|
|
DAIL JADVYGOS PAUKŠTIENĖS DAILĖS PARODA |
|
|
|
Parašė Mikas Šileikis
|
Dailininkės Jadvygos Dobkevičiū-tės - Paukštienės apžvalginė dailės paroda Čiurlionio galerijoje, Jaunimo Centro patalpose Čikagoje įvyko š. m. gegužės 25-31 d.d. Buvo išstatyti 67 darbai, didžioji dalis tapyba, tiktai trys akverelės ir trys temperos.
Dail. J. Paukštienė ryžtingai eina į meno platumas, ši josios paroda kaip tik ir atskleidė tai, kas ligi šiol laimėta, o laimėta nemažai. Iš ekspresionistinių manierų pasuko ab-straktizman, tuo pačiu prarasdama savo pirmykštį kūrybinį pasaulį, kuris jai būdingas, užduodama mums naują mįslę: kilti, ar pasilikti pirmykščiame pasaulyje ? Naujasis dail. J. Paukštienės etapas rodo daugiau vidinio pasaulio išraiškos, — objekto ir formos naujumo, mažiau impresionistinio detališkumo, techniško lengvumo. J. Paukštienės abstraktus elementas ekspresionistinėje dvasioje atsisieja nuo anktyvesniųjų daiktinių temų, bet galutinai nuo jų neatsisako. Ją vis teberiša humanistinis idealizmas — meilė realioms formoms, kurias sugestijonuoja gamta ir iškelia pats gyvenimas — visa, kas aktualu sau ir kitiems.
Dail. J. Paukštienės kūrybinės evoliucijos pradžioje nebūtų tikslu jieš-koti kokių nors išvadų, tam reikia daug laiko, kad dailininkas pilnai pasirodytų savo individualumu. Tai, ką parodoje matėme, nėra absoliutus abstraktas, — veikiausiai posūkis iš ekspresionizmo į abstrakčias formas, tam tikras tiltas iš vieno etapo į kitą. Gera, kad dailininkė siekia žmogiško tikslo: atviros, nemeluotos meninės tiesos.
Vaizduotės ir temos pusiausvyra Reikia konstatuoti, kad autorės abstrakčioji tapyba turi vaizduotės ir temos pusiausvyrą. Turiu galvoje, kad nėra metaforų ar "augštais titulais" pavadintų kūrinių. Vėlesnieji J. Paukštienės kūriniai: "Pikta minia" — religinio turinio abstraktus kūrinys — pavaizduoja Kristų minioje. Plokščia tapyba, mirguliuoja spalvos, kur centre plokštumą laužia kryžmė, "žvejyba", taupus spalvomis, beveik matematiškai išspręsta kompozicija ir dekoratyvinis simbolių derinys, labai gerai išlaikyta faktūra, (šiuo kūriniu papuoštas ir katalogo viršelis). "Naujas miestas", "Evoliucija" ir dar pora abstrakčių darbų savo mažu skaičiumi, palyginus su kitais Paukštienės lyriniais tapiniais, lyg priedas, skaldo autorės charakterį. Dar viena staigmena, tai siaubingas paveikslas "Menkyste", ku ris pavaizduoja šmėkliškas būtybes. Ši didelio formato drobė atstovauja mistikos pasauliui, mažai teturi analoginių ryšių su autores poimpresio-nistiniais darbais, daugiau ar mažiau lyrika. Šis kūrinys kalba metafizine kalba: žmones, dvasios, lyg Dantės Dieviškoje komedijoje, kenčia fizines ir dvasines kančias; jieško išsigelbėjimo nuo kažkokios baimes, minios eina siaubo apimtos, bėga nežinia kur. "Šventas Jurgis" smaką dobia, stiprus savo koncepcija, tačiau kompozicija siūlosi priekaištu.
žiūrovą labiau įtikina dailininkes impresionistiniai darbai, kurių apstu ir kurie savo skaičiumi dominuoja visą parodą. Iš to skaičiaus galima pasigėrėti keletu jų, pvz. Marquette Parko bažnyčia (jų parodoje yra kelios). Pirmoji iškelia dailininkės meistriškumą, kur laisvas tapybinis braižas, stiprūs vizgirdiški piešinio kontūrai, sunkios masyvios mūro sienų formos konkrečiai išspręstos, kūrinį daro žavėtiną ir vertingą. Dailininke sugebėjo apvaldyti gelsvo mūro nelabai malonią dailininko paletei spalvą, išvesdama dėmesio tašką ties bažnyčios galvenomis. Josios ir kituose urbanistiniuose gamtovaizdžiuo se beveik niekad nerasi "itališko" dangaus. Josios dangus apsiniaukęs, liūdnas, priešingai impresionistinei tapybai. Taigi ji nėra gryna impresioniste. Antroji bažnyčia, kuri pavadinta "Vasara Marquette Parke", nors gražus spalvų ritmas, tačiau mažų namukų pasikartojimas iš abiejų bažnyčios šonų nuskriaudžia kompoziciją. "Vakaras prie muziejaus" (atrinktas Čiurlionio galerijai), jau skirtingas nuo kitų tuo, kad išvengta kompaktiškų detalių.
Tenka pastebėti, kad dailininke J. Paukštiene šį kartą davė mažiau vaikų galvučių, savo mėgiamos temos, kurias ji sėkmingai paima ekspresionistinėje nuotaikoje. Iš naturmor-tų bene bus geriausiai vykę "Baltos lelijos" ir "Jurginai", atlikti su ekstaze ir išgautas organiškas gėlių gyvumas. Paukštiene savo pašaukimui nuoširdi, nemėgsta paviršutiniškumo bei efektų. Kai kuriuose jos anksčiau tapytuose kūriniuose jaučiamas persistengimas ir nuovargis. Paroda būtų buvusi efektingesne, jeigu būtų buvę mažiau "eilinių" kūrinėlių, o daugiau vėlesniosios tapybos. Bet tai jau buvo parodos rengėjų reikalas. Paprastai norima atskleisti autoriaus nueitojo kelio rezultatus. Katalogui įvadą paraše Aloyzas Baronas. Mikas Šileikis
|
|
|
|