Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MILŽINŲ PAUNKSNĖJE BRENDĘS RAŠYTOJAS Poeto Mykolo Vaitkaus 80 mėty sukaktis PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS SANTVARAS   
(Tęsinys)

Myk. Vaitkus nėra tik peisažistas ar realistinių vaizdų tapytojas. Gana dažnai gėlės žiedą, paukštį ar medį jis suasmenina, lyg norėdamas juos padaryti sąmoningom būtybėm. Ar tai nėra vienišo žmogaus kalba su gamta, jo skundas ir jieškojimas atsakymo į sieloj audrojantį nerimą? To pobūdžio poeto Vaitkaus eilėraščiai yra autentiški, subtilūs ir išgyventi. Aptinkame jų šen ir ten, randame jų ir trečiame šviesių krislų skyriuje Karalienėj vasarėlėj:
šviesiąja saule būti norėčiau;
Mane švelnusis žiedas mylėtų;
Aš jį bučiuočiau, jį glamonėčiau,
Jisai iš džiaugsmo visas virpėtų!
(Baltasis gvaizdikas, 23 psl.)

Antanas Gustaitis, žinomas mūsų satyrikas, gal prieš metus laiko parašė Gvazdikėlį, savo poetine forma ir temos panaudojimu itin puikų eilėraštį, žinoma, čia humoras, satyra, bet labai panašų santykį su gėlės žiedu jau prieš 51 metus išgyveno ir poetas Myk. Vaitkus. Aišku, tai du atskiri kūriniai, savo tarpe teturi tik tokį giminystės ryšį, kad vienas autorius vienaip, o kitas kitaip išgyveno tą pačią pažintį su gvazdiko žiedu.
Šviesi, kaip džiaugsmas, dangaus giluma.
Lipšni giraitė, tarytum jaunystė.
Išsprogę lapai, žiedai išsivystę.
Medžius bučiuoja švelni šiluma.
(Gamtos šyptelėjimas, 26 psl.)

Poeto Myk. Vaitkaus bičiulystė su gamta beveik nenutrūksta. Tuo jis lyg nori pasakyti, kad žemė nebūtų gyva ir nebūtų kam jos grožiu džiaugtis, jeigu joje negyventų Homo Sapiens. Pacituotam posme po kiekvienos eilutės dedamas taškas. Tai reiškia cezū-rą, sustojimą, žmogau, atsigręžk ir pažiūrėk: kiekvienoj eilutėj rasi atskirą plastinį paveikslą! Tokis mokėjimas pasinaudoti medžiaga jau prieš daugelį metų liudijo poeto talentą ir jo literatūrinę kultūrą.

Toliau Myk. Vaitkus šviesiuose krisluose dainuoja apie burtininkę jūrą, tyruosius sapnus, mieląjį vaiką, liūdnojo rudens aidus, palaiduosius trupinėlius, vasaros kelionę, švelniuosius šešėlius ir saulėtą valandą.

Jūroj vaizdingumu ir formos grakštumu skiriasi Dūma. Tai pastebėjo ir E. Radzikauskas, vieną M. Vaitkaus "utą" pavadindamas šedevru.
Sapnuose galingasis, šviesusis prielankumas, parašytas soneto forma, atskleidžia kuklaus žiedelio santykį su saule, bet galingas, švelnus prielankumas sušildė ir poeto širdį. Eilėraštis įdomus dėl regimos paralelės ir autentiško išgyvenimo.
Meiliojoj Palangoj poetas gieda:
Pradėjo sodas nakties svajonę ...
Vien marė ūžė
Tyliai, meilingai, kaip lekiant vėjui
Sena giružė.
(Tyliajame sode, psl. 43)

M. Vaitkus, paskendęs į sapną, svajonę ir viltį, grakščiom strofom dainuoja apie Baltiją. Tėvynės nelaisvę atminęs, laukia gyvenimo naujo, šviesaus, tarytum iš naujo gimusio. Baltoji didžioji rožė — sielos nuostabusis grožis. Jį poetas regėjo tėvynėje. Taigi tyrieji sapnai ypačiai pabrėžia žmogaus ryšį su aplinka, čia jūra, Minija, saulė, žemė ir dangus, kurių tarpe ir pats poetas. O žmogus visatos akivaizdoj, tai tik šviesus krislas!

Mielasis vaikas — pavasaris. Tačiau tai gali būti ir poeto įvaizdis, per kurį jis regi gyvybės pasireiškimo pastangas pievos gėlėj, upės žuvelėj, kalno viršūnės ramunėj, mažoj sesytėj
Deja, pavasaris nėra pastovi realybė. Jisai, tas mielasis vaikas, sugrįžta, bet niekad nepasilieka, jis bėga per žemę didžiuoju ir nesulaikomuoju ratu. O tada ir pasigirsta liūdnojo rudens aidai:
Įsigalėjo rūstusis ruduo,
Šviesųjį džiaugsmą piktai sunaikinęs.
Ežere liūdi tamsusis vanduo.
Ąžuolas žiūri gelmėn, nusiminęs.
(Paskutinės šiltos dienos, 70 psl.)

Vandens ir ąžuolo sužmoginimas rudeniui teikia rūstumo. O tasai M. Vaitkaus ruduo gyvena paprastam gamtos eilėrašty, primindamas žmogaus gyvenimo rudens vėsumą.

Be cituoto posmelio, šiame skyriuje nestinga naujų ir drąsių vaizdų, neišbandytų ir nenudėvėtų poetinių priemonių: "Iš ryto išvysti tyliajam sodne, kaip šaltis nuvirinęs puikų jurginą... Iš tolo, iš tolo skaistus žiburys — praėjusi vasara bliksi... Sniego krislelių balti debesiai, tarsi nuožmiųjų lakūnų būriai, puola ant sodo, iš oro atlėkę... Jaunutis žiedelis akytes atvėrė, nustebęs, šviesos atsigėrė..."

Palaiduosiuose trupinėliuose radau tokį M. Vaitkaus poezijos posmą:
Gražioji pakalne! Jūs, žaliosios sienos!
Kaip skaisčios svajonės, praeina čia dienos!
Jūs brangiosios lubos, — aiškioji mėlyne!
Čia paukščių, artistų tėvynė!
(Nežinomoji gėlė II, 77 psl.)

Pacituotame posme nauju ir dailiu vaizdu iškyla pakalnė — žaliosios sienos. O taip pat lubos — dangaus mėlynė. 1912 m. rašytas eilėraštis rodo, kad M. Vaitkus jieškojo savaimingesnio vaizdo bei pasisakymo, o j ieškodamas jį rado.
Vasaros kelionėj Lietuvos dvarų dvasia, puošnumas ir didybė atspindi eilėrašty apie Kretingą (gal apie grafo Tiškevičiaus dvarą?). Nūdien tas eilėraštis,- tai praeities dokumentas, nes gi tokių dvarų mūsų krašte jau nebėr — juos baigė išdraskyti "žmonės iš kaimyninio kiemo". M. Vaitkus davė to dingusio (tada dar buvusio) dvaro idilę, kupiną šilimos ir poetinio spalvingumo. Deja, dvarų tikrovė dingo, išgrobti ir ten slypėję kultūros turtai. Lietuvos dvarai, tai tik praeities romantika!
Berods, apdainuotame dvare poetas išgyveno nemigo naktį:
Didinas vėjas, švilpia, dejuoja,
Medžių viršūnėse verkia ...
Saldžiojo miego laukiu ištroškęs ...
Akys vienok nesimerkia.
(Nuobodžioji naktis, 87 psl.)

Tikrai sunkios būna nemigo naktys! Ir daug yra priežasčių akims nesumerkti. Kai kurie poetai tas priežastis apdainuoja, kai kurie jas nutyli. Nepasisako ir M. Vaitkus, bet regim, jog nemigo naktų turėjo ir ta subtili, diskreti asmenybė ...
Nemunu — atsisveikinęs su Kaunu, žiluoju seneliu, didvyrių tėviške, M. Vaitkus garlaiviu plaukia žemyn, stebėdamasis Nemuno krantų grožiu ir ten glūdančia praeitim. Jis prabyla apie tėvynės meilę, pasisako, kad "mes mylim savo gražų, mielą kraštą". Tai reti romantizmo atgarsiai jo lyrikoj, tai patrioti-ka. Ji nėra tokia įtaigi kaip Maironio, bet savaip jauki, vaitkiška:
Veržiasi sielon banga atminimai
Kūdikystės šviesiųjų dienų ...
Sesių daina, stebuklingi suopimai —
Valandėlės auksinių sapnų...
(Nemunu III, 91 psl.)

Paskutiniuose dvejuose Šviesių krislų skyreliuose sudėti eilėraščiai, kuriuose ypačiai apstu epinio elemento. Manding, vertingas kūrinys yra Du melagiu, M. Vaitkaus dailiai sueiliuota lietuvių liaudies pasaka.

Kai skaitai tokius senyvus poezijos leidinius, kaip Myk. Vaitkaus Šviesūs krislai, įdomių dalykų ten randi. Visų pirma krinta akysna anuometinė mūsų poezijos kalba. Ji nebuvo vargana, bet per 50 metų iš tikro daug kas toj kalboj pakito. M. Vaitkaus šviesūs krislai yra anuometinės lietuvių poetinės kalbos gyvi liudininkai.

Gerai žinom, kai kurie mūsų vyresnės kartos poetai bendrinės kalbos kirčio nepaisė, o gal nepanoro į jį savo dėmesio atkreipti. Tuo požiūriu jų eilėraščiai gana dažnu atveju būdavo tarmiški. Kalbos reikalu poetui Myk. Vaitkui to priekaišto daryti negalima. Nors jis žemaitis, nors jo žodyne pasitaiko žemaitiškumų (tarmių žodžiai yra ir bendrinės kalbos turtas), betgi jau ir šviesių krislų lyrika pasižymi gera lietuvių kalba ir gana taisyklingu bendrinės kalbos kirčiavimu. Vadinasi, Myk. Vaitkus ir savo poezijos kalba, tuo pagrindiniu kiekvieno rašytojo įrankiu, mūsų grožinės literatūros kultūrai yra padovanojęs nemenką dovaną.

Dar gali kilti klausimai: ar mūsų garbingajam poetui anuo metu netrūko idėjų, minčių, poetinio polėkio? Ar turinys ir forma jau tada liejosi į vientisą ir išbaigtą kūrinį? Minčių, idėjų, poetinio polėkio, besiveržiančio į augštį, į plotį ir į gelmę, Myk. Vaitkui šviesių krislų laikotarpy tikrai netrūko.

Formos ir turinio darna, kūrinio vientisumas ir išbaigimas poezijos mene yra daug sudėtingesni ir sunkesni dalykai. Lengviau tam, kuris gali atsiremti Į praeities literatūrinį palikimą. Myk. Vaitkui ne vienu atveju beveik nebuvo į ką pasispirti — reikėjo pačiam kalnus griauti ir kelią tiesti. Sunkumai jaučiami sakinio daryboj, kūrinio vientisumo išlaikyme bei jo išbaigime, poetinės kalbos muzikoj. Tačiau kas nors turėjo tuos sunkumus išgyventi. O kai išgyveno, tai tik dėka to šiandien ir galim džiaugtis tokia nuostabia lietuvių poezijoj pažanga.

Nušvitusi Dulkė

Nušvitusi dulkė, ketvirtoji Myk. Vaitkaus lyrikos knyga, išleista Kaune 1933 m. Ją dar sykį skaičiau su tokiu pat susidomėjimu, kaip Šviesius krislus, nes gi tam poeto kūriniui 1963 sukako 30 metų amžiaus!. ..
Visu gyvumu, visa būties spontanika prieš akis stojasi tie laikai, kada į skaitytojo duris pasibeldė poeto M. Vaitkaus Nušvitusi dulkė. Ak, ir tas laikas nebuvo didžiai patogus jo dvasios kūdikiui žengti į žmones!

Gavau tą rinkinį pasiskolinti, bet nepasisekė man rasti nei vieno išsamesnio kritikos atsiliepimo apie šią anuomet naują M. Vaitkaus poezijos knygą. Gerai prisimenu, kad ji buvo sutikta su pagarba ir gal nuolankumu, bet, jei taip galima tarti, minioj entuziazmo nesukėlė. Mat, tuo metu didžia talentų jėga į lietuvių grožinės literatūros lauką jau buvo išėję nauji poetai — Sal. Nėris, Jonas Kuosa-Aleksandriš-kis (Jonas Aistis), Bernardas Brazdžionis, Antanas Miškinis ir kt. Milžinų paunksmėje brendusiam rašytojui, niekad didelio garso ne jieškojusiam, nelengva buvo savo balsu ir pro jaunųjų chorą prasiveržti. Nušvitusi dulkė buvo įrašyta į bibliotekų sąrašus, ją įsigijo dažnas originalinės poezijos mėgėjas, jos vardas buvo dailiai sutapatintas su autorium, tuo ji ir pradėjo savo nuotykingą kelionę į ateiti, belaukdama šiltesnio žvilgsnio ir įvertinimo.

Tematikos požiūriu poeto Myk. Vaitkaus Nušvitusi dulkė aprėpia itin plačius barus. Čia ir amžinasis jo idealas — Didysis Grožis, ir Nušvitusi dulkė — visatos akivaizdoj prasiskleidusi poeto mintis, čia ir maišto pradai prieš Visagalį, kuris pats gyvena amžinoj laimėj, o žmogui skiria vien kančią — "Tad tenka atitraukti lūpas nuo laimės žiedo", čia atviri, emocingi erotinės meilės posmai, o drauge ir kartus nusivylimas moterim, čia vėl gamta ir žmogus, religinė giesmė, amžinoji gyvenimo ir mirties problema.

Nušvitusios dulkės eilėraščių forma daugiau iš-j ieškota ir išdailinta, todėl tame rinkiny randi didesnį kiekį išbaigtų bei vientisų kūrinių, štai posmas, kuris gal bus neblogas talkininkas mano teigimui:
Ir liksiu gal, kaip tas našlaitis medis
plikam lauke, girias aplink iškirtus,
toks užmirštas, bejėgis ir bežadis,
beskursdamas metus, likimo skirtus ...
(Nušvitusi dulkė, 33 psl.)

Gal to posmo kalbinė muzika nėra išj ieškota, daugoka jame švilpiančių "S", bet jo ritmas, jo iš širdies plaukianti gaida ir toks gyvas skundas, be jokių pastangų surimuotas, be abejonės, yra tyra ir nesudrumsta poezija.

Žinoma, kai kurie Myk. Vaitkaus ankstybesnės lyrikos posmai šiandien jau gali atrodyti senstelėję, o tačiau, kai į juos pasineri — pajunti, kad jis milžinų paunksmėj surado save, stengėsi save išsakyti ir, kaip estetinės krypties poetas, sukūrė apstą originalių, jo asmeninį Aš ryškiai išsakančių eilėraščių, anuo metu turėjusių regimos įtakos lietuvių poezijos meno raidai. Tose Myk. Vaitkaus kūrybinėse pastangose Nušvitusi dulkė yra ne tik augšta pakopa į savo asmenybės atskleidimą lietuvių poezijos kūrinių galerijoj, bet ir akivaizdus indėlis į to meno aruodą.

Vienatvėje

Vienatvėje, 1944 - 1945 m. Mykolo Vaitkaus eilėraščiai, Putnamo Immaculatos išleisti MCMLII m. Knyga padalinta į septynis skyrius — Stebuklų stebuklai, Mistinei Rožei, O, žeme, žeme, Atsiminimų bangose, Nerimui dvelkus, Ir jis vis eis į aušrą, Kapo žavesy.
Paskaitęs įvadinį Vienatvės eilėraštį Oremus, viešumoj pasirodžiusį po ilgėlesnių (beveik 20 metų) poeto "atostogų", tuoj susidarai įspūdį, kad M. Vaitkus yra poezijos meno meistras. Oremus plaukia iškilmingu ritmu, vaizdai didingi, nuotaika pakili, eilėraščio pabaiga įspūdinga:
Ach, broliai medžiai, vienkart stokime,
Į Tėvo širdį vienkart belsdamiesi

Stebuklų stebuklai ir Mistinei Rožei — religinė lyrika, giedanti apie visatos Kūrėją ir Mergelę Mariją. Poetas Myk. Vaitkus kadaise kėlė rimų naujinimo ir turtinimo klausimą mūsų poezijoj. Jo eilėraštis Pas Mariją surimuotas naujoviškai ir neįprastai, vietomis tikrai įdomiai. O cikle Grožio Karalienei randame tokį plastišką vaizdą:
Nuo kalno toliai patisę platūs,
Kaip laisvė gražūs, kaip vėtrų skrydis,
Kaip ilgesingom svajom pražydęs
augštų, beribių troškimų ratas ...
(Toliai, 38 psl.)

Man tame posme slypi užburianti poezijos jėga. Aišku, poezijos menas — ne amatas, šalia tokių galingų posmų M. Vaitkaus Vienatvėje pasitaiko ir silpnesnių darinių.

Abu Vienatvės religiniai ciklai teskelbia tik tiesą. Tą tiesą, kurią krikščionis katalikas išpažįsta. Nors abu ciklai rašyti 1944-45 m. — neaptikau juose protesto ir maišto, negirdėsi tremtinio skundo, nerasi net klausimų: kodėl, Viešpatie? kodėl Mergele Marija? Visi tie eilėraščiai, tai sąmoningos ir medituojančios sielos giesmė, tai kolona, sminganti tiesiog į dangų. Abejojančiam, ar sunkiau religinį jausmą išgyvenančiam, tie eilėraščiai gali būti šalti ir neįdomūs, tikintysis gali juose išgirsti ir himnų garsus Viešpačiui.

Žemei brangiajai — yra pluoštas eilėraščių, Vienatvėje paskirtų gamtai. To pluošto pakibusi ore pušaitė, man rodosi, lyg atskamba kaž kurią slavų dainą ar eilėraštį, bet M. Vaitkus tą temą jautriai išgyveno ir sukūrė originalų pušaitės likimo paveikslą. Ak, ir žmogus, ypačiai mūsų laikų žmogus, dažnai pakimba ant prarajon griūvančio skardžio! ...
Brangakmeniai — miško uogos — įdomus ir originalus eilėraštis savotišku gamtos išgyvenimu:
Kraujo lašas, ant žolės pakibęs,
žemuogėlė, sultingas rubinas...
(66 psl.)

Ir Vienatvėje Myk. Vaitkaus gamtiniai eilėraščiai kaupia savy tyro gamtos grožio pajautimą, bet čia daugis tų eilėraščių yra epiški, tai tartum poemėlės, kur yra ne tik dekoracija, bet ir veikėjai — gėlės, medžiai ir gyviai. Tokie gabalai nedaro grynosios lyrikos įspūdžio, jie daugiau veikia savo turiniu, stebina gamtos paslapčių pažinimu, pamirštų gėlių vardais, pavasario ar rudens nuotaikomis, bet mažiau kalba į skaitytojo jausmą.

Iš Atsiminimų bangų, kur sutelkta puokštė patriotinių ir asmeninių eilių, noriu išskirti dailų eilėraštį, dvelkiantį lengva melancholija, apie nesugrąžinamą jaunystę, kurios dienos pleveno, kaip kvapnios alyvos:
žydėt, pleventi
stebuklo šventėj
tegalima vieną tik kartą.
(Žydėjo, 121 psl.)

Trys eilutės pasako, kad M. Vaitkaus poezijai būdinga ne tik epo pradai, bet ir vaiskus lyrizmas. To lyrizmo gausu jo asmeniniuose, erotiniuose, o neretai ir gamtiniuose eilėraščiuose (prisiminkim nors Debesėlį ar Paskutines šiltas dienas).

Vatikano paviljono altoriaus projekto pagrindinė dalis, kurią sukūrė ir aluminijaus metale išpildė V. K. Jonynas.

Siusto šokis — ilgas eilėraštis (Nerimui dvelkus sk.), savo tema primena Maironio Šatrijos kalną. Tik Jo architektūra, jo išgyvenimas — M. Vaitkaus fantazijos ir j ieškojimų vaisius. Eilėraštis perdėm originalus, o mūsų poezijoj tikrai retas šitokis rimavimo būdas:
Dūksta pūga, švilpia, kaukia,
rūksta dūmais, kvapo trūksta,
storas klodas plazda žemėj,
oras kvaišta — siusto choras!
(Siusto šokis, 125 psl.)

Kaip matom, čia nėra įprastinio rimo eilučių pabaigoj — rimuojami antros ir ketvirtos eilutės pirmi ir paskutiniai žodžiai: rūksta — trūksta, oras — choras. Nors tokis rimavimo būdas poezijos mene yra pažįstamas, bet ir tokie žodžių sąskambiai yra ne prasta poetinės kalbos muzika.

Siusto šokis — ištisa baladė. Jo ritmika, lyg upelis tekanti per visą kūrinį, ir jo rimų melodija yra tikrai įdomi. Myk. Vaitkaus Vienatvėje tokios ar panašios formos eilių galima ir daugiau rasti (pvz., Darganoj, 137 psl. ir kt.).
Miško takelis yra itin būdingas Myk. Vaitkaus gyvenimo ir jo išpažinimo eilėraštis. Takas veda tolyn:
Taip, seniai aš einu ton šalin, kur vedi tu;
daug žmonių, daug buveinių regėjome;
daug švytėjo žvaigždžių, daug sudegę nukrito,
kunkuliavo džiaugsmai, laimė geso liūdėjime —
ir štai sklendžia naktis iš tolybių ...
(Miško takelis, 127 psl.)

Poetas norėtų, kad grėsminga naktis nutoltų, kad Viešpats leistų jam dar sykį per gyvenimą pereiti, bet veikiai susigriebia, kad eiti nuo klaidos prie klaidos nebūtų nieko nauja, todėl maldauja Augščiausią, kad jis leistų poetui "baigti eiti taką pradėtąjį".

Šis Myk. Vaitkaus eilėraštis atspindi žmogaus nerimą, atspindi ir gyvenimo trapumą, jis dvelkia lyrine šilima ir nemeluotu poezijos grožiu.

Vatikano paviljono bareljefinė plokštė, sukurta ir išpildyta Don Shepherdo —Shepherdo ir Jonyno Meno Studijoje. Tokių plokščių jis sukūrė 10. Jos puošia paviljono sienas iš lauko. Jų augštis — 50 pėdų, plotis — 11 pėdų.

Keistokas eilių pavadinimas — Burbulas. Pirmas įspūdis — proza. Bet čia ir vėl M. Vaitkaus žvilgsnis į gyvenimą, į žmogų, į save. Ramiu jambu, vis naujom mintim ir poetiniais vaizdais praplaukia pro akis dešimt šešiaeilių posmų. Poetas vadina save burbulu, pakilusiu ant vandens, kurio "dugnas yra tamsus ir mįslingas". Tai iš tikro gilus įsijautimas į savo sielą, į žmogaus būtį. Kiek tas įsijautimas yra teisingas paties poeto atžvilgiu — man tikrai nelengva įspėti. Mano valioj šiuo atveju tėra tik viena galimybė—nesutikti, kad poetas yra vandens burbulas..,

Rudenop, Audroj — eilėraščiai įdomūs savo ritmais, nelūžtančia ir nesugriūvančia nuotaika, meniniu vientisumu, čia gausu paralelių tarp žmogaus ir augalo, tarp vieno ir kito likimo, tarp pavasarį sutirpusio sniego, garo dūmais vėl grįžtančio į dangų, ir žmogaus, kuris, nei debesėlis, be saulės erdvėj klajoja. Aplamai Myk. Vaitkaus egotistiniai eilėraščiai, sutelkti šiame skyriuje, yra gaivūs savo tyru liūdesiu, suvokimu būties, kuri praeina ir niekad nebesugrįžta ...

Nors metų našta, malonūs ir liūdni patyrimai slegia žemės keleivį — jisai vis eis į aušrą! Nuostabiu optimizmu skamba šio Vienatvės skyriaus poezija. Sal. Nėris, buvusi Myk. Vaitkaus bičiulė, jei nebūtų pergreit savo gyvenimo sudeginusi, gal šiandien apie jį pasakytų: Vyturėlis negali negiedoti! Ir Myk. Vaitkus, tasai arimų paukštelis, svaigsta saulėtoj mėlynėj. Tiesa, čia poetas prasitaria ir apie palaidotą dainą, apie žmonių žodį, kuriems ta daina spengė išlepintose ausyse, bet ir šiame eilėrašty pergalė yra gyva, optimizmo giedra neatvėsusi.

Poetas Myk. Vaitkus, matyt, yra žiemos mėgėjas. Snaigės nuolat sugrįžta į jo poezijos posmus. Jas aptinkame Sniego plotuose ir žemės dukrose, bet Vienatvėj yra ir daugiau eilių žiemos temom. Dainius snaigei randa nemaža dailių vardų — mano sesė, žvaigždė, augščių gėlė, tolių dvasia ir pan. Myk. Vaitkaus žieminėj lyrikoj atskamba tyru sniegu apsnigti Lietuvos šilai ir sodai, kalneliai ir lygumos, visa mūsų krašto nesuteptoji žiema.

Ir jis vis eis į aušrą — kelionė į Viešpatį, kelionė į amžinąjį pavasarį, kurį poetas nuoširdžiai tiki. Žmonėms be Dievo, anot dr. J. Girniaus, kurių puikybe ir arogancija prievartiniu, o taipgi ir neprievartiniu būdu mūsų laikai taip smarkiai pralobo, galėtų kelti vienokių ar kitokių klausimų patsai Myk. Vaitkaus tikėjimas, bet jis, mano išmanymu, yra neginčijama ir net nekvestijonuojama Kūrėjo dovana poetui.

Kapo žavesy. Ar gali būti kapo žavesys? Prie kapo tik nusiminimas, kančia ir raudos. O tačiau Vienatvės to vardo dalyje telpa pluoštas eilėraščių. Kur poetas randa tą žavesį? Baigdamas eilėraštį Prie antkapio, jis gieda:
Tau aušra krūtinėn liejasi
ir dangum šviesiu paverčia ją.
Kelki, siela, nugalėjusi
jos buveinėj mirtį karčiąją!
(Prie antkapio, 166 psl.)

Žmogaus nemirtingoji siela teikia jėgų, joje slypi kapų žavesys. Tokiam tikėjimui reikia nuskaidrintos dvasios ir tvirto pagrindo po kojom. Deja, berods, maža tėra žmonių, kurie randa šitokį harmoningą atsakymą į buvimo ir pradingimo klausimą, o ypačiai tada, kai troškimas gyventi yra neišsemiamas, gi laikas neša mus į neišvengiamą gyvybės ir mirties susidūrimą ...
šūvis glūdumoj — šūvis girioje. Nuo jo krito nepažįstamas didvyris. Bet poetas, puotų varpo klausydamas "sočio rūmuose", nedrįsta "žodžio pjuvenos" žuvusiam aukoti. Tai būtų dvasinė menkystė! Tokia savotiška ir nuostabi čia yra Myk. Vaitkaus patriotika.

Tvirtas prisirišimas prie gyvenimo, tvirtas tikėjimas rytojum suskamba M. Vaitkaus eilėrašty Vienuolika:
Bet dar palauk, rūstusis Bokšte! Dar valanda. Turiu dar laiko. Stebuklais žydi grožio puokštė — lig dugno gersiu aukso saiką.
(172 psl.)

Teisybė, reikia turėti valios, kai Vienuolika jau išmušė, dar imti į rankas ir gerti aukso saiką! Bet laike ar nėra tik valanda, gal tik akimirka ir visa žmogaus būtis? Pasirodo, reikia įsijausti, o tada pamatai slypintį grožį ir Vienuoliktoj...

Užvertus poeto Myk.  Vaitkaus  poezijos  rinkinį Vienatvėje, gali tarti, jog tai yra giedrios ir-tyros sielos giesmės. Raudona gija per visą rinkinį nuskamba optimistiniai tonai. Nors aiškiai suvokiama, kad žemėj gyvenam trumpai ir laikinai, betgi yra ir Amžinasis gyvenimas, apčiuopiama poeto tikrovė, kurios jisai bijo, kurion nesiskubina, bet regi tą gyvenimą skaistų ir niekad nesibaigiantį.
Motyvas kartojasi, tai lyg monotonumu žymėtų šį Myk. Vaitkaus lyrikos rinkinį, betgi, jei ir mums būtų lemta priartėti prie jo tikėjimo, gal ne kitaip ir mes savo išgyvenimuose prabiltumėm ...

Myk. Vaitkaus poezija, telpanti Vienatvėje, nerodo smukimo ar silpnėjimo ženklų. Jo kūrybos tiesioji dar vis tebekyla į augštį. Tą tvirtinimą paliudija visa eilė minėtų meniniu požiūriu vertingų kūrinių. Nors Dainius toli per gyvenimo kalnus ir daubas nuėjo, bet nei šaltis, nei lietus, nei vėtros, nei vienuma jo lyros stygų rūdim ir dulkėm dar neapdengė.
(Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai