Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SOLIDARISTINĖS SANTVARKOS BRUOŽAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PETRAS DAUGINTIS   
Dabar daugel sociališkai pažangių žmonių, net kunigų, tvirtina: "Reikia pasirinkti socialistinę santvarką. Kapitalizmas yra blogas — išnaudoja žemesnių klasių žmones. Tarp liberalinio kapitalizmo ir socializmo nėra trečio kelio!"

Kiti, senesnieji, konservatoriai, turtingieji, kapitalo savininkai visomis keturiomis stoja už kapitalistinę santvarką ir skelbia: "Juk nenori žiaurios komunizmo vergovės! Išlaikyti individo laisvę, apginti nuosavybę pajėgia tik ekonominis liberalizmas. Nėra kito, trečio kelio!"

O tačiau yra trečiasis kelias taip, kaip tarp juodo ir balto yra įvairios spalvos. Iš tikrųjų jis nėra koks vidurys tarp socializmo, komunizmo ir liberalinio individualizmo, kapitalizmo. Tai yra savas kelias, visai nauja, originali bendruomeninio gyvenimo santvarka. Ji kyla iš pačios žmogaus prigimties ir sveiko proto iš jos išskaitoma, išvedama.

Solidarizmo esmė ir pagrindas
Žmogus iš prigimties yra dvilypė būtybė: ir individualistinė, egoistinė, savanaudė, ir į kitus linkusi, altruistinė, sociali, bendruomeniška būtybė. Individualistinės prigimties skatinamas, žmogus rūpinasi savo maistu, išsilaikymu, rūbu, gerove, laime. Bet ta pati prigimtis jį traukia ir į kitus. Iš to kyla draugystė, kalba, menas kultūra, drauge apsirūpinimas gyvenimui reikalingais daiktais. Tos socialinės prigimties, arba socialumo savybės dėka žmonės sudaro šeimas, gimines, kiltis, tautas, kaimus, miestus, valstybes, vykdo įvairius mainus, prekybą, švietimąsi, buriasi į grupes, draugijas ir kitokius sambūrius.

Todėl ir santvarka, rikiuojanti įvairų žmogaus santykiavimą su kitais ir įvairių grupių bendravimą, turi tenkinti ir individualios, ir socialinės žmogaus prigimties reikalavimus, atseit, įgalinti bendruomenę patenkinti juos abejus. Todėl ji turi teisę įpareigoti visus savo narius dirbti, prisidėti prie sudarymo bendrųjų gėrybių ir sąlygų, arba bendrojo gėrio, ir įgalinti kiekvieną pasinaudoti tuo bendruoju gėriu. Taigi, iš vienos pusės, ji turi rūpintis visų paskirų savo narių gerove; iš kitos pusės, turi nuteikti ir įpareigoti kiekvieną narį rūpintis visų kitų bendrąja gerove, jaustis atsakominga už visus, būti solidariam su visais jos nariais.

Pavyzdys. Būrelis žmonių plaukia laiveliu per plačią, gilią upę. Jei visi ramiai sėdi, valtis gerai plaukia — visi laimingai pasiekia antrą krantą. Kas geram plaukimui reikalinga, kiekvienam išeina į gera. Jei kuris nesilaiko gero plaukimo tvarkos, pvz., persikreipia per laivelio šoną, išstato save ir visus į pavojų, laiveliui pakrypus ir apsivertus, išvirsti į gilų vandenį, peršalti ir susirgti, o galbūt ir prigerti upėje.

Tas gyvybinis vienų priklausomumas nuo kitų paprastai išreiškiamas vienu posakiu, tapusiu žinomu šūkiu: "Vienas už visus, visi už vieną!" Kadangi juo išsakomas vieno (lotyniškai "solo"N stojimas už visus ir visų solidarumas su vienu, tai tas dėsnis vadinamas solidarumo principu.

Solidarumo dėsnis kyla iš pačios dvilypės žmogaus prigimties ir išreiškia žmogiškojo santykiavimo, bendravimo, buvimo esmę, arba žmogiškąją būtį (graikiškai "on"). Todėl jis pirmiausia yra ontologinis dėsnis, socialinės filosofijos bei metafizikos principas.1

Žmogaus protui, pažįstančiam gyvenimišką vienų priklausomumą nuo kitų, ir valiai, pripažįstančiai solidarumą su kitais, šis dėsnis tampa etine forma, doriniu principu. Be to, jis įpareigoja žmogų ir nustato bendruomenėje jo turimas, kitų pildytinas teises (lotyniškai "iura"); todėl jis tampa juridiniu principu.

Tokiu būdu solidarumo dėsnis teikia pagrindą nustatyti šios ar anos bendruomenės tikslus, santykius su savo nariais ir su kitais sambūriais, paskirų žmonių ir jų grupių pareigas, įnašus bendrajai jos gerovei, juos išreikšti nuostatais, teisinėmis normomis, įstatymais. Tad jis yra ir organizacinis principas.

Šitokią bendruomeniško gyvenimo sampratą, ją išreiškiančią socialinę filosofiją ir ja pagristą socialinę santvarką galima pavadinti — ir iš tikrųjų, ji yra vadinama — įvairiais vardais.

Vieni ją vadina universalizmu, nes ji atsižvelgia į visumą (lot. "universum") — tiek į visus paskirus asmenis, tiek į visą bendruomenę su visomis mažesnėmis jos grupėmis.

Kiti vadina socialine demokratija pagal jos šūkius: "Viskas liaudžiai ir per liaudį!" ir "Laisvė, lygybė, brolybė!" Pati liaudis, patys žmonės juk yra didysis bendruomenės bendrojo labo tikslas, ir visi, kaip broliai šeimoje, turi lygias teises ir pareigas, niekieno neverčiami bendrai siekia bendrojo gėrio, visi stoja už vieną.

Dar kiti norėtų jai duoti ekonominės, ūkinės demokratijos vardą, nes joje ir ekonomiškai paskiras žmogus ar jų grupė nebūtų pavergta — kaip tai dabar atsitinka politinėse demokratijose — turtingųjų, galingų grupių ar valstybės ir turėtų lygias galimybes pasinaudoti bendrosios gerovės teikiamomis priemonėmis, institucijomis, įstaigomis.

Kadangi asmenų brolybė, lygybė geriausiai ir stipriausiai yra pagrindžiama krikščioniškąja artimo meile, jai tiktų ir krikščioniškosios demokratijos vardas. Kadangi tai būtų pilnutinis įgyvendinimas demokratijos siekių, tad būtų integralinė, pilnutinė demokratija.

Jai tiktų ir žmoniškosios ekonomijos pavadinimas, kaip skelbė domininkonas Lebret su savo "Economie et humanisme" sąjūdžiu. Mat, ji pastato žmogų viso ūkinio, ekonomiškai bendruomeniško gyvenimo centru.

Kiti ją vadina Katalikų Bažnyčios socialine doktrina ir jos siūloma visuomenės santvarka. Tačiau smulkiai ją nustatyti ir pritaikinti įvairioms praktiškojo bendruomeninio gyvenimo sritims nėra Bažnyčios siekis ir uždavinys.

Tarp katalikų filosofų ir sociologų ši socialinė filosofija dabar dažniausiai vadinama solida-rizmu, kaip besiremianti visų atsakingumu už vieni kitus, solidarizmo principu. Tas vardas jai prigijo nuo Heinrich Pesch, S.J., (m. 1925) laikų, kuris aiškiai įžvelgė esminį santykį tarp asmens ir bendruomenės, jį išreiškė solidarumo principu ir jį vientisa sistema pritaikė ūkiškai bendruomeniškam gyvenimui savo raštuose, ypač 5 tomų veikale "Nationaloekonomie". Kiti katalikai ekonomistai, sociologai ir filosofai jį toliau vystė ir dabar plėtoja.

Solidarizmu besiremianti bendruomeniško gyvenimo santvarka todėl ir vadinama solidaristine santvarka. Kai kurie politikai ir sąjūdžiai bandė ją įvykdyti gyvenime, tik nė vienas pilna ar autentiška forma.

Čia iškelsime kelis bruožus svarbesniųjų bendruomeniško gyvenimo sambūrių, institucijų, būdingų solidaristinėje santvarkoje.

Nuosavybė solidaristinėje santvarkoje
Solidarizmo principas pirmiausia tvarko asmenų bendravimą ir bendradarbiavimą. Tačiau kultūringam žmogaus gyvenimui reikalingos įvairios gėrybės, priemonės. Ryšium su žmonių bendravimu solidarizmas tvarko ir jų naudojimą, turėjimą ir jas pateikiančias institucijas. Ir joms visoms galioja bendrasis solidarumo reikalavimą.^ bendromis visų dalyvaujančių pastangomis sūdanti sąlygas, priemones, gėrybes, arba bendrąją gerovę ("vienas už visus"), kuri įgalintų ("visi už vieną") kiekvieną dalyvaujantį apsirūpinti reikiamomis gėrybėmis (produktais, daiktais, priemonėmis, mokslu etc). Atitinkamai turi būti pravestas ir teisinis sutvarkymas (įsigijimas, naudojimas, institucijos, įstaigos).

Tad ir privačios nuosavybės instituciją solidarizmas reikalauja tvarkyti taip, kad ji tarnauti: ir paskiro žmogaus bei jų sambūrių apsirūpinimui ir gyvenimui, ir padėtų kitiems apsirūpinti jomis, kad — kaip dabar sakoma — privati nuosavybė atliktų savo socialinę funkciją.

Žinoma, tiek privačios, tiek kolektyvinės nuosavybės teisė yra tik dalis visos ūkinės-sociali-nės bendruomenės santvarkos ir yra organiškai susieta su visa teisine bendruomenės santvarka. Kai ta privačios ar kolektyvinės nuosavybės teisė suabsoliutinama, tai — kaip rodo istorija — ji kenkia, trukdo ar net sugriauna žmonišką socialų asmenų santykiavimą. Tai priveda ir privedė prie skurdo ir prabangos, prie trečdalio žmonijos badavimo ir dviejų trečdalių nuskurdimo, prie kapitalistinės klasių bendruomenės su nesibaigiančiomis kovomis, karais, prie žmogaus pavertimo masės dalele, baudžiauninku ar vergu senaisiais amžiais ir dabar komunistinėje santvarkoje.

Teisė visada yra reliatyvi, nes yra gyvybiniame, vis besikeičiančiame santykyje su pareigomis kitiems ir su kitų asmenų bendruomenės besikeičiančiomis teisėmis. Todėl pagrindinė teisinė žmogaus galia — apsirūpinti žmogiškam pragyvenimui reikalingomis gėrybėmis — yra pirmesnė už asmens prigimtinę teisę disponuoti nuosavybe pagal savo valią bei sąžinę ir už bendruomenės galią turėti kolektyvinę nuosavybę bendrajam labui. Todėl bendruomenės valdžia turi galią ne tik tvarkyti privačią ir kolektyvią nuosavybę, bet ir pareigą bei teisę ją reformuoti ar iš pagrindų ją pakeisti.

Solidarumas šias teisines galias derina solidarumo dvasia, ypač platesnėje apimtyje, būtent įmonėje su darbininkų dalyvavimu jos valdyme, pelne bei nuosavybėje ir profesinėje, verslinėje bendruomenės santvarkoje. Joje žmonės skirstomi ne pagal nuosavybės dydį, bet pagal užsiėmimą, verslą; joje siekiama ne didelio nuosavybės, kapitalo pelno, bet deramo viso verslo žmonių ir visos bendruomenės aprūpinimo.

Įmonė ir solidaristinė santvarka
Įmonės solidaristinėje santvarkoje būtų rikiuojamos siekti tiek tinkamai aprūpinti gerais produktais ir patarnavimais bendruomenės narius, tiek už gautą atlyginimą įgalinti visus juose dirbančiuosius apsirūpinti gėrybėmis ir priemonėmis, reikalingomis kultūringam žmogaus pragyvenimui.

Taigi, įmonės tikslas būtų ne kuo didesnis įdėto kapitalo pelnas — kaip tai yra dabar kapitalistinėje santvarkoje, o geras visuomenės ir joje dirbančiųjų aprūpinimas. Ne kapitalas, o imogus, žmonių aprūpinimas būtų įmonėje svarbiausias dalykas.

Žinoma, kiekvienoje santvarkoje, kurioje galioja privatinė nuosavybė ir mainų ūkis, kapitalas atlieka tikrą ūkišką funkciją — įgalina įsigyti namus, pastatus, žaliavas, mašinas, įrankius, pagalbines priemones ir t.t. Už tai kapitalo savininkams pridera sumokėti kapitalo naudojimo kainą — nuošimčius ar dividendą (atlyginantį ir už riziką).

Bet, tai apmokėjus, jiems nepriklauso visas gautas įmonės pelnas, kaip tai yra kapitalistinėje santvarkoje ir totalistiniuose režimuose. Būtu siekiama, kad pelnu pasinaudotų pagal savo įnašą visi įmonėje dirbantieji. Tai būtų darbininkų dalyvavimas įmonių pelne ir priaugančioje nuosavybėje. Jau dabar kai kur įvairiais būdais, ypač akcijų pagalba, bandoma padaryti darbininkus įmonių savininkais ir duoti dalelę pelno.

Neįmanoma čia išvardinti ar aprašyti tuos bandymus. Savotiškas yra Brazilijos karinės valdžios 1970 m. įvesta visiems privaloma "socialinės integracijos programa" (-PIS). Pagal ją visos pelno siekiančios įmonės, įstaigos moka tam tikrą įnašą į specialų fondą pagal savo daromą apyvartą ir samdomojo asmens atlyginimo dydį. o pelno nesiekiančios institucijos (net valdžios įstaigos) moka tam tikrą nuošimtį — paprastai 1% — nuo mokamos kiekvienam darbininkui ar tarnautojui algos. Tačiau tais pinigais jie gali pasinaudoti tik retais atvejais (kaip vedybų, sa nuosavybės įsigijimo, mirties); šiaip gauna tik nuošimčiais. To fondo pinigais valdžia teikia kreditą privačioms įmonėms ir įstaigoms, kas tik netiesiogiai ir darbininkams išeina į naudą.

Be to, solidaristinėje santvarkoje, statančioje darbą, o ne kapitalą pirmoje vietoje, būtų įvestas tarnautojų ir darbininkų dalyvavimas įmonių valdyme. Jau dabar kai kur įmonės savo dirbtuves, fabrikus padalina į darbo bendruomenes, ir pačių savininkų ar valdžios įstatymų yra įvedamos įmonės tarnybos, mišrūs komitetai, pari-tatyvinės komisijos ir panašios institucijos.2
Bene ar ne plačiausiai tai įgyvendinta Vakarų Vokietijoje, kur tuoj po II pasaulinio karo įstatymu įvestos įmonių tarybos, o apie 1950 metus ir gerai veikiantis bendravaldystės (Mit-bestimungsrecht) įstatymas. Jis įveda į administracinę tarybą akcinių bendrovių, turinčių bent 10.000 samdinių, pusę darbininkų atstovų; personalinio skyriaus direktoriui privalu turėti darbininkų atstovų pasitikėjimą. Vėliau — ar ne 1970 metais — įstatymu tai išplėsta ir į mažas įmones ir įstaigas.3 1977 m. administracinėse tarybose darbininkų atstovai įvesti ir į įmones bei įstaigas, turinčias bent 2000 samdinių.

Verslinė santvarka
Solidarizmas ir juo paremta solidaristinė santvarka ypač išryškėja bendruomeniškame ūkinio ir kulūrinio gyvenimo tvarkyme.

Verslavų reikalingumas. Dabar paskirų amatų, profesijų, žemės ūkių, prekybos ir pramonės įmonių bei jų sambūrių reikalus tvarko valstybės ministerijos. Tačiau jų pareigūnai neturi reikiamo prityrimo ir atsakingumo tvarkyti juos. Jie paprastai žiūri bendrojo krašto ūkio ir kultūrinio gyvenimo gėrio, bet mažai ar visai nesirūpina atskirų asmenų, jų ūkinių vienetų ir šakų labu. Gi darbininkų sindikatai ir darbdavių sąjungos siekia praktiškai tik savo narių, grupės, klasės naudos. Tarp darbdavių ir darbininkų sindikatų eina nuolatinė didžiulė kova, pridaranti — ypač streikais, lokautais — daug žalos visuomenei, krašto ūkiui, patiems darbininkams ir darbdaviams, persimetanti į partijų kovas, į šaukimąsi pagalbon policijos, kariuomenės, diktatorių, net kitų valstybių, pvz., Sov. Sąjungos per vietines komunistų partijas.

Todėl reikia tarpinių institucijų. Jos rūpintųsi ir bendrąja visos visuomenės bei krašto ūkio gerove, ir paskirų asmenų, įmonių, ūkio šakų bei profesijų labu. Atliktų jos šioje bendruomeninio gyvenimo srityje funkciją, kurios reikalauja dvilypė žmogaus prigimtis ir iš jos kyląs bendruomeniškas gyvenimas, būtent: stojant vienam už visus ir visiems už vieną (solidarumo dėsnis), bendromis, sujungtomis pastango-apsirūpinti žmogiškam, kultūringam gyvenimui reikalingomis gėrybėmis, priemonėmis.

Tokios tarpinės institucijos yra organizuotos profesinės ar verslinės bendruomenės. Juk bet kurio verslo žmonės sudaro vieną didelę darbo bendruomenę, kurioje dirbantieji yra vieni nuo kitų priklausomi, glaudžiai savitarpyje susiję. Tas glaudus vidinis ryšys veikia kaip vienas dvigubas tikslas: pagaminant kitiems reikiamas gėrybes ar atliekant patarnavimus (objektyvus, socialinis tikslas), patiems drauge apsirūpinti žmogiškai kultūringu pragyvenimu (subjektyvus, personalinis tikslas). Savaime jis veikia visų šio verslo bendruomenės narių valią, palankiai nuteikdamas bendradarbiauti ir visus jungdamas į vieną vienetą, darbo bendruomenę pagaminti aną gėrybę ar atlikti aną patarnavimą.4

Taip dirbantysis žmogus iš vidaus — fiziškai, psichologiškai, dvasiškai — įsijungia į tokią darbo bendruomenę. Jam jos rūpesčiai, darbai ir siekiai yra prie širdies; ir juo labiau, juo daugiau jis gali ją apžvelgti, savo dvasia ją apimti ir jaustis gaunąs gerą iš jos pragyvenimo šaltinį.5

Tų įvairių darbų, reikalavimų ir dirbančiųjų santykių niekas geriau nepažįsta ir todėl negali geriau jų tvarkyti, kaip patys verslo žmonės. Tad kaip tos pačios gyvenamosios vietos žmonės organizuojasi į vietos bendruomenę (miestą, valsčių, apskritį, provinciją, valstiją) su atitinkamomis savivaldybėmis, taip to paties verslo žmonės turi teisę burtis į verslo, arba profesines, bendruomenes, verslines savivaldybes. Taigi verslo bendruomenė yra organizuota kurio nors užsiėmimo ar profesijos darbo bendruomenė.

Tai pačiai verslo bendruomenei priklauso tie dirbantieji žmonės, kurių pagrindinis užsiėmimas ar nuolatinė profesija, verslas yra ta pati darbo stitis. Tad būtų, pvz., žemdirbystės, gyvulininkystės, pramonės, prekybos, kredito, transporto, draudimo verslo bendruomenės; ne ūkinio pobūdžio: švietimo, socialinio susižinojimo priemonių, sveikatos, menų, laisvųjų profesijų, jeigu jų žmonės dar neaprėpti kitų verslo bendruomenių, kaip jų teisiniai, fiskaliniai patarėjai, kurių tarnyboje jis dirbtų. Žemesnės verslo bendruomenės būtų daug siauresnės apimties, kaip daržininkystės, sodininkystės, sunkiosios pramonės ir t.t.

Tokia profesinė santvarka verslo bendruomenėmis apimtų visas ūkinio ir kultūrinio darbo ir gyvenimo sritis. Ji sukurtų naują, geresnį socialinės santvarkos tipą, nes ji iš vidaus darniai jungia abu bendruomeniško darbo tikslus į vieną dvilypį tikslą.

Verslo bendruomenės tikslas irgi yra dvigubas. Pirmasis tikslas — atsakingas rūpinimasis verslo įnašu bendrajai šalies gerovei. Ji pajėgtu taip tvarkyti visą verslo bendruomenės veiklą, kad atitiktų tai, ko visuomenė turi teisę iš jos reikalauti, būtent — prieinama kaina gerų gaminių, patarnavimų. Juk verslo atstovaujamos įmonės, įstaigos ar profesionalai yra tuo tikslu tiesiogiai suinteresuoti. Mat, gerais ir visada nebrangiai pasiekiamais produktais ar patarnavimais jie užsitikrina vartotojuose plačią rinką ir deramą užmokestį. Verslo bendruomenei todėl nesunku sukelti ir palaikyti dirbančiuose šią atsakingumo sąmonę. Jos palaikymas kaip tik sudaro verslo bendruomenės svarbiausią priemonę, prasme Vertę, pareigas ir teises, gerą vardą.

Rūpinimasis bendrąja savo verslo gerove — tai antrasis lygiagretus verslo bendruomenės tikslas. Ji rūpinasi, kad būtų padarytos visos reikiamos pastangos gauti priklausomą bendrojoje gerovėje dalį tiek pačiai verslinei bendruomene: tiek paskiriems jos vienetams ir dirbantiesiems

Pagal šį dvigubą tikslą ir verslo bendruomenės funkcijos yra profesinės, socialinės, ekonominės, administratyvinės. Verslinės savivaldybės organai — tarybos, valdybos, komisijos, komitetai, sekcijos ir jų vis aukštesnės atstovybės — turi vienyti, ginti, atstovauti savo narių reikalams leisti įstatymus, taisykles, spręsti ginčus, admi-


nistruoti bendrą verslo bendruomenės turtą, įstaigas, personalą, pravesti bendruosius krašto vyriausybės ūkinės ar kultūrinės politikos nustatytus tikslus ir jai deleguotus uždavinius.

Kaip matėm, pačios žmogaus prigimties vedami tuo pačiu verslu užsiima žmonės buriasi draugėn ir sudaro atitinkamus sambūrius, natūralias darbo bendruomenes. Būdama natūralinė bendruomenė, ji turi tuo pačiu galią tinkamai ir nepriklausomai tvarkyti savo narių vardu visą savo verslo ar profesijos darbą ir veikimą. Tad verslo bendruomenė yra autonominė bendruomenė.6

Ir ši galia verslo bendruomenėms priklaus: tiesiogiai, o ne iš valstybės gaunama ar jos suteikiama. Žinoma, verslo savivaldybės būtų valstybės priežiūroje, kaip ir vietos — miestų, čių, apskričių, provincijų, valstijų — savivaldybės.

Verslinės savivaldos galia priklauso dėl viešosios verslo gerovės iš dalies dėl visos šalies visuomenės gerovės. Todėl jos savo srityje kuria viešąją teisę ir tuo pačiu yra viešosios teisės institucijos, ne privačios teisės, kaip įvairūs sindikatai, sąjungos, profesionalų draugijos ir t.t.

Ši teisė įpareigoja paklusti ne tik visus to paties verslo narius ir jų sambūrius, bet sudaro ir visos valstybinės bendruomenės viešosios teisės ir tvarkos dalį, pvz., gyvulininkystės verslo potvarkiai, įvedą kontrolę visiems mėsiniams gyvuliams; pagal tuos pačius potvarkius turi būti baudžiami ir prekybininkai, perką ar parduoda veterinarijos gydytojų nekontroliuotų gyvulių mėsą, kaip nusikalstą tautos sveikatai ir verslo gerovei bei geram vardui.

Tad trys yra verslo bendruomenės esminės savybės: ji yra prigimtinė, autonominė viešosios teisės institucija.

Verslinės savivaldos organai — pilnai joms susiorganizavus — būtų renkami visų šio verslo, profesijos žmonių pagal jų įnašą viešajai gerovei; kitaip — tai būtų vienos dalies kėslai viešpatauti kitai daliai.

Geriausia, žinoma, būtų, kad patys verslų žmonės ir jų draugijos susivienytų, jungdamos iš apačios į vis aukštesnes, platesnės apimties verslo bendruomenes. Krašto valdžiai betektų jas pripažinti, aiškiai nustatyti uždavinius, ribas ir bendrąsias darbo linijas. Gali jas įkurti ir krašto valdžia. Tai nebūtų verslinės santvarkos falsifikacija, jeigu būtų išlaikytos esminės jos savybės, sąranga ir tikslai ir jeigu jos būtų nepajungtos kurios nors grupės, klasės, partijos ar valstybės interesams. Juk žemesnės bendruomenės turi teisę būti padedamos aukštesniųjų, ypač valstybinės bendruomenės.

Verslinė santvarka valstybei išeitų labai į naudą. Pirmiausia ji turėtų patarėjų ne kokių neatsakingų pareigūnų, technokratų ar sindikatų vadų, bet labai prityrusių, patikimų, atsakingų \adovų, išrinktų visos verslinės bendruomenės žmonių. Todėl jos ūkinės ir kultūrinės politikos padiktuoti sprendimai būtų daug reališkesni, svaresni, priimtinesnį.

Valstybė tada atsikratytų daugelio prisiimtų uždavinių ir funkcijų tvarkyti ūkiniam, profesiniam ir kultūriniam gyvenimui, kuriam jos pareigūnai ar įstaigos neturi nei reikiamo pasiruošimo, patyrimo, nei gali eiti kartu su vis besikeičiančiu ūkiniu ir administraciniu įmonių, įstaigų, profesijų gyvenimu.7

Ir apskritai solidaristinėje visuomenės santvarkoje valstybės vadovai liktų laisvesni rūpintis visos valstybinės bendruomenės bendrąja gerove ir piliečių įnašais į ją, bendrąja ūkine ir kultūrine politika, krašto finansais, vidiniu ir išoriniu saugumu, užsienio politika. Visa tai reikalauja stiprios valstybės, pajėgios vykdyti anuos uždavinius ir rikiuoti, derinti įvairių verslo bendruomenių veiklą.

Išvados, pasekmės, ryžtas
Apžvelgus solidarizmo esmę ir iškėlus keletą bruožų svarbesnių institucijų bruožų solidaristinėje santvarkoje, galima pasidaryti keletą išvadų, numatyti kai kurias svarbias jos įgyvendinimo pasekmes ir pasiūlyti keletą pasiryžimų.

1. Solidarizmas yra naujas, teisingas, vispusiškas bendruomeniško gyvenimo principas; jis kyla ir yra išvedamas iš pačios dvilypės žmogaus prigimties ir jos reikalavimų. Jis išvengia iš vienos pusės ir vienašališko individo labo išaukštinimo liberalinio individualizmo kapitalistinėje santvarkoje, teikiančia bendrajam gėriui tik antraeilę reikšmę; iš kitos pusės — vienašališko bendruomenės ir bendrosios gerovės iškėlimo kolektyvinio marksizmo komunistinėje santvarkoje, statant asmens labą antroje vietoje. Iš tikrųjų gi kolektyvas, bendruomenė yra galų gale
sudaroma dėl tų individų ir abu gėriai yra lygiai svarbūs, daug gėrybių (kultūrinių), padedančių žmogui pilnutinai išvystyti savo galias bei realizuotis, sukuriamos tik bendruomenėje.

2. Solidarizmas reikalauja visuose bendruomeniško gyvenimo pasireiškimuose kitokios dvasios — ne egoizmo, klasių kovos, bet naujos, solidarumo dvasios: stojimo vieno už visus ir visų už vieną, t.y. broliškumo, kitą vertinančio kaip brolį, o ne kaip darbo jėgą, produkcijos išlaidų kategoriją, masės, kolektyvo numerį.

3. Iš pačios žmogaus sąrangos ir solidarumo dvasios kyla nauja, originali solidaristinė santvarka, kurios tikslas yra dirbantieji asmenys ir jų gerovė.

4. Solidaristinė santvarka įgalintų apsirūpinti žmogiškam, kultūringam gyvenimui reikalingomis gėrybėmis visus bendruomenėje dalyvaujančius o ne vien kai kuriuos jų ar jų grupę, klasę: vidutinę ir aukštąją klasę kapitalistinėje santvarkoje, aukštuosius partijos, valdžios, gamybos, administracijos pareigūnus, technikus komunistinėje, paliekant praktiškai kitus skurdžiais, antraeiliais žmonėmis, baudžiauninkais, vergais.

5. Laisvę bei kitas pagrindines žmogaus teises išlaikyti padedančias institucijas, kaip privačią nuosavybę, socialinio susižinojimo priemonių laisvę, kultūros autonomiją — solidaristinė santvarka būtų pajėgi apsaugoti nuo keturių didžiųjų pavojų:

a. Nuo patekimo į savanaudiškas stambiųjų savininkų, didžiųjų akcinių bendrovių ar multinacionalinių firmų rankas, vis labiau nebegalint smulkiems savininkams išsilaikyti dėl konkurencijos, aukštų algų, mokesčių ir administracinių sunkumų.
b. Nuo pervedimo privačios nuosavybės į komunalinę, valstybinę nuosavybę dėl tų pačių priežasčių, neturėjimo pigaus kredito ir kitų lengvatų, dėl negalėjimo susiburti draugėn. Juk jau dabar virš 50% nuosavybės yra komunalinė net
tokiose demokratinėse šalyse, kaip Anglija, Prancūzija. Taip pat ir dėl to, kad, trūkstant verslinės santvarkos, valdantieji politikai šaukiasi žinovų, technokratų, kurie težino tik garbinti XX amžiaus stabus: valstybę ir produkcijos išvysty-
mą, paaukodami jiems vis naujas ūkinio ir kultūrinio gyvenimo sritis ir žmones.
c. Nuo patekimo komunizmo vergovėn, kurioje jau vergauja virš trečdalio žmonijos ir kurion per paskutinį dešimtmetį pakliuvo 15 valstybių. O vis tiek turtingieji savininkai, kapitalistai, galingieji ir valdantieji nepasimokė ir nepasimokys.
d. Nuo pakliuvimo į moderniosios oligarchijos valdžią — diktatoriaus klikos, fašistinių grupių, kariškių valdymą, kurie, gelbėdami savo šalį nuo komunizmo įsigalėjimo grėsmės, paima valdžią į savo rankas. Tačiau jie, kad ir turėdami
gerų norų, bet, neturėdami reikiamo pasiruošimo ir patyrimo, niekur nepraveda struktūrinių reformų, dėl kurių nevykdymo ana grėsmė kilo.

Solidaristinės dvasios išplėtimas ir solidaris-tinės santvarkos įvedimas būtų geriausia pozityvi priemonė prieš visus anuos keturis pavojus, nes pašalintų tikrąsias jų priežastis, būtent: pastatant
prieš kapitalo pirmenybę — darbą;
prieš darbininko laikymą vien darbo jėga — praktišką jo vertinimą lygiateisiu įmonių, įstaigų dalininku (įmonių darbo bendruomenės, tarybos, paritatyvinės komisijos, dalyvavimas įmonių pelne bei nuosavybėje) ir lygiu verslinių bendruomenių nariu;

prieš menką algą — visiems prideramą gyvenimišką atlyginimą, įgalinantį darbininko ir jo šeimos žmogišką, kultūringą apsirūpinimą; jau kapitalistinėje santvarkoje pagal apskaičiavimus, besiremiančius statistikų duomenimis, tam įgyvendinti užtektų skirti dešimtadalį visų geriau gaunančių algų ir labai daug uždirbančių rentos;

prieš paskirų asmenų, grupių ir klasių egoizmą, oficialiai įteisintą senomis atgyvenusiomis struktūromis bei institucijomis, ir prieš iš to kylančią klasių kovos dvasią — solidarumo dvasią;
prieš komunistų suvedžiojančią propagandą — pajutimą naujos, geresnės solidaristinės santvarkos palaimos vaisių.

6. Labai gaila, kad kapitalistai, turtingieji ir valdančioji klasė šios pozityvios priemonės prieš komunizmą nepažįsta ar nenori pažinti, nors yra pavojuje netekti visos nuosavybės, galios, net savo galvos, pražudyt savo artimuosius ir milijonus kitų žmonių.

To trečiojo kelio — solidarizmo — nepažįsta ir darbininkai bei jų sąjungų, sindikatų vadai, nei jaunimas ir jų mokytojai. Nėra susipažinę ir daugelis kunigų ir net vyskupų, nors apie ją kalba popiežiai savo socialinėse enciklikose, nors ją siūlo Bažnyčios oficiali socialinė doktrina. Žinoma, nėra Bažnyčios ar jos vyskupų, kunigų uždavinys išdirbti smulkią socialinės doktrinos programą ar tiesiogiai rūpintis jos įgyvendinimu. Tačiau tarp jų yra daug socialinių mokslų mėgėjų, daug prirašiusių iš šios srities, kritikavusių kapitalizmą, socializmą.

Tad reikia socialiai susipratusiems demokratams intelektualams plačiai išdirbti solidarizmo doktriną, pritaikinti solidaristinę santvarką visoms moderniškojo bendruomeniško gyvenimo sritims.8 Rašytojai, visuomenininkai turėtų ją paskleisti šviesuomenėje, išpopuliarinti plačiose visuomenės masėse.9

7. Reiktų pasinaudoti solidarumo dvasios plitimu, stiprėjimu: tuo dabar studentijoje, jaunes-niojoje kartoje ir jautresniuose visuomenės sluoksniuose labai paplitusiu, madingu solidarumo reiškimu darbininkijai ir kitoms žemesnėms klasėms, ūkiškai bei kulūriškai atsilikusioms tautoms; katalikų po Vatikano II susirinkimo pasukimu į darbininkiją, į pasaulį. Reikėtų apeliuoti į vispusišką krikščioniškosios meilės, socialinio teisingumo ir socialinės meilės vykdymą, į demokratų pilnutinį lygybės ir brolybės šūkių įgyvendinimą, rūpintis vis stiprėjančios komunizmo grėsmės akivaizdoje greitu naujos, žmoniškesnės, soli-dariškesnės santvarkos įvedimu ir t.t.

8. Tokiu būdu ir visiems socialiai susipratusiems žmonėms dedant daug pastangų, būtų gana greit įmanoma, kad solidarizmas pereitų į švaistymus, į studijų būrelius, į visuomenininkų straipsnius, jų sambūrių deklaracijas, į partijų programas, į palaipsniui įgyvendintinas solidaristinės santvarkos reformas, į revoliucionierių užsimojimus iš karto pakeisti plačiąsias mases išnaudojančią, atgyvenusią kapitalistinę santvarką nauja, geresne, žmoniškesne solidaristinė santvarka.

9. Neverta apsigauti: visi kapitalizmo ir komunizmo pagerinimo bandymai nepakeitė jų pagrindinai, kaip nauji lopai ant seno rūbo ar taisymai blogai sukirpto drabužio. Revoliucionierių jėga ir prievarta įgyvendintos naujos santvarkos greit išsigimė, nes nebuvo paremtos ir palaikomos tikros, visus apimančios broliškumo dvasios. Dauguma demokratų, krikščionių, katalikų, geros valios žmonių ir visuomenininkų tiki: užtenka pagerinti, pakeisti žmonių dvasią — paskui savaime ateis pagerinimai, reformos, struktūrų pakeitimai! Tačiau jos arba neateina, arba vykdomos labai lėtai, menkos apimties. Ir tai turtingieji, kapitalistai, valdantieji sluoksniai jas prileidžia, ar padaro tik vienokiu ar kitokiu būdu priversti.10 Užtat dabar du trečdaliai žmonijos skursta, trečdalis yra žiaurioje komunizmo vergovėje, ir daugelis tautų turėtų pergyventi ar pergyvena įvairias diktatūras.

Tad nereikia savęs ir kitų apgaudinėti: reikia abiejų — ir dvasios reformos, ir struktūrų reformos, abiejų kartu, greit vykdytinų, iki dar nevėlu!

Naujasis popiežius šiais klausimais
Naujasis pop. Jonas Paulius II š.m. vasario 28 pasakė kalbą vyskupams, susirinkusiems Lotynų Amerikos vyskupų III konferencijon Puebla mieste, Meksikoje. Ji liečia ir mūsų keliamus dalykus. Duodame čia kai kurias jo mintis skaitytojams, ypač socialiai sąmoningiems katalikams.

"Nuo gyvo Kristaus ir jo paskelbtų tiesų pažinimo priklausys milijonų tikinčiųjų tikėjimo stiprybė. Nuo to priklausys ir jų teikiamos Bažnyčiai paramos stiprumas, ir krikščionių veikla pasaulyje . . . taip pat ir krikščioniškasis gyvenimas bei naujos Dievo tautos kūrimas, todėl ir naujos, atsivertusios žmonijos individuali ir socialinė sąmonė (žr. Pauliaus VI, kviečiančio vyskupus į Lotynų Amerikos vyskupų III konferenciją, raštą "Evangelii Nuntiandi", nr. 18) . . .

"Žmogaus kilnumas yra pažeidžiamas socialinėje ir politinėje srityje, kai žmogus negali praktikuoti bendravaldystės teisės, ar kai jis neteisingai ir prieš įstatymus yra pajungtas prievartai ar kūno bei dvasios kankinimams (111,1).

"Atsakingieji už viešąjį tautų ir valstybių gyvenimą privalo suprasti, kad vidaus ir tarptautinė taika tegali būti išlaikyta, jeigu klesti teisingumu paremtas socialinis ir ekonominis gyvenimas. Kad ekonominė sistema būtų teisinga, yra nepamainoma sąlyga — ji turi ypatingu būdu padėti viešojo mokymo plėtimui ir kultūros išsivystymui. Juo teisingesnė ekonomija, juo gyvesnė kultūros visur išplėtimo sąmonė.

"Kai Paulius VI ("Populorum progressio", nr. 76) paskelbė, kad išsivystymas yra naujasis taikos vardas, tai jis turėjo galvoje įvairiopą vienų nuo kitų priklausomumą ne vien kurioje tautoje ar tarp keleto jų, bet ir tarptautinėje plotmėje. Jis galvojo apie mechanizmus, kurie būdami persiėmę ne tikruoju humanizmu, o materializmu įgalina tarptautinėje ekonomijoje turtingoms tautoms pasidaryti dar turtingesnėmis neturtingų tautų sąskaiton, kurios padaromos dar neturtingesnės.

"Nėra tokio ekonominio įstatymo, kuris pats vienas galėtų pakeisti šiuos mechanizmus. Ir tarptautinėje plotmėje reikia šauktis doros dėsnių — teisingumo ir pirmojo įsakymo, kuris yra meilė. Pirmenybė turi būti duodama tam, kas žmogaus atžvilgiu pilnai atitinka tiesą, kas yra dora ir dvasinga (111,4).

"Mes iš naujo šaukiame: gerbkite žmogų" Jis yra Dievo paveikslas. Reikia evangelizuoti, kad tai taptų tikrove, kad Dievas pakeistų žmonių širdis ir taip būtų sukurtos žmoniškos ūkinės ir politinės sistemos, turint pirminiu taški žmogaus
atsakingumą (111,5).

"Pastoracinis šioje srityje įsipareigojimas tebūnie padrąsintas teisinga, krikščioniška išlaisvinime idėja.11 Bažnyčia jaučia pareigą skelbti milijonu žmonių išlaisvinimą, pareigą uoliai jį vykdy:

"Bet Bažnyčia taip pat jaučia pareigą skelbti šį išlaisvinimo siekį giliausia ir pilnutine prasme, kaip Jėzus ją skelbė ir vykdė. Tai žmogaus išlaisvinimas nuo visokios priespaudos, be: labiausiai iš nuodėmės ir blogio, kad galėtų džiaugtis pažindamas Dievą ir būti Jo pažintas (Evan-gelii Nuntiandi, nr. 30,31,9).

"Bažnyčios socialinis mokslas turi savyje ir principus svarstymams ir normas sprendimams ir gaires veiklai (Pauliaus VI enciklika "Octo-gesima Adveniens", nr. 4). Protingas pasitikėjimas šia socialine doktrina, rimtos studijos, pastangos ją įgyvendinti ir būti jai ištikimam — tau yra garantija Bažnyčios nariui įsipareigot jautriam ir daug reikalaujančiam socialiniam darbui bei savo brolių ir seserų išlaisvinimo ir ju pažangos kėlimo pastangoms.

"Ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas ugdyti socialinę sąmonę visuose sluoksniuose ir srityse. Tai ypač gerai tinka pasauliečiams. Juk "pasaulietiniai uždaviniai ir darbai yra, nors ne išimtinai, pasauliečų veiklos laukas" (Vatikano II susirinkimo konstitucija "Gaudium et Spės", nr. 43.

"Argi ne pasauliečiai dėl jų pašaukimu už imamos vietos Bažnyčioje yra pašaukti atlikti savo duoklę ūkinėje ir politinėje srityje, veikliai dalyvauti žmogaus teisių išlaikyme ir visur jų išplėtime (III nr. 7)." (Versta iš oficialaus angliško teksto, National Cath. Reporter 1979.11.16)
1. Plačiau žr. Oswald v. Nell-Breuning, Gesellschaftliche
Ordnungssysteme, in: Woerterbuch der Politik, Heft V, Frei-
burg 1954, p. 336; ir kitais jo raštais pasinaudota šiame
straipsnyje.
2. Kas daroma ir svarstoma Prancūzijoje, žr. J. Delors,
Changer", 1975; P. Rosanvallon, L'age de Tautogestion,
1976; La rėforme de l'enterprise, rėsultant des travaux de la commission Sudreau, La Documentation Francaise, 1975; E. M aire et C. Perrignon, Demain Tautogestion, 1976.
3. Plačiau žr. Čilėje vykusio seminaro paskaitų knygą
Economia sočiai de mercado en la experiencia alemana",
Santiago 1976; šio straipsnio autoriaus informacinį rašinį apie tą Vakarų Vokietijos naują, socialios rinkos ekonomiją ir įmones "Naujoji ūkinė santvarka", Laiškai Lietuviams, 1978, rugsėjo nr., p. 273-275.
4. "Verslas" čia imamas platesne prasme, kaip "ilgiau trunkanti profesinė ar neprofesinė veikla, susijusi su pareigomis ir teisėmis, siekiant uždarbio", žr. Lietuvių Enciklopedija, XXXIII, 446.
5. Todėl moderni darbo psichologija reikalauja, kad įmonės neturėtų būti labai didelės; o jei jos didžiulės, kad būtų padalytos į mažesnes bendruomenes, vienetus, galimus aprėpti eiliniam prasilavinusiam žmogui.
6. Plg. Pijus XI, Quadragesimo Anno, nr. 83, liet. tekstas: Popiežių enciklikos, 1949, p. 283; Pijus XII, Discorso de 7 maio de 1949, Actą Apost. Sedis, 1949, p. 283; Jonas XXIII, Mater et Magistrą, AAS, 1961, p. 409, 417; Con) cilium Vaticanum II, Gaudium et spes. nr. 65, 68
7. Plačiau apie verslinę santvarką žr. autoriaus straipsnį "Tikrasis korporatyvizmo veidas", Aidai, 1954, p. 267 ir 1956, p. 62; Rev. John Cronin, Catholic Sočiai Princip-les, 1952, p. 200 (su pritaikymo bandymu JAV-ėms); Johannes Mesner, Das Naturrecht, 1950, p. 322, 791 (su įdomiu projektu, kaip verslinės bendruomenės pravestų laisvą autonomišką ūkinės konkurencijos kontrolę); Lord Keynes. The End of Laissez-Faire, 1926, p. 40, kur jis kalba apie reikalingumą, sudarymą ir pripažinimą tokių pusiau laisvų, autonomiškų institucijų valstybėje; nors laikydamas tai mūsų dienomis svarbiausiu ekonomistų uždaviniu, gaila, pats Keynes neišdirbo jų projekto; Pierre Bigo, La doctrine sociale de L'Englise, jos portugališkas vertimas A doutrina sočiai da Igreja, Sao Paulo 1969, p. 287, 468.
8. Manyčiau, kad keletas susibūrusių lietuvių specialistų galėtų parašyti gerą veikalą apie solidaristinę santvarką ir propaguoti solidarizmą; tai būtų išeivių lietuvių vertingas įnašas, kuriant šviesesnę žmonijos ir mūsų tautos ateitį.
9. Jo dalinis įgyvendinimas iškraipyta, ne autentiška valstybinių korporacijų forma Mussolinio Italijoje ar pari-tatyviniais sindikatais Salazaro Portugalijoje ar kur kitur neturėtų tikrų demokratų atbaidyti nuo autentiškos verslinės santvarkos, kaip neatbaido nuo demokratijos jos iškraipymas ar piktnaudžiavimas.

10. Tai yra viena iš priežasčių Pietų Amerikoje kylančios, revoliuciniam keliui pritariančios "išsivystymo teologijos".
11. Dar aiškiau pop. Jonas Paulius II pasisakė apie ją bendrojoje audiencijoje Vatikane š.m. vasario 21 dieną: "Išlaisvinimo teologija dažnai, nors ne išimtinai siejama su Lotynų Amerika ... III Lotynų Amerikos Vyskupų konferencija liudija, kad ši tema grįžta naujame istoriniame kontekste. Taigi ji turi būti iš naujo keliama visos Bažnyčios mokyme, teologijoje ir pastoraciniame darbe" (N. Cath. Reporter. 1979.III.2).






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai