Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KRISTIJONO DONELAIČIO SUKAKČIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. R.   

šiandien vis dar nevienas lietuvis sielojasi, kada mes išplauksime į tarptautinius vandenis, beliktų priminti, kad jau nuo senų laikų lietuvių tauta turi europinės ir pasaulinės svarbos turtų. Gana nurodyti Lietuvos valstybės sukūrimą, istoriją, valstybės vyrus, Lietuvos statutą, tautosaką ir tautodailę, meniškąjį Vilniaus miestą, Čiurlionio tapybą, Vinco Krėvės kūrybą ir dar kitus.

Europinės ir pasaulinės reikšmės yra ir Kristijono Donelaičio "Metai", kuriuos, vos išėjusius, stebėjo ano laiko genijai Goethe ir Adomas Mickevičius. Šisai apie Donelaitį taip atsiliepė: "Minėtoji poema dėl turinio ir gražios išraiškos verta pagyrimo ir tuo dar turi būti mums ypatingai svarbi, kad tai yra tikras lietuvių liaudies papročių paveikslas". "Metus" tuojau pasigavo vokiečiai, latviai ir lenkai — ir taip prasidėjo jų kelionė į tarptautinę areną. Šiandien jie ištisai arba dalimis yra išversti į keliolika kalbų. Kurį laiką buvęs mokslo vyrų objektu, Kristijonas Donelaitis pamažu pradėjo tvaskėti kaip gaivi versmė ir meninė jėga. Pranas Vaičaitis nusižiūrėjo į jį. Maironis jam pripažino didžiausiojo lietuvio poeto vainiką. Nepriklausomos Lietuvos laikais Kristijonas Donelaitis per mokyklas pasiekė visą tautą. Universitete apie jį kursus skaitė Maironis, V. Mykolaitis-Putinas ir kiti. Tada buvo paruoštas ir pagrindinis "Metų" leidimas bei iliustravimas, kurį pasiėmė ir rusai, šį veikalą 1946 m. išleisdami savo kalba Maskvoj. Lietuvos dienomis Kristijonas Donelatis darė įtakos mūsų rašytojams, jų stiliui.

"Metų" menas nesiliauja stebinęs ir žavėjęs savo platumu, pilnumu ir įvairumu. Kūrinio stilius toks sodrus ir spalvingas, kad iš kiekvienos eilutės pažinsi Donelaitį. Jo skalė eina nuo subtilių ir spalvingų detalių, nuo žaismingų melodinių sąskambių, nuo kraštutinio humoro scenų ir nuoširdžiausių atdūsių ligi grandiozinės visumos, darnios ir atbaigtos struktūros, kurios tobuliausiais pavyzdžiais gali būti pavasario ir rudens aprašymai, Lauro ir Seimo apmąstymai apie žmogaus gyvatos kelią ir kitos vietos. Ir kokiu virtuozo sugebėjimu Kristijonas Donelaitis stato savo galingas menines struktūras, įkvėpimo nešamas puslapis po puslapio ligi erdvių akiračių, santūrių, kaip Bacho giedojimai, prasmingų, kaip pati žmogaus gyvenimo srovė. Žmonių dalią poetas piešia šiltai ir artimai, taip kad jo žodžiai ir paveikslai pasilieka tokie pat gyvi ir jautrūs, lyg šiandien būtų sukurti. Donelaičio menas netgi turi tą savybę, kad su praeinančiais amžiais jis darosi gyvesnis ir raiškesnis. Kada kitų jo amžininkų panašūs veikalai jau virto archyvine medžiaga, Donelaičio "Metai" kaskart alma gaivesni ir tikresni. Viena iš jo paslapčių yra poeto visuotinumas: jame at-siskamba ir gamta, ir žmogus, ypač lietuvis valstietis, ir socialiniai sluogsniai, ir lyrinė nuotaika, ir epinis mostas, ir gyvenimo kasdienybė, ir padanges remia troškimai, ir religinis nuoširdumas, ir lietuvio tautinis sąmoningumas. Visa tai dar nestebintų, jeigu Kristijonas Donelaitis šių savo "Metų" turinio dalių nebūtų sulydęs į vieną, neišsiskiriantį, harmoningą ir originalų sąskambį, kuriame ir išsiskleidžia artistinė jo didybė. Kai kuriais savo atspalviais poetas yra tarsi modernus. Čia būtų galima įvardyti jo veikėjų ilgus apmąstymus, kurie vietomis nuaidi, lyg naujesnės literatūros vadinamie-
 
ji "išvidiniai monologai". Antras toks bruožas galėtų būti jo sveikas realizmas, kuris sudaro kontrastą šių dienų to ar kito autoriaus abstrakčiai, išsikvėpusiai ir netekusiai ryšio su buities šaknimis literatūrai, nors ir besidangstančiai skambiu egzistencijos ar kitais vardais. Tokiai literatūrai pritroškus savo išsigalvotame šiltadaržyje, Kristijonas Donelaitis dvelkia kaip tie jo drungni orai, kurie gaivindami glosto. Jis sudaro kontrastą ir tiems, kurie visus rašytojus tempia ant vieno, valdinio realizmo kurpalio, nuobodaus ir negyvo.
Mes ir vėl norime pakartoti, kad šiais metais tegul nelieka lietuvio, kurio nepasiektu Kristijono Donelaičio meno burtai, vienatinis jo žodis. Geriausias minėjimas — vėl atvožti "Metų" knygą ir džiaugtis jos grožiu, vėl gyventi su didžiuoju poetu. O tai reikia daryti ir kolektyviai — suvažiavimuose, šventėse, stovyklose. Kokia gera proga jaunimo stovyklų svarstymams! Kažkaip nejauku, kad ligi šiol nei bendruomenės, nei veiksniai, nei tarybos, nei rašytojai, nei fondai nepaslinko su dideliu, svariu, ateičiai pasiliekančiu mostu, kokio reikėtų Kristijonui Donelaičiui pagerbti. Be oficialių iškilmingų posėdžių ir eilės skambių pareiškimų, net ir Lietuvoje ligi šiol tebelaukiama kokio monumentalaus, istorinės svarbos mokslo darbo apie Donelaitį. Tebėra ir Donelaičio Tolminkiemis surusintas. O tokie atsiliepimai kaip J. Baltušio "Pergalėje" stebina savo lėkštumu ir neturėjimu ko pasakyti. Už tai daug vertingesnės, nors ir smulkios, dalykinės studijos, sakysime apie tai, kad Donelaitis nebuvo lietuvių tautosakos niekintojas, kaip ankstesni literatūros istorikai manė, kad jis "negalėjo likti svetimas lietuvių liaudies menui, jos gražiosioms pasakoms, dainoms ir padavimams". Tai naujas įnašas. Čia paminėtina ir L. Gineičio vertinga knyga apie Donelaitį. Naujiems tyrinėjimams dirva plati visur. Paimkime tik vieną pavyzdį. Kokia puiki tema lyginamosios literatūros specialistams Donelaičio "Metų" sulyginimas su kitų rašytojų, dailininkų, muzikų Metais, — nuo Hesiodo dienų ligi Tolminkiemio poeto. Yra atviras kelias į Donelaičio tarmės studijas, į jo hegzametro kilmę ir išauginimą, į jo meno estetines savybes, į jo kaip kompozitoriaus aplinkybes. Jei čekai ir rusai apie jį rašė disertacijas, kodėl čia negali parašyti lietuvis. Pagaliau tektų suminėti studijas žurnalams svetimomis kalbomis, Donelaičio išleidimą anglų kalba, ir taip toliau. Žodžiu, kur bebūtume — atviros marios didžiojo Lietuvos lietuvių tautos poeto ir pačios Lietuvos garbei skleisti. Tad dera šias kelias mintis palydėti paties Kristijono Donelaičio žodžiais, nuoširdžiai bylojančiais kiekvienam iš mūsų:
Taip, Dieve, duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin
Ir, lietuviškai kalbėdams, baudžiavą seka.

Nors Tolminkiemiui, tam lietuvių meno Panteonui, jau ir vardas svetimas primestas, Donelaičio menas, iš ten ištryškęs, nesiliauja žėrėjęs, džiuginęs ir raminęs visus, kuriems brangi Lietuvos žemė, lietuvių tautos dalia ir lietuvio genijaus kūrybos žodis.
A. R.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai