Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANTRASIS VATIKANO SUSIRINKIMAS ir BAŽNYČIOS ATSINAUJINIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ARŪNAS LIULEVIČIUS   

Sugrįžkime ketverius metus j praeitį: esame 1959 metų sausio mėnesio 25 dieną. Prieš tris mėnesius Katalikų Bažnyčia gavo naują popiežių — Joną XXIII. Jis šiandien lankosi šv. Pauliaus bazilikoje, nes čia minima šv. Pauliaus atsivertimo sukaktis. Kaip tik baigiasi Vienybės oktava, kurios metu tikintieji meldžiasi už krikščionių vienybę. Pasibaigus dienos iškilmėms, popiežius su aštuoniolika asistuojančių kardinolų pasilieka prie bažnyčios esančioje salėje ir jiems papasakoja savo planus: įvyks Romos diecezijos sinodas, bus revizuojamas kanonų kodeksas ir bus sušauktas visuotinis Bažnyčios susirinkimas. Kardinolai išeina iš pokalbio nustebę. Šis senelis, išrinktas pereinamajam laikui popiežium, pilnas staigmenų.

Visa Roma dūzgia žinia apie visuotinį susirinkimą. Niekas nesitikėjo matyti dar vieno Bažnyčios susirinkimo, nes pereitam šimtmetyje Vatikane paskelbtoji popiežiaus neklaidingumo ir pirmumo doktrina lyg padarė juos nereikalingus — o nežiūrint to, štai popiežius skelbia dar vieną! Kalbėtojus jaudina ir džiugina popiežiaus nauji pasisakymai. Pagal jį, visuotinis Bažnyčios susirinkimas turės ne tik rūpintis katalikų dvasinio gyvenimo gerinimu, bet taip pat bus "kvietimas atsiskyrusiems broliams prisidėti, siekiant tos tikėjimo vienybės, kurios taip daug sielų šiandien visam pasaulyje trokšta".
-----
Referatas, skaitytas studentų ateitininkų vasaros stovykloje Lake Ariel, Pa., 1963. VIII. 26.

Kam susirinkimas šaukiamas, popiežius plačiau pasisako po kelių mėnesių (1959.VI.29) enciklikoj "Ad Petri Cathedram" šiais žodžiais: "... 'bus viena avidė ir vienas ganytojas' (Jono 10, 16). Šis neatsispiriamas užtikrinimas buvo svarbiausias motyvas, kurio vedini mes viešai pranešėme apie mūsų pasiryžimą šaukti visuotinį susirinkimą. Suvažiuos vyskupai iš kiekvieno pasaulio kampo svarstyti svarbių religinių klausimų. Patys svarbiausi reikalai bus: katalikų tikėjimo plėtimas, krikščioniškų moralės standartų atgaivinimas ir bažnytinės disciplinos suderinimas su mūsų laiko reikalavimais ir sąlygomis. Tai jau savyje duos rinktinį tiesos, vienybės ir meilės pavyzdį. Tegu tie, kurie yra atsiskyrę nuo Apaštališkojo Sosto, matydami šį vienybės ženklą, gauna įkvėpimo rasti tą vienybę, kurios Jėzus Kristus taip prašė savo dangiškojo Tėvo".

Paplitus žiniai, kad šaukiamas Bažnyčios susirinkimas, visame pasaulyje kilo spėliojimai apie jo darbą. Entuziastai tikėjosi matyti katalikų ir ortodoksų, jei ne visų krikščionių, vienybę. Popiežius Jonas XXIII stengėsi nuo pat pradžios šį beribį optimizmą tramdyti, nuolat primindamas, kad krikščionių vienybei reikalingas Katalikų Bažnyčios atsinaujinimas, kuriam didelį įnašą turi duoti šaukiamasis Bažnyčios susirinkimas. "Herder-Korrespondenz" (t. 14) 1959-60 p. 8 rašo: "Šventasis Tėvas leido suprasti, kad nuo to laiko, kai susirinkimo mintis jam kilo, jis visuomet galvojo, kad šis susirinkimas lies tik Katalikų Bažnyčią. Ji turi atsinaujinti (mintis daug geriau išreiškiama italų žodžiu aggiornamento); tiek daug yra pasikeitę moderniam pasaulyje, tikinčiųjų tarpe ir jų gyvenimo būde . . . Todėl Bažnyčia turi siekti šio pritaikymo. Kai tai bus atlikta, tada ji gali atsisukti į savo atsiskyrusius brolius ir sakyti: 'Žiūrėkite, čia yra Bažnyčia, štai ką ji daro, kaip ji atrodo'. Tik tada, kai ji atrodys sveikai sumodernėjusi ir atjaunėjusi, ji gali sakyti tiems atsiskyrusiems broliams: 'Ateikite pas mus'. Šiandien, aišku, būtų neįmanoma ir tuščia pradėti nesibaigiančias diskusijas, kurios niekur nenuvestų".

Kardinolas Montini (tuo laiku Milano arkivyskupas, dabartinis popiežius Paulius VI) 1960 m. rugpjūčio mėn. sakytoje kalboje pastebėjo, kad antrasis Vatikano susirinkimas bus pirmas istorijoje, kuriam nereikės spręsti vidinės nesantaikos ar doktrinos ginčų Bažnyčioje. Priešingai, Bažnyčia žvelgs, ko reikalauja jos beaugantis gyvenimas, jos evangelinę misija. Tarp kitų suvažiavimo pareigų jis paminėjo: vyskupų autoriteto doktrinos atbaigimą, santykių tarp vyskupų ir vienuolijų svarstymą, didesnio pasauliečių dalyvavimo Bažnyčios gyvenime reikalą. Tačiau dvi didžiausios problemos esančios: krikščionių vienybė, kurios iš karto nėra įmanoma pasiekti, ir klausimas, kaip kovoti prieš moralinę krizę, kurią pasaulis pergyvena (Jae-ger, pp. 97-98).

Ką Bažnyčia mato pasaulyje?

Kiekvienas Bažnyčios susirinkimas atžymi naują posūkį Bažnyčios gyvenime. Kokiose sąlygose Bažnyčia turės skelbti Dievo žodį? Lo-renz Jaegeris, Paderborno arkivyskupas, savo knygoje pastebi, kad dabartinė Bažnyčios padėtis yra trijų revoliucijų išdava: radikaliai pasikeitė valstybės ir bažnyčios santykiai, abejojama vakarietiškosios kultūros pirmumu pasaulyje, staigiai nutraukta kolonialinė epocha (Jae-ger, pp. 99-103). Su Prancūzų revoliucija baigėsi Konstantino amžius valstybės ir Bažnyčios santykiuose. Imperatorius Konstantinas paėmė Bažnyčią į savo globą — nuo to laiko iki Prancūzų revoliucijos Bažnyčia ir valstybė bent teoretiškai bendradarbiavo, statant Dievo miestą. Vietoj harmonijos dabar retai matomas draugiškas žvilgsnis Bažnyčiai iš valstybės, o komunistiniuose kraštuose krikščionybė ir Bažnyčia traktuojamos kaip pasenusios ankstyvųjų amžių liekanos. Iki pirmojo pasaulinio karo naujaisiais amžiais dominuojanti kultūra buvo Vakarų Europos, šiaip ar taip auginta krikščionybės įtakoje. Pagarba Vakarų kultūrai lengvino ir misijų darbą, nes Bažnyčia ėjo ir kultūros nešėjos darbą. Kolonialinis perijodas, prasidėjęs su Amerikos atradimu penkioliktam šimtmetyje ir trukęs keturis šimtus penkiasdešimt metų, baigėsi su antruoju pasauliniu karu. Naujai gimusios valstybės su nepasitikėjimu žiūri į Vakarų kultūrą ir krikščionybę, matydamas jose buvusių ponų palikimą. Pagal Jaegerį, "prieš penkiasdešimt metų atrodė, kad istorijos eiga neišvengiamai išplės Dievo karalystę visoj žemėj, bet dabar situacija visiškai pasikeitė. Istorijos eiga, atrodo, priešinasi Bažnyčios misijai" (Jaeger, p. 102).

Pasikeitusios aplinkybės iš vienos pusės kliudo Bažnyčios darbui, iš kitos duoda naujų progų atsiskleisti Bažnyčios katalikiškumui - visuotinumui. Jaegeris čia mato keturis kelrodžius (p. 103): 1. Bažnyčia neturi būti sutapatinama su bet kuria kultūra ar civilizacija; 2. Romėnų ir graikų kultūra buvo tik lopšys krikščionybės kūdikystei; 3. taip kaip Bažnyčia pasiėmė iš helenistinės kultūros tai, kas joje buvo gera, taip ji atskirs ir tikrąsias kitų religijų ir kultūrų vertybes, jas paaugštins ir pasisavins; 4. nors Bažnyčios tikėjimas ir pagrindinė struktūra yra dieviškos kilmės ir buvo Kristaus apspręsti visiems amžiams, tačiau Kristaus mokslas, nors vienas ir nesikeičiantis, bus tautų priimamas pagal jų charakterį ir kultūrą, įgaus regimą formą skirtingose religinėse praktikose i* rituale. "Bažnyčia nėra nei tautinė, nei tarptautinė, bet tik katalikiška — universali. Jokia tauta negali į ją žiūrėti kaip į ką nors svetimo; ji priklauso visoms tautoms, nežiūrint rasės ar spalvos. Visur ji turi pilietybės  teisę, kur tik yra žmonės ir bendruomenės, nes visi žmonės yra pašaukti būti Dievo sūnumis, ir Dievo Bažnyčia yra bendra visų motina" (Jaeger, p. 105).

Jei matome reikalą Bažnyčiai turėti naują rūbą, turime pažiūrėti, kur senas rūbas apdilęs, įplėštas.

Kur reikia atnaujinimo?

Ką matome, pažvelgę į Katalikų Bažnyčios — visuotinės Bažnyčios — praeitį? Gimusi žydų tarpe, išsiplėtusi po visą Vakarų Europą ir Artimuosius Rytus. Kaip šv. Paulius, taip Bažnyčia buvo graikas graikams, barbaras barbarams (Kueng, p. 18), tačiau jau nebebuvo arabas arabams, negras negrams, indas indams, kinas kinams. Jėzaus Kristaus Bažnyčia, paėmus ją kaip visumą, yra pasilikus Europos ir Amerikos reikalas (Kueng, p. 18). Pavyzdžiui, viename Louvaino universiteto Azijos ir Afrikos studentų pasikalbėjime iškilo mintys, kad duona ir vynas, kurie yra tokie iškalbingi simboliai Kristaus tėvynėje, visai svetimi Tolimuosiuose Ry-

Adomas  Galdikas  Pavasaris (Tempera)

tuose; arba — gedulingas mišias būtų tiksliau laikyti su baltu arnotu toje pasaulio dalyje, kurioje balta spalva yra gedulo spalva. Lotynų kalba kinui — nesuprantama, svetima net krašto istorijai. Ar čia išpildomas Bažnyčios steigėjo noras, kad visom tautom būtų skelbiama Evangelija?

Tikintieji, kurie turi būti žemės druska, kurie yra pasaulyje, bet ne pasaulio, — ar jie, o per juos ir Bažnyčia nebuvo ilgus amžius iš pasaulio pasitraukę? Nuo renesanso iki devynioliktojo šimtmečio vidurio tikintiesiems buvo didelė pagunda užsibarikaduoti savo namuose. Šiai pagundai beveik visuotinai ir buvo pasiduota. Kur yra nors vienas šventasis, akcijos žmogus laikuose tarp šv. Ignaco Lojolos ir šv. Vincento Pauliečio? Naujasis pasaulis gimė be krikščionių, krikščionims jį net boikotuojant — ar nenuostabu, kad Dievas jam svetimas? Skaudžiai skamba Martino Liuterio Kingo žodžiai 1963. m. rugpjūčio mėn. "Atlantic" žurnale: "Aš girdėjau daug religinių vadų pietuose kviečiant nusilenkti desegregacijos sprendimui, nes tai yra įstatymas, bet aš troškau girdėti baltus kunigus sakant: Klausyk šio nutarimo, nes integracija yra morališkai teisinga, o negras yra tavo brolis. . . Kovos srovėje, kuri turi apvalyti mūsų tautą nuo rasinės ir ekonominės neteisybės, aš girdėjau tiek daug kunigų sakant: 'Tai socialiniai klausimai, su kuriais Evangelija neturi nieko bendro'. Aš stebėjau tiek daug bažnyčių apsisprendžiant už visiškai kito pasaulio religiją, kuri darė keistą skirtumą tarp kūnų ir sielų, tarp to, kas šventa ir kas pasaulietiška ("Atlantic, p. 87).

Bažnyčios gyvenime naujas pavasaris ateina su Leonu XIII — su juo Bažnyčia grįžta į pasaulį. Pažvelkime kartu su Kuengu į paskutinius septyniasdešimt metų Bažnyčioje ir jos atsinaujinimo ženklus (Kueng, p. 103-111).

Pagal Kuengą, katalikai pradėjo suprasti religinius protestantų reformacijos motyvus: jau beveik baigta griauti defenzyvinės polemikos siena —katalikai randa ko pasimokyti ir iš protestantų patirties. Kyla viltis, kad gal pagaliau baigsis krikščionių skandalas — krikščionybės suskilimas. Prie suartėjimo prisideda ir tikslesnė pagarba Šventam Raštui — tikintieji raginami privačiai skaityti, studijuoti (didelis pasikeitimas nuo keleto amžių: pavyzdžiui, tik 1836 popiežius Grigalius XVI panaikino įstatą, motyvuotą pagarba ir atsargumu, kad pasauliečiai gali skaityti šv. Raštą tik su inkvizicijos leidimu).

Bažnyčioje vyksta liturginis atgimimas — nuo šalutinių pamaldumo būdų grįžtama prie centro — mišių aukos. Pijaus X epochiniai žodžiai apie žmonių dalyvavimą liturgijoje, dažną komuniją atvėrė galimybes mišių aukai vėl tapti tikra bendruomenės malda. Vis plačiau tikintieji meldžiasi iš mišiolų — meldžiasi per mišias kartu su kunigu. Dialoginės mišios, kunigo atgręžimas su altorium į žmones, liturginis visos parapijos giedojimas vis labiau daro mišias tikra, stipria, bendruomenės malda. Su širdgėla galime tačiau skųstis, kad čia lietuviai yra toli atsilikę nuo amerikiečių, nekalbant apie prancūzus ir vokiečius.

Atgyja ir platesnis Bažnyčios supratimas. Kadangi protestantų reformacija pabrėžė Bažnyčios, kaip tikinčiųjų bendruomenės, pradą, todėl Tridento bažnyčios susirinkimas ypač stengėsi išryškinti hierarchinį bažnyčios pradą. Dėl to kartais galėjo atrodyti, kad pasauliečiai Bažnyčioje yra toleruojami tik kaip kampininkai. Šiuo metu ypač susidomėta pasauliečių teologija, pabrėžiant visuotinę tikinčiųjų kunigystę: čia daug prisidėjo popiežius Pijus XII su savo enciklikomis "Mystici Corporis" ir "Mediator Dei". Praktinėj srityje Katalikų Akcija rodo didelį pasauliečių elemento sustiprinimą Bažnyčioje.
Apžvelgus pasikeitimus per paskutinius septyniasdešimt metų, kyla klausimas —

Ko galima tikėtis iš šio Bažnyčios susirinkimo?

Minėjome, kad esama realaus pavojaus Bažnyčiai prarasti savo visuotinį veidą, tapti tik Europos-Amerikos religinės kultūros atstove. Atrodo, kad šis susirinkimas ypač stengiasi to išvengti. Štai Henri Daniel-Rops duoda tokią statistiką: iš viso pakviesta 2,816 dalyvių — iš jų 1,898 su pilnu balsu, 918 patariamuoju balsu, su teise dalyvauti debatuose. Dalyvių yra tris kartus daugiau, negu buvo kviesta į pirmąjį Vatikano susirinkimą. Įdomus pasiskirstymas kraštais — 313 italų, likusi Europos dalis (neskaitant Rusijos) duos 415 atstovų, Pietų Amerika atsiųs 401, Šiaurės Amerika 196. Įdomu, sako Rops, kad Europa, kuri atstovauja 47% pasaulio katalikų, turės tik 38% atstovų, Amerikos žemynas, kuris sudaro 43% pasaulio katalikų, turės tik 31.5% atstovų, gi Azija, Afrika, Okeanija, kurios sudaro tik 10% pasaulio katalikų, turės 20.5% atstovų (Henri Daniel-Rops, p. 108). Įdomus ir kitas reiškinys — šiame susirinkime stiprų balsą turi ne tik spalvotosios rasės, bet ir anglosaksai (Pirmojo Vatikano susirinkimo metu JAV buvo dar misijų kraštas).

Ką visuotinis Bažnyčios susirinkimas pasakys pasauliui, kuriame kas ketvirtas žmogus yra kinas, kas trečias žmogus gyvena komunistų režime, kur tik kas antras krikščionis yra katalikas (Congar, žiūr. Cunneen, p. 25)?
Pažvelkime į tris sritis, kurios jaudina krikščionis Bažnyčioje ir už Bažnyčios. Žvilgterėkime į sritį, kuri liečia autoritetą ir laisvę Bažnyčioje, po to pasiklausykime balsų pasauliečių klausimu ir galų gale patyrinėsime krikščionių vienybės klausimą.

Bažnyčia ir laisvė

Laisvės ir autoriteto klausimas ateina trim keliais: Bažnyčios santykių su kitomis krikščionių konfesijomis, Bažnyčios hierarchijos su tikinčiaisiais pasauliečiais, Bažnyčios vidinėj hierarchinėj organizacijoj.

Peržvelgdami pasaulio veidą, kuriame Bažnyčia šiandien gyvena, pastebėjome, kad Konstantino gadynė pasibaigė:, nebėra tų globos ryšių tarp valstybės ir Bažnyčios. Lieka tačiau vienas paradoksas, kurį iškelia grupė italų pasauliečių (Cunneen, p. 50): "Bažnyčia kovoja prieš tą totalizmą, kuris jai atima veik visą laisvę; tačiau kitu atveju ji daro taiką su tota-lizmu, kuris, nors leisdamas jai laisvę ir privilegijas, daro spaudimą kitom kryptim, dažnai ir prieš kai kuriuos režimo katalikus". Ši pasauliečių grupė randa tokį klausimo sprendimą: "Mes turime viltį, jog Bažnyčia atvirai reikalaus laisvės, kuri pilna ir be privilegijų, kad katalikai jaustų pareigą palaikyti ją gyvą ir aktyvią savo tikėjimu ir aukos bei iniciatyvos dvasia. Kaip pavyzdį krikščioniško gyvenimo laisvėje be privilegijų galima imti katalikus JAV, kurie, ją pasiekę per ilgą periodą, dabar skina jos vaisius". Ypač iš protestantų tarpo laukiama (žiūrėk McAfee Brown, red. Cuneen, p. 111), kad Bažnyčios susirinkimas aiškiau pasisakytų religinės tolerancijos ir religinės laisvės klausimais.

Žvelgiant  į vidinį Bažnyčios gyvenimą,  į santykius pasauliečių su hierarchija, iškyla tam tikras kalbos laisvės reikalas. Yra šūkis: "In necessariis unitas, in dubiis libertas, in omni-bus caritas". Ypač pritaikant šią mintį pasauliečiams, reiktų norėti, kad būtų galima didesnis spektras opinijų kontraversiniais klausimais. Iš lauko žiūrintis stebėtojas galėtų teigti, kad katalikai pasauliečiai neretai bijo turėti savo nuomonę, ar gal nuo savo nuomonės turėjimo yra atpratę. Pasak Daniel Callahan (Cuneen, p. 64), per dažnai manoma, kad naujovės turi būti pavojus, kad eksperimentai yra visad įtartinas reikalas. Sociologams gali būti įdomus klausimas, kodėl Amerikos katalikai tiek mažai teišaugino mokslininkų — kažin ar ne teisinga kai kurių hipotezė, kad katalikas prisibijo savo vaizduotės. Už Bažnyčios stovintieji, pavyzdžiui, mums prikiša, kad Indekse surašyta ne šlamštas, bet knygos, kurios idėjiniu požiūriu įdomios, iššaukiančios.

Susirinkimas numatė svarstyti ir vidinės Bažnyčios organizacijos klausimus. Kuengas kelia mintį, kad susirinkimas, ruošdamas kelią ateities krikščionių susivienijimui, gali atstatyti pirminę vertę vyskupo vietai Bažnyčioje. Pirmasis Vatikano susirinkimas nepabaigė savo darbo: jame buvo paruošta diskusijoms schema "Kristaus Bažnyčia", susidedanti iš dvylikos skyrių, iš kurių tik vienuoliktas ir dvyliktas skyriai lietė popiežiaus vietą Bažnyčioje. Staigiai nutrauktas suvažiavimas teturėjo progos paskelbti popiežiaus neklaidingumo doktriną, nedavęs vyskupų teisių apibrėžties. Tuo būdu popiežiaus pirmumo ir privilegijų apibrėžtis liko kaip nepabaigtas skulptūros liemuo (Kueng, p. 162).

Kuengas mato ir kitą vyskupų rolės atstatymo aspektą: vyskupų rolės pabrėžimas prisidėtų prie Bažnyčios administracijos decentralizacijos. Šiuo metu kai kuriuose kraštuose esama palinkimo kreiptis į Vatikaną dėl mažiausių sprendimų — vyskupai šiuo metu nesinaudoja visomis teisėmis, kurias jie jau turi. Vokiečių vyskupų viešas laiškas Bismarkui po pirmojo Vatikano susirinkimo išryškinant vyskupų teises ryšium su popiežium galėtų būti priimtinas ir dabartiniam susirinkimui, juo labiau, kad ir Pijus IX jį komentavo kaip pasigėrėtiną Vatikano susirinkimo interpretaciją. Šiame laiške sakoma, kad vyskupai yra Kristaus paskirtų apaštalų įpėdiniai; vyskupų pareigos yra lygiai tokios pat dieviškos kilmės, kaip ir popiežiaus.

Bažnyčios administracijos decentralizavimas prisidėtų prie Pijaus XI "Quadragesimo Anno" iškelto subsidiarumo principo įgyvendinimo — lokaliniai vienetai įstengtų spręsti daug to, kas dabar siunčiama Vatikanui. Daug darbų, kuriuos atlikdavo Bažnyčios susirinkimai, galėtų atlikti vyskupų konferencijos. Atrodo, kad pirmojoj dabartinio susirinkimo dalyje ši nuomonė rado atgarsio — pavyzdžiui, liturginės reformos bus svarstomos bendrais bruožais, gi nutarimų pritaikymas bus paliktas vyskupų konferencijoms.

Pasaulietis Bažnyčioje

Minėjome, kad pirmasis Vatikano susirinkimas paliko nepabaigtą Bažnyčios teologijos darbą. Galima tikėtis, kad dabartinis ras reikalo pasvarstyti ir pasauliečio vietos Bažnyčioje klausimą. Šiandien klausimas ypač svarbus, kadangi Bažnyčia iš viešojo gyvenimo pasitraukia kaip kultūros nešėja, tą instuticinę rolę atiduoatiduodama atskiram tikinčiajam. "Pamažu krikščionys pradeda suprasti, kad ištikimai išpildydamas savo pilietines pareigas, pradedant techniniu lygiu, pasaulietis krikščionis įkvepia dvasią į socialines struktūras — ar ankstyvieji krikščionys neįkvėpė naujos dvasios į senąsias pagoniškas struktūras? — ir tuo dalyvauja tame con-secratio mundi, kuriam kvietė Pijus XII" (Italų pasauliečiai, žiūr. Cunneen, p. 51). Tačiau, teigia Azijos studentų grupė, "religinis gyvenimas ir žmonių gyvenimas mums per dažnai sudaro dvi skirtingas plotmes. Arba katalikas laikosi nuošaliai nuo tautinės plėtros, arba pasireiškia veikla, kurioje jo krikščioniškoji dvasia neturi jokios įtakos" (Cunneen, p. 131).

Labai stipriai pasauliečių klausimu pasisako prancūzas kunigas Georges Mollard (Cuneen, p. 38). Jis iškelia dvi mintis:
1.    Bažnyčia mums, pasauliečiams, nuolat kalba apie suaugusį tikėjimą, tačiau mus laiko vaikais. Pasauliečiams atrodytų, kad autentiškam Bažnyčios gyvenimui būtų reikalingas dialogas tarp hierarchijos ir tikinčiųjų, dialogas, kuris prasidėtų nuo klebono ir parapiečių.
2.    Pasauliečiai norėtų, kad ta pačia prasme būtų persvarstyta pati Katalikų Akcijos sąvoka. "Katalikų Akcija buvo apibrėžta kaip pasauliečių dalyvavimas hierarchijos apaštalavime: iš to eina akcijos mandato teorija. Pasauliečiai supranta, kad jų misionieriško pašaukimo šaknys glūdi daug giliau — jų krikšte ir sutvirtinime — o ne tiek vyskupo mandate" (Cunneen, p. 38). Būtų tikrai puiku, jei susirinkimas patvirtintų kardinolo Suhard mintį, kad pasauliečiai turėtų būti Bažnyčios akys ir ausys. Sunku būtų tikėti, kad susirinkime nieko nedarytų pasauliečių klausimu. Jau vien juridiniu atžvilgiu pasaulietis yra užmirštas Bažnyčios narys — tik du kanonai Codex Juris Canonici liečia pasauliečius.


Adomas  Galdikas              Erslos koplyčia (Aliejus)

Krikščionių vienybė

Daugiausia vilčių po susirinkimo paskelbimo buvo dedama į tai, kad jis prisidės prie krikščionių vienybės priartinimo. Šiandien pasaulyje yra 900 milijonų krikščionių, iš kurių 500 milijonų yra katalikai. Likusieji yra pasiskirstę į didelę daugybę denominacijų — vien tik Pasaulinė Bažnyčių Taryba (World Council of Churches) apjungia 198 skirtingas religines bendruomenes. Žvelgiant į vienybės klausimą, kyla tuoj pat dvi išvados: 1. matyti beveik visuotinis vienybės troškimas, 2. žmogiškom akim žiūrint, beveik visiška negalimybė vienybę įgyvendinti. Tad tegalime kalbėti tik apie pasiruošimą vienybei, jos jieškojimą, nes einam keliu, kurio galo nematyti.

Į klausimą: "Ką Bažnyčios suvažiavimas gali daryti vienybei siekti?" kardinolas Bea atsako šv. Pauliaus žodžiais: "Mes verčiau, lai-kydamies tiesos, meile augsime visais atžvilgiais tame, kurs yra galva, Kristus". (Efez. 4, 15). "Tiesa ir meilė yra neatskiriami šiame darbe. Tiesa be meilės pasidaro netolerantiška ir atstumianti; meilė be tiesos yra akla ir negali ištesėti. Suvažiavimas taip pat turės surišti tiesą ir meilę" (Cunnen, p. 136). Pagal Bea, svarbiausias suvažiavimo darbas bus išryškinti katalikų doktriną, padedant suprasti pilną tiesą. Pavyzdžiui, daugeliui sunku suprasti katalikų doktriną, kai ji išreikšta tradicinėj Bažnyčios kalboj. Bea taip pat primena, kad daugelis teologinių apibrėžčių tegali būti suprantamos tik žinant istorines aplinkybes, kurių metu jos buvo suformuluotos, nes apibrėžtis gali paryškinti tik dalį norėtos išreikšti tiesos.

Kyla klausimas: kurių tiesų išryškinimu rūpinasi mūsų atsiskyrę broliai — protestantai ir ortodoksai? Anglikonams ir ortodoksams svarbus vyskupų ir popiežiaus primato klausimas: jie laukia paaiškinimo, kad Vatikano pirmajame susirinkime paskelbta doktrina, jog popiežius valdo tikinčiuosius tiesiogiai, iš tikrųjų nenuvertina vyskupų vietos Bažnyčioje, bet paliekama jų augšta vieta,  sekant apaštalų   įpėdinių tradicija. Ortodoksams didelį rūpestį kelia popiežiaus neklaidingumo dogmoje pabrėžimas, kad popiežiaus neklaidingumui nereikalingas Bažnyčios pritarimas skelbiamai doktrinai. Ortodoksinė tradicija pripažįsta neklaidingumą visai Bažnyčiai — jei būtų popiežiaus neklaidingumo doktrina kiek plačiau paaiškinta, rastųsi galimybė ortodoksų ir katalikų suartėjimui. Anglikonai pageidautų, kad būtų dar kartą peržiūrėtas anglikonų vyskupų kanonizacijos reikalas, kuriuo jau kartą buvo pasisakęs Leonas XIII. Reikia manyti, kad Bažnyčioje vykstąs liturginis atgimimas, kuris įkelia mišių auką į maldos centrą, 'nuramina ir tuos, kuriuos jaudino antriniai pamaldumo būdai.

Kuo mes galime prisidėti prie susirinkimo?

Susirinkimo svarstymuose pasauliečiai dabar dalyvauja kaip stebėtojai. Vienaip ar kitaip, susirinkimas neturėtų mūsų nedominti: nuo jo sprendimų gali priklausyti ir viso pasaulio ateitis. Kokiu būdu galime tad prie jo prisidėti?
Svarbiausia mūsų talka suvažiavimui yra malda. Mes turėtume melstis, kad susirinkimas nebūtų bergždžias nei Dievo akyse, nei pasaulio gyvenime.

Šalia maldos, iš mūsų laukiama ir dėmesio. Mes turėtume prašyti mūsų lietuviškų laikraščių, kad mus dažniau ir plačiau informuotų, kas susirinkime dedasi. Savo tarpe galėtume dažniau tomis temomis pasikalbėti, savo žiniomis, įžvalgomis pasidalinti. Yra visa eilė knygų, kurios duoda žinių apie buvusius ir vykstantį susirinkimą. Aiškią, lengvai skaitomą, suvažiavimų istoriją duoda Hubert Jedin "Ecumenical Councils of the Catholic Church", New York: Herder and Herder, 1960. Dabartinio susirinkimo foną atidžiai nagrinėja Lorenz Jaeger, "The Ecumenical Council, the Church and Christendom", London: Geoffrey Chapman, 1961, taip pat ir Henri Daniel-Rops "The Second Vatican Council", New York: Hawthorn Books, 1962. Ko tikimasi iš dabartinio susirinkimo? Pasisakymus rasime Joseph E. Cunneen redaguotoj knygoj "Looking toward the Council", New York: Herder and Herder, 1962. Gal pati įdomiausia knyga, spausdinta prieš susirinkimą, yra Hans Kueng "The Council, Reform and Reunion", New York: Sheed and Ward, 1961 (iš šios knygos daugiausia šiam straipsniui medžiagos ir imta). Naujausias žinias pateikia žurnalai "Commonweal" ir "America", gi gerų apžvalginių straipsnių galima rasti "Aiduose", "Ateityje", "Laiškuose Lietuviams", "Drauge", "Darbininke" ir k. Susidomėjusieji pirmąja suvažiavimo sesija naujausias informacijas ras Robert Blair Kaiser "Pope, Council and World: the Story of Vatican II", New York: The Macmillan Company, 1963 ir Xavier Rynne (pseud.) "Letters from Vatican City", New York: Farrar, Straus and Company, 1963; apie susirinkimo dalyvius skaityti apsimoka Walter M. Abbott, S.J. "Twelve Council Fathers", New York: The Macmillan Compant, 1963.

Neužtenka tik su susirinkimu susipažinti. Jis turi ir per mus nešti vaisių. Tiek daug jame kalbama apie Bažnyčios atsinaujinimą, tiek daug puikių projektų pasiūloma. Bažnyčios atsinaujinimo pagrindas yra mūsų pačių gyvenimo atnaujinimas, nes mumyse Bažnyčia gyvena pasaulyje. Gyvename laikotarpiu, kuris savo rankose turi žmonijos gyvybės siūlą. Kelti, ar užtraukti uždangą? Atsakymas tegali būti duodamas tik savo gyvenimu.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai