Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
UŽ VISKĄ LABIAU PAMILO SPALVĄ (Dail. Alfonso Dargio 70 m. amžiaus sukakčiai) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Leonardas Andriekus   
Alfonsas Dargis, vienas iš žymiųjų nepriklausomos Lietuvos dailininkų, šį pavasarį sulaukė brandaus jubiliejinio amžiaus. Tai suteikia progą apžvelgti jo gyvenimą ir kūrybą.

Alfonsas ,Dargis yra gimęs 1909 gegužės 12 Žemaitijoje — Reivyčių kaime, Mažeikių aps. Kauno meno
mokyklą baigė 1936, specialybe pasirinkęs dekoratyvinį meną. Nuo 1936 iki 1940 studijas gilino Vienos meno akademijoje. Ją baigęs, dirbo įvairiuose Vokietijos teatruose kaip dekoratorius iki 1941. Emigravęs į JAV, apsigyveno Rochesteryje, aktyviai įsijungdamas į lietuvių ir amerikiečių dailės gyvenimą.

Žvelgiant į šio dailininko kūrybą, atsimintina, kad jis gimė bei augo Žemaitijoje, kai dar ji tebealsavo senove. Tuo laiku buvo galima regėti kaimuose autentiškų liaudies meno liekanų — kryžių, koplytėlių, senų varpinių ir smulkesnių daiktelių, kaip statulų, varpsčių, kultuvių ir kt. Tebeklestėjo ir audinių menas. Visa tai paliko pėdsakus augančio žemaičio dailininko sieloje. Tai buvo laimingi laikai, nes toje pačioje Žemaitijos žemėje noko ir kiti du naujosios kartos dailininkai — Telesforas Valius ir Paulius Augius, naujon švieson iškėlę tos šalies buitį. Jų gretas papildė ir kitų Lietuvos sričių jaunieji grafikai, kaip Viktoras Petravičius, Vaclovas Rataiskis-Ratas, Marcelė Katiliūtė, Petras Rauduvė ir kt. Jie visi savo talentus subrandino kito žemaičio — prof. Adomo Galdiko klasėje.

Alfonsas Dargis Kauno meno mokykloje grafiką studijavo kaip privalomą programos dalyką — ne kaip specialybę. Jo specialybė — dekoratyvinis menas. Jis pasirinko šią dailės šaką, nes, sakosi, už viską labiau pamilęs psalvą, o spalva labiausiai ir triumfuoja didelio formato freskose, teatro dekoracijose ir šiaip plačiose drobėse. Taigi, per dekoratyvinį meną tenka žvelgti į šio dailininko kūrybą, norint jį giliau permanyti.

Yra manančių, kad dekoratyvinis menas, ypač taikomas teatrui — dramoms, komedijoms, operoms ir baletui, vienu atžvilgiu gali plėsti dailininko akiratį, kitu atžvilgiu — jį savotiškai riboti. Piešiant dekoracijas, gi tenka susitikti su įvairiom kultūrom bei situacijom, iš kurių gimė veikalas. Tai reikalauja iš dailininko ir visuotinio įžvalgumo, ir savito atsivertimo, todėl teatro dekoracijos taip pat gali būti aukšto meno kūriniai. Antai Chagalio "Užburtosios fleitos" sceniniai vaizdai bei kostiumai yra tikri meno eksponatai. Taip pat ir M. Dobužinskio teatrams piešti pavyzdžiai, kurie scenai buvo išdidinti, dabar išstatomi dailės parodose. Jeigu dekoratyvinis menas riboja kūrėją, tai turbūt daugiausia dėl tematikos, su kuria dailininkui reikia skaitytis, kartais kiek paaukojant ir asmeninės laisvės.

Alfonsas Dargis, atrodo, iš dekoratyvinio meno laimėjo ne tai, kas riboja, o tai, kas plečia kūrybinius akiračius. Jo paskutinių dviejų dešimtmečių kūryba yra jau visuotinė, vadinama net kosmopolitine. Pirmu žvilgsniu ji mažai ką bendro beturi ir su mūsų liaudies menu, kurį anuomet taip šlovino Kauno meno mokyklos studentai, įskaitant ir Dargi. 1933 m. susiglaudę į grupę "Formą". Tačiau lietuvių liaudies menas Dar-giui liko stipriausias pagrindas. Ant jo atsistojęs dabar mūsų dailininkas saugiai gali landžioti po rizikingus šių laikų eksperimentinio meno tunelius. Jo vaizdinių kompozicijų struktūra aiški ir stipri; žmonių bei daiktų apipavidalinimas, nors elegantiškas, bet primityvus. Neretai aptinkamos aiškios lietuvių buities detalės — piemenėliai, mergaitės, gyvuliai, paukščiai, pastatai ir t.t. Ryšį su lietuvių liaudies menu,
kurio žymioji dalis skulptūrinė, Dargis ypač palaiko tuo, kad jo tapybinės formos panašios į skulptūras. Jose vyrauja žmogus — labai retai gamta.
Žmogus bei jo aplinka stilizuojami, kartais nueinant iki abstrakto. Alfonsas Dargis mėgsta išradingas ir sudėtingas kompozciijas, kur žmonių ir daiktų pavidalai gyvena kažkokioje keistoje tikrovėje jau labiau kaip mūsų tikrovės simboliai ar paslaptingos mįslės. Tai suteikia Dargio kūrybai egzotikos bei originalumo, neįprasto lietuvių dailėje. Gal dėl tos priežasties 1977 m. spalio 15 - 16 Kultūros židinyje New Yorke jo iškiliausia paroda liko tautiečių neįvertinta, iš 43 paveikslų pardavus tiktai vieną.

Dar keli žodžiai apie Alfonso Dargio ryšį su spalva. Kaip jau minėta, dėl jos pasirinko jis dekoratyvinį meną. Daug jėgų skyrė teatro dekoracijoms, bet jau seniausiai grįžo prie laisvos asmeninės tapybos. Spalva, o ne loginiai ryšiai jungia šio dailininko figūrines temas į menines kompozicijas.
Spalva taip pat užpildo šuolius, kurie atsiranda tarp tikrovės ir fantazijos. Per spalvą jo skulptūrinės formos įgyja ryšio viena su kita,
ir įtvirtina estetinėje tikrovėje. Tuo kelių eidamas, Dargis į lietuvių tapybą įnešė didžiųjų modernaus meno galiūnų — Klee, Picasso, Brako ir Miro — dvelksmo, pats pasilikdamas savitas ir mums artimas. Jo koloritas turtingas, bet nuosaikus. Dailininkas nemėgsta aštrių spalvų. Viešpatauja mnėlyna, violetinė, rami raudona, žalia, ruda, geltona ir juoda. Jų paviršius minkštas bei taikus. Klodamas dažus, dailininkas griebiasi sudėtingos technikos, kuri atrodo būdinga aliejui. Bet taip nėra. Jis vartoja litografinius dažus, maišydamas juos su terpentinu. Kartais ant viršaus dar uždeda ir amalio dažų, vėliau juos graviruodamas pieštuku, stikliniu popieriumi, ar aštriu peiliu. Ant tų graviūrų dar mėgsta uždėti permatomo dažo, tuo išgaudamas turtingai įvairų paviršių. Grafikoje Dargis reiškiasi tik medžio raižiniais, kurių kartais atliekami net šešiomis spalvomis. Litografinių priemonių vengia. Dargis yra dailininkas — spalvininkas.

Savo netrumpą amžių Alfonsas Dargis yra atidavęs tik menui, ne-nuskriausdamas jo darbu fabrikuose ar pašalinėmis tarnybomis. Kaip tai sekėsi, jis neaiškina. Smalsuolis pats turi pažvelgti į šio dailininko biografiją bei ruoštas gausias parodas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ir suprasti, jog tai nebuvo lengva.
Jau seniai Dargis yra užmezgęs ryšį su Rochesterio muziejumi ir šio miesto meno galerijomis, kur ruošiamos jo parodos ir pardavinėjami paveikslai. Užsiima ir mokymu. Jo studiją lanko rinktiniai studentai su aiškiu talentu. Savo tapybos darbus dailininkas dažnokai rodo ir lietuviams, išskyrus tą nelaimingą atvejį New Yorke, susilaukdamas didžio dėmesio.

Dargio kūrinių turi įsigiję net tokie meno centrai, kaip Moderniojo meno muziejus New Yorke, Philadelphijos meno muziejus, Delavero ir Nebras-kos universitetų muziejai, Hunting-ton galerija W. Virginijoje, Rochesterio muziejus ir t.t.
Leonardas Andriekus


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai