Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
UPĖ TEKA VINGIAIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Naujokaitis   

"Upe teka vingiais" yra debiutinis Vytauto Volerto romanas, ėjęs "Draugo" atkarpoje, o Liet. Kn. Klubo išleistas 1963 metais storoka knyga. Autorius savo profesija yra inžinierius, pasireiškęs mūsų spaudoje kultūriniais, bendruomeniniais straipsniais, pasirodęs kaip gabus, sumanus, gilesnes minties publicistas, visuomenes veikėjas, davęs taip pat literatūrinių vertimų.

V. Volerto pirmasis romanas apima gana ilgoką gyvenimo laikotarpį. Veiksmas eina nepriklausomos Lietuvos kaime, provincijos miestuose, Kaune, paskui prabėga pirmoji bolševikų okupacija, vokiečių okupacijos metai, sugrįžęs frontas, bėgimas, tremtis Vokietijos stovyklose, buities vaizdai Amerikoje. Toje plačioje apimtyje sušvinta ryškių spalvų, gyvų žmonių, įdomių situacijų, bet toji platuma yra ir pavojų šaltinis dar neįgudusiam autoriui susidoroti su palaida gyvenimo medžiaga. Pati pagrindinė romano silpnybė yra gausus publicistinis elementas. Dažnai knygos ištisi puslapiai pripilti susintetintų vaizduojamo gyvenimo apybraižų, savaime tikslių ir teisingų, bet beletristiniu atžvilgiu — mažakraujų, iki nuobodumo ištęstų. Volertas įdomus ir stiprus ten, kur jis pagauna pačią gyvenimo srovę, konkrečią tikrovę, kasdienio gyvenimo iškarpas — su tikrais žmonėmis ir įvykiais. Iš tokių nusisekusių vietų galime paminėti: jaunasis Tomas Jasaitis kaime, kiemo gyventojai Kaune, Tomo paskutinis lūžis Amerikoje.

Romano   centriniai   veikėjai   yra Tomas ir Julija Jasaičiai. Julija per visą veikalą išlaikyta nuosekli, ramaus būdo, kantri ir išmintinga. Jos tikrumu autorius sugeba įtikinti skaitytoją. Tačiau ekonomistas Tomas Jasaitis jau nėra toks vientisas ir pilnas. Nemaža vingių yra jo gyvenime, ir ne visur jis mus įtikina savo tikrumu. Kartais jis idealistas ir pasiryžęs aukotis savo idealams, bet gana dažnai sentimentalus ir bevalis, besijaudinąs dėl to, kas bus rytoj. Tie Jasaičio beveiksmiai jaudinimosi vaizdai yra patys bekraujiškiausi romano puslapiai. O jų gana apstu. Pats tikriausias Jasaitis yra Amerikos gyvenime, nors autorius ir neparodo, kaip Tomas iš idealisto tapo šykščiu dolerio vergu, kurio net malda bažnyčioje nėra laisva nuo dolerizmo. Bet už tai Tomo lūžis Jonuškos mirties akivaizdoje yra tikras ir giliai psichologiškas.

Turime pasidžiaugti autoriaus mokėjimu pagauti gyvus žmonių charakterio bruožus. Užvertus knygą, negali užmiršti ekonomisto praktiko, bet nepraradusio idealų, Jonuškos, ūkininko Sigito Rudžio, policininko Skridulio ir jo brolių siuvėjų, Prano Stučkos, skalbėjų — Juškelienės, Zinevičienės, Pasaurienės, spekulianto Zinevičiaus, darbininko Juškelio, bevardžio kepėjo ... Negalėtume pasakyti, kad jų vaizdavime nepasitaikytų psichologinių spragų, kad jų pokalbiai visur būtų jų pačių, o ne autoriaus primesti. Kartais iki neįtikimo banalumo tie pokalbiai režisuojami, kad judintų veikalo veiksmą, kad tęstų pasakojimą. Daugumas pokalbių yra silpni:  ypač banalūs Jasaičio aiškinimai labai apčiuopiamų tiesų, sausi jo ir žmonos pasikalbėjimai, jo šnekos su Matu-koniu ir t.t. Bet už tai nuostabiai puikus yra Šukys, šiaip jis tik epizodinis asmuo, atsirandąs kritiškiausiais Jasaičio gyvenimo momentais, bet jo charakterio spalvos ryškios, jo . pokalbiai traiškūs, sultingi, tikri, taiklūs. Įdomi ir Eugenijos gyvenimo filosofija, pareikšta natūralioj situacijoj. Tačiau jos vaidmuo romane tinkamai neišnaudotas. Net neaišku, kam ji veikale buvo reikalinga. Jos pradėtas flirtas su Jasaičiu kompoziciškai neišnaudotas. Jasaičio apsilankymas jos namuose, Julijos motinai mirus, psichologiškai nepagrįstas, neįtikinąs. Ir Jasaičio grįžimas nuo Eugenijos prie savo žmonos paliktas be dvasinio lūžio, be gilesnio pagrindo. Tai viena didžiųjų romano silpnybių.

Veikalo visumoje juntame tam tikro nelygumo: ir stiliaus ir žmonių vaizdavimo atžvilgiu. Pvz., anemiškas Jasaičio charakteris jau visai žmogišku tikrumu atsiskleidžia veikalo pabaigoje. Jasaičio charakteryje reikėjo lūžių, o ne tik vingių. Stiliaus atžvilgiu ekspresijonistinės tendencijos yra lyg svetimas elementas, įsibrovęs iš kur nors į šiaip ramų, paprastą, nuoseklų pasakojimo stilių. Gamtos vaizdai veikalo pradžioje tėra tik dekoratyviniai, giliau neišgyventi. Toliau pajuntame juose tapybinio artizmo, o pagaliau ir lyrinio ryšio su veikėjų nuotaikomis. Kai kur publicistiniai apibendrinimai ištisais puslapiais sustabdo veiksmą (vokiečių pralaimėjimo ir bolševikų grįžimo vaizdavimas). Bet greta tų sausų ir nuobodžių vietų randame ir dramatinių situacijų, gyvenimo dinamikos, rėžte atmintin į-sirėžiančių scenų. Iš to galime daryti išvadą, kad V. Volertas turi kūrybos dovaną, tik gyvenimo tikrovės medžiagą dar nesugeba pilnai belet-ristiškai sudoroti. Atrodo, reikėjo dar geroko glūdinimo, negailestingo braukymo, išlyginimo, derinimo, kad visa, kas banalu ir apibendrinta, būtų   išmesta,   sugyvinta,   konkrečiais, tikrais gyvenimo vaizdais pakeista. Tuose tikrovės vaizduose ir yra V. Volerto jėga ir ateities viltis. Apie stilių turime pasakyti, kad yra labai taiklių, vaizdžių vietų: "Iš bažnyčios ėmė birti žmonės, lyg bulvės iš paversto maišo, o paskui juos lingavo ilga virtinė vėliavų (23 p.).. . Kai atėjo naktis, ir žolėje drėgmė rinkosi į blizgančius lašus, rytuose išryškėjo raudonumas. Gaisrai slinko pirmyn, nes karui reikėjo žiburio (268 p.)... Žinoma, reikia ministerių, generolų ir urėdų. Ir cilinderių ir uniformų. Jasaičiui tik nesmagu, kad tie, kuriems minios kepures keldavo, šiandien nematomi (280 p.)... čia ne Europa. Griebk abiem rankom, jei gerai pasitaiko, Ir nepaleisk, nors per nagus užduotų; (288 p.)... Prieš vėją nepapūsi. Išsižiosi, tik suodžių gerklėn prineš (293 p.)...". Ir daugybę panašių galėtume prirankioti beveik iš kiekvieno puslapio. Bet pasitaiko ir ekspresionistinio išdaigingumo, pasakytume, žodinio išdykavimo: "Tamsa Ir tyla, sugėrusios žmones ir daiktus, spengė ausyse. Langinės plyšys, pro kurį naktimis akiplėšiškai įsibraudavo žiupsnelis šviesos ir pokštaudavo iki ryto ant melsvos sienos, šianakt buvo uždusintas nudribusio Užuolaidos kampo. Kaimynų šunes, dar neišsipagirioję po vėlyvų vakarienių, laimingi drybsojo patvoriuose, net tingėdami pašniukštinėti žvaigždes, atsispindinčias po lietaus susirinkusiuose klaneliuose... Už lango   garavo   prakaituojanti   žemė. Jos kvape svaigiai kankinosi medžio lapas ir graudžiai ašarojo rasota žolė" (7 p.). Atrodo, kad tokio sąvartinio stiliaus keliu pasukta naujajam V. Volerto romane, spausdintam  "Draugo" atkarpoje. Labai abejojame, ar tokios žodžių sąvartos laikytinos stiliaus laimėjimu... Kūrybos kelias reikalauja ne tik talento, bet ir kantraus darbo, tobulinimo, išbaigimo. Tikimės, kad naujasis autorius kūrybos kelią žino ir kad debiutinio veikalo silpnybės kituose kūriniuose nepasikartos.
Pr. Naujokaitis
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai