Aidai.eu Apžvalga

AMERIKOS LIETUVIŲ ISTORIJA KAIP TAUTINIO AUKLĖJIMO PRIEMONĖ

Parašė PR. PAULIUKONIS

PASKAITA II KULTŪROS KONGRESE
(Pabaiga)

II JAV LIETUVIŲ ISTORIJOS PANAUDOJIMAS TAUTINIAM AUKLĖJIMUI
1. Istorinis išeivijos likimas. Išeivijos istorija yra visos tautos istorijos atspindys. Tai riksmas gūdžią naktį, riksmas vienišas ir perdėm skaudulingas, riksmas prieš sąlygas, kurios vertė lietuvį iškilti iš tėvynės. Lietuviai, apleidę savo tėvų ir protėvių krauju apšlakstytą žemę, vyko į užjūrius, pirmiausia 1867-68 metų bado verčiami, toliau vengdami sunkios karo tarnybos caro kariuomenėje ir bėgdami nuo caro valdžios persekiojimų. Skyrėsi su savo tėvų žeme ne iš džiaugsmo ir malonumo, bet ašaras nuo veido braukdami. Jieškodami geresnio gyvenimo ir laisvės, atvykę lietuviai pradžioje naujame krašte sunkiai kūrėsi.

Vargo spaudžiami ir negaudami pagalbos iš šalies, lietuviai pradėjo burtis į pašalpines organizacijas, kad sunkioje valandoje atsidūrusius savo brolius galėtų paremti. Atsirado vienas kitas lietuvis kunigas, kuris pradėjo organizuoti lietuvių parapijas, vėliau prie parapijų mokyklas. Pirmo pasaulio karo metu lietuviai jau buvo tiek susiorganizavę ir ekonomiškai pajėgūs, kad savo politine veikla ir dolerine auka daug prisidėjo prie atsikuriančios Lietuvos valstybės atstatymo. Jie šaukė seimus, reikalavo Lietuvai nepriklausomybės, siuntė į Europą delegatus, kurie tyrė vokiečių okupuotos Lietuvos vargingą padėtį, rūpinosi Vatikane Lietuvių Dienos paskyrimu, dalyvavo Šveicarijoje lietuvių konferencijose, rinko aukas ir išlaikė Šveicarijoje Informacijos Biurą, šelpė karo belaisvius lietuvius Vokietijoje ir badaujančius brolius Lietuvoje. Laisvės paskolos bonai, milijonas surinktų parašų Lietuvos valstybės de jure pripažinti ir kiti atlikti darbai yra didelis įnašas į jaunos nepriklausomos valstybės gyvenimą. O kiek privačiai pasiųsta dolerių tėvams, broliams, giminėms paremti, naujakuriams įsikurti!

Antro pasaulinio karo audroms sugriovus Lietuvos laisvės rūmą, Amerikos lietuviai vėl subruzdo gelbėti savo tėvynę. Įsikūrė Amerikos Lietuvių Taryba bolševikų pavergtai Lietuvai išlaisvinti, susiorganizavo Bendras Amerikos Lietuvių Fondas šelpti atsidūrusiems varge tremtiniams Vokietijoje ir kenčiantiems broliams Sibire bei kitose tolimose Rusijos srityse.

Lietuvių išeivija Amerikoje visą laiką jautriai pulsavo gyvybiniais savo tėvynės reikalais. Paskutinio šimtmečio lietuvių tautos vargai, kančios, persekiojimai ir laimėjimai atsispindėjo lietuvių išeivių gyvenime. Tiesa, tuos lietuvių tautos praeities likiminius įvykius atjautė ir išgyveno daugiausia senoji karta, dar gimusi Lietuvoje ir turinti gyvų ryšių su tautos kamienu. Ji šiandien jau baigia savo gyvenimo dienas, kasdien kapų varpai po gausų būrį pasišaukia pas save. Ne visos jų vietos beužpil-domos jų vaikais bei vaikaičiais. Veikėjų retėjančias eiles papildė prieš dešimtmetį įsiliejęs naujų ateivių nemažas skaičius. Šiandien Amerikoje lietuvių inteligentinių jėgų nėra trūkumo: jų yra Europoje baigusių mokslus ir jau nemažai jaunimo čia studijavusių, kurie lengvai galėtų užimti pasitraukiančių vietas.

Dabartinės lietuvių tautos likiminės išlikimo kovos akivaizdoje visos lietuvių išeivijos tautinė pareiga išlaisvinti priešų pavergtą tėvynę Lietuvą ir išlaikyti savo lietuvišką tautinę individualybę. Grynas lietuvybės medis be šaknų — tautinės kultūros — negalės išlikti gyvas. Tik kūrybinė išeivijos jėga gaivins tautinę ištikimybę. O kultūrinė kūryba neįmanoma be savo tautos istorijos pažinimo — juk tautos kultūra yra svarbiausioji tautos istorijos dalis. Dėl to ir iškyla gilesnio savo tautos praeities pažinimo klausimas, kuriam iki šiol, ypač išeivijoje, buvo nepakankamai skiriama dėmesio.

Iš tautos istorijos švietimo akiračio nereiktų išleisti ir tų lietuvių, kurie nebekalba ir net nebesupranta tėvų kalbos. Čia tenka sutikti su Z. Ivinskio nuomone, kad angliškai kalbantį lietuvių jaunimą mokyti lietuvių kalbos būtų klaida, nes kalbos mokymas negalėtų tokio jaunimo dominti ir net gali visai atstumti. Reiktų prie jo eiti iš istoriškai propagandinės — kultūrinės pusės. "Ar neįdomi tokiam jaunuoliui atrodytų tos vis tik savos tautos praeitis, apie kurią tėvai tiek maža tesugebėjo papasakoti". Ir toliau nurodo, kad į Amerikos lietuvius reikia eiti "labiau išryškinant ir supopuliarinant nepakankamai įsisąmonintą savą istorinį likimą. Reikia įvesti į sportiškai — prabangiai nusiteikusio lietuviškos kilmės jaunuolio pasaulėžiūrą ir šitokį istorinį momentą".16

Turime pripažinti, kad Z. Ivinskio mintyse yra daug tiesos. Šiame krašte teko sutikti ne vieną lenką, kuris, lenkiškai užkalbintas, nė žodžio neatsako ir net nesupranta, tačiau lenkiškas jo patriotizmas yra didelis. Jie neblogai orientuojasi savo tautos praeities klausimuose. Kad vien kalbos mokėjimas nenulemia tautinio susipratimo, tai mums rodo du ryškūs pavyzdžiai. O. Milašius nemokėjo lietuviškai, vienok jis save laikė lietuviu ir nemažai yra pasidarbavęs atsikuriančiai Lietuvos valstybei. O Berlyno universiteto lietuvių k. profesorius Gerulis, nežiūrint jo lietuviškos kilmės, buvo vokiečių nacis. Ir Amerikoje galima sutikti ne vieną lietuvį, kuris pakenčiamai kalba lietuviškai, bet save laiko ne lietuviu, o "amerikonu", nes Amerikoje gimęs. Jis nepažįsta lietuvių tautos praeities ir nesidomi lietuviška veikla.

2. Nežinojimas savo tautos praeities pagreitina nutautėjimą. Nežiūrint Amerikos lietuvių tiesiog pasigėrėtinai atliktų organizacinių darbų religinėje, kultūrinėje ir tautinėje srityse, parodyto gana augšto patriotinio subrendimo, įdėto didelio indėlio į Lietuvos laisvos valstybės atstatymą ir ištiestą dosnią gailestingojo samariečio ranką antro pasaulinio karo metu Vokietijoje atsidūrusiems lietuviams tremtiniams, vistik turime pripažinti, kad didelis Amerikos lietuvių jaunimo nuošimtis yra nubyrėjęs svetimųjų naudai, ir tas nubyrėjimas vis gausėja. Šito nutautėjimo viena iš svarbiausių priežasčių yra ir savo tautos praeities nežinojimas, nutraukimas ryšio su savo tautos istoriniu likimu.
Didžioji senųjų lietuvių išeivių banga apleido savo gimtąjį kraštą pačiais sunkiausiais ir gal pačiais tamsiausiais mūsų tėvynės laikais, kada Lietuvą buvo prislėgusi sunki caro valdžios letena, kada Lietuvos kaimas skendėjo tautinėje ir kultūrinėje tamsoje. Vidutiniškai 50 nuošimčių išeivių buvo beraščiai, retas kuris iš jų buvo matęs rusišką mokyklą, daugelis nebuvo skaitęs nei matęs lietuviškos tautinės spaudos. Kai kurių tautinis susipratimas buvęs toks menkas, kad aiškesnės nuovokos jie apie lietuvybę neturėjo, atvykę registravosi kaip rusai ar lenkai. Nemokėdami anglų kalbos, daug vargo ir skurdo patyrė naujame krašte. Tad savo vaikus leisdami į mokslus, daugiau rūpinosi, kad jie išmoktų vietos kalbos ir jiems nebereiktų tiek skursti. Gimtosios lietuvių kalbos išmokyti mažai dėmesio buvo kreipiama arba visai nesistengta. Tėvai nemokėjo anglų kalbos, o jų vaikai spėjo pamiršti gimtąją kalbą. Trūko sąmoningų inteligentinių jėgų, kurios būtų tautiškai sąmoninusios jaunimą, įdiegusios paliktos tėvynės meilę, supažindinusios su tautos praeitimi ir tuo surišusios su savo tautos istoriniu likimu. Kova už geresnį rytojų, patogesnį gyvenimą atitraukė nuo tautinės kultūros reikalų. Ir pradėjusi eiti lietuviškoji išeivių spauda daugiau rūpinosi kasdieniniais reikalais, negu tautinės kultūros vertybėmis. Senieji išeiviai, palikę tėvynėje tėvus, brolius, gimines, jautė tam tikrų sentimentų savo gimtajam kraštui, daugelis jų išliko ištikimi savo kraštui ir daug prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo. Tuo tarpu jaunimas, kuris išėjo mokslus šiame krašte, arčiau sutapo su šio krašto gyvenimu. Ir pastebėtina, kad čia gimusių lietuvių didesnis procentas jau nutautęs profesionalų, negu eilinių tautiečių, nes pirmieji turėjo progos arčiau susipažinti su šio krašto kultūra, civilizacijos laimėjimais, o apie savo tėvų kraštą iš tėvų buvo patyrę labai skurdžias žinias. Tad jie nors dar profesiniais sumetimais šiek tiek moka lietuviškai ir prisipažįsta, kad jų tėvai buvo lietuviai, bet lietuvių tautiniais bei kultūriniais reikalais visai nebesidomi, net savęs jau ir lietuviais nebelaiko. Net tenka pastebėti kai kurių lietuvių veikėjų, kurie visai nebeskaito lietuviškos spaudos. Jų lietuviškoji veikla yra daugiau paremta karitatyviniais sumetimais negu tautiniu susipratimu. Ir Lietuvių Bendruomenės, kuri eina lietuvybės išlaikymo ir tautinės kultūros kūrybos šūkiu, organizavimas vyksta labai sunkiai, senesniųjų ateivių tarpe šaltai sutinkamas. Tautos praeities nepažinimas ir tautinės kultūros stoka nemažai mūsų tautiečių sutripdė šio krašto tautybių katile.

Ir naujųjų ateivių jaunuomenės dalies ne-besidomėjimas lietuvišku reikalu, net daromi priekaištai, kad lietuvių tauta neturi savo indė-lo nei visuitiniame moksle, nei mene, nei literatūroje, kad Lietuvos praeitis JAV mokslo literatūroje yra visai kitaip nušviečiama, negu lietuviškuose vadovėliuose, kad nesą realių perspektyvų išlaisvinimui, yra taip pat savo tautos kultūros bei praeities pažinimo stokos vaisiai.17

2. Išeivijos istorinės medžiagos paskirstymas. JAV lietuvių istorija gyva, pulsuojanti atliktų darbų dvasia, daugelis jos veikėjų nešiojasi su savimi gausios medžiagos apie pirmųjų lietuvių ateivių vargus ir jų sunkias kovas už būvį, apie pirmuosius organizacinius ir kultūrinius žygius už lietuvišką būtį, apie didžiuosius išeivijos darbus Lietuvos valstybės atkūrimui ir t.t. Daug jau anų laikų veikėjų ir išeivijos istorijos vyksmo vykdytojų yra palikę gyvųjų eiles, bet jų atliktų darbų liudininkai dar gyvi. Beveik kiekviena išeivių šeima yra istoriška, jei kiek arčiau ją panagrinėsime, tai rasime, kad kas nors iš jos giminės ar net artimų šeimos narių — senelių, tėvų ar brolių — yra nukentėjęs nuo caro valdžios, vokiečių ar bolševikų okupantų, arba yra buvęs aktyvus šiame krašte ar Lietuvoje visuomenininkas, organizatorius, kultūrininkas, kovotojas už tautos laisvę, buvęs atsakingas Lietuvos valstybės pareigūnas ir panašiai. Taigi tos medžiagos yra tokia galybė, kad net neįmanoma jos aprėpti, bet ji yra svarbi lietuvių tautos kovų ir laimėjimų liudininkė, ir yra didelė skriauda visos lietuvių tautos istorijai, kai ji pamažu žengia į kapus ir pranyksta.

Dalį tos vertingos medžiagos kaip tik reiktų panaudoti jaunimo patriotizmui auklėti. Amerikos lietuvių bendruomenė, suprantama plačiausia prasme savo sąrangoje, turi keturis laipsnius: šeimą, parapiją, vietos lietuvių koloniją ir viso JAV-bių krašto lietuvių bendruomenę. Naujai bręstas lietuvių bendruomenės narys palaipsniui, pradedant nuo šeimos ir baigiant visu kraštu, privalo būti supažindintas su visu lietuvių gyvenimu, jų veikla, svarbiausiomis jų organizacijomis, jų praeitimi, kad jis pats pajustų, kad jis priklauso lietuviškai, o ne kuriai kitai bendruomenei, kad jis yra neatskiriamas lietuvių išeivijos istorinio likimo dalyvis ir veikėjas.

Šiandien istorijos dėstymo metodikų autoriai pataria pradėti istoriją dėstyti nuo labiausiai jaunimui suprantamo ir jo mėgiamo žymesnių asmenų, veikėjų, vadų biografijų pasakojimo. Mokiniams patinka žymesnių asmenų charakteriai, juos greit pasisavina, jų žygiais ir darbais išgyvena, stengiasi jais sekti savo gyvenimu. Pradėjus nuo savo šeimos ar giminių žymesnių biografijų, eiti prie vietos kolonijos veikėjų ir viso krašto asmenų. Nuo biografijų ir epizodinių pasakojimų pereiti prie sistema-tingo istorijos dėstymo.

Pirmas laipsnis išeivijos istorinės medžiagos parinkime yra šeimos istorija: tėvų, senelių ar prosenelių atvykimas į šį kraštą, jų įsikūrimas, žymesnė veikla lietuvių tarpe, ryškesni šeimos bei giminės veidai.

Antras laipsnis būtų supažindinimas su bū-dingesniais vietos parapijos organizatoriais, kultūrininkais. Patriotizmo auklėjime nereiktų išleisti iš akių lietuvių parapijos vaidmens. Atrodo, kad istorinės reikšmės lietuvių išeivijos tautinėje kovoje dr. J. Girniaus knygoje "Tauta ir tautinė ištikimybė" (1961 m.) yra didelė spraga, kai nepaminėtas lietuvių parapijų ir jų mokyklų vaidmuo tautiniam auklėjimui. Šio krašto lietuvių gyvenime parapija yra atlikusi didelę tautinę misiją ir dabar ji yra svarbus veiksnys lietuvių gyvenimui. Lietuvių parapijų bažnyčios, mokyklos ir kiti pastatai yra aplaistyti kruvinomis senųjų mūsų ateivių ašaromis, liudijančiomis jų ištikimybę tėvų kalbai ir tikėjimui. Tai brangia kaina pastatyti paminklai, reikalaują atitinkamos pagarbos iš susipratusių tautiečių. Vis tik turime atvirai pripažinti, kad lietuvių bažnyčia su mokykla ir visa savo aplinka, kad ir gerokai nutautusi, yra lietuviškesnė ir artimesnė lietuvio širdžiai negu kitos kurios tautybės parapija. Viena trejų metų mergaitė, pirmą kartą atvykusi į lietuvių bažnyčią ir išgirdusi lietuviškai skaitant evangeliją, labai apsidžiaugė, kad yra ir bažnyčių, kuriose lietuviškai kalbama. Iš to kyla pareiga auklėti susipratusius lietuvius parapijiečius, kurių dėka lietuvių šventovės kuo ilgiau tarnautų lietuvių religiniams reikalams. Todėl parapijos praeities pažinimas ir susigyvenimas su parapija yra būtinas.

Jaunimas turi būti įjungtas į pilnutinį vietos lietuvių bendruomenės gyvenimą, supažindintas ne tik su sava parapija, bet ir su visos lietuvių kolonijos organizacija bei jos praeitimi ir žymesniais veikėjais. Tai trečias laiptas išeivijos istorijos mokyme. Ketvirtas laipsnis yra pažinimas visos Amerikos lietuvių praeities.

Amerikos lietuvių istorija yra dalis visos lietuvių tautos istorijos, taip pat, kaip ir išeivija yra neatskiriama visos tautos dalis, todėl išeivijos istorija turi būti slenkstis pilnutiniam tautos praeities pažinimui. Išeivijos istorija turi būti glaudžiai susieta su paskutinio šimtmečio Lietuvos įvykiais, ir visai išeivijos istorijai į-vadu turėtų būti trumpa visos lietuvių tautos praeities santrauka.

Be to, kiekviena tauta yra visos žmonijos dalis, tautinė istorija yra visada įjungiama į visuotinės istorijos įvykių pynę. Amerikos lietuvių praeitis turi būti įjungta į šio krašto gyvenimą. Prieš 300 metų į JAV buvo atvykęs pirmas lietuvis Kuršius šviesti vietos gyventojų. Tadas Kosciuška dalyvavo Amerikos laisvės kovose. Pirmieji ateiviai lietuviai žaliūkai dirbo sunkiausius darbus, kurių vietiniai kratėsi, jų vaidmuo krašto pramonės iškilimui neabejotinas. Vasario 16-sios šventės proga senatoriai, kongresmanai ir miestų burmistrai nekartą yra pabrėžę, kad lietuviai savo organizuotumu, darbštumu daug yra prisidėję prie šio krašto ekonominio ir kultūrinio gyvenimo pakėlimo. Šitų pareiškimų nereiktų pamiršti.

Kryžius Dainavos stovykloje    V. Augustino nuotr.

4. Supažindinimas su lietuvių išeivijos praeitimi. Su lietuvių išeivijos istorija privalo supažindinti auklėjamieji veiksniai: šeima, mokykla, jaunimo stovyklos ir organizacijos.

Šeima yra pirmoji mokykla ir mokytoja. Jos tautinio auklėjimo vaidmuo ypatingai yra svarbus išeivių gyvenime. Ji privalo būti tautinė uola, į kurią atsidaužtų visokios nutautimo bangos. Ir tautos istorijos pažinimas prasideda šeimoje, pradedant nuo pasakų, padavimų, mitų ir pereinant prie tikrųjų šeimos, apylinkės ir visos išeivijos epizodinės istorijos supažindinimo. Pasakose, padavimuose glūdi tautos galvojimo būdas, pažiūros į gyvenimą, gamtą, žvėris ir įvairių tautybių žmones. Jos perkelia vaiką į aną pasaulį, kurį tauta yra išgyvenusi prieš keliolika amžių. Mokydamasis kalbos, žmogus mokosi tautiškai mąstyti, pažindamas tautosaką, mokosi tautiškai jausti ir išsireikšti, o pažindamas tautos istoriją, patriotiškai nusiteikia.

Pasakos, padavimai paprastai motinų vakarais vaikams pasakojami, o supažindinimas su tikrais šeimos, vietos istoriniais įvykiais bei žymesniais veikėjais vyksta tam tikromis iškilmingesnėmis progomis šeimos ar tautos švenčių metu. Taip pat svarbu, kad vaikas ir jaunuolis šeimos lietuviškoje bibliotekėlėje rastų pasiskaityti atitinkamos istorinės literatūros bei istorinės beletristikos.

Mokykloje tenka jau išeiti sistemingą istorijos kursą. V-VI skyriuje reiktų supažindinti mokinius su vietos istorija ir žymesnių veikėjų biografijomis, o VII-VIII skyriuje išeiti trumpą epizodinį išeivijos ir visos tautos istoriją. Vidurinėje mokykloje Amerikos lietuvių istorijai reiktų skirti bent paskutinius mokslo metus.

Mokykla yra šeimos pagelbininkė ir jos auklėjamojo darbo tęsėja. Jei šeimoje pradedamas formuoti lietuviškas vaiko charakteris, tai mokyklos pareiga yra jį toliau plėtoti, ugdyti ir atbaigti. Šiandien turime dviejų rūšių mokyklas: normalias parapines ir šeštadienines lituanistikos mokyklas. Turime pripažinti sau už didelę gėdą, kad turėdami lietuvių parapijose normalias mokyklas, kuriose dėsto vienuolės seserys lietuvaitės, esame priversti organizuoti šeš-tadienines lituanistines mokyklas, j ieškoti pasišventusių žmonių, kurie šeštadienio poilsio laiką skirtų mokyklai, kad mūsų vaikai padoriai išmoktų tėvų kalbos ir susipažintų su savo tautos istorija bei jos kultūra. Per dešimtį metų lietuviškos spaudos šauksmas, Kunigų Vienybės, Katalikų Federacijos, Lietuvių Bendruomenės ir kitę įtakingų organizacijų suvažiavimų priimtos ir kelis kartus pakartotos rezoliucijos bei Lietuvaičių Seserų Instituto, prie kurio priklauso visos lietuvaičių vienuolių Amerikoje kongregacijos, kasmet rengiami kursai ir atstovių suvažiavimuose priimti nutarimai nepajėgia išjudinti tautinio auklėjimo reikalo parapijų mokyklose. Iš daugiau kaip 50. parapinių mokyklų teturi įsivedusios lituanistikos klases tik 9.18 Atsiranda vietų, kur iškovotos lituanistikos klasės uždaromos. Vis tik tenka kantriai laukti ir tikėtis, kad viešas lietuvių balsas vieną kartą atitinkamų įstaigų bus teisingai suprastas ir lietuviški pageidavimai ne oficialiai, bet nuoširdžiai vykdomi. Pirmas toks tautinio auklėjimo spindulėlis prašvistų, jei visose parapijų mokyklose būtų įvestas sistemingas visos lietuvių tautos ir išeivijos istorijos dėstymas kad ir anglų kalba.

Kol parapijų mokyklos nėra pilnai įsijungusios į tautinio auklėjimo darbą, šeštadieninėms lituanistikos mokykloms tenka ir tolau vargt r visu uolumu bei pasišventimu patriotiškai nuteikti jaunimą per tautos istorijos pamokas.

Jaunimo stovyklos yra svarbus patriotinio auklėjimo veiksnys. Stovyklų meninės programos, laužai kaip tik reiktų panaudoti istorijai pažinti. Vieną kartą galutinai reiktų atsisakyti nuo tuščių bereikšmių šūkavimų, kalambūriškų inscenizavimų, indėnų gyvenimo pamėgdžiojimų ir 1.1. Visokioms meninėms programoms temas imti iš lietuvių liaudies tautosakos (pasakų, dainų, padavimų), lietuvių veikėjų gyvenimo ir tautos praeities. Visų stovyklų meninių programų vedėjams bei stovyklų organizatoriams naudinga būtų susipažinti su Nek. Prasidėjimo Seserų rengiamų vasaros mergaičių stovyklų laužų bei meninių pasirodymų programomis.

Ir lietuvių jaunimo organizacijos, kaip ateitininkai, skautai, vyčiai, turėtų aktyviai įsijungti į gilesnį tautos istorijos pažinimą. Kiekvienais metais yra visa eilė veikėjų, rašytojų ir istorinių įvykių sukakčių, kurias jaunimo organizacijos galėtų deramai paminėti. Be to, į organizacijos veiklos programą reiktų įtraukti susipažinimas su vietos lietuvių kolonijos bei jos svarbesnių veikėjų atliktais darbais.

Sėkmingas darbas reikalauja iš tėvų, ypač iš mokytojų, jaunimo stovyklų ir organizacijų vadovų gilesnio savo tautos istorijos pažinimo, pasišventimo ir meilės savo tautai, jos praeičiai ir kultūrai. Kas nedega tautos meile, tas neįžiebs tautinės kibirkštėlės ir jaunimo širdyse. Ko pats neturi, to negali ir kitam duoti.
Atsakingų asmenų, — tėvų, organizacijų vadų, parapijų mokyklų vedėjų bei mokytojų ir pagaliau kunigų nesirūpinimas savo tautiečių patriotiniu auklėjimu ir iš sąmoningo ar nesąmoningo apsileidimo sudarymas palankių sąlygų lietuvių jaunuomenei nutausti, atkristi nuo savo tautos kamieno yra nusikaltimas savo tautai.

Tik būdamas geras tautietis, patriotas, bus pavyzdingas ir šio krašto pilietis. Šio krašto pažanga ir vidinė jo tvirtybė nemažai priklauso nuo įvairių tautybių, jame gyvenančių, individualinių ypatybių harmoningo derinio. Jei kas galvoja, kad jis nutraukęs ryšius su savo tauta būsiąs uolesnis Amerikos pilietis, tas labai klysta, nes lengvai atsižadėjęs augščiausios žemiškos vertybės — tautiškumo, su kuo jį riša kraujo giminystė, susidarius tam tikroms sąlygoms, be didelio širdies skausmo pamins po kojų ir garbingą pilietybę.

Nutautėjimas yra ne tik nusikaltimas savo tautai, bet ir pačiai prigimčiai ir Augščiausiam jos Kūrėjui, kuris kaip tik yra leidęs tautas ir kiekvienai iš jų paskyręs tam tikrą misiją. Popiežius Pijus X sako: "Žemėje Dievas yra įkūręs įvairias karalystes pagal kalbų ir klimato skirtumus ir daugybei vyriausybių yra pavedęs atlikti ypatingą Jo paskirtą misiją".20 Pijus XI pabrėžia, kad tautas vieną nuo kitos skiria ne tik būdingos ypatybės, bet taip pat "misija ir pašaukimas, kurį Dievas yra paskyręs atskiriems asmenims bei tautoms".-" Dėl to Leonas XIII ir įspėja tautas, kad "Tautų Tėvas atlygina tautas už jų ištikimybę savo bendriems pašaukimams ir baudžia jas už paniekinimą ar pikt-naudojimą savo pašaukimo",21 o kitoje vietoje tas pats popiežius kiekvienam tautos nariui primena, kad "Patriotizmas šalia tikėjimo yra viena iš dviejų svarbiausių pareigų, kurios žmogus neprivalo vengti".22

4. Tautos istorijos išgyvenimas. Tautos istorija tik tada tampa tikra patriotinio auklėjimo priemone, kai ji ne tik gerai pažįstama, bet ir pajaučiama, išgyvenama kaip sava. Tautos istorijos pažinimu tautinis sąmonėjimas įgyjamas, o išgyvenimu pagilinamas, sutvirtinamas. Tautos praeičiai išgyventi padeda tautinės tradicijos, tautinės šventės, tautos simboliai, istoriniai paminklai bei paveikslai.

Tradicijos yra amžių bėgyje susidariusi tautos išmintis bei patirtis, tapusi pažinimo šaltiniu bei elgesio kodeksu. Tradicijos yra žmogaus pergalvojimo ir išgyvenimo išdava, tačiau jos susidaro tautoje, kuri išpažįsta vienokį ar kitokį tikėjimą. Todėl tautos tradicijose glūdi trejopas pradas: žmogiškasis, tautinis ir religinis. Tradicijose atsispindi kultūrinis tautos veidas, jos stiprina tautinį atsparumą ir sudaro tvirtą pagrindą tautiniam sąmonėjimui. Tvirtų tradicijų tautos nepasiduoda svetimoms įtakoms, kur jos besirastų, kokie pavojai jas besuptų. Tenka apgailestauti, kad daug gražių ir brangių lietuvių tradicijų, neva pažangos sumetimais, sunaikinta.

Į lietuvių šeimas reiktų grąžinti tėvų autoritetą ir vyresniųjų pagarbą, kaip ryškų lietuvių tautos papročių bruožą, vardinių, o ne gimtadienių šventimą, būdingesnius krikštynų, vestuvių bei laidotuvių papročius. Reiktų rūpestingiau palaikyti didžiųjų katalikų švenčių, kaip Kūčių, Didžiosios Savaitės, Sekminių ir tradicinių Joninių su paparčio žiedo j ieškojimu papročiai. Gilus lietuvių religingumas yra viena iš didžiųjų tautos dvasios vertybių, turėjusių lemiančios reikšmės lietuvio charakteriui išlaikyti, turėtų rasti deramą vietą jaunimo auklėjime. Religija ir tautiškumas yra dvi didžiausios tautos vertybės, jos viena kitą veikia: religija suteikia tautiškumui turinį, o tautiškumas religijai formą, kuria religija tautoje pasireiškia.

Istorinis sąmoninimas remiasi pagarbos auklėjimu tautos praeičiai, jos buvusiems vadams, autoritetams, papročiams, simboliams. Žodžiu, istorinis sąmoninimas remiasi autoritetu. Todėl jo sėkmingumas priklauso nuo išugdytos jaunuomenėje pagarbos tėvams,' tautos veikėjams ir augščiausiam autoritetui Pasaulio Kūrėjui.

Prisiminti svarbiuosius tautos praeities į-vykius ar buvusių veikėjų bei kultūrininkų sukaktis rengiamos tautinės šventės, kurios simboliškai atnaujina tautos istoriją. Tautinių švenčių metu veikiama dalyvių protą, valią ir jausmus. Paskaitomis, kalbomis dalyviai supažindinami su istorijos įvykiais, veikiama žmonių protą. Kalbose iškeliami sektini pavyzdžiai, priimami tam tikri ateities veikimui nutarimai, visu tuo veikiama žmonių valią. Meninė programa, deklamacijos, salės papuošimas kelia estetinius jausmus. Tautinės šventės dalyvius tautiškai atgaivina, sustiprina, įkvepia daugiau patriotinių jausmų ir paskatina daugiau veikti patriotiškąja kryptimi. Jos turi didelės tautinės auklėjamos reikšmės, todėl reikia ne tik pratinti jaunimą dalyvauti suaugusių rengiamuose į-vairiuose tautinių įvykių paminėjimuose, bet tokius paminėjimus reikia organizuoti specialiai jaunimui mokyklose, stovyklose ir organizacijose. Su visos tautos istorijos įvykiais reikia jungti Amerikos lietuvių veiklą ir išryškinti jų vaidmenį. Be to, rengiamuose paminėjimuose turi būti parinktas geras kalbėtojas, o nesitenkinti blankiais pačių mokinių referatėliais.

Lietuvos valstybiniai ženklai, vėliavos, religiniai ir doriniai simboliai, tautiniai ir religiniai himnai yra reikšmingi tautos simboliai, kurie turi tam tikrų ryšių su jos praeitimi ir dvasiniu pasauliu. Kaip valstybiniai ženklai, vėliavos turėtų puošti mokyklų klases, stovyklų sales ir organizacijų būstines. Himnus jaunimas turi mintinai mokėti ir gerai įsisąmoninti jų prasmę. Jų tekstai taip pat turėtų būti meniškai atspausdinti ir aiškioje vietoje iškabinti.
Tas pats pasakytina ir dėl tautos veikėjų, rašytojų bei didvyrių paveikslų. Atitinkamai einamam istorijos kursui klasėse turėtų kaboti ir žymesniųjų asmenų paveikslai, kurių bylotų jaunimui apie tautos praeitį.
Pastatyti paminklai, kaip Nežinomo Kario kapas, Dariaus ir Girėno paminklas, kai kurios bažnyčios, kaip paminklinė Marijos šventovė Nek. Prasidėjimo Seserų vienuolyne, Putnam, Conn., Market Park, Maspeth ir kt. jaunimo ekskursijų turi būti rūpestingai lankomos ir pažįstamos.

III. TAUTOS ISTORIJOS DĖSTYMO MOKSLO PRIEMONĖS
1. Būtiniausios mokslo priemonės. Tautos istorijos dėstymas be reikiamų mokslo priemonių yra ne tik nesėkmingas, bet visiškai neįmanomas. Be reikalingų vadovėlių, istorinio žemėlapio, be paveikslų tautos istorijos mokslas netenka savo veikiamosios galios ir tampa daugiau ar mažiau bedvasiu praeities įvykių įsiminimu ar net iškalimu. Tad kas būtiniausia sėkmingam tautos istorijos dėstymui?
a.    Visos tautos istorija, kaip buvo pastebėta, yra pagrindas išeivijos istorijai, todėl pirmiausia tiesiog šaukiančiai reikalingas Lietuvos istorijos vadovėlis pradžios ir vidurinei mokyklai. Turimieji Lietuvos istorijos vadovėliai, išleisti prieš 30 metų nepriklausomoje Lietuvoje ir pakartotos jų laidos be pataisymų, yra pasenę.Jei normaliai reikalaujama kas penkeri metai išleisti naują istorijos vadovėlio laidą, tai tuo labiau jie reikalingi pataisymų bei papildymų,iškilus išeivijoje naujiems Lietuvos istorijos įvykių nušvietimo reikalavimams. Be to, nauji vadovėliai turi pasižymėti ir kalbos paprastumu bei lengvumu, ko ypatingai trūko lietuvių mokyklų vadovėliams.
b.    Šiaurės Amerikos lietuvių istorijos vadovėliai pradžios ir vidurinei mokykloms.
c.    Lietuvių tautos veikėjų Lietuvoje ir Amerikoje biografijų rinkinys.
Lietuvių tautos, išeivių lietuvių istorijos ir biografijų rinkinys turėtų būti atspausdintas lietuvių ir anglų kalbomis. Tie vadovėliai bus naudojami ne tik šeštadieninėse lituanistikos mokyklose, bet taip pat ir lietuvių parapijų mokyklose, kur didesnė dalis mokinių lietuviškai jau nebesupranta, išmokyti juos lietuvių kalbos vargu ar beįmanoma, bet mūsų pareiga supažindinti juos su savo tautos praeitimi ir įkvėpti jiems savo tautos meilės jiems suprantama kalba.
d.    Išleisti specialiai mokykloms lietuvių menininkų parengtus paveikslus: lietuvišką Vytį, Tautos himną, Vasario 16-tos aktą, Vasario 16 -sios akto pasirašymo paveikslą, Lietuvos valstybės prezidentų, pirmųjų žuvusių Lietuvos nepriklausomybės kovose karių J. Juozapavičiaus, P. Lukšio ir Pr. Eimučio bei žymesniųjų Amerikos lietuvių veikėjų paveikslus.
e.    Istorinis Lietuvos žemėlapis.
f.    Š. Amerikos lietuvių istoriškai geografinis žemėlapis, kuriame būtų sužymėtos visos svarbesnės lietuvių kolonijos su ypatingesniais lietuvių gyvenimo momentais.
g.    Istorinis albumas.

2. Būtiniausių tautos istorijos dėstymo mokslo priemonių parūpinimas. Gal ne vienas pasakys, kad prie gerų norų kai kurias mokslo priemones gali ir patys istorijos mokytojai pasigaminti. Taip. Būtino reikalo verčiamas mokytojas su mokinių pagalba gali kai ką padaryti, bet tos priemonės meniniu atžvilgiu bus žymiai menkesnės vertės ir neturės tokios įtakos mokiniams kaip kad spaustuvės ar litografijos pagamintos. Kai mūsų tautiečiai yra gana patogiai įsikūrę ir ištenka lėšų prabangiai įsirengti savo butus, važinėti paskutinės laidos mašinomis, dėvėti prabangiausiais apsiaustais, tiesiog būtų gėda reikalauti ir taip jau iš pasišventusių mokytojų eikvoti paskutinę savo sveikatos energiją primityvių mokslo priemonių gamybai. Jau vien lietuviška tautinė garbė reikalauja surasti atitinkamų lėšų tam reikalui.

Mokslo priemonėms parūpinti reikia sudaryti energingą ir integralią komisiją, į kurią įeitų lietuvių istorikų, Lietuvaičių Seserų Instituto, Kunigų Vienybės, Lietuvių Bendruomenės, Lietuvių menininkų ir Alto atstovų. Pasakyta, kad būtų sudaryta energinga komisija, tai yra, kad ji būtų veikli ir sudarytą planą kuo skubiausiai įvykdytų, o ne laikytų stalčiuje priimtų rezoliucijų po keleris metus, kaip dažnai atsitinka išeivių lietuvių visuomeniniame gyvenime. Reikia veikti kaip galima skubiau, nes jau ir taip gerokai pavėluota. Kiekviena vėluojama diena neša didelius lietuvių išeivijai tautinius nuostolius: nutautimas tiesiog riedėte rieda į pakalnę. Turime gelbėti, kas dar galima bendrai sujungtomis jėgomis išgelbėti.

Sudarytos komisijos pareiga būtų parengti reikalingą mokykloms visos lietuvių tautos ir Š. Amerikos lietuvių istorijos programą, surasti kvalifikuotus asmenis, kurie parengtų mokykloms reikalingus istorijos vadovėlius ir kitas mokslo priemones ir surasti lėšų finansuoti visą tą reikalą.

Lietuvių Bendruomenė iš savo tiesioginės pareigos turi paremti pagal savo išgales tautos istorijos mokslo priemonių išleidimą. Bet ji viena tokios didelės naštos nepakels. Ją turi paremti Altas ir lietuvių parapijos. Altas rūpinasi lietuviška informacija ir Lietuvos išlaisvinimu. Atitinkamų lietuvių tautos istorijos mokslo priemonių išleidimas gali atlikti didelį informacijos uždavinį, ypač jau nebemokančių lietuviškai kalbėti lietuvių tarpe. Be to, lietuvybės išlaikymas išeivių tarpe Altui privalo rūpėti nemažiau, kaip ir kitiems lietuvių visuomenės veiksniams. Taip pat ir lietuvių parapijos turėtų jausti kaip tautinę, taip ir krikščionišką pareigą paremti šį darbą. Jei 125 lietuvių parapijos sumestų vidutiniškai nors po šimtinę, o tai galėtų padaryti be didelės sau skriaudos, būtų jau nemaža parama. Tiesa, parapijos yra apkrautos įvairiomis rinkliavomis ir dar mokesčiais išlaikyti vyskupijos mokyklas, bet ar dėl to lietuviško švietimo reikalai turi nukentėti? Prie geros valios ir gerų norų visada galima surasti galimybę sudaryti šimtinei. Be to, gali atsirasti ir privačių stambesnių rėmėjų. Dalį galima ir paskolinti, juk įdėtas kapitalas į mokslo priemones sugrįš, jei visi nuoširdžiai rūpinsimės jų išleidimu ir panaudojimu.

Baigdamas noriu išreikšti tvirtą tikėjimą, kad bendromis visų lietuvių jėgomis, gera valia, nuoširdžiu reikalo supratimu ir tvirtu pasiryžimu ūkanota lietuvių išeivių tautinė padangė pragiedrės. Tik reikia nuolatos visu rimtumu svarstyti opiuosius išeivijos klausimus ir j ieškoti tinkamų būdų juos išspręsti. Reikia daugiau nuoširdumo, atvirumo ir, kas svarbiausia, rimto svarstymo. Bet kokie užgauliojimai bei įžeidinėjimai nieko nepadeda, bet dar daugiau pakenkia. Jei lašas po lašo ir akmenį pratašo, tai nuolatinis visų lietuvių balsas, pavergtos tėvynės skausmas ir tremtinių kančios vieną kartą turi pakreipti į tikrą lietuvišką kelią nuklystančius brolius.

16.    Z. Ivinskis, Lietuvių kultūros problemos, Aidai 1949, m., 22 nr. 17 p.
17.    Z. Ivinskis, Praeities reikšmė lietuvių tautos išlaikymui, Aidai, 1947, 9 nr., 397 p.
18.    Plg. 1957 metais Skrupskelio skaitytą paskaitą Pronto Bičiuliams, Draugas, 1957 m. rugp. 12 d. ir spalio 17, 22, 25 d.
19.    M. Krikščiūnas, žvilgsnis j lituanistines mokyklas JAV-ėse, Draugas, 1962 m. rugsėjo 5 d.
20.    Bishop John J. Wright, National Patriotism in Papal Teaching, 1956 m., 68 p.
21.    Bishop John J. Right op. cit. ten pat.
22.    Ten pat.
23.    Bishop John J. Wright, op. cit. 21 p.

Sukurta: Kretingos pranciškonai