SU RELIGIJA LIETUVOJE |
|
|
|
Parašė DR. V. MAR
|
Pabaiga
Pagal partijos programą, moksleiviai neprivalo liktis tik pasyvūs klausytojai: jie turi tapti aktyvūs ateistai kovotojai. Tam tikslui, be bendrųjų pamokų, rengiami moksleiviams specialūs ateizmo kursai, specialios paskaitos. Mokyklose įrengti "ateistų kampeliai", mokinių rašto darbams duodamas ateistinio turinio temos.
Nors antireliginės literatūros prigaminta gana gausiai, tačiau ji nelabai skaitoma. Todėl mokyklose rengiami kolektyviniai tokios spaudos skaitymai, nagrinėjimai, vadovaujant mokytojams. Kad mokytojai savo darbe neapsileistų, kom. partijos Centro Komiteto parinkti pareigūnai važinėja po Lietuvą ir, sukviesdami mokytojus egzaminuoja, ką padarę kovoje su religija, moko kaip geriau auklėti jaunimą ateistinėje dvasioje.
Šitaip iš visų pusių "šviečiamas" moksleivis, kur jis gali rasti atsparos? Bažnyčioje? Bet bažnyčios lankymas yra nusikaltimas. Moksleiviai yra sekami, o sugauti lanką bažnyčią baudžiami iki išvarymo iš mokyklos. O tai reiškia galą bet kokiam mokslui ir ateityje. Komunistinė spauda įspėjo mokytojus, kad tikintieji moksleiviai negalį gauti gerų pažymių, nes jie tikį į "prietarus". Iki šiol jaunesnieji mokiniai mielai patarnaudavo bažnyčioje mišioms ir kitoms apeigoms. Paskutiniu laiku tai griežtai draudžiama: baudžiami už tai ne vien mokiniai, bet ir kunigai, kurie naudotųsi tokiu mokinių patarnavimu. Namieje? Religingi tėvai bando atsverti mokyklos įtaką, bet už tai jiems gresia pavojus netekti vaikų, nes yra atvejų, kad vaikai, kuriuos tėvai namieje "gadino" ir kliudė ugdytis gerais komunistais ir ateistais, teismo sprendimu atimami iš tėvų ir atiduodami auklėti valstybinėms įstaigoms.
Stiprią tėvų įtaką savo vaikams komunistai gerai jaučia, todėl paskutiniu laiku dedama pastangų kitu būdu atskirti vaikus nuo tėvų: steigiami moksleiviams internatai, kuriuose moksleiviai prieš jų ir tėvų norą privalo apsigyventi, jei nori toliau mokytis. Tėvai, aplankydami savo vaikus tokiuose internatuose, negali su jais laisvai pasikalbėti, nes juos lydi internato vadovybės žmogus. Internistai net atostogų metu negali sugrįžti į savo šeimą: jie užimti stovyklomis, iškylomis, darbais kolchozuose.
Komunistams labai svarbu įtraukti ir mokinių tėvus į bendrą kovą su religija. Tam tikslui Vilniuje atidarytas specialus universitetas tėvams šviesti: duoti komunistine morale pagrįstą jaunosios kartos auklėjimo supratimą. Užsiėmimai tokiame universitete yra 2 kartu per mėnesį. Jų metu skaitomos ateistinės paskaitos, rodomos antireliginės filmos, daromos ekskursijos į ateistinius muziejus, ir t.t. Dar didesni reikalavimai statomi augšto-sioms mokykloms. Jos turi studentus paruošti taip, kad jie ne tik patys būtų įsitikinę ateistai, bet drauge taptų ateizmo propagandistais. Studijų metu studentai įtraukiami į įvairius antireliginės propagandos darbus. Atsisakantieji tokio darbo netenka stipendijos ir turi apleisti universitetą.
Gydytojai
Ateizmo propagandoje labai svarbi rolė skiriama gydytojams. Jie labiausiai traukiami į propagandinį darbą, ir tai visi: tiek medicinos fakultetų profesoriai, tiek praktika užsiima gydytojai. Dar 1959 m. prof. V. Girdzijauskas mokė, kad "medicininių paskaitų uždavinys ne tik suteikti klausytojams žinių iš medicinos mokslų, bet ir padėti formuoti materialistinę pasaulėžiūrą. Medicina, būdama gamtos mokslų šaka, yra stiprus ginklas su tamsumu, prietarais. Todėl nenuostabu, kad garsiausieji rusų gydytojai . . . buvo materialistai. .. Kiekvienoje medicinos paskaitoje lektorius susiduria su religija. Jam tenka demaskuoti antimokslines idealistines pažiūras, parodyti religijos ir medicinos mokslo nesutaikomumą, aiškinant gamtos reiškinius".13 Šitokių paskatinimų ir direktyvų šviesoje gydytojai bakteriologai buvo priversti imtis praktiško darbo: tyrimais įrodyti, kiek yra žalingas bažnyčios lankymas, švęsto vandens vartojimas, kryžiaus bučiavimas. Tyrimai "rado", kad daugelis infekcinių ligų kaip tik kyla dėl tokių "prietarų" praktikavimo. Gydytojams yra įsakyta vykti į kaimus, į kolchozus ir šviesti darbininkus ne sveikatos, bet ateizmo klausimais. Kur yra keli gydytojai, jie turi sudaryti lektorių-ateistų grupes, kurios turi aplankyti savo rajono kolchozus ir šviesti kaimiečuis ateizmo klausimais.
Visi ateistai
Šiandien Lietuvoje jau neužtenka vien propagandos pasyvių klausytojų tarpe. Visi valdininkai, tarnautojai, mokytojai, gydytojai privalo viešai pasisakyti prieš religiją. Jiems iš augš-to pastatoma dilema: koks tu gali būti mokytojas, gydytojas, valdininkas, jei tiki į Dievą? Tuo būdu tu griauni Darvino mokslą apie žmogaus kilmę, Markso-Lenino mokslą apie pasaulio atsiradimą. Tu negali būti socialistinės mokyklos mokytoju. Koks tu gydytojas, jei tiki. Tai rodo, kad nepasitiki vaistais, kad netiki medicinos mokslais. Tokie gali būti tik šlavėjais, ne gydytojais. Jei nenori nustoti savo darbo, vietos, privalai viešai pareikšti, kad netiki, kad jokio Dievo nesą ir pan.
Todėl nereikia stebėtis, jei komunistinėje spaudoje randame "išpažintis", prisipažinimus tapus ateistu net ir tų asmenų, kurie niekad neatrodė, kad jie galėtų būti ateistais. Kiti neišvengia įsirikiavimo į ateistų - propagandistų eiles, rašosi į įvairius antireliginius kursus, dedasi į ateistų ratelius vis tos pačios dilemos verčiami: arba tu ateistas, arba lauk iš tarnybos, darbo, o kartais net Sibiru pakvimpa. Savisaugos instinktas, duonos kąsnis, šeimos ateitis nulemia dėjimasi į ateistų eiles. Tačiau toks viešas pasisakymas, prisidėjimas prie ateistų dar neatskleidžia jų dvasios tikrojo pasaulio. 1961. V.29 Vilniaus radijas stebėjosi: "Tikrai keista, kad dažnai net ateistai leidžia savo vaikus pakrikštyti bažnyčioje. Jie pasiduoda davatkų (takai, nusižemina prieš prietarus. . . Tas leidžia žmonėms manyti, kad ateistai tik dedasi esą tokiais, o tikrumoje galvoja kitaip, jei krikštija savo vaikus".
Į ateistinę propagandą ypačiai yra įjungti metę kunigystę asmenys. Jų yra keli (bene aktyviausias yra ekskunigis J. Ragauskas, prigaminęs daug ateistinės literatūros); jie važinėja su paskaitomis, kalba per radiją, dirba partijos nurodytą darbą. Žmonės į tas nelaimingas komunizmo aukas žiūri daugiau su užuojauta, negu neapykanta galvodami, koks bus jų likimas tada, kai jie komunizmui daugiau nebus reikalingi.
Antireliginės propagandos priemonės Spauda
Antireliginei propagandai yra skirtas 1957 m. pradėtas leisti žurnalas "Mokslas ir Gyvenimas", kurio kiekviename numeryje yra vienas ar keli straipsniai prieš religiją — neva "moksliškas" religijos kvailumo įrodymas. Čia daugiausia būna pasisakymai tų, kurie jau tapo ateistais, išsižadėjo religijos. Bet ir kituose komunistiniuose laikraščiuose bei žurnaluose yra nuolat straipsnių, pajuokiančių tikėjimą, tikinčiuosius, dvasiškiją. Literatūros žurnaluose dedamos apysakos, apybraižos — vis antireliginio turinio. Leidžiamieji romanai ir dailiosios literatūros veikalai prikaišioti ateistinių minčių, antireliginių temų.
Ateistinei propagandai specialiai yra prigaminta originalių ir verstinių knygų bei brošiūrų. Lietuvos kom. partijos sekretorius A. Sniečkus dar 1949 m. pranešė, kad spausdinama 650,000 egz. laikraščių ir žurnalų, kurie atidengia "reakcinę katalikų dvasiškųos veiklą"; ketverių metų laikotarpyje yra išleista 1500 knygų, tarp jų 95 klasiniai marksizmo-leninizmo veikalai. Pagal 1950 m. "Sovietskaja Litva" yra įgabenta iš Rusijos dar 3 milijonai rusiškų knygų. Vilniuje veikia vertėjų būrys, verčias rusų knygas į lietuvių kalbą. Daugelis tų vertimų yra šlykščiausią antireliginė literatūra. Ji leidžiama populiariu būdu ir turi tikslą ne tik skleisti ateizmą, bet ir juodinti Bažnyčią visokios rūšies šmeižtais. Paskutiniais metais tokios rūšies literatūros dar daugiau prigaminta. Iš jos rengiamos specialios parodos.
Radijas.
Kaip propagandos priemonė jis labai plačiai panaudojamas ateistinei pasaulėžiūrai skleisti. Vilniaus radijas įsivedęs periodines ateistinio auklėjimo valandas. Vadinamasis ateistų klubas per radiją atsako į klausimus religijos temomis. Dažnai duodami reportažai apie kai kuriuos Lietuvos dvasiškius, kaltinant juos nacionalistine veikla vokiečių okupacijos metu, dalyvavus nekaltų žmonių žudyme ir panašiai.
Kinas
Yra prigaminta ateistinių filmų, kaip "Pasaulio sutvėrimas", "Gyvybės esmė" ir k. Filmas "Kalakutai" šlykščiai pajuokia šventuosius ir stebuklus. 1961 m. pagamintas filmas "Kryžiaus šešėlyje" yra vaizdinėmis priemonėmis parašytas, kaip komunistinė spauda skelbia, "kaltinamasis aktas visai religinei moralei ir jos gynėjams". Jame rodoma Kauno arkiv. J. Skvireckas, kuris dėkojęs naciams už "tūkstančių žmonių išžudymą, už miestų ir kaimų sudeginimą". Šis filmas nori įrodyti, kad kunigai yra ne tik nacių, plėšikų bendradarbiai, bet ir patys pirmaeiliai kraugeriai. Bažnyčios atstovai paversti kryžiuočių palikuoniais Ir nacių bendradarbiais. Šie filmai rodomi visoje Lietuvoje, kur tik yra ekranas.
Muziejai
Iki šiol antireliginiai muziejai buvo tik atskirose Lietuvos vietose, nepasižymį savo eksponatų gausumu. Vilniaus radijas 1962 m. pradžioje pranešė, kad Vilniuje uždarytoje šv. Kazimiero bažnyčioje steigiamas centrinis ateistinis muziejus, kurio uždavinys — organizuoti kilnojamas parodas ir kitais būdais plėsti ateistinį judėjimą. Prie jo steigiama ateistinės literatūros biblioteka. Muziejaus direktorium paskirtas ekskunigis Markonis.
Šventės
Prie kovos su religija būdų reikia priskirti ir katalikų švenčių panaudojimą bei iškraipymą pagal komunistinį supratimą. Ilgą laiką buvo kalama, kad religinės šventės yra vien senovės pagoniškų švenčių liekana, todėl beprasmiškos, vien kunigų išmislas. Tačiau tikintieji, prisirišę prie savo švenčių, gausiai renkasi jų metu į bažnyčias. Beliko tad vėl jos "su-pagoninti" ir atimti jų religinį pobūdį bei panaudoti savo tikslams. Ir taip Velykų šventė paversta pavasario švente, Sekminės — piemenų ir gyvulių šventė, Joninės — vasaros pradžios šventė. Kiek sunkiau su Kalėdomis: joms dar nerasta pakaitalo, nors Naujieji Metai jau yra rusiško "Senio Šalčio" šventė. Kai nerasta kuo pakeisti tokių švenčių, kaip Petrinės, My-kolinės ir kitos, tada griebiamasi kitų priemonių: tą dieną šventės vietoje rengiama festivaliai, kuriems pasiruošti įtraukiamas jaunimas, ir taip jis sulaikomas nuo bažnyčios. Paprastai tokie triukšmingi festivaliai rengiami prieš bažnyčios duris ir vyksta tuo metu, kai bažnyčioje yra pamaldos. Sekmadieniais sutrukdyti vaikams nuo bažnyčios lankymo, ištisą šventadienį jie užimami, kad neliktų laiko nubėgti į bažnyčią.
Atsverti bažnytinėms krikšto, sutvirtinimo, santuokos, laidojimo apeigoms, sugalvota įvesti tam tikras civilines apeigas, kaip pakaitalą bažnytinėms. Taip kuriamos "civilinės tradicijos", naujas ceremonialas. Tam įgyvendinti sudarytos "Naujų tradicijų įvedimo Tarybos", kurios nustato, kad krikšto apeigos turi būti pakeistos "Vardo suteikimo" apeigomis, sutvirtinimo sakramento apeigos — "pilnamečio" apeigomis ir pan.
Lietuvoje yra keletas garsių Marijos šventovių, kurias pagrindinės šventės metu aplanko tūkstančiai tikinčiųjų iš visos Lietuvos. Suvažiavę šimtai kunigų padeda atlikti religines praktikas. Paskutiniu metu kunigams yra uždrausta tokiose vietose lankytis, o tikintieji maldininkai įvairiais būdais trukdomi: užblokuojami keliai, neduodama susisiekimo priemonių, maldininkų minioje daromos kratos, vykdomi areštai, kad atbaidytų tikinčiuosius nuo tokių vietų lankymo.
Bažnyčios
Lietuvoje bažnyčios, kurios liko neuždarytos, yra valdžios nuosavybė. Jos yra tikintiesiems išnuomojamos už tam tikrą atlyginimą. Kadangi bažnyčios yra priskirtos pramoginių pastatų kategorijai, mokesčiai už jas yra labai augšti, iki šiol siekų 10-50,000 sen. rublių. Tikėtasi dideliais mokesčiais, kuriuos turi sudėti tikintieji, paalsinti tikinčiuosius ir tuo būdu bažnyčias uždaryti. Tačiau tikintieji gausiomis aukomis iki šiol įstengė savo bažnyčias užlaikyti. Paskutiniu metu bažnyčių mokesčiai padidinti 3-4 kartus. Žinant, kad po rublio reformos žmonės pinigų turi nedaug, valdžia tikisi, kad tikintieji dabar jau tikrai kapituliuos.
Paskutinėmis žiniomis pradėta nauja bažnyčių uždarinėjimo akcija, paverčiant jas muziejais, sandėliais ir k. Daugelis gražių ir meniškų Lietuvos bažnyčių buvo laikomos architektūriniais paminklais ir dėl to valdžios globojamos, remontuojamos. Maskva papeikė šį reikalą ir dabar jos netenka valstybės globos. Dar daugiau: kaip gėdingi feodalizmo paminklai, siūloma tiesiog nugriauti.
Dvasiškija
Kad visa antireliginė propaganda neatneša laukiamų vaisių, kad žmonės vis dar neatsikrato "religiniais prietarais", komunistai dėl to kaltina kunigus. Jie esą svarbiausi kaltininkai, kad visa antireliginė propaganda nesiseka. "Bažnyčia ir kunigai per ilgus amžius apipynė liaudį religiniais voratinkliais, kurie dabar nelengva sutraukyti".
Komunistinė spauda esamą padėtį taip charakterizuoja. Kai komunizmas atėjo į savo pergalės viršūnę, Bažnyčia, nors ir nustumta nuo kalno, tęsianti savo pamokslus iš pakalnės. Matyt, šie "pamokslai iš pakalnės" sudaro didelę rakštį komunistų akyse, nes spaudoje siūloma tokius "pamokslininkus" sudrausti policinėmis priemonėmis.
Kuo tie "pamokslininkai iš pakalnės" kaltinami? Esą, jie užmerkia akis ir nenorį pripažinti naujosios moralės ir etikos, kuri žydinti Lietuvoje. Jie iš sakyklų verkšleną apie doros smukimą, apie ydas, kaip vagystės, girtuokliavimas, svetimoterystės plitimas ir pan. Kunigai dargi nesidrovį šmeižti ir gąsdinti. Matydami, kad jaunimas vis labiau tolstąs nuo Bažnyčios, jie sukoncentravę visą savo artileriją į jaunų mergaičių širdis: jie motinoms nupiešia baisų dukters palaido gyvenimo vaizdą, pabrėždami, kad tai esanti pasekmė nutolimo nuo Dievo. Tuo būdu jie atvirai pasmerkia sovietinę bendruomenę. Dvasiškija yra ypačiai susirūpinusi jaunąja karta. Kunigai dažnai net neklausią, ar vaikai ir jų tėvai norį tos religijos iš viso. Kiekvieną pavasarį dvasiškiai sukaupia visas jėgas ir panaudoja visas priemones vaikams katekizuoti. Motinos iš sakyklų yra raginamos mokyti savo vaikus katekizmo na-mieje. Daugelis kunigų darą viską, kad tik atitrauktų vaikus ir jaunimą nuo sovietinio auklėjimo institucijų, nors tas atneša vaikų ateičiai baisius nuostolius.13 Dar kunigai kaltinami, kad jie lanką tikinčiuosius ir raginą atlikti religines praktikas. Grasinama kalėjimu tokiems kunigams, kurie "drumsčia sąžinės laisvę". Net Maskvos spauda rado, kad Lietuvos gyventojai dar labai religingi, uoliai lanką bažnyčias švenčių metu. Kunigai išradę naują būdą palaikyti kontaktą su liaudimi: jie organizuoją rporto klubus, šokių vakarus, knygų skaitymo klubus ir panašiai.
Komunistai matydami, kad žmonės gerbia savo dvasios vadus — kunigus, ypačiai tuos, kurie iškentėjo kalėjimus, Sibirą, paskutiniu laiku išvystė nepaprastą dvasiškijos šmeižto ir puolimo akciją. Kunigams primetamas bendradarbiavimas su Lietuvoje savo laiku veikusiais "banditais" (partizanais), talka vokiškiems fašistams. Pasiremiant neva archyviniais dokumentais, tardymo metu duotais parodymais, neva dienoraščiais ir vyskupų konferencijų protokolais, plačiai nupasakojama vyskupų, kunigų veikla prieš karą ir vokiečių okupacijos metu. Iškeliama, kaip Lietuvos dvasiškiai drauge su "buržuaziniais nacionalistais" kovoję prieš "liaudies valdžią". Ypačiai ant komunistų taikinio paimti vyskupai ir kunigai, grįžę iš Sibiro Įvairūs korespondentai iš provincijos komunistinėje spaudoje pasakoja, kaip kunigai dar prieš karą lupę žmones už religinius patarnavimus
E. Šidlaitė - Docienė
Šv. Pranciškus (akmuo)
, kaip atsisakę aptarnauti mirštančius, jei jie neužrašę savo turto bažnyčiai ir klebonui, kaip vokiečiams šaudant žmones, dalyvavę masinėse žudynėse net su ginklu rankose (iš tikrųjų patys šaudomieji prie mirties šaukdavosi kunigo ir vokiečiai dažnai leisdavo būti prie mirties sprendimo vykdymo), kaip bendradarbiavo su vokiečiais, kaip organizavo, šelpė, palaikė "banditus" (partizanus), kaip dabar žmonių sudedamas aukas pasisaviną asmeniškiems reikalams (nameliui pasistatyti, automobiliui ar motociklui įsigyti). Nėra to nusikaltimo prieš moralę, prieš žmoniškumą, prieš veikiančius įstatymus, kurio nebūtų padarę kunigai.
Melo ir šmeižto kampanija kartais peržengia visokias ribas. Nurodomos vietos, kuriose minimi kunigai visiškai niekados nėra buvę, paduodamos pavardės iš viso neegzistavusių asmenų, sufabrikuojami laiškai ir dokumentai. O puolami, apšmeižti, apkaltinti kunigai neturi jokios galimybės nei gintis, nei pasiteisinti. Joks laikraštis nespausdins kunigo atsakymo, joks teismas nepriims jo apsigynimo bylos. O jei bando kartais viešai per pamokslą teisintis, tada susilaukia bausmės už "chuliganizmą" — kam išdrįso priešintis komunizmo "tiesai".
Policinės priemonės — draudimai Be visų propagandos priemonių, kuriomis siekiama greičiau sunaikinti religiją Lietuvoje, seka visa eilė veiksmų — draudimų religijai reikštis Lietuvoje. Komunistams svarbu suardyti Bažnyčios santvarką, atskirti dvasiški ją nuo Romos. Užtat bet koks ryšys sy Roma yra sekamas, kliudomas. Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų apaštališkasis administratorius vysk. J. Steponavičius nušalintas nuo valdymo ir ištremtas į Lietuvos pakraštę (Žagarę). Tokio pat likimo buvo susilaukęs ir Kaišiadorių vyskupas — arkivyskupas T. Matulionis, ištremtas iš savo vyskupijos į Šeduvą, kur ir mirė. Jo pagelbininkas vysk. V. Sladkevičius ištremtas į Nemunėlio Radviliškį (prie La vi t jos sienos). Neseniai Šv. Sosto paskirtas apašt. administratorius Panevėžio vyskupijai P. Šidlauskas nušalintas nuo valdymo ir ištremtas į Merkinę. Jiems nevalia susisiekti su savo tikinčiaisiais ir eiti pareigų. Tuo būdu visoje Lietuvoje likęs vos vienas laisvas Telšių vysk. P. Maželis, nors ir jis spaudoje nuolat puolamas, įvairiai kaltinamas.
Bažnyčios administracija iš tikrųjų yra kulto komisaro rankose. Be jo leidimo joks kunigas negali eiti kunigiškų pareigų, užimti bet kokį postą. Yra kunigų, kuriems toks leidimas atimtas. Kunigų skyrimas į parapijas, jų kilnojimas yra taip pat kulto komisaro žinioje. Jis bando pats skirti kai kuriuos kunigus į vakuojančias vietas parapijose. Vyskupijų valdymą siekia pavesti valdžiai ištikimiems kunigams,
Kaune veikianti vienintelė visai Lietuvai kunigų seminarija, su aprėžtu iki 45 klierikų skaičiumi, yra taip pat kulto komisaro griežtoje kontrolėje: jis skiria, šalina profesorius, duoda leidimą jaunuoliams stoti į seminariją, pra-vesdamas ir tokius, kurie arba yra komunistams parsidavę šnipai, arba bent lojalūs valdžiai ir režimui. Paskutiniu laiku dar labiau suvaržytas įstojimas į seminariją ir atrodo, kad ji pamažu bus užgniaužta. Kadangi kasmet daug daugiau kunigų išmiršta, negu įšventinama, einama prie to, kad bažnyčios pradės likti be kunigų, ir bus gera proga jas uždaryti.
Kunigams griežtai draudžiama mokyti vaikus katekizmo: kunigai gali tik paegzaminuoti tėvų paruoštus vaikus. Kai susekama, kad kokia moterėlė mokė būrelį vaikų katekizmo, ji traukiama į teismą, baudžiama už "slaptos mokyklos" laikymą. Baudžiami ir tėvai, kurie į tokią "mokyklą" leido savo vaikus; baudžiamas ir kunigas, kurio parapijoje tokia "mokykla" susekta. Nors nėra įstatymo, draudžiančio tėvams mokyti savo vaikus katekizmo, tačiau tai darantieji susekti yra persekiojami ir baudžiami už "vaikų žalojimą".
Kunigams negalima lankyti tikinčiųjų, rinkti bažnyčiai išlaikyti aukų, lankyti ligonius (nebent ligonis raštu pareikalautų kunigo). Lygiai susilaukia įvairių nemalonumų, kurie lankosi pas kunigą ar palaiko su juo ryšius. Taip kunigai yra visiškai izoliuojami nuo tikinčiųjų. Yra buvę atsitikimų, kad kunigai buvo nuteisti ir ištremti į Sibirą dėl Ito, kad suorganizavo mi-nistrantų ekskursiją ar dalino vaikams saldainius ir taip juos "viliojo" lankyti bažnyčią.
Be valdžios leidimo kunigas negali lankytis kitose parapijose su religiniais patarnavimais ar bendrai išvažiuoti iš savo gyvenamosios vietos. Jokios religinės spaudos nėra. Jei kas bando kokį religinio turinio rašinį ranka perrašęs platinti, susektas baudžiamas už "nelegalios literatūros platinimą, prietarų skleidimą". Iš užsienio neįsileidžiama jokios spaudos ar su religija susietų dalykų (rožinių, medalikėlių, paveikslėlių).
Kunigai apdėti dideliais mokesčiais. Kai atoslūgio metu leido kai kuriems kunigams pastatyti nors ir kuklias klebonijas, dabar jos konfiskuojamos kaip nelegaliai pastatytos, panaudojus kunigui žmonių sudėtas bažnyčiai aukas ir pasisavinus pastatytąjį namą. Kai 1956 m. buvo leista statyti nauja bažnyčia Klaipėdoje ir iš valdiškų įstaigų atleista statybinė medžiaga, Lietuvos gyventojai su entuziazmu prisidėjo savo aukomis, ir per trumpą laiką bažnyčios statyba buvo užbaigta. Bet ji neleista tikintiesiems naudotis, o jos statytojai kunigai patraukti į teismą — esą, už neteisėtą statybinės medžiagos panaudojimą bei spekuliaciją užsienio valiuta (gavo aukų ir iš USA lietuvių -katalikų). Bažnyčia paimta valstybės nuosavybėn, o kunigai gavo 4-8 metus kalėjimo. Ši Klaipėdos kunigų byla buvo panaudota dar kartą juodinti ir apšmeižti visą Lietuvos dvasiškiją.
Bažnyčios lankymas įstatymu nėra uždraustas, bet kas ją lanko, tam taikomos įvairios sankcijos mokykloje, įstaigoje, darbovietėje. Bažnyčios lankytojai yra stropiai sekami, kontroliuojami. Tikintieji, kad išvengtų persekiojimo, dažniausiai savo religines praktikas atlieka tolimesnėse vietose, kur jų niekas nepažįsta. Kas pakrikštija savo kūdikį, susituokia bažnyčioje ar palaidoja savo mirusius su bažnytinėmis apeigomis, irgi susilaukia įvairių nemalonumų.
Kaip ir kitose srityse, taip ir kovoje su religija komunistai išvystė sekimo, provokacijų, intrigų, įdavimo sistemą įstaigose, fabrikuose, kolchozuose. Darbininkai verčiami šnipinėti, sekti, įskųsti savo draugus, kurie dar praktikuoja religiją.
Rezultatai? Akivaizdoje tokios intensyvios antireliginės propagandos, į kurią įtrauktas visas partijos ir valstybės aparatas, to viso teroro ir persekiojimo, kyla klausimas: kokie viso to vaisiai? Nors komunistinė spauda dažnai giriasi, kad daugumas gyventojų jau atsikratę "religiniais prietarais", tačiau iš nuolatinių nusiskundimų matyti, kad toji kova nėra lengva, kad "religiniai prietarai" labai įsišakniję. Todėl tas nuolatinis raginimas dar labiau stiprinti propagandą ypačiai darbininkų, kaimiečių tarpe. Taigi tikrovė yra kitokia, negu ją piešia komunistinė spauda. Religija yra žmogaus dvasios dalykas, o įeiti į žmogaus dvasią, ją užkariauti, išmatuoti komunistai dar nesurado priemonių.
Žinančiųjų tvirtinimu, dar beveik 100 procentų vaikų yra krikštijami; apie 80 proc. laidojami su bažnytinėmis apeigomis; apie 60 proc. viešai tuokiasi bažnyčioje, kita dalis tai padaro slapta. Nors bažnyčių lankymas smarkiai sunkinamas, tačiau sakramentų priėmimas yra gana gausus. Pvz. vienoje Vilniaus bažnyčioje per 1960 m. pakrikštyta virš 1000 kūdikių, išdalinta 150,000 komunijų. Vienoje provincijos bažnyčioje šventės metu išdalinta apie 30,000 komunijų.
Iš komunistinės spaudos nusiskundimų matyti, kad antireliginė spauda neskaitoma: ją reikia brukte brukti, organizuoti kolektyvinį jos skaitymą. Žmonės, suvaryti į antireliginius mitingus, paskaitas, kursus, arba laikosi pasyviai, snaudžia, arba kalbėtojams paduoda tokių klausimų, kad tie neįstengia atsakyti. Nusiskundžiama, kad ne tik moksleiviai, bet ir universitetų studentai demonstratyviai su studentiškomis kepuraitėmis lanką bažnyčią. Žinoma, tai daro ne visi, bet tik drąsuoliai, kurie bent tokiu būdu reaguoja į antireliginę propagandą. Tėvai kaltinami, jog dažnai atima vaikus iš mokyklos, kad jie nebūtų sugadinti. Bet už tai, žinoma, susilaukia bausmės.
Šiandien Lietuvoje būti religingu reikia nepaprasto heroizmo, pasiaukojimo, drąsos. Ypač tuo pasižymi tie, kurie iškentėjo kalėjimus ir Sibiro kančias. Jie yra labiau užgrūdinti ir žino, kad, išpažindami savo įsitikinimus, baisesnio už tą, ką jie iškentėjo, jau nesusilauks.
Bet būtų pavojinga iliuzija visos tos antireliginės akcijos ir kovos pasėkas nedavertinti ir manyti, kad rezultatai yra jokie. Ypačiai jaunimo auklėjimas ateistinėje dvasioje dalį išugdys kovojančiais ateistais; kita dalis liks religijai abejingi, nuo jos nusisukę; kita dar labiau paslėps savo įsitikinimus ir su jais nesirodys viešai. Tačiau daugumas vistiek liks ištikimi savo tėvų religijai. Daugumos Lietuvių gyventojų nusistatymą religijos atžvilgiu išreiškia jauna lietuvaitė, kurios laišką, pasirašytą "Lietuvė - katalikė", išspausdino Vilniaus "Tiesa" tam, kad į jį galėtų atsakyti ekskunigis J. Ragauskas. Savo laiške, polemizuodama su ateistine propaganda, toji lietuvaitė rašo: "Esu katalike. Nuo pat kūdikystes mano gyvenimas yra susijęs su religija, su bažnyčia. Bet kokie man įrodymai, kad nesą Dievo, nepalauš mano tikėjimo, o jei reikės, tai pasirinksiu verčiau mirtį, negu prarasti tikėjimą. Aš, kaip katalikė, uoliai lankau bažnyčią, matau nemažai kunigų, bet tokio, kokius aprašo laikraščiai, niekad nesutikau. Jie išpučia ir šaukia į keturis vėjus kiekvieną kunigo padarytą klaidą. Žinoma, iš didelio skaičiaus gali pasitaikyti vienas kitas panašus į tuos, kokius jūs aprašote, bet argi tai reiškia, kad visi tokie ?
Aš turiu tik 20 metų ir todėl visas gyvenimas dar prieš akis. . . Randu daug gerų pusių šių dienų gyvenime. Dirbu ir drauge mokausi. .. Tačiau negaliu savo širdį padalinti į dvi dalis, kai ji visa priklauso bažnyčiai. Religija yra pati mano širdis, ir atimti man religiją, reikštų išplėšti man širdį"."
13. Mokslas ir Gyvenimas, 1956, nr. 6. 14 Tiesa, 1961.1.8. 15. Švyturys, 1961, nr. 2. 15. Ogoniok, 1960, nr. 39. 17. Tiesa, 1960.XII.22.
|
|
|
|