Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kelios pastabos prie A. Maceinos straipsnio apie Kultūros prasmę krikščionybėje PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Rugis   
Šių laikų gal svarbiausią temą pajudino A. Maceina straipsnyje "Kultūros prasmė krikščionybėje" (Aidai Nr. 10, 1963 m.). Šių laikų negerovių tema raudonu siūlu driekiasi daugelyje veikalų, nagrinėjančių dabartinę padėtį. Filosofas Jose Ortega y Gasset rašė apie žmonijos sumasėjimą ir to sumasėjimo pavojus, Žymus mokslininkas ir kultūros eruditas E. Schroedingeris jo mintims pritarė, pabrėždamas pasireiškiantį šiais laikais specializacijos barbaríškumą. Prieš dešimt su viršum metų vienas mokslinis AAAS simpoziumas, lygindamas visuomeninį gyvenimą USA ir SSSR, konstatavo, kad šių kraštų visuomenės serga, o tai atsiliepia individualiam ir visuomeniniam gyvenimui. Ir Bažnyčia imasi svartyti reformas, siekdama energingiau veikti prieš negeroves, pavartodama reikšmingiausią priemonę— visuotinį Bažnyčios susirinkimą.

A. Maceina šių laikų negerovės ryškiausiu simptomu laiko Vakarų žmogaus nukrikščionėjimą, o to priežastimi randa "tragišką skilimą tarp Bažnyčios ir kultūros". "Kultūrinis Vakarų išsivystymas nuvedė šį žmogų toliau, negu Bažnyčia sugebėjo sekti: jis pasiliko su kultūra, tačiau be krikščioniškosios religijos". Tai didelis kaltinimas Bažnyčiai, paremtas drąsia išvada. Ir prieš tą drąsią išvadą norisi pastatyti kitą:  Vakarų žmogus pasilieka lygiai ir be kultūros ir be krikščioniškos religijos, ir čia kalta ne Bažnyčia, o visas kompleksas faktorių.

Atrodo, kad pirmoje eilėje A. Maceina neišskyrė šiame straipsnyje kultūros nuo civilizacijos. O skirtumas darosi ypatingai ryškus šiais laikais. Jį labai ryškiai pabrėžia N. Berrdiajevas. Kalbėdamas apie kultūros vystymąsi, A. Maceina jį identifikuoja su civilizacijos išsivystymu, nuo kurio kultūra yra smarkiai atsilikusi. Amerikos mąstytojas Lewis Mummford yra net kėlęs mintį apie moraratoriumą, kuris suteiktų kultūrai galimybę pasivyti civilizacijos pažangą. Anot Berdiajevo, civilizuotas žmogus yra priešingybė kultūringam žmogui.

Civilizacija yra grynai žmogaus proto kūrinys, ir jos faktoriai yra pritaikomieji technologijos mokslai, kurie siekia apvaldyti gamtos jėgas ir išnaudoti gamtos turtus žmonijos materialiam gyvenimui pagerinti. Civilizacija gali padėti kultūrai skleistis, bet ji skiriasi nuo kultūros.


Ne vien tik Berdiajevas mano, kad kultūra yra kilusi iš religijos ir religijoje reikia jieškoti jos šaknų. Istorijos perspektyvoje pagrindiniai kultūrinės kūrybos šaltiniai buvo religijos, šventyklose gimė ne tik filosofija ir dailė, bet ir gamtos mokslai. Ir tik laikui bėgant kultūra emancipavosi, plėtojantis žmonijos visuomeniniam gyvenimui. Ji apėmė platesnes sritis, susietas su žmogaus gyvenimu žemėje, palikdama religijai gilesnes, transcendentines sritis, apreikštąsias tiesas. Taigi religija ir kultūra yra dvi žmonijos dvasinio ir minties gyvenimo sritys, susidariusios ne konkuruoti, bet lygiagrečiai vystytis ir veikti. Turėjome istorijoje graikų-romėnų kultūrą, išaugusią ūksmėje graikų religijos, pagrįstos daugiausia grožio kultu. Ją pakeitė krikščioniškoji kultūra, suklestėjusi viduramžiais, auganti ir dabar.

Religija ir kultūra yra tos dvi sritys, kurios autonomiškai prisideda prie harmoningo Dievo karalystės kūrimo žemėje, o civilizacija suteikia daugiau priemonių, palengvina ir pagreitina juodviejų veikimą.

Ar galima sakyti, kad religija neturi savų formų? Pvz. malda juk yra grynai religinė forma. Pagaliau, atrodo, kad tokiame kontekste ir tokia prasme žodis "forma" nevisai tinka. Jei jau vartoti terminą "forma", tai juk ta pati forma gali būti kultūringa ir nekultūringa.
Kažin ar galima laikyti Bažnyčią abejingą kultūrai? Bažnyčia domisi ne tik filosofija, bet ir tokiomis kultūros sritimis kaip tikslieji mokslai. Tas aiškiai matyti iš popiežiaus Pijaus XII pasisakymų. Juk turime Pontifikalinę Mokslų Akademiją.

Nei religija negali būti be kultūros nei kultūra be religijos. Tai aišku nors iš kultūros sakralinės kilmėm. Religija be kultūros yra primityvi. Juk ir straipsnio citatoje prof. St. Šalkauskis nesako, kad barbariškose tautose nėra religijos, bet kad barbariškose tautose, atseit nekultūringose tautose, religija darosi barbariška, primityvi. Bet ir kultūra negali būti be religijos. Sovietų sąjungos pavyzdys toli gražu nėra įtikinantis, nes principai, kuriuos ateistinė valdžia įgyvendina Rusijos visuomeniniame pasaulyje, žmonių santykiavime, žmogaus negerbime ir net mokslo raidoje, vargu ar gali būti laikomi kultūros reiškiniais, čia gal ryškiausiai matyti civilizacijos ir kultūros atsiskyrimas. Ryškus to pavyzdys yra atominės bombos gaminimas ir kartu Einšteino mokslinių minčių, griaunančių dialektinį materializmą, nuslėpimas ir neigimas.
Kalbant apie religijos atsilikimą, tenka pažvelgti į kitą medalio pusę. Man atrodo, kad teisingiau yra kalbėti apie kultūros atsilikimą nuo civilizacijos ir jos nusmukimą, neatitinkantį krikščioniškosios religijos lygio. Civilizacija davė daugybę naujų priemonių plėsti kultūrą, bet ar tos priemonės yra tinkamai vartojamos ? Ar jos pasiekia tą žmogų, kuris, anot Ortega y Gasset, yra ant sumasėjimo slenksčio?

Kaip daug žmonės dabar žino apie televizijos aparatus, automobilius ar naujus filmus, bet kaip mažai nusimano, kas toks Mauriacas ar Eiliotas, apie Jasperso ir Teilhard de Chardino idėjas, ar apie egzistencializmo esmę. O ir patsai egzistencializmas bei marksizmas, kaip juos mini A. Maceina, kažin ar palengvino krikščioniškos tiesos supratimą. Man atrodo, kad jie įneša daugiau sąmyšio į žmonijos mintijimą, o ne aiškumo. Juk ir patsai egzistencializmas blaškosi tarp krikščionybės ir jos neigimo. Sąmyšis siekia net tokias sritis kaip mokslas, kur vyrauja racionalizmas. Tokiame, sakyčiau, visuotiniame idėjų ir vertybių sąmyšyje pasireiškia gal ryškiausias kultūros nuosmukio ir atsilikimo simptomas.

Kultūros rolė Dievo karalystės ant žemės kūrime yra svarbi, bet ne pirminė, ir jai negalima primesti religinių funkcijų žmonijos gyvenime. Naujo pasaulio statymas turi vykti darniame, harmoningame religijos, kultūros ir civilizacijos bendradarbiavime.
Šio amžiaus tragedija yra kaip tik to harmoningo bendradarbiavimo trūkumas, tų darnių pastangų viena kryptimi nebuvimas. Tai ne A. Maceinos skelbiamas tragiškas skilimas dėl visuomenės sumasėjimo, nukultūrėjimo ir apatijos, dėl kultūros atsilikimo nuo civilizacijos. Be abejo, sumasėjimas ir specializacijos barbariškumas turėjo paliesti ir žmoniškąjį elementą Bažnyčioje.

Krikščionybei nereikia pasivyti "moderniąją  kultūrą",   o  jai  tenka kultūrą kelti iš moderniojo sąmyšio ir atsilikimo. Tai galima ir reikia daryti per Bažnyčią. Sutikę su A. Maceinos tvirtinimu, kad religija negali pralenkti kultūros, mes susiduriame su kitu reiškiniu: kultūros atsilikimu, nusmukimu žemiau religijos lygio. Kultūringo krikščionies pareiga ir yra prisidėti prie kultūros lygio pakėlimo ligi tinkamo ne tik civilizacijos, bet ir religijos lygio.
Jonas Rugis

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai